The Testaments / Liudijimai

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „the testaments atwood“

Toks keistas jausmas rašyti apie The Testaments, panašiai toks, kaip pakomentuoti apie Silva Rerum III. Kaip Silvos susilieja į vieną knygą, taip ir The Testaments yra “Tarnaitės pasakojimo” tęsinys, gražiai išplaukiantis iš pirmosios knygos, ir dabar jau sunku gavoje beatskirti kaip atskirą darinį.

Knyga, žinoma, yra puiki ir vien tik iš smalsumo sužinoti, kaip veikė Gileadas verta paskaityti. Žinia, istorija vystosi penkiolika metų nuo pirmosios knygos pabaigos ir džiaugiuosi, kad autorė pasirinko visai kitą kampą, kaip toliau pasakoti, kas nutiko pirmosios knygos veikėjams – savotiškai apgavo skaitytoją, kuris gal tikėjosi, kad veiksmas prasitęs tiesiogiai nuo pirmos knygos pabaigos. Koks žavingas skaitytojo suvedžiojimas!

Iš tikro, tai autorė net nelabai ir pasakoja, kas su pirmosios knygos veikėjais vyksta, labiau užsimena, nes visa knygos perspektyva yra nukreipiama į visai kitus žmones ir jų balsu pasakojama. Per tris moteris, tiksliau, pagyvenusią tetą Lidiją ir dvi merginas.

Labai įdomi tetos Lidijos linija, kuri užkabina Gileado kūrimosi istoriją ir kas ten pradžioje atsitiko su moterimis, kodėl teta Lidija atidūrė ten, kur esanti. Gileado istorijai  Margaret Atwood įkvėpė “the stuggles for survival among top brass of the Soviet Union and elswhere” (maždaug, aukščiausių sovietų valdžios sluoksnių pastangos išgyventi – jei netiksliai išverčiau, būsiu dėkinga už pataisymą). Ir iš tikro, bet kas, gyvenęs tokioje sistemoje pajus propagandos, šantažo, nebaudžiamumo atspindžius iš realaus gyvenimo.

Ar knyga verta Bookerio? Žinoma, kad taip, bet skaitydama vis galvojau, kad nors metų Bookeris ir nėra teikiamas už gyvenimo nuopelnus, jei Atwood šiais metais jį laimėtų, jis tikrai būtų už gyvenimo nuopelnus ir “Tarnaitės pasakojimo” neregėtą aktualumą, toliaregiškumą, antrą gimimą ir tęstinimą per The Testament. Kaip juokdamasi sako pati Atwood, kuriai lapkričio 18 dieną sueis aštuoniadešimt, jie (leidėjai) bijo, kad tik nenumirčiau. Tad skuba.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „the testaments atwood quotes“

Summa summarum – žinoma, kad rekomenduoju. Ši knyga šalia literatūrinių reikalų taip pat yra vėliava, manifestas ir priminimas apie trapią moterų teisių padėtį. Nenorėčiau, kad istorija šioje srityje nei kartotųsi, nei rimuotųsi.

*****

Margaret Atwood ir Bookerio reikalai:

1986 m. The Handmaid’s Tale – shortlist

1989 m. Cat’s Eye – shortlist

1996 m. Alias Grace – shortlist

2000 m. The Blind Assassin – Booker!

2003 m. Oryx and Crake – shortlist

2019 m. The Testaments – shortlist (kol kas)

 

 

Sugrąžintoji

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „sugrąžintoji knyga“

Patiko man šita knyga. Taip jau gavos, kad skaičiau, galima sakyti, su Ferrante knygų nuotaikom ir aplinkos įsivaizdavimu, man pasirodė, kad labai į temą.

