Daugiabutis

Vienintelė šios knygos blogybė – ją per greit perskaitai, tada nors imk ir iš naujo skaityk. Kai tik atėjo mano siuntinys, iš karto sėdau ir skaičiau, kol perskaičiau. Ir juokiaaausi, eina sau, kiek prisijuokiau, žiauriai juokingas tas “Daugiabutis”. Man net nerūpėjo, ką apie mane garsiai besijuokiančią pagalvos kolegos vaikų aikštelės tėveliai (savaime suprantama, kad tįsiausi knygą visur, kur tuo metu mane bloškė gyvenimo kasdienybė), nors, mano sesė gal pasakytų, kad man ir taip nelabai rūpi.

Ši grafinis romanas gal labiau yra grafiniai apsakymai, nes visas pasakojimas sudėliotas iš tokių, sakyčiau apsakymėlių, na, gerai skyrių. O ten įvairiausi daugiabučio gyvenimo epizodai – nuo nuomojamo buto paieškos iki trūkusių vamždžių, nuo senuose daugiabučiuose kartu gyvenančių pensininkų ir studentų (ir man tokia garbė gyvenime buvo tekusi – būti auklėjamai daugiabučio kaimynės, įsiveržusios per ne jos buto duris) iki vaikų ir tėvų santykių, mirusių bobučių ir euroremontų. Žodžiu, žiauriai faina, labai juokinga ir apskritai nuostabu, išskyrus, kad per mažai.

Čiupkit ir skaitykit, o aš laukiu dar!