Mažasis griaustinis. Nuotykiai žėričiame slėnyje

Kokia faina knyga! Net negaliu patikėt. Toks malonumas buvo įgarsint ją vakarais, kokie žmonės, kokie nuotykiai! Net gaila, kad baigėsi, mielai skaityčiau toliau. Jei kaip aš esate įsimylėję Astridos Madikę, Tonja tikrai taps tokia pat nauja simpatija.

Tonja Glimerdal yra vienintelis vaikas nuošaliame slėnyje ir ne veltui ji vadinama griaustiniu. Ši garbanė pilna energijos, jos galvoje knibžda būriai idėjų ir apskritai ji ramiam kaimeliui suteikia bent kažkiek judesio ir veiksmo. Na, nelabai šiek tiek, labiau – daug! Draugystei amžius ne riba, tad geriausias Tonjos draugas yra slėnio diedukas Gunvaldas. Panašiai kaip ir slėnį, jį geriausiai išjudina Tonja. Ne tik išjudina, bet ir priverčia išspręsti senas problemas (neišspręsti Gunvaldo reikalai yra svarbiausia knygos siužetinė linija). O seniems reikalams išjudėti kartais reikia tiek nedaug – vaikiško jautrumo, užsispyrimo ir bekompromisės meilės.

Labai labai rekomenduoju, o už knygą dėkoju Alma litterai.

Fidelis ir kiparisas

See the source image

“Fidelį ir kiparisą” garsiai skaičiau mažiausiai dukrai dar pernai. Prieš skaitydama visiškai nesidomėjau, apie ką knygą ir taip jau gavosi, kad ji taip pat pasakoja apie tai, kaip vaikas suvokia ir išgyvena netektį (“Ar jums kada nors yra numiręs Fidelis ar koks kitas diedukas? Tai labai keista: panašiai, kaip nuplauktų debesis.”)- kaip ir Evelinos Daciūtės “Duobė”. Ar pastebėjot, kad Lietuvoj knygos pradėjo vaikščioti porom? Kažkaip keletas rašytojų vis subrandina panašią idėją panašiu metu – Vaiva Rykštaitė “Lizos butą”, Jurga Tumasonytė “Remontą”, vienu metu pasirašė knygos apie Lietuvai nusipelniusias moteris, o dabar turim “Duobę” ir “Fidelį”. Sąmoningai nenorėjau apie “Fidelį” rašyti apžvalgos iš karto po “Duobės” – norėjosi atsitraukimo ir perspektyvos.

“Fidelį ir kiparisą” pradėjau skaityti dukrai įsivaizduodama, kad čia knyga vaikams. Bet ten tiek visko tarp eilučių, kad man net labiau suaugusiems gal. Dukra labai daug klausinėjo, kas ir kaip, aš net pradėjau jos klausimus rašytis, galėjo beveik gautis, kaip atskira knyga. Ugnės Rudinskaitės piešti bijūnai jai atrodė kaip kopūstai, o kai tekste buvo minimi bijūnai, klausė, kas tie bijūnai, smalsavo, ar iš vazonėlio (urnos) reikės išleisti dieduką (gal kaip kokį džiną), kai bandžiau paaiškinti, kas yra porcelianas, net po didelių mano pastangų tyliai sumurmėjo “nesupratau”.

– Kas yra Fidelis? / -Diedukas. / -Jis gi virto vazonu kažkokiu, dulkelėm… / – Pelenais.