Paauglė mergaitė, augusi pasiturinčioje šeimoje, staiga yra grąžinama savo tikriesiems biologiniams tėvams. Aplinkybės jai per daug neaiškinamos, tad mergaitė įsivaizduoja, kad ją auginusi ir mylėjusi moteris labai serga, tad negali ja pasirūpinti, tikisi, kad viskas kada nors grįš į savo vėžes. Tuo tarpu suaugusieji privengia ką nors paaiškinti, nuo nežinios tvyro tokia įtempta atmosfera, nes jauti, kad labai jau daug nutylima, tiesiog nesakoma.

Man visada patinka per daug netauškiantys tekstai. Su patylėjimais ir nutylėjimais, pažiūrėjimais ir nežiūrėjimais. Visa mergaitės grąžinimo istorija, žinoma, turi priežastis – kodėl atsitiko taip, kaip atsitiko. Viskas autorės gražiai sudėliojama ir atskleidžiama. Išlaikoma įtampa ir nuotaika. Labiausiai žvilgsnis užstringa ties mintimi – kiek žmonės sau leidžia žaisti kitų žmonių gyvenimais, kaip reikia atsargiai norėti, nes didelių troškimų išsipildymas nebūtinai atneša laimę ir pilnatvę. Knyga yra pavyzdys senolių išminties apie du galus turinčią lazdą.

Visiems, kas mėgsta subtiliai, jautriai ir gerai parašytus tekstus.

 

 

Laukinis

Knyga, kuri tikrai nenusipelnė tiek ilgai gulėti eilėje prie lovos. Vis tas storumas ir plytiškumas gasdino ir neviliojo. Kokia buvau neteisi! Guillermo Arriaga “Laukinis” šauna tieisiai į geriausių ever skaitytų knygų olimpą. Labai patiko, labai rekomenduoju.

Didelės apimties knygų su džiaugsmu nesiimu, nes net keletas pastaruoju metu skaitytų vis keldavo mintį, kad knyga galėjo būti patrumpinta, kad galėtų nebūti 100-200 puslapių, kad nuklystama į nieko nepasakančius aprašinėjimus, detales ir t.t. Tai štai “Laukinio” autorius, matyt, pasiremdamas scenaristo patirtimi, šitokių teksto žabangų išvengė ir skaityti visą laiką buvo tikras malonumas. Ir dar ilgas malonumas, tai dėl to tik džiaugies.

Kartu ši knyga savo kontekstu yra iš tų, kurios skaitytoją supažindina su šalies kultūra, ypatumais, aplinka, kas mane visada labai žavi, nes sukuria dvigubą skaitymo naudą, praplečia akiratį. Iš tikro, skaitydama visą laiką galvojau, kad ši knyga yra žemiška “Grožis lyg žaizda” meksikietiška versija, pasakojanti apie gyvenimą kitoje Žemės pusėje, tokia pati įtraukianti ir užburianti (tik šį kartą be “Grožio”, kuris po mano perskaitymo vis dar keliaja per draugų rankas, makabriškų burtų).

Knygos herojus Chuanas Gilijermas dar negimęs susiduria su mirtimi, kai jo brolis dvynys miršta motinos iščiose. Dar būdamas paauglys jis netenka ir kitų brangių šeimos narių, tad atsiduria kryžkelėje tarp gyvenimo ir mieties, meilės ir neapykantos, neapleidžiančio keršto troškulio (skaitant tokio svetimo mūsiškiam šiaurietiškam gyvenimo supratimui), pavydo ir užsispyrimo, įtraukiančių herojų į uždarą susinaikinimo ciklą. Ar pavyks iš jo ištrūkti?

Lygia greta su šia istorija, atrodo, pradžioje niekaip nesusijusi anuitų medžiotojo Amaruko istorija Kanados šiaurėje. Amarukas medžioja Ypač intriguojanti, nes gi turi atsirasti kažkokie sąlyčio taškai su pagrindine istorija, tik kaip???

Puiki, puiki, puiki! Įtariu, kad šiais metais nebus geriausios metų knygos. Bus daugikaita geriausių metų knygų. Duokit dar tokių!

Pražuvėlis

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „prazuvelis knyga“.

Trumputė knyga, istorija, kuri galėtų būti lengvai išsprendžiama šiais laikais, kai mokslas toli pažengęs ir tėvystės nustatymas tapo paprasta procedūra. Tik ne pokario laikotarpiu.

Autoriaus šeima, bėgdama nuo raudonosios armijos iš rytų Vokietijos, pameta savo vaiką. Vėliau gimęs brolis apie tai nieko nežino, mano, kad vaikas miręs. Tėvai intensyviai ieško dingusio sūnaus, įsivelia į makabriškus tėvystės nustatymo būdus. Įveliamas ir jaunesnysis vaikas, turintis iškentėti įvairiausias kūno matavimo procedūras, kurios vis tiek nieko neišsprendžia, tik dar labiau sujaukia.

Nors knygoje pasakojama iš vaiko pusės – kaip jis tai išgyvena, kaip mąsto ir jaučiais, o jaučias kaip koks pakaitalas, nuolatos primenantis, kad šeimoje kažko trūksta – labiausiai įsijaučiau į motinos personažą, mane tiesiog persmelkė klaikumos, kai nežinai, kur yra tavo vaikas jausmas. Viltis, kad jau jau atsirado, neviltis, kai biurokratija, o kartais tiesiog pats gyvenimas stoja skersai kelio. Ir prarasto vaiko tuštuma, juodoji skylė, neleidžianti gyvenimui judėti į priekį – motinai tai tiesiog yra neįmanoma. Ir dar knygos pabaiga. Lyg ir užbaigianti knygą, bet kartu skaitytojo galvoje pradedanti istorijos tęsinį.

 

 

 

 

Vyras be trūkumų / Old Filth

 

Vyras be trūkumų

Nepatinka man šitos knygos pavadinimas, nors tu ką. Originalus pavadinimas nelabai išverčiamas – Old Filth slepia akronimą Failed in London, Try Hong Kong, tad vertėjai ir leidyklai tikrai teko susidurti su iššūkiu, tik, manau, nelabai pavyko, nes pavadinime “Vyras be trūkumų” lyg ir galima užčiuopti ironijos, bet gal labiau knygą perskaičius, nei ją renkantis. Situaciją gelėbja viršelis, kuris, mano akims – puikus.

Man visada patiko knygos, kurios savo kontekstine istorija verčia skaitytoją nuo sofos tiesiai pasauliui į glėbį. Ši knyga lengvai papuola į šią kategoriją – pasakoja istoriją apie britų imperijos laikus ir kaip būdavo elgiamasi su tolimose imperijos žemėse gimusiais vaikais. Kad jie užaugtų tikrais imperijos piliečiais britais – būdavo visai mažučiai išplėšiami iš aplinkos, kurioje gimė, ir perduodami šeimoms Britanijoje. Taip kartais visiškai prarasdavo ryšius su biologine šeima ir tėvais (kuriuos pasiekti laivu galėdavo užtrukti net iki keturių mėnesių), prisirišdavo prie savo naujųjų globėjų, o galiausiai užaugdavo bejausmiais, perlaužtais žmonėmis, kurie nemokėdavo mylėti savo vaikų.

Knyga labai įdomi dėl istorinio konteksto, man labai patiko knygos nuotaika, tas paviršinis stojiškumas, bet kažko vis dėlto knygai trūksta, kad išsipildytų Edvardo paveikslas. Man liko neaišku, kaip jis jautės dėl to, kad neturėjo vaikų, kaip jį įtakojo žmonos santykiai su nespoilinsiu, kuriuo žmogumi. (Gal nesupratau?). Manau, kad tai buvo labai esminiai jo asmenybės aspektai, kurie liko neišvystyti, man paliko neatsakytus klausimus. Pagal tai, kaip knyga baigiasi, nelabai įsivaizduoju, kaip tie klausimai būtų atsakyti kitose knygose. Kadangi antroji dalis jau verčiama, iš smalsumo, būtinai skaitysiu.