Motinų sekmadienis

Šitą knygą tikriausiai jau perskaitė visi blogeriai. Trumputė – vienas prisėdimas ir perskaityta. Dėl to trumpumo ir privengiau skaityti – vos tik įsijauti ir jau baigėsi, o dar tie pagiriamiegi Kazuo Ishiguro žodžiai – fanfaros nat viršelių ne visada pasiteisina ir biškį erzina. Bet dienai prieš kelionę kaip tik tiko – perskaitysiu ir nebereiks tempti.

Visiškai suklaidino tas trumpumas. Knyga man taip patiko, pati likau nustebusi! Neskubėjau jos skaityt ir pati tuo negalėjau patikėt. Mėgavaus, nusvajojus grįždavau į pastraipos pradžią, ir skaičiau visai kaip man nebūdingai.

Kas labiausiai užkabino? Net sunku surankiot galus ir įvardint. Gal nuotaika knygos? Taip ir matau tą saulėtą dieną, atvirą rūmų langą ir medžių metamus šešėlius ant nuogų kūnų. Arba momentas, Džeinės virsmas, kai ji nuoga vaikšto po svetimą dvarą – visiškas atsipalaidavimas, o kartu ir smaugiantis jausmas, kad atsitiks kažkas blogo. Ir atsitinka, bet ne Džeinei, kaip pirmiausia baiminiesi.

Arba tas tylus žaismas, kas ką pagalvojo arba pagalvos pamatęs patalynės dėmę ar suvalgytą pyragą. Pasaulis iš kambarinės perspektyvos arba iš dvaro šeimininkų. Nuolatinis žongliravimas detalėmis ir suvokimas, kaip susikuriamas vaizdas gali prasilenkti su realybe – pasaulis suskyla į dvi paralelines – fasadinę ir tikrąją visatas. Ir beveik niekada nesusitinka. O jų gyventojai gyvena kažkokius netikrus, įsivaizduotus gyvenimus.

Labai labai patiko, tik nepažadu, kad tai masinio patikimo knyga. Ir neverta dėl to jaudintis. Bet jei patiko, būtinai prisipažinkite komentaruose.