Antroji Evangelija pagal Užkalnį

evangelija

Waisted time, sukasi galvoje mintis, bet, aišku, nieko negaliu kaltinti, pati kalta, kai skaitai bele ką, kas po ranka pasitaiko. Tiesiog tuo metu norėjosi kažkokio lengvo skaitalo, dar, prisipažinsiu, man kitose skaitytose autoriaus knygose visai patikdavo surankioti visokie įdomūs ar juokingi faktai, tai tikėjausi, kad ir šioje knygoje bus panašiai. Panašiai ir yra, tik kad dar tie faktai apipinti visokiais užkalniškais išvedžiojimais ir bajeriukais, kurie jau senokai pabodę, o dabar dar kartojasi, tai tampa jau ne tik pabodusiais, bet ir visai nusibodusiais (tikriausiai man dabar gresia žiaurus nutrolinimas ir užbaninimas, nors greičiausiai tokios garbės būti nutrolinta ir užbaninta niekada nesulauksiu, whatever).

Tai va. Gal ir būtų visai nieko tarybinio gyvenimo uždokumentavimas, ale, kad čia labiau uždokumentuota Užkalnio nuomonė apie Tarybinį gyvenimą ir šiaip Užkalnio nuomonė apie ką nors.. Tai kam įdomi ta nuomonė, tas tegul ir skaito.

Buvo ir gerų dalykų:

  1. keletą kartų nusijuokiau
  2. keletą dalykų sužinojau

Taškas.

Trečioji diena. Sek paskui Užkalnį

Užkalnis, matydamas visur šmežuojantį mano snukutį, tikriausiai pradėjo mąstyti, kad jį žiurkės seka, ir planuoti, kad reikės spąstukus ir sūrio pirkt, o gal ir džiaugėsi – jei žiurkės čia, viskas gerai, laivas neskęsta :). Gal neišsivaizdinsiu, labiausiai tikėtina, kad iš viso nieko negalvojo. Na, čia tokia įžanga, nes kiti du susitikimai buvo tokie, kur Užkalnis dalyvavo.

Pirmajame – kaip pašnekovas tarp kitų rašytojų diskusijoje “Naujosios emigracijos reikšmė lietuvių literatūroje” (kiti rašantys dalyviai R.Drazdauskienė, E.Davainė, parašiusi “Airija. Tolima ir artima sala”, S.Žukas, “baltų lankų” smth gal direktorius, nežinau, ir G.Grušaitė). Tai sakyčiau, kad labai aiškiai išsipoliarizavo rašytojai – E.Davainė atstovavo visus tuos emigrantus, kurie išvyko ekonominių sumetimų vedini, vargo bitės, A.Užkalnis – visus tuos, gal ir nelabai tiksliai įvardinsiu, bet pavadinsiu savotiškais “karjeristais” gerąja prasme daryti karjeros, o ne bėgdami nuo vargo, ir Gabija Grušaitė – per vidurį, atstovaudama emigrantus, kuriems Lietuva yra pasaulyje ir pasaulis yra Lietuvoje ir jiems nesvarbu, kur gyventi, svarbu, kad įdomu. Pagal jų suvokimą net nesakyčiau, kad jie yra emigrantai, tiesa, Gabija lyg taip ir sakė, tiesiog ji nepripažįsta geografinės emigracijos, tik emocinę ir dėl to savės emigrante net nelaiko.

Žiuriu, lryte, jau yra straipsnis apie šitą susitikimą, pati dar neskaičiau, čia. Na, minimum galit normalių nuotraukų pažiūrėti.

Padiskutavo dskutuotojai apie kalbą, apie kalbinę aplinką ir jos reikšmę jų kūryboje, na, ir apie savo patirtį, žinoma. O man visą diskusiją, nuo pat įžengimo vis kirbėjo mintis, kaip čia sėdi Užkalnis ir Davainė kartu susėdę, ir Davainė nerauna Užkalniui plaukų už jo recenziją.