O šiaip labai labai graži knyga. Man taip patiko ta dieduko paliktų laiškų į ateitį mintis (kaip Romain Gary motinos – sūnui). Aš užsinorėjau prirašyti laiškų ateičiai, nes gi jei dar siunti laiškus iš praeities ateičiai, niekaip negali būti miręs, gal tik kažkur pakeliui. Ir dar labai patiko italė Danielė, primenanti morenginį pyragaitį – ji tokio šiltumo ir gerumo, kad net norisi prisiglausti. Labai patiko žvelgti iš vaiko akių lygio – kai visas pasaulis dar toks didelis ir nėra nieko savaime suprantama. Ir kaip subtiliai autorė pasakoja apie subyrėjusią mergaitės šeimą. Labai graži knyga – tiesiai į gražių knygų lentyną vis paskaitynėjimui. Labai rekomenduoju.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Dvi tylos”

Kalėdų paslaptis

Kol dar viena koja Kalėdose, reikia greitai prisiduoti apie gruodžio mėnesį dukrai skaitytą Jostein Gaarder “Kalėdų paslaptį”. Tikrai labai smagu ir rituališka buvo kiekvieną vakarą skaityti po vieną kiekvienai gruodžio dienai skirtą skyrių.

Knygos pagrindinis veikėjas Joakimas prieš pat adventą gauna senovinį Kalėdų kalendorių, kurio kartu su skaitytoju kasdien atveria po vieną langelį. Už langelio – paveikslėlis ir lapelyje užrašyta paslaptinga istorija, vedančia Joakimą nuo vienos XX amžiaus vidurio dienos, kai, besivydama iš parduotuvės pabėgusį ėriuką, kelionėje laiku pradingsta mergaitė Elizabet iki pat Jėzaus gimimo Betliejuje. Kelionė tęsiasi iš Norvegijos per įvairiausių laikų Europą ir artimuosius rytus, pakeliui draugėn priimdama angelus, karalius ir aveles.

Kažkada pradėję nuo šios knygos, viena mano draugų šeima kasmet laikosi tradicijos per adventą kartu skaityti Kalėdinę knygą. Po kelių metų didžiausias jų iššūkis yra tokią knygą rasti. Koks stresas knygų žiurkei, kai negali padėti patarimais! Pati kitais metais ruošiuosi skaityti Dikenso “Kalėdų giesmę”. Tiesa, šeimos tradicija jau nebesigaus, bus bent mano ir mažosios.

Duobė

Truputį prisibijojau emocijų, kurias, įtariau, sukels ši knyga. Prieš skaitydama mačiau keletą iliustracijų ir bandžiau nusiteikti sunkumui. Dar pagalvojau, kaip drąsu knygą apie netektį tiesmukai pavadinti “Duobe”. Žodžiu, prisigalvojau visokių dalykų, o neišsipildė nė vienas.

Taip, knyga apie netektį, taip, joje rašoma apie laidotuves, ir taip, nekrykštaujama džiaugsmu, tačiau ji tokia šviesi, skaidri ir tikroviška. Be jokių suaugėliškų gyvenimo patirčių – neįsivaizduoju, kaip autorei taip pavyko vėl pabūt vaiku – pamatyt, kad iškeliavus seneliui, močiutė kažkokia kitokia nepažįstama, apie nežinojimą, kaip jaustis ir kaip nėra ko paklaust, nes vienintelis, kuris į tokius klausimus atsakydavo, tai – senelis. Apie raugintus obuolius, kuriuos tik senelis valgydavo, ir kas dabar su jais visais bus, ir kaip kažkaip niekaip nepavyksta verkti, o juoktis visai paprasta, nors ir “ne laikas ir ne vieta”. Ir taip subtiliai apie užgniaužtą vyrišką gedulą – kurį reikia užkasti į duobę.

Evelinos Daciūtės išmyluotos eilutės apglėbtos ne mažiau išglostytomis ir išjaustomis Julijos Skudutytės iliustracijomis. Patikėkit, kai vartai knygą supranti, kad visi tie interneto filmukai, kuriuose vartoma knyga, toli gražu neperteikia knygos grožio ir peršviečiamų lapų sukuriamos erdvės. Tik vartydami pajusite, kad Julija buvo jūsų kaime (jei turėjote), buvo įkišus nosį į tamsų kambarėlį su uogienėmis, kompotais ir raugintais agurkais ir suposi ant kiemo sūpynių.

