Month: August 2019

Patrikas Melrouzas

~ kzL ~ 4 Comments

Image result for patrikas melrouzas baltos lankos

Įtariu, kad su šia knyga bus variantas, kai serialas patiks labiau nei knyga. Sunkiai man su Patriku sekėsi. Būna, kai turi visokiausių lūkesčių, kurie šiaip tai jau su aktorium ant viršelio susiję labiau nei su knyga. Na, ką padarysi, būna ir neteisingai nukreiptų lūkesčių, mea culpa.

Šioje knygoje yra trys autobiografiniai romanai, tai man patiko pirmas romanas, kur Patrikui penkeri, nelabai patiko antras, kur Patrikui 22-eji, ir patiko trečiojo romano pabaiga, kurioje baliuje žodžiais kapojasi visokie krūtuoliai.

Pati įsimintiniausia visų romanų linija yra Patriko santykis su tėvu: pirmajame romane, kai jis mažas bejėgis ir siaubingai vienišas berniukas, augantis visko pertekusiame dvare, kuriame žmonės iš nuobodulio ir beprasmybės kraustosi iš proto ir geria, vėliau, antrajame, kai jis atvažiuoja pasiimti nekenčiamo tėvo palaikų ir tų klaikių apsinarkašinusių dienų, ir paskutinėje dalyje, baliuje, kur po tiek metų vis dar turi žaisti dvigubą žaidimą – net draugui prisipažinus apie siaubingą su tėvu susijusią patirtį, viešumoje turi vaidinti liūdintį ir tėvo besiilgintį sūnų.

Šiaip nemėgstu knygų apie narkomanus, o būtent toks Patrikas antroje knygoje ir yra. Visiškai paskendęs. Pažintiniais tikslais galima paskaityti, kaip jaučiasi narkomanas, koks kokio narkotiko poveikis ir eiliškumas, ką po kurio reikia leistis, gerti ar kitais būdais apsinešti, bet, kadangi man nelabai įdomu visi tie fiziniai dalykai, būtų visiškai pakakę kažkaip kitaip Patriko nuopolį parodyti. Bet gal autoriui tiesiog visa savo patirtį reikėjo išrašyti?

Tai summa sumarum mano įspūdžiai yra ir vienokie, ir kitokie. Išmetus visas narkotines nuobodybes, ir neprailgtų, ir gera knyga gautųsi, o dabar tai taip pusiau. Nors, žinoma, mandagūs britiški pasikapojimai knygos pabagoje – vien dėl jų tikriausiai verta paskaityti.

Serialo būtinai ieškosiu, gal žinot, kaip legaliai būtų galima jį pažiūrėti? Dėl aktoriaus turiu serialui didelių lūkesčių, kurie, manau, pasiteisins, nes Benedict Cumberbatch yra toks aktorius, kuris gali nieko nedaryti, o man vis tiek patiktų į jį žiūrėti, kaip kad galiu ilgiausiai spoksoti į jį ant knygos viršelio. Manija kažkokia, sakyčiau.

Related image
Benedict Cumberbatch ir knygos autorius Edward St Aubyn Foto iš https://www.theguardian.com/books/2018/may/12/hamlet-on-heroin-edward-st-aubyn-on-the-20-year-struggle-to-get-patrick-melrose-on-screen

Daugiabutis

~ kzL ~ 1 Comment

Image result for knyga daugiabutis

Vienintelė šios knygos blogybė – ją per greit perskaitai, tada nors imk ir iš naujo skaityk. Kai tik atėjo mano siuntinys, iš karto sėdau ir skaičiau, kol perskaičiau. Ir juokiaaausi, eina sau, kiek prisijuokiau, žiauriai juokingas tas “Daugiabutis”. Man net nerūpėjo, ką apie mane garsiai besijuokiančią pagalvos kolegos vaikų aikštelės tėveliai (savaime suprantama, kad tįsiausi knygą visur, kur tuo metu mane bloškė gyvenimo kasdienybė), nors, mano sesė gal pasakytų, kad man ir taip nelabai rūpi.

Ši grafinis romanas gal labiau yra grafiniai apsakymai, nes visas pasakojimas sudėliotas iš tokių, sakyčiau apsakymėlių, na, gerai skyrių. O ten įvairiausi daugiabučio gyvenimo epizodai – nuo nuomojamo buto paieškos iki trūkusių vamždžių, nuo senuose daugiabučiuose kartu gyvenančių pensininkų ir studentų (ir man tokia garbė gyvenime buvo tekusi – būti auklėjamai daugiabučio kaimynės, įsiveržusios per ne jos buto duris) iki vaikų ir tėvų santykių, mirusių bobučių ir euroremontų. Žodžiu, žiauriai faina, labai juokinga ir apskritai nuostabu, išskyrus, kad per mažai.

Čiupkit ir skaitykit, o aš laukiu dar!

Daugiabuciai-Gerda-Jord.jpg

10 Minutes 38 Seconds in This Strange World

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for 10 minutes 38 seconds in this strange world

Esu perskaičius beveik visas Elif Shafak knygas. Vienos jos buvo geresnės, kitos silpnesnės, visos be išimties – užburiančios. Mėgstamiausia mano iki šiolei yra “Stambulo pavainikė” (pagalvojau, kad nežinau, pas ką nuskolinta gyvena, gaila), bet “10 Minučių, 38 sekundės šiam keistam pasauly” drąsiai stoja šalia “Stambulo pavainikės”, ir tuo labai džiaugiuosi, kaip ir džiaugiuosi knygos patekimu į 2019 Man Booker ilgąjį sąrašą.

Knygos pavadinime nurodytą laiką po žmogaus mirties vis dar aptinkama smegenų veikla. Leila yra Stambulo prostitutė. Ji miršta šiukšlių konteineryje. O per likusias minutes prisimena savo gyvenimo istoriją – kodėl savo motiną vadino teta, kodėl teko bėgti į Stambulą, kaip šis miestas ją pasitiko, kur nubloškė. Kaip likimas nepagailėjo, bet kartu ir kompensuodamas negandas savotiškai apdovanojo.

10 Minutes 38 Seconds in this Strange World niūri knyga,  Elif Shafak nesibodi pakrapštyti visuomenės realybės šašų, padengusių žiaurias tradicijas, “garbės” išsaugojimą ir t.t., bet Leila tokia asmenybė, kuri spinduliuoja kažkokia šviesa, ji yra pavyzdys atstumtiesiems (ypač nevykdantiems tėvų valios bedaliams), nereikalingiems, visokiausio smurto aukoms. O koks pavyzdys net sunku įvardinti. Gal išgyvenimo? Gyvenimo sukūrimo bet kokiomis aplinkybėmis? Gyvenimo atstumtosios tarp atstumtųjų. Palaikant ir paremiant vieniems kitus.

Patiko! Rekomenduoju!

 

 

 

Dabar tau skaudės

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for adam kay dabar tau skaudes

Esu baisiai pikta. Užsirovusi ant blogo vertimo buvau tikrai labai seniai. Atsimenu, kaip sukinėjaus apie originalą Londono knygyne, bet išsigandau, kad nepagausiu esmės ir bajerių, tad nusprendžiau palaukti vertimo. Knygos didžiai nelaimei ji pateko į leidyklos “Jotema” rankas, kuri, išskyrus neblogus vertimus iš rusų kalbos (skaitant Ulickają vertimas tikrai niekada nekliuvo), užsiiminėja google translate išverstų knygų leidimu.