Na, diskusija tai visai nepanaši į susitikimą su Stephen Clarke (“One year in Merdre” ir visos kitos merdre knygos), kurį vedė ponas Andrius. Jau tiek skaniai žvengus tai seniai nebuvau. Iš karto iškilo prisiminimai apie Frank McCourt, kuris buvo kažkurioje knygų mugėje ir jo susitikime irgi buvo labai labai linksma.

Kas skaitęs S.Clarke knygas žino, kad jos apie visokius bajerius nutikusius anglui Prancūzijoje. Ir viskas su tokiu smagiu švelniu humoru. Susitikime buvo paklausta, ar apie lietuvius būtų irgi galima kažką tokio pasakyti iš to trumpo laiko, kurį jis čia buvo.

SC: Niekas manęs dar niekur taip tiesiogiai neįžeidinėjo, kaip Lietuvoje.

LT: ???

SC: Visi mane vadina “the ass”

LT:??

SC: Visi sako Stephen’ ass Clarke’ ass

🙂 🙂 🙂

Na, pagl šitą pavyzdį galite įsivaizduoti, koks buvo susitikimas. Laaabai linksmas, labai smagus, reikėtų bent kartą į mėnesį nueiti profilaktiškai į kokį renginį, kur galima taip skaniai pasijuokti. Beje, Andrius Užkalnis prisipažino, kad kai leidykla klausė, ar knyga gali būti populiari Lietuvoje, jis atsakė, kad ne, nes manė, kad lietuviai nesupras tokio humoro. Tikriausiai šito susitikimo ir įrašo moralas  perfrazuojant “Ir turtuoliai verkia/taupo” būtų toks: Ir Užkalnis klysta. Kaip gerai, kad klydo šioj vietoj 😛

Trigrašis į diskusiją

Ar kas nors dar nepastebėjo vykstančių debatų apie lietuvių kalbos norminimo talibaną? Apie tai, jog ““Mums stovi už nugaros ir sako – tu kuri kalbą, bet jos nemoki,” ir apie tai, jog kalbinio talibano išgąsdinti redaktoriai be jokių sąžinės graužimų drasko rašytojų tekstus.

Keletas citatų iš K.Sabaliauskaitės teksto:

Nuo normintojų teroro kenčia ir kiti Lietuvos rašytojai. Pavyzdžiui, Renata Šerelytė, viename interviu pasakojusi, kaip iš jos romano „Mėlynbarzdžio vaikai“ buvo bandoma išravėti būdingą sovietmečio slengą („govorilka“ ir pan.), kurį ji sąmoningai pasirinko kaip meninės išraiškos priemonę. Arba Danutė Kalinauskaitė, atskleidusi, kad jos tekste „kelnių klyną“ keitė „prorėža“ arba „antuku“.

“Neapykanta deminutyvams garsėjančio Mariaus Ivaškevičiaus tekstas prie jo padirbėjus vienai redaktorei mirgėjo būtent jais. Dar toliau žengė ponia, redagavusi Algimanto Zurbos tekstą, kuriame herojus, užvertęs moteriai sijoną, pasodina ją ant sniego – ji paprasčiausiai šį sakinį išbraukė, nes „juk šitaip nesveika”

 

O čia-citata iš VLKK puslapio

“Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas (patvirtintas 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 68; Žin., 1998, Nr. 18-445) – vienas žinomiausių Kalbos komisijos nutarimų. Darantys tokių klaidų, kaip ir nesilaikantys kitų VLKK nutarimų, rizikuoja būti nubausti Valstybinės kalbos inspekcijos 300–1500 litų bauda pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą.

Tol, kol už tam tikrų žodžių vartojimą grės bausmės, (parašei žodį”knopkė”? Bauda. Pasakei “mereškuoti kalnieriukai”? Dviguba bauda. ), tol nesijaus žmonės esą savo kalbos šeimininkai.Tol nejausime kalbos džiaugsmo ir kalbos laisvės.

