Regimybės

Regimybės - Knygos.lt

…pasigendi regimybės, o ne nuolat esančio tikrovės reiškinio, – juk kaip gali ilgėtis to, ko išvis niekad nėra buvę?

Po “Motinų sekmadienio” ir šios knygos man Graham Swift yra akimirkos nuotaikos meistras. Laiko ir akimirkų žonglierius, nutylėtojas, klaidinantis skaitytoją labirinte – niekada nežinai, kokia nuotaika ar siužeto posūkis užklups – ar saldus momentas, kai žinai, kad meilė išduos, ar akimirka, kai vienas iš poros supranta apie kito išdavystę, nors vienas kitam neištarė nė žodžio, ar balta atsisveikinimo nosinaičių jūra, plevėsuojanti traukinių stotyje išlydint evakuojamus vaikus. Skarelė tam, kad vaikas motinų jūroje pamatytų savo motiną, bet kaip ją pamatyt, kai visos motinos tokiomis pat nosinaitėmis moja?

Labiausiai šioje knygoje surezonavo motinystės/tėvystės tema, kai aštuonmetis Ronis evakuojamas iš Londono į kaimą, kur netikėtai patenka į savotišką rojų pas pasiturinčią bevaikę porą, kuriems šis mažas berniukas yra proga išpildyti per visą gyvenimą susikaupusią meilę. O Roniui šansas paragauti kitokio gyvenimo, atsispirti į kitokią ateitį. Dviprasmiški jausmai apima skaitant, kaip su kiekviena vaikui saugia diena (o kiekvienai motinai svarbiausia vaiko saugumas), Ronio motina savo vaiką praranda, tokia yra kaina – išsaugoti vaiką fiziškai ir, bėgant laikui, visiškai prarasti jį emociškai. O kartu pačiai iš nuostabios mylinčios motinos pavirstant į karo išvargintą, piktą, ir apskritai kitam pasauliui prikausančią moterį, kuriai jau nebeįmanoma nei pasivyti savo vaiką laike, nei jį suprasti.

Na, ir, žinoma, meilės trikampio linija, kuria autorius skaitytojui nesuteikia skaitymo lengvumo, kur būtų galima suskirstyti veikėjus į teisiuosius ir nusidėjelius – knygos pradžios švelni draugystė niekaip negarantuoja ilgo ir laimingo gyvenimo, kuris vis dėlto ištinka du iš trijų veikėjų, ir nebūtinai tuos, kuriuos skaitytojas pradžioje gal bus nusižiūrėjęs.

Puiki, vienu įkvėpimu suskaitoma akimirkos, trunkančios visą gyvenimą, knyga.

/Už knygą ačiū leidyklai “Baltos lankos”

//Originalus knygos pavadinimas Here We Are

Motinų sekmadienis

Image result for motinų sekmadienis

Šitą knygą tikriausiai jau perskaitė visi blogeriai. Trumputė – vienas prisėdimas ir perskaityta. Dėl to trumpumo ir privengiau skaityti – vos tik įsijauti ir jau baigėsi, o dar tie pagiriamiegi Kazuo Ishiguro žodžiai – fanfaros nat viršelių ne visada pasiteisina ir biškį erzina. Bet dienai prieš kelionę kaip tik tiko – perskaitysiu ir nebereiks tempti.

Visiškai suklaidino tas trumpumas. Knyga man taip patiko, pati likau nustebusi! Neskubėjau jos skaityt ir pati tuo negalėjau patikėt. Mėgavaus, nusvajojus grįždavau į pastraipos pradžią, ir skaičiau visai kaip man nebūdingai.

Kas labiausiai užkabino? Net sunku surankiot galus ir įvardint. Gal nuotaika knygos? Taip ir matau tą saulėtą dieną, atvirą rūmų langą ir medžių metamus šešėlius ant nuogų kūnų. Arba momentas, Džeinės virsmas, kai ji nuoga vaikšto po svetimą dvarą – visiškas atsipalaidavimas, o kartu ir smaugiantis jausmas, kad atsitiks kažkas blogo. Ir atsitinka, bet ne Džeinei, kaip pirmiausia baiminiesi.

Arba tas tylus žaismas, kas ką pagalvojo arba pagalvos pamatęs patalynės dėmę ar suvalgytą pyragą. Pasaulis iš kambarinės perspektyvos arba iš dvaro šeimininkų. Nuolatinis žongliravimas detalėmis ir suvokimas, kaip susikuriamas vaizdas gali prasilenkti su realybe – pasaulis suskyla į dvi paralelines – fasadinę ir tikrąją visatas. Ir beveik niekada nesusitinka. O jų gyventojai gyvena kažkokius netikrus, įsivaizduotus gyvenimus.

Labai labai patiko, tik nepažadu, kad tai masinio patikimo knyga. Ir neverta dėl to jaudintis. Bet jei patiko, būtinai prisipažinkite komentaruose.

Vandenų žemė

vandenu zeme

Kai prie lovos guli koks dvidešimt naujienų, keliauti iki lentynos ieškoti kitos knygos skaitymui – nelabai įprasta, bet kažkaip tarpušvenčiu užsinorėjau kažko solidaus. Tad paėmiau “Vandenų žemę”, buvau kažkada apie ją skaičius visokių gražių atsiliepimų, o perskaičius tikrai pasijaučiau nudirbus didelį darbą.