Ši knyga rezidento gyvenimą turėtų pasakoti linksmai ir per bajerius, bet patikėkit manim, jei tie bajeriai nėra visiškai tiesioginiai, vertėja jų visiškai nesuprato ir nepagavo. Žodžiu, skaitai, jauti, pagal kontekstą, kad turi būti bajeris, maždaug numanai, koks,  o ten tik kažkoks pažodinis marmalas. Kaaaip pikta!!! Aš noriu, kad man būtų grąžinti pinigai už nekokybišką prekę! Aišku, pati durna, kad daviau “Jotemai” šansą. Dabar baninu visiems laikams. Nepirkite jokiais būdais. Čia yra ta pati svetima gėda, kurią “Jotema” pridirbo su nuostabia knyga “Everything is Illuminated”.

Dabar tai tikrai jau skauda!

Petro imperatorė

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for petro imperatorė

Kristinos Sabaliauskaitės knygas labai mėgsu skaityti ir labai nemėgtu apie jas kažką rašyti – ką čia parašysi, jas tiesiog reikia perskaityti. Ir nors šen bei ten pasigirsta Sabaliauskaitės romanų nemėgstančių balsų, juos nurašau tiems, kuriems, žinoma, gali ir nemėgti autorės stiliaus ir knygų, bet daugiausia tai nurašau pavyduoliams. O tuo tarpu džiaugiuosi autorės sėkme, tiek vietine, tiek tarptautine, ypač tarptautine. Džiaugiuosi, kad knyga buvo rezervuojama, kad iššluotas pirmasis tiražas. Džiaugiuosi, kad ažiotažas dėl knygos, o ne kokio vienadienio daikto ar nuolaidėlės. Tuo pačiu labai tikiuosi, kad visi romanai bus išversti į anglų kalbą, iš tikro, matyt tų pačių pavyduolių dėka, tai vis dar nėra padaryta, o bet tačiau, skaitydama vis galvojau, o jei ŠIS romanas būtų išverstas į rusų?

Nepaisant visų komentarų apie dialogus ir t.t., knyga man yra labai Sabaliauskaitiška, nors, tiesą sakant, nelabai suprantu, kam tie dialogai – visai jų nepasigendu. Skaitant “Petro imperatorę” turėjau įsijungti lėtąjį skaitymą, nes tekstas labai sodrus ir, bent jau man, – sunkiai skanuojamas (kai akys tik bėga tekstu), tad niekur nenuskubėsi, o ir nereikia. Sąžiningai atskaičiau kiekvieną žodį ir buvo taip gera tą tempą sustabdyti, savotiškai suklusti ir galvoje “kurti” savo filmą.

Taip taip, knyga labai kinematografiška (ir vėl), ten yra milijonas ir viena to laikotarpio detalė, kartais net atrodo, kad skaitai visai ne grožinę knygą, bet dėl to tik džiaugiuosi, nes šiaip gi neisiu ir neskaitysiu mokslinių knygų – o čia tiek visko sužinojau – atsivėrė dar vienas naujas pasaulis. Lygiai taip pat, kaip jis atsivėrė po “Silva Rerum”.

Labiausiai mane knygoje įsiminė laiko ir ribos tarp rytų ir vakarų linija. Ta, kur vis kalba apie aktualumą šiandienai. Ta, kuri šimtus metų yra nuolatiniame pavojuje, nes visais laikais buvo daug norinčių ant jos užminti. Ta, už kurios tamsa, nors rytai, atrodo, turėtų nešti rytą. O šviesos daugiausia sklinda iš tuometės Lietuvos aprašymų – net nejauku skaityti, atrodo, pats save girtumei.

Įspūdingiausia ir įtempčiausia knygos vieta – derybos su turkais. Po jų – šuolis į naują statusą ir pasiruošimas naujai knygai, kuri, viliuosi, neužtruks, nes atsiradus Silvai, gi nežinojome, kad nepaskutinė, tik spėjome, o čia štai juodu ant balto –  1 knyga. Su nekantrumu laukiu tęsino, bet kartu ir bijau, nes įtariu, ten gali būti gili tamsa.

