Pražuvėlis

.

Trumputė knyga, istorija, kuri galėtų būti lengvai išsprendžiama šiais laikais, kai mokslas toli pažengęs ir tėvystės nustatymas tapo paprasta procedūra. Tik ne pokario laikotarpiu.

Autoriaus šeima, bėgdama nuo raudonosios armijos iš rytų Vokietijos, pameta savo vaiką. Vėliau gimęs brolis apie tai nieko nežino, mano, kad vaikas miręs. Tėvai intensyviai ieško dingusio sūnaus, įsivelia į makabriškus tėvystės nustatymo būdus. Įveliamas ir jaunesnysis vaikas, turintis iškentėti įvairiausias kūno matavimo procedūras, kurios vis tiek nieko neišsprendžia, tik dar labiau sujaukia.

Nors knygoje pasakojama iš vaiko pusės – kaip jis tai išgyvena, kaip mąsto ir jaučiais, o jaučias kaip koks pakaitalas, nuolatos primenantis, kad šeimoje kažko trūksta – labiausiai įsijaučiau į motinos personažą, mane tiesiog persmelkė klaikumos, kai nežinai, kur yra tavo vaikas jausmas. Viltis, kad jau jau atsirado, neviltis, kai biurokratija, o kartais tiesiog pats gyvenimas stoja skersai kelio. Ir prarasto vaiko tuštuma, juodoji skylė, neleidžianti gyvenimui judėti į priekį – motinai tai tiesiog yra neįmanoma. Ir dar knygos pabaiga. Lyg ir užbaigianti knygą, bet kartu skaitytojo galvoje pradedanti istorijos tęsinį.