Ši knyga tikrai ne iš pliurpalų, kur greitai skanuoji puslapį po puslapio. Bet už tai koks pasitenkinimas apima perskaičius! Ir koks vengimas ir nenorėjimas rašyti įrašą – gal todėl, kad prirašyta visokių gražių ir protingų apžvalgų, o gal ir todėl, kad knygoje tiek daug visko, kad į keletą paragrafų sunkiai surašysi.

Vandenų žemė – tai didžiulės lygumos rytų Anglijoje, esančios žemiau jūros lygio. Žemė, kurią jūra nuolatos gviešiasi atsigriebti, kur, atrodo, dumblynai ir maurynai yra gyvas padaras, atgaivinamas poros lašų lietaus.

The Fens

Atrodo, šitoje knygoje veikėjai nelabai kalba žodžiais. Labiau kalba žvilgsniais, nutylėjimais ir nusisukimais, na, įsivaizduokite, žmogų, kuris tikrai kažką nori pasakyti, bet nesako, atsuka pašnekovui nugarą, tai va, tada viską pasako ta atsukta nugara. Bet visa ta tyla tokia apgaulinga (ir Faulkneriška). Po lėtai slenkančiais tamsiais lygumos vandenimis – bedugnis dumblas, meilės, nemeilės, intrigos ir neduodančios gyventi paslaptys. Giminių iškilimai ir nuopoliai, dešimtmečiai nepasakojamų istorijų, kurias vis tiek kažkaip visi žino. Arba sužino, kai kartas nuo karto, kas kokį dešimtmetį, prasideda niekaip nesibaigiančios liūtys, pakyla upės, nušluojami šliuzai ir visa istorija iškyla į viršų.

“Vandenų žemė” – knyga kantriems, užsispyrusiems, pasiryžusiems. Knyga, kuri užpastangas atsilygina.

Verstinės knygos 2010

Kažkaip pramiegojau rinkimų kuliminaciją. Rezultatai, paskelbti vertėjų puslapyje tokie:

Daugiausiai skaitytojų balsų (23%) surinko Philippe’o Claudelio romanas „Pilkosios sielos“, iš prancūzų kalbos išverstas Alinos Kiliesaitės.
Skaitytojai aktyviai palaikė abi rytų tematikos knygas: Elif Shafak romanas „Stambulo pavainikė“, iš anglų k. verstas Eglės Bielskytės, surinko 20% balsų ir atsidūrė antrojoje vietoje; Kadero Abdolaho knyga „Mečetės namai“, iš olandų k. versta Birutės Mumėnaitės, – trečiojoje (19% balsų).
Brito Grahamo Swifto romanas „Vandenų žemė“, kurį vertė Laimantas Jonušys, pelnė 14% balsuotojų palankumą.
Hertos Müller romanas „Amo sūpuoklės“, iš vokiečių k. verstas Antano Gailiaus, labiausiai patiko 13% skaitytojų.
Šeštojoje vietoje atsidūrė italo Ugo Riccarellio „Tobulas skausmas“, verstas Prano Bieliausko

Leidykla „Vaga“ kviečia į
Philippe’o Claudelio romano „Pilkosios sielos“ pagerbimo renginį
gegužės 3 d., antradienį, 18 val.
Prancūzų kultūros centre.

Į dienos šviesą

Knyga, iš kurios tikėjaus daugiau. Na, visgi autorius Booker’is (atsitiktinai apsilankėm jo kambary), tai jau kažko labiau ir norisi, bet, prisipažinsiu, iki pabaigos teko irtis prieš srovę, na, neužkabino manęs ir tiek. Ir tikrai nebuvo gaila, kad pabaigiau skaityti. Va tiek parašiau, ar verta toliau ir berašyti? 🙂

Graham Swift laimėjo premiją 1996 m. už Last Orders, tai dar palieku jam atviras duris, gal knygai, o gal tik filmui, dar neapsisprendžiau. Rašau ir galvoju, kodėl manęs taip neužkabino ta knyga. Gal reikia parašyti, kad suprasčiau, kad patiko, kad iš tikro įdomu arba gilu, arba dar kas nors. nzn

Knyga apie buvusį policininką, kuris susiklosčius blogoms aplinkybėms, išmetamas iš policijos, imasi privataus detektyvo darbo. Kad bėda viena nevaikšto, jau žinom iš senų laikų, – jį dar ir žmona palieka, bet už tai atranda dukra ir šiaip, žmogus valgyti išmoksta daryti, labai neblogai netgi, vos ne talentas, pasirodo. Na, to privataus detektyvo kolegė sekretorė norėtų būti daugiau nei kolegė sekretorė, bet Džordžą apėmusi manija, susijusi su jo buvusia kliente. Klientė užsako pas Džordžą pasekti jos vyrą iki oro uosto, pažiūrėti, ar žmogus, kurį vyras lydi, tikrai išskris. Klientė myli savo vyrą, Džordžas, pasirodo, jau myli klientę, bet jos vyras pavėluoja kelias minutes  grįždamas (šitas momentas buvo visai neblogas) ir… kaip mano numylėtam filme Closer – “I don’t love you any more…” Trach tibidach – kažkas negyvas, kažkas sėda į kalėjimą, Džordžas nešioja gėles į kapines. Kas atsitiko?

Graham Swift

Na, gerai gerai, nebuvo pati blogiausia knyga mano gyvenime, bet tikrai ne jos eilė buvo būti skaitomai taip neseniai po Ramaus chaoso. Va, kaip nutinka su tom knygom iš bibliotekos, kai reikia skaityti nesulaukus eilės – gali būti neįvertintos. Bet vis tiek – šita ne iš tų mano rekomenduojamų 😦

|su nusivylusia rože rankoj|