Kas yra lietuvių kalbos šeimininkai? Mes, ta kalba kalbantys ar kažkokios ten komisijos, grūmojančios pirštu ir grasinančios baudomis?

Tol, kol kalbos normuotojai stums mūsų lietuvių kalbą  kažkokio utopinio standarto link, tol nebus Lietuvoje tokių knygų kaip “The Brief Wonderous Life of Oscar Wao” (autorius J.Diaz) ir “Everything is Illuminated” (autorius Jonathan Safran Foer) , nes mūsų kalbos norminimas neleistų gimti tokiems knygų herojams kaip Oscar Wao ir Alexander Perchov.

Jei dar kartą pasakysi "bulka", gausi į galvą... (Kadras iš filmo "Everything is Illuminated")

 

K.Ž.G.

 

 

Prijaukintoji Anglija

Paragavęs negali sustot – sugraužiau ir trečiąją Užkalnio knygą “Prijaukintoji Anglija” (vis dar ačiū autoriui už dovaną, Giedre, palauk, mes čia dar paskaitysim, tada ir tu gausi 🙂 ) ir man abi knygos antroji ir trečioji susijungė, persiskaitė tarsi viena knyga, dabar galvoju, kaip čia man nepasikartojus ir ko nors to paties neparašius.

Man šiaip labai smagu, kai knygos taip gerai skaitosi, šitą skaičiau autostradoj Klaipėda – Vilnius tol, kol nepasidarė bloga maždaug apie knygos vidurį. O įdomiausia buvo, kad knygą gavau beskaitydama “Kelionių istorijas” ir abi laikydama rankose baisiausiai nežinojau, kurią dabar skaityti, nes norėjosi skaityti abi iš karto, o laiko skaitymui nebuvo nė vienai. Žinot, kas mane išgelbėjo? Ogi žymiosios iškeiktosios Užkalnio išnašos, nes aš kaip atskiras istorijas (o jos dažniausiai ir yra atskiros istorijos) pirmiausia perskaičiau “Prijaukintos Anglijos” išnašas, o paskui jau grįžau prie Istorijų. Palaižiau deserto ir baigiau valgyt pietus.

Na, pagalvokim, kuo man dar tas Užkalnis patinka. Va, man pavyzdžiui labai svarbi yra jo mintis apie tai, kad mes anglams nesam labai įdomūs, bet dėl to visai neverta jaudintis. Negaliu sakyt, kad labai ten jaudinaus, ar esam įdomūs, ar ne, bet turiu priažinti, kad po Užkalnio mano požiūris į užsieniečių sudominimą yra žymiai labiau atsipūtęs, nei seniau. O aš tuo dominimu laikas nuo laiko vis užsiimu, netgi taip, kad paskui mano draugai užsieniečiai mane vadina labai didele Lietuvos patriote ir mylėtoja, o aš iki šiol galvoju, ar teisingą vaizdą jie apie mane susidarė :).

Knygoje pirmiausia perskaičiau skyrių apie vaikų mokyklas. Dabar baisiai domiuosi visokiais tokiais vaikų lavinimosi dalykais ir vis galvoju, kur čia mokysis mano vaikai, juk noriu jiems visa ko geriausio, tad buvo labai įdomu paskaityt, kaip ten toj Anglijoj su tom privačiom mokyklom. Užkalni, ten net nenorintys mokytis yra užspaudžiami ir išspaudžiami? Nes aš kažkaip iki šiol labiausiai gerus mokslo rezultatus sieju su noru, o ne prievarta.