 

Paskutinė malonė

~ kzL ~ 2 Comments

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „paskutinė malonė“

Net nesiruošiau šios knygos skaityti, o baigės tuo, kad vakar žliumbiau, pūčiau nosį ir visaip kitaip liūdėjau, niekaip negalėjau ištrūkti iš knygos atmosferos. Ir dabar galėčiau apsibliaut ant vietos – kažkokio kosminio talento ši rašytoja.

Viskas knygoje taip, kaip labiausiai atliepia – nedaugiažodžiaujant, nepliurpiant bereikšmių monologų, parašyta taip, kad, atrodo, jauti žvilgsnį, užuodi įelektrintą karštį, esi nekviestas svečias poros, kuriai reikia pakalbėti apie esminį dalyką jų gyvenime, namuose, važiuoji jų įtampos nuo tylėjimo pritvinkusioje mašinoje. Ir skauda dėl tų nepasakytų žodžių, kurie, žinai, negrįžtamai sužeis žmoną, skauda nuo smūgių senam vyrui, vežančiam paminklinį akmenį savo dar gyvam vaikui, skauda nuo situacijos beviltiškumo ir sistemos bukumo.

Knyga prasideda scena, kur kalinys padeda iš vieno kalėjimo į kitą pervežti elektros kėdę. Mirties bausmės jau aštuonis mėnesius laukia aštuoniolikametis Vilis, nuteistas už baltaodės merginos išprievartavimą. Vilis – juodaodis. Veiksmas – pietinės JAV valstijos, penktas XX a. dešimtmetis. Visa knyga – kokios šešios valandos iki vidurnakčio egzekucijos. Laikas, kai gyvenimas pro akis prabėga ne tik Viliui. Ypatingas įsielektrinęs laikas, kai moderniuose laikuose vis dar klesti viduramžiai, į kuriuos, nepaisant progreso, dirbtinių itelektų ir kelionių į kosmosą, laikas nuo laiko žmonija vis nupuola.

Knygos nuotaika labai priminė W.Faulknerio “Kai aš gulėjau mirties patale”, o visa atmosfera Larso von Trier “Dancer in the Dark”. Žinau, niūru, skausminga, bet labai rekomenduoju visiems, kam tinka mano rekomendacijos.

Beje, originalo kalba pavadinimas yra The Mercy seat.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „elizabeth hartley winthrop mercy seat“

Birthday

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for meredith russo birthday

Paklausiau young adult knygą. Kai kurios knygos priskiriamos prie young adult, bet iš tikro tinka plačiai auditorijai. Šita knyga gal irgi.

Knygoje pasakojama dviejų berniukų gyvenimo istorija nuo tada, kai jiems trylika iki aštuoniolikos. Pagrindinė knygos ašis yra tai, kad vienas iš berniukų, Morgan, jau trylikos supranta, kad jis yra mergaitė berniuko kūne. Kaip apie tai pasakyti savo geriausiam draugui Eric? Kaip apie tai pasakyti pasauliui?

Kelio iš savęs į save knyga. Sunkaus, dažnai neįmanomo kelio, kai sėkmė ar nesėkmė labiausiai priklauso nuo aplinkos, nuo to, kokie žmonės tave supa. Kiek palaiko, o kiek smerkia. Įdomi perspektyva iš translyčio paauglio perspektyvos. Panašios temos jau klausiau Laurie Frankel “This Is How It Always Is” ir Kathleen Winter “Annabel”.

Pirmoji knygos dalis man patiko labiau, antrajai gal pritrūko įtikinamumo, toks jausmas, kad šiam pasauliui per gerai baigėsi, bet ta pabaiga tikriausiai suteikia vilties tam, kam jos reikia.

Rekomenduoju tiems, kam aktuali tema arba tiems, kuriems įdomu, kuo gyvena toks žmogus.

Alisos tinklas

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for alisos tinklas knyga

O šios nebaigiau, nors perskaičiau kokį trečdalį ir iš įpročio jau beveik kaip ir buvo gaila mest, bet vis dėlto laiko buvo gailiau.

Būtų gal ir nieko istorija, buvo smalsu, kaip rutuliojasi veiksmas, bet buvo per nuobodu ir per daug puslapių kentėt nuobodulį. Man su tiek žodžių pasakyti tiek minčių yra per daug. Jei trijų puslapių tekstą galima sutraukti į vieną pastraipą – man nusibosta ir pradeda užknist,ir aš pradedu ne skaityti, o skenuoti tekstą. O čia jau su skaitymo malonumu neturi nieko bendro.

Be to, šioje knygoje viskas yra straight forward. Na, kai viskas pasakoma nuo A iki Z, veikėjai be jokių niuansų ir vienintelis, kas įdomu – koks bus siužetas, o tai gali pasiskaityti internete ir taip padaręs nieko neprarasi. Na, gal nesužinosi kokios smulkmenos, anoks čia praradimas.

Iš tikro būčiau gal iškentėjus, bet kai Šarlė užsilipo ant vairuotojo ir bandė taip neelegantiškai jį suvilioti, ir, žinoma, buvo atstumta, tai man jau buvo per daug, ačiū viso gero. O kai sesė mano iš viso nusistebėjo, kaip aš tokios knygos ėmiausi, tai susigundžiau gera vertėja ir štai, pamoka – prašoviau.

Džiaugiuos, kad mečiau, nes buvau apdovanota malonumu pradėti gerą nedaugiažodžiaujančią knygą.

 

Linkolnas Bardo

~ kzL ~ 1 Comment

Image result for linkolnas bardo

Garbės žodis, šitą įrašą rašau jau kokią savaitę. Spoksau į ekraną ir nežinau, nuo ko pradėti. Galėčiau net apsimesti, kad neskaičiau šitos knygos ir nieko nerašyti -būtų lengviausia. Ši tokia knyga – vaiduoklis, kurią aš optimistiškai vos apdovanotą bandžiau klausyti per audible. O vaikyti, ten klausant neįmanoma nieko suprast. Skaitant irgi visaip sekėsi. Vietom labai pagaudavo, o vietom, ups, pramiegodavau.

Na, bet kad išsivaduočiau iš šito rašinėlio ir galėčiau judėt toliau, gal parašysiu taip – jei esi knygų žiurkė ir mėgsti knygų žiurkiškus iššūkius – paskaityti tikrai verta – ir ne tik todėl, kad knyga apdovanota Bookeriu, ar tam, kad save pakankintum nelengvu skaitiniu. Skaityti visai nesunku, jei atmesime tai, kad kartais sunku suvokt, ką skaitai, ar kuris veikėjas kalba. Kaip parašyta ši knyga, jos forma ir yra jos išskirtinumas, greičiausiai ir nulėmęs Bookerį.

Autorius kalba per gyvųjų ir paklydusių dvasių kokofoniją, amžininkų liudijimus, plepalus ir pletkus. Knyga lyg koliažas, sudarytas iš laikraščių, laiškų ir pamąstymų iškarpų, kurias skaičiau ir dėliojau kaip kokias puzlo detales. Ir ne visada teisingai. Takdavo grįžti į knygos pradžią ir vėl skaityti iš naujo, ieškoti, kam priklauso minties ar teksto gabaliukas. Manau būtų laisvai galima ir vėl iš naujo skaityt, ieškot, suprast.

Bet žinokit, kad ir kaip keistai gali atrodyti toks knygos aprašymas, iš visų šitų skiautelių ir detalių susidėlioja toks aukštis, toks gylis, toks kosmosas tarp gyvenimo ir mirties, tos pilkumos tarp būties ir nebūties, kad nuo jausmo užgniaužia kvapą. Ir smegenys niekaip negali suvokti, kaip iš tokio trupinių chaoso, panašiai, kaip iš tokio plokščio vaizdelio gali kažkas iškilti. Taip, kaip čia –

Ar matai?

Gera tokia, kokia yra

~ kzL ~ Leave a comment

gera-tokia-kokia-yraĖmiausi šios knygos, nes mano namuose visai netikėtai (taip, kaip kelininkams kasmet netikėtai ateina žiema) apsigyveno paauglė, o aš vis pagaunu save atsilikus nuo to, kaip netikėtai paauga vaikai. Žinia, jie neauga tolygiai – greičiau šuoliais. Vis tenka vytis. Šioj srity nesinorėtų būt per daug nutolus nuo to, kas vyksta. Nors pavadinimas ir sako, kad padės mergaitėms, iš tikro knyga, mano manymu, orientuota į kiek vyresnes merginas, o kai kurie skyriai apskritai tinka bet kurio amžiaus moterims, nes nagrinėja moterims būdingus elgesio ypatumus. Todėl atsakysiu į fb užduotą klausimą “ar knyga tinka neauginančioms dukrų?” – tikrai taip, tinka įvairaus amžiaus moteriškos lyties atstovėms. Tinka ir vyrams, kad geriau suprastų moteris.

“Gera tokia, kokia yra” mane nustebino gerąja prasme – labai naudingas skaitymas. Knygą gal kiek reikia perfiltruoti per europietišką ir lietuvišką filtrą, kad atsijot amerikietiškas situacijas – jų yra, bet ne per daug.

Mergaitės bręsdamos girdėjo, kad gali tapti bet kuo, bet išgirdo, jog turi būti viskuo.*

O būti viskuo, reiškia būti tobulai, o būti tobulai reiškia neklysti. Kai negalima klysti, negalima rizikuoti, kai nerizikuoji, renkiesi saugiausia variantą. O jis nebūtinai mieliausias širdžiai ir atspindi tavo asmenybę. Merginos įpuola į “stojamųjų kompleksą” – joms puikiai sekasi mokykloje ir universitete, kur gyvenimas matuojamas aiškiomis užduotimis ir pažymiais, bet visiškai pasimeta realiame gyvenime, kai šių kriterijų ir matų nebelieka. Reikia bandyti, klysti, bet tobulybės to ir nemoka ir nenori. Prie viso šito dar pridėkime tai, kad tobulumas turi būti “nerūpestingas” – žodžiu, išlipi iš lovos ir atrodai tobulai, gauni gerus pažymius visai nesimokius arba pasimokius paskutinę naktį ir t.t. Ką daryt?

O kur dar tobulasis pasaulis socialiniuose tinkluose? Nors realiai gal ir nebuvo naujiena, bet kartais taip būna, kad pagaliau įsisamonini tai, kas juodu ant balto užrašyta – berniukai ir vaikinai įlindę į telefonus/kompiuterius didžiąją dalį laiko žaidžia žaidimus, o merginos didžiąją laiko dalį tupi socialiniuose tinkluose, kuriuose vyksta nesibaigiantis grožio ir pasilyginimų konkursas. Kuo visa tai kvepia, jau numatote – like’ų skaičiavimai, fotografavimaisi iš gražiosios/plonosios/-osios pusės ir visi kiti nerealybės reikalai, nuo kurių žmonės kraustosi iš proto, nebepasitiki savimi ir t.t.

Ką su visu tuo daryti? Skaityti knygą (ne tik šią) ir diegti sveiką požiūrį į savo ir į dukros galvą (vien į dukros nesuveiks). Nes, žinokit, nepavyks man sucituoti visų susibraukytų citatų ir taip jau per daug prirašiau, o nesijaučiu parašius viską, ką norėjau… Ir iš tiesų, nors knyga apie merginas, bet verta skaityt turintiems mergaites – kad užbėgtumėt už akių ir bent šį kartą būtumėt priešaky.

Labai rekomenduoju.

*Courtney Martin “Perfect Daughters, Starving Daughters”