Man net noris pažliumbt nuo grožio. Ačiū autorėms ir ačiū leidyklai “Aukso žuvys”.

Keistuoliai

Jau fb prigyriau, kaip man patiko ši knygelė. Po “Mūsų visų Madikės”, kur tokie ilgi skyriai, kad net paskausdavo gerklę, kol perskaitydavau garsiai, buvo smagu grįžti prie trumpų istorijų. Tiesa, tada “dar vieną” yra tiesiog neišvengiama.

Knygoje labai patiko netikėtumo momentas – tiek pačių istorijų temų, tiek gražiai išsuktų istorijų pabaigų (o čia jau didelis talentas – numyktos ir nugnybtos (alia pasibaik pats) istorijų pabaigos mane žiauriai erzina). Dar, sakyčiau, kai kurios istorijos labai aktualios, iš dabartinio gyvenimo, pvz., “Įžymybėje” Lauras kasdien valandų valandas stebi įžymybių gyvenimus ir pats užsinori tokiu tapti, “Niekada nesusitiko” herojė Klementina – nuostabus žmogus gyvenime ir baisus internete, o Olina iš “Gražiausios tylos” gyvena tėvų sukurtam burbule. Na, o knygų žiurkei, savaime suprantama, fainiausia yra istorija apie bibliotekininkę Aldutę (“Tiesiog laimingas žmogus”).

Istorijos smagios, man net jaučiasi, kaip autorė myli savo personažus ir prie knygos palinkusį skaitytoją, kuriam tiesiogiai nemoralizuoja, bet skatina paklausti – o kodėl tie personažai vienaip ar kitaip elgiasi ir kodėl istoriją ištiko vienokia ar kitokia pabaiga. Labai rekomenduoju ir pažadu, kad bus smagu.

Mūsų visų Madikė

Nežinau, kaip taip įmanoma metų metus skaitant vaikams vakarais vis dar būt skersai išilgai neperskaičius Lindgren. Ir kaip iki šiol gyvenau nepažinodama Madikės – iš viso niekaip nesuprantu. Paskutinis mano šansas perskaityt savo mažėlei (aišku dar yra šansas su žvaigždute – skaityti anūkams, na, bet jau čia skamba beveik kaip mokslinė fantastika).

Kokia faina ta Madikė ir kokia nuostabi vis dėlto yra Astrid Lindgren. Taip mokėti matyti vaiko akimis. Man toks žavingas tas vaikiškas ėjimas daryti vieno ir nugrybavimas savais vaikiškais dalykais daryt ko nors daug įdomesnio. Arba ta išvyka svečiuotis į Obelų salą – kaip viskas smagu, kokie svetingi šeimininkai ir kaip, atėjus vakarui, staiga reikia namų. Ir tos nesibaigiančios traumos – smegenų sukrėtimai, guzai ir gyvačių įkandimai, nubrozdinimai, žirniai nosyse ir bužiai plaukuose – jokio sterilumo, vien tik tikras pasaulis ir tikras gyvenimas.

Ech, ir tos melagystės – skaitau savo mažajai ir klausiu: “Kaip tau atrodo, ar sužinos Madikės mama, ar ne?” Ir Madikė, negalinti laikyti paslapčių ir slėpti išdaigų. Jei mama ir nesužino, prisipažįsta užgraužus sąžinei. Myliu, myliu, myliu Madikę. Tokia tikra ir šilta knyga. Dabar jau niekas šiais laikais taip nebedrįstų rašyti, nes būtų užpultas teisuoliškų visažinių mamičių, socialinių tarnybų ir visokių kitokių reikalų. Rekomenduoju galvos pailsinimui nuo nupudruoto instagramo.

Lilė ir Liusė

Labiausiai man ši knygutė patinka todėl, kad šeima knygos heroję kalytę Liucę ne nusiperka, o priglaudžia. Šiuo karantininiu metu, kai, atrodo, visi aplinkui apsirūpino naujais gyvūnais (labai tikiuosi, kad vėliau ši banga, nenusiris į gyvūnų prieglaudas), knygutė apie suaugusio gyvūno priglaudimą atrodo tikrai pačiu laiku.

Lilės ir Liusės draugystė išgelbėja kaimą ir užsitarnauja meilę ir pagarbą, o didžiausias džiaugsmas, kai Lilės šeima oficialiai tampa Liusės šeimininkais.

Patiko knygutės iliustracijos, nors mano mažoji buvo sunerimusi dėl “storos” suknelės apačios.

——————————

Už knygą dėkoju leidyklai Dvi tylos

Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida

Mano sūnus jau sako, kad pastaruoju metu daug knygų apie našlaičius, sako, kad jau gali maždaug papasakoti, koks bus siužetas. Galbūt jis ir teisus, visai neseniai skaitėm apie smarkuolę Gilę, Albis Braitas neturi mamos, na, o Enė irgi keliauja per šeimas ir institucijas. Autoriai mėgsta paaštrinti situacijas su vaikais, kurie netekę vieno ar kito gimdytojo, tikriausiai tokiam vienišo vaiko kontekste geriausia atskleisti, ką reiškia ir kiek gali meilė ir draugystė.

Enė netikėtai turi palikti gerų globėjų šeimą ir patenka į internatą kalnuose. Visas jos gyvenimas ir mintys sukasi apie tai, kaip internate esamuoju laiku išgyventi, o vėliau pabėgti ir nusigauti pas savo įbrolį, globėjų sūnų Nojų. Na, bet prieš tai reikia viską gerai apgalvoti ir pasiruošti.

Man labai patiko knygos kalba, neperspausta ir natūraliai paaugliška – taip kaip maždaug kalba paaugliaia ir vaikai. Kai kur tekstas užbrūkšniuotas ar kitaip paslėptas – ten slepias visokie šikniai ir kitokie riebesni žodeliai – skaitytojas pats gali apsispręsti, kokie. Patiko ir draugystės tema. Gal kiek užkliuvo kai kurie suaugusiųjų personažai, norėjos platesnio jų elgesio konteksto, be to, kai kurie knygos posūkiai pasirodė nelabai realistiški (laipionimai pastoliais), bet čia jau galima mane kaltint senove ir šiaip bailumu, būna gi ir stiprių, ir drąsių žmonių.

Taigi, summa summarum, mano karantininiam namų ūky knyga patiko abiem ją skaičiusiems, tikiuos, patiks ir jums. Beje, pamiršau paminėti, kad knyga iliustruota!

________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

Berniukas ir šuo

Nežinau, kaip jums, bet man buvo visiška nuostaba, kad paskutinė Keliautojų laiku kelionė bus vaikiška. Net su iliustracijomis!

Šioje knygelėje keliaujame į ypatingo bjaurumo istorinį laikotarpį Latvijoje – vos pasitraukus rusams ir jau užėjus vokiečiams, kai žydams prisiuvamas geltonos žvaigždės ir jie suvaromi į getus. Visą šią beprotystę stebi mažas berniukas, kuris niekaip negali suprasti, kuo staiga vieni žmonės tapo geresni ar blogesni už kitus, kodėl į jų kiemą veržiasi ginkluoti vyrai ir kodėl tėvo draugas patiki tėvui šeimos brangenybes. Kodėl kartais, kad būtum geru, reikia būti blogu.

Trumputė knygelė, kuri, labai tikiuosi, turės savo tęsinį, nes labai jau įdomus tekstas apie knygelės veikėjus yra knygos pabaigoje. Nors knygos leidėjai ir sako, kad knyga tinkama skaityti nuo aštuonerių, manau, tokio amžiaus vaikams dar reikėtų skaityt kartu su tėvais. Reikės išbandyt ant saviškių, pažiūrėti, kiek to istorinio kontekso supranta ir atpažįsta.

Mėnulis ir kitos nelaimės

Man labai patiko ši knyga šviežiems paaugliukams. Man patiko tas balsas, kuriuo kalbama knygoje ir taip, kaip autorė sugebėjo perteikti pagrindinio veikėjo Antono mąstymą ir elgesį – taip viskas natūraliai vyksta, niekas nei sudramatinta, nei dirbtina, skaičiau ir visiškai tikėjau tuo pasauliu. O be to viskas parašyta su gera humoro doze, tad, nors rašoma apie rimtus reikalus, bet su tokiu lengvumu ir skaidrumu, ir viltim, kad visos paauglystės nesąmonės, kurios vyksta ir su asmenybe, ir su pasauliu, ir su kūnu viena dieną baigsis.

Jei trumpai apie siužetą – Antonas gyvena su savo tėčiu, jo mama žuvusi. Tėtis pasinėręs rutinoje, nelabai rūpinasi buitimi, tvarka ar namų jaukumu anei švariais rūbais, tad Antonas su savo geriausia drauge Ine nusprendžia suorganizuoti tėčiui progų susipažinti su kokia žavia moterimi, kuri jį išjudintų iš to letargo, kuriame tėtis paskendęs. Tik draugužiai nepagalvoja, kad ne visos moterys tokios žavios ir nuotabios… O kai kurios taip priskrenta, kad tenka imtis atsiratymo veiksmų.

Tiesa, norėčiau atkreipti dėmesį į vieną momentą, kuris lietuvius skaitytojus gali truputį lengvai pritrenkti. Šios knygos veikėjai yra dvylikamečiai septintokai, ir pagal knygą galima suprasti, kad septintoje klasėje Norvegijoje labai rimtai užsiimama lytiniu švietimu. Pvz., knygos septintokai mokosi apie žmonių dauginimąsi ir kontracepciją, be to, knygos veikėjas knygos pradžioje sužino, kad jo mama pastojo netyčia, plyšus prezervatyvui. Kita knygos veikėja Inė žino, kad ji pradėta mėgintuvėlyje.

Iš pradžių tema gal kiek sustabdo akių bėgimą eilutėmis, bet tada pagalvoju, kokia yra statistika, kai vaikai susiduria ir pradeda ieškoti informacijos apie seksą, ir truputį pakreipiau savo mąstymą link realaus gyvenimo. Tai, kad mūsų švietimo sistemoje viskas kuokelių ir piestelių lygyje, nereiškia, kad vaikams tokia informacija nereikalinga arba turi būti pateikta sulaukus aštuoniolikos, kai visi viską ir patys jau žino. Prisiminiau, kaip kažkurioje gimnazijos klasėje mūsų mokykloje lankėsi pedagogai iš Švedijos (buvo kokie gūdūs 1995-6) ir mūsų klasei pravedė lytinio švietimo pamoką. Labai natūraliai, paprastai ir su visais kontracepcijos pavyzdžiais. Ir net išdalino visiems prezervatyvų, kuriuos paskui namuose turėjau slėpti, nes mama būtų nugriuvus, jei būtų radus. Taigi, nemanau, kad dvylikos žinoti apie dauginimąsi ir kontracepciją yra kažkaip ten per anksti ar dar kaip nors.

Taigi, visiškai puiki, nuotaikinga knyga plius lytinis auklėjimas kaip papildomas bonusas. Ir dar labai gražus viršelis.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Debesų ganyklos.

Smarkuolė Gilė Hopkins

Ech, Gilė. Niekaip nesuprantu, kaip ši knyga praslydo mano neperskaityta vaikystėj. Bet atsimenu tokių ne vieną, tame tarpe buvo ir “Hobitas”, kurio iki šio neperskaičiau, matyt, skaitysiu kitais metais, kai sūnus bus šeštokas. Dabar mat skaitau penktokų sąrašą.

Gilė, Galadrielė, mergaitė keliaujanti iš vienų globėjų namus į kitus ir, žiūrėdama į gražuolės mamos fotografiją, vis svajojanti, kaip šioji su griausmu atvažiuos jos pasiimti. Vargšė Gilė, vargšai visi pasaulio vaikai, laukiantys ir nesulaukiantys savo mamų!

Pasakojimas prasideda, kai Gilė patenka pas keistą globėją, kurios niekas, kas susiję su Gile ir jos elgesiu nešokiruoja ir neerzina (kad ir kaip Gilė stengtųsi). Gal pagaliau Gilė papuolė ten, kur bus mylima tokia, kokia yra? Tiek kartų įskaudinta ir palikta mergaitė ir pas šią globėją kasdien susisuka į spygliuoto ežiuko kamuoliuką ir niekam neleidžia per daug prisiartinti. Ji parašo savo beveik neegszistuojančiai mamai skųsdamasi savo esama padėtimi, globėja ir aplinkiniais, apsivagia, bando bėgti iš globėjos Troter namų. Laiškas tuo metu keliauja per rankas ir užveda nesustabdomą procesą, kuriam užsisukus net smarkuolė Gilė nebegalės nieko pakeisti, nors ir kaip norėsis.

Tas mano jaunasis skaitytojas penktokas visą knygos skaitymą mąstė panašiai kaip Gilė. Taip įdomu stebėti, kaip ten dėliojasi jo mintys – kaip tau atrodo, kodėl ta mama neatvažiuoja, kaip tau atrodo, ar dabar Gilė laiminga, kodėl ji nebenori važiuoti su močiute? Na, žodžiu, yra reikalų. Autorė viską pasakoja užuominomis ir patylėjimais, kurie dažniau bus suprantami tėvams nei vaikams, tad rekomenduočiau, pasitikslint, ar jaunieji skaitytojai viską suprato (kiek įmanoma). O šiaip tai labai labai rekomenduoju mamoms ir tėčiams perskaityt – puiki knyga.

Jonas Valančiūnas: su kamuoliu – paskui svajonę

Kadangi turiu visokių lyčių ir amžių vaikų, tai ir knygų skaitau pačių įvairiausių. Šią skaičiau dar ir prisimindama savo vaikystės kultinę knygą “Žalgirio vyrai”, kurią vartydama bandydavau išsirinkti, kuris “Žalgirio” vyras pats gražiausias (net dabar juokinga). Gražuolių konkursas būdavo. Sunkiai sekdavos su tais rinkimais, kiek atsimenu, nes, matyt, gražuoliai nelabai mano skonio buvo.
Šios knygos tikslas tikriausiai turėtų būti per Jono Valančiūno gyvenimo istoriją papasakoti, kaip galima iš mažo paprasto berniuko užaugti didele žvaigžde ir milijonierium. Tik kad tie pramuštgalviai perskaitę nelabai prisimena, o gal knygoje per mažai akcentuota, kiek iki tų milijonų kibirų prakaito išlieta, kiek reikia valios, užsispyrimo ir t.t. Na, bet tikriausiai, kaip aš skaitydama “Žalgirio vyrus” ieškojau gražuolių, taip mano sūnus, perskaitęs šitą prisimena, kokia buvo pirmoji Jono mašina, kaip jis išdykavo su draugais ir vienas pirmųjų Utenoje turėjo motorolerį su primontuotu magu. Žodžiu, kas ko ieško, tas tą ir randa.

Šiaip man patiko, kad autorius užsimena apie finansinius dalykus, pvz., kiek mokesčių nuo savo pirmos diiiidelės algos Jonas turėjo sumokėti ir kas jam liko, apie tai, kaip NBA jaunuosius turtuolius moko, kaip elgtis su finansais, ko vengti ir t.t. Taip gražiai nuima rožinius akinius ir įmeta į prakaito kibirą. Na, tikiuosi, kad bent pasąmonėj kažkur nugulė finansinio raštingumo pamokėlė.

Tiesa, mamos, kurios tikisi, kad bus kažkokia paskata mokslų prasme – na, kad Jonas gerai mokės ir buvo geras krepšininkas, tai gal nelabai. Su mokslais išsisukta čia. Bet labai daug kalbama apie Jono paprastumą, nuoširdumą ir gerą širdį apskritai, ir kiek durų šie būdo bruožai bei neišpuikimas jam atidarė. Sužvaigždėti ir pasikelti, žinia, labai paprasta. Tad po daugelio metų gražiausiu “Žalgirio vyru” skelbiu Joną Valančiūną. Case closed. 🙂

Faina, gerų emocijų pilna knyga.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Melas

Niekaip nesugalvoju, ar patiko knyga, ar ne. Buvo vietų, kurios patiko, bet buvo tokių, kur tikrai galvojau, ar yra tinkamos jaunam skaitytojui, ar ne. Bandžiau visaip atsiribot nuo išankstinių nusistatymų ir nuomonių, bet vis dėlto įžvelgiu kai kurių reikalų, su kuriais reikia ypatingai atsargiai elgtis, kad neištransliuoti netinkamos žinutės. Nors suprantu, ką autorė norėjo pasakyt ir ta žinutė yra labai teisinga ir prasminga, o bet tačiau skaitytojas turi būti toks labai jau nenaivus.

Žodžiu, viskas prasideda labai fainai, kai paauglė Ksenija iš bibliotekos pasiėmusi Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės” iš bibliotekininkės gauna skirtuką su užrašu: “Dalinkis savo skaitymo įspūdžiais su kitais jaunais žmonėmis mūsų interneto puslapyje”. Apsilankiusi forume Ksenija randa labai įdomų atsiliepimą apie knygą ir atsiliepimo autoriui parašo žinutę.

Dabar bus spoileriai, tai suinteresuoti žmonės prašom neskaityt.

Žodžiu, Ksenija susirašinėdama įsimyli įrašo autorių, kuris kaip vėliau paaiškėja sėdi nepilnamečių kolonijoje už žmogžudystę. Knygoje vienas iš šalutinių veikėjų pamini, kad susitikinėti/susirašinėti su internetiniais žmonėmis labai pavojinga, pati mergina apie tai pamąsto, nes tėvai nuolatos tai kala į galvą, bet dabar į galvą yra kalusi meilė ir ji bėga iš pamokų ir visaip kitaip pagal interetines užuominas ieško savo naujos meilės realiam gyvenime.

Dėl kolonijos, tai ramų nelaimingą ir vienišą vaikiną pakiša jo pusbrolis, nes kaip nepilnametis jis už žmogžudystę gaus mažiau metų, bet kaip pavojinga rutulioti tokią temą – kalėjimuose gi visi “nekalti”, o būtent taip kaliniai kabina moteris – “nekaltai” sėdėdami, per užuojautą. Suprantu, ta kolonija siunčia daug naudingų žinučių – kaip jaunu žmogum gali būti manipuliuojama, kaip negalima pasitikėti ir t.t., bet vis tiek man mamiškas pavojaus signalas mirksi nors tu ką. Ar man jau visai paranoja?

Tai va. Šiaip tai gražiai knyga parašyta ir prasmingai – vaikinas gal kiek ir per protingai pasakoja apie situaciją (bet gražiai 🙂 ), kurioje atsidūrė ir šiaip gal per atmestinai nuteisiamas, jei jau rimtai žiūrėt, bet čia jau antrinės priekabės.

Tai va tokios tad mintys. Ką manot?

_________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

Kaip aš netyčia parašiau knygą

Tokia faina knyga. Būtų man dvylika, miegočiau šią knygą apsikabinus ir tikriausiai maksimaliai nuskaityčiau. Keletas paskutinių knygų vaikams – paaugliams buvo tokios liūdnos ir tamsios, ir sunkios emociškai, tai ši knyga yra puikiausias pavyzdys, kai knyga nagrinėja nelinksmas ir visiškai liūdnas temas, bet visa tai pateikiama taip šviesiai ir viltingai, ir visiškai taip, kaip būtų gyvenime.

Knygoje paauglė Katinka nori būt rašytoja. Rašyti tikrai turėtų apie ką – ji yra našlaitė, netekus mamos, kai jai buvo treji – tad vargiai beprisimenanti, kaip mama atrodė. Mergaitė įsiprašo pas kaimynę rašytoją pasimokyt ir per tas pamokas ji ne tik mokosi rašyti, bet mokosi išreikšti savo jausmus, suvokti ir susigyventi su netektim ir geriau suprasti aplink ją besisukantį pasaulį.

Dauguma knygos skyrelių yra pamokos kaip rašyti. Tokios fainos, kad tikrai bet kam, kas mėgsta rašyti, netgi kam reikia rašyti – pravers. Katinka mokosi rašydama istoriją, kaip jos šeimoje atsirado tėčio draugė, o kad tai aprašytum reikia išbandyti įvairias technikas, perspektyvas, žaidimą laiku, bet svarbiausia “rodyt, o ne pasakot”. Per parašytas istorijas skaitytojas stebi jos gyvenimą ir kartu su Katinka mokosi rašyti. Man ta stuktūros matrica labai patiko. Žaisminga.

Labai labai rekomenduoju. Ir vaikams, ir tėvams, ir tiems, kurie nori ar mokosi rašyti. Nuoširdi, jautri ir tikra.

#dovana Leidyklos “Debesų ganykolos” dovana

 

Žodžių sąrašas

Kažkaip paskutiniu metu vaikiškos-pauglėjančios knygos, kurios patenka į rankas, – liūdnos. Na, taip, taip, nuotykiai, įtampa, kova, bet viskas, kas tarp eilučių, kas bendra atmosfera – eina sau, koks liūdesys. Suprantu, kad šiandieninis pasaulis laviruoja ant ekologinės katastrofos slenksčio ir tokia yra realybė. Bet kartais noris knygose nuo tos realybės pabėgti. Gal autoriai iš savo baimių šias knygas išaugina? Na, bet čia man tokios mintys vis sukosi galvoj, man atrodo, sūnus, kuriam skaičiau, su realybe labai šios knygos nesiejo, o aš ir neskatinau siet, tad knyga jam tiko ir patiko.

Leta – mergaitė, gyvenanti po Tirpsmo susikūrusioje Arkos diktatūroje, kuriai vadovauja Jonas Nojas. Paklusę Jonui gauna išvalyto gėlo vandens ir maisto, tačiau šių poreikių patenkinimas kainuoja viską, kas peni dvasią – muziką, meną, grožį ir net žodžius. Jonas Nojas galvoja, kad būtent žodžiai kalti, kad žmonija nusirito iki esamos padėties, tad, žmoniją reikia “gelbėti” mažinant žodžių pasirinkimą (nežinos žodžio ir nereikės sukt galvos), juos išbraukiant iš leistinų vartoti žodžių sąrašo ir sudarinėjant sąrašus likusių leidžiamų naudoti (primena mūsų diktatūriškus kalbos “sergėtojus”).

Leta – Jono Nojo sekėja ir patikėtinė – žodininkė. Knyga pasakoja apie mergaitės dvasinį virsmą – nuo tikėjimo “gelbėtoju” iki suvokimo, koks iš tikro yra ją supantis pasaulis. Ir pasirinkimo, kokiame pasaulyje ir su kokiais žmonėmis ji nori gyventi. Knygos pabaiga įnirtingai reikalauja tęsinio. Tikiuosi, ten daugiau šviesos ir vilties.

__________

Leidyklos “Debesų ganyklos” dovana