Žinoma, vienas įdomiausių skyrelių yra apie anglišką humorą – būtina paskaityti. Tikriausiai vienintelis priešnuodis nežlugti patekusiam į anglo pajuokos lauką – pačiam dar žiauriau iš savęs pasišaipyti, o šito jau mums, lietuviams, pasak autoriaus nesišaipantiems iš nenusipelniusių arba nepiktybinių niekam blogo nedarančių žmonių, yra labai sudėtinga. Nes šiaip gi mes rimti, profesionalūs ir taip toliau, ir panašiai, o tokie, ką ten šaiposi, net juokiasi retai. (čia aš ne apie save:P)

Aišku, po knygos, aš noriu sėsti į patį pirmą lėktuvą į Londoną ir pagaliau atrasti tą šalį, kuri jau tapo namais kokiai pusei milijono lietuvių. Niekaip negaliu patikėti, kad nepaisant trumpos komandiruotės, aš net nesu ten normaliai buvus! Bet labai noriu pamatyt kokį šimtą vieną vietą, aprašytą “Prijaukintoje Anglijoje”. Su Užkalnio aprašymais kelionė turėtų būti ir smagi ir turininga. 🙂
Senos knygos Camden Lock Market turguje

Kelionių istorijos

Kaip liaudies išmintis byloja, kad Užkalnis tautos arba mylimas arba mirtinai nekenčiamas (o mane toks kategorizavimas šiaip užknisa juodai). Tokiu atveju (nes eilinį kartą nėra vidurio), turėčiau būti priskiriama prie Užkalnio mylėtojų, nors nei aš ten mylio jo, nei ką. Man Užkalnis patinka, nes jis yra (na, labiau buvo, nes su trečia knyga nepaskysi, kad čia labai naujas) toks naujas balsas mūsų marijos žemės tyruose – šmaikštaujantis, besišaipantis (iš savęs irgi – žavinga), akinantis pamatyti, atkreipti dėmesį, pasijuokti (iš kitų ir nepamiršti iš savęs), nedūsaujantis, nesibėdavojantis ir nedejuojantis. Kartais įspiriantis skaitytojui į minkštą vietą – pažiūrėk, neapsnūsk, atsimerk! O ypatingai man patinka Užkalnio argumentacija, nes, kai jis sako, jis žino (na, aš tikiuosi 🙂 ) yra patyręs savo kailiu, skaitęs, iš kažkur išknisęs, o ne kaip pas mus mėgstama, tik apsimeta ekspertu, o visa kita tik “nesąmonės”.

Tai, kadangi žinojau paštu keliu pas mus keliaujant trečiąją Užkalnio knygą (dėl to dabar turiu autoriui įsiteigti cha cha cha), tai skubėjau dar nuo vasaros laikomas eilėj “Kelionių istorijas” perskaityti. Turėjo būti paskutinė metų knyga, o va, gavosi pirmoji. Tai su Naujais Metais visus! Manosios “Kelionių istorijos” autografuotos, galit pamatyt, jei jau spaudėt ant nuorodos.

Ką gi sužinojau apie Užkalnio keliones? Na, išprotėjęs jis dėl kelionių, tas tikrai. Ne išprotėjęs keliautojas, kaip kad yra viena mergina, su kuria visai neseniai susipažinau, bet išprotėjęs dėl kelionių. Kad ir kaip egzotiška atrodytų Japonija (baisiausiai laukiu tos knygos, apie tą šalį), man įdomiausi aprašymai buvo apie Tolimuosius Rusijos rytus (kur, nepaisant dešinės kelio pusės eismo, visos mašinos, net ir policijos, yra japoniškos, t.y. pritaikytos kairės pusės eismui, todėl vaizdelis įlaipinantis ir išlaipinantis keleivius į/iš mikrautobuso nuo vidinės kelio pusės, bandau įsivaizduoti, tikrai neeilinis). 🙂 Ir žinot, apie Nidą ir Vilnių. Na, tiesiog norisi pamatyti tuos mūsų miestus kitomis, užsieniečio akimis (kokios šiuo metu ir yra Užkalnio akys), nes kas mums galbūt yra labai įprasta, kitam galbūt yra pasaulio įdomybė, o mes pasirodo, gyvename ir to nežinome arba pamirštame.

Užkalnis gan daug parašo ir apie šalies viešbučius ir traukia per dantį backpackerius, kurie dažniausiai yra low budget keliautojai, bet aš, pavydzžiui, backpack’uose matau daugiau žavesio nei neviltingo pinigų neturėjimo. Visų pirma, man atrodo, kad geriau keliauti taip, negu nekeliauti visai. Ir šiaip prisimenu, kaip mano čimodanai mane užkniso Tailande ir kaip aš visa dušia norėjau geriau turėti kuprinę ant kupros, nes man tas čimodanas buvo kaip lenciūgas šuniui. O visokiuose nebrangiuose nakvynės namuose irgi būna visokių pasaulio stebuklų, bet Užkalnis tikriausiai su manim nesutiks ir užmetys daugybe pagrįstų argumentų, kurie man taip patinka. 🙂

Keli skyreliai knygoje visai ne apie keliones, o apie pavyzdžiui, kvapus, bet man gerai suėjo, nes man kvapai irgi yra mano prisiminimai ir dažniausiai ryškūs ir spalvoti, o tu jau tikriausiai žinai apie ypatingą knygų žiurkių įprotį uostyti knygas. 🙂 Na, ir man tiesiog narkotinis jausmas kilti lėktuvų – būtinas bent keletą kartų metuose, ir dar “kelionėse mane domina ne tik įžymūs pastatai ir muziejai, noriu pamatyti ir gyvenimo smulkmenas: kaip atrodo jų autobuso bilietai ir kokios ten šaligatvių plytelės”. (Mano brangios klasiokės tikriausiai prisimena, kaip suvenyrams pasiėmėm po akmenį iš krūvų supiltų tiesti Prahos senamiesčio šaligatvius 😀 ).

Tokia tad istorija su knyga, kurios buvau išsižadėjusi. 😛 O dabar einu slapčiomis iš vyro nukniaukti trečiąją knygą.

|KŽL|

Lietuviai ne lietuvių literatūroje

A.Užkalnis savo knygose vis mini, kad anglams jau seniai nebeįdomu, ką apie juos rašo ar galvoja užsieniečiai. Nes jie vis tiek patys geriausi. Ir jie, ir jų šalis. Na, nesiginčykim, o lietuviškai papavydėkim, kad nemokame taip galvoti apie savo šalį. Taigi, kadangi mums labai įdomu, ką apie mus galvoja, tai mes žinome visas knygas ir filmus, kuriuose yra pasakomas ar parašomas žodis su šaknimi lithuan***, litauen ir panašiai.

Mano lentynoje savo eilės laukia iš bibliotekos parsinešta knyga, kur, keik žinau, veiksmas vyksta Vilniuje:

Dar žinau šitą:

Ir dar visai šiviežia Berniukas lagamine.  Iš aprašymo:

Ninos Borg bičiulė paprašo paslaugos – iš stoties bagažo skyriaus paimti ten padėtą kažin kokį daiktą. Spintelėje Nina randa lagaminą, o jame – mažą nuogą berniuką. Kol moteris svarsto, ką daryti su vaiku, jos bičiulė žiauriai nužudoma. Akivaizdu, kad su šia mirtim kažkaip susijęs mažylis, kuris, kai pagaliau atsigauna, prabyla Ninai nesuprantama kalba. Netrukus paaiškėja, kad vaikas kalba lietuviškai, o į Daniją nelegaliai atgabentas iš Vilniaus.
Nina nusprendžia gelbėti berniuką – ir įsipainioja į itin painią ir pavojingą istoriją…
 
 
 
Ar žinai dar kokią?
|lit- erature; – thuania|

Dvigubas pasimatymas

Šiandien – ypatinga diena. Šiandien knygų žiurkės susitiko akis į akį paplepėti, pasidžiaugti, daug šypsotis ir juoktis. Pasimatymas buvo paskirtas gražioje Klaipėdos pasimatymų vietoje – Teatro aikštėje (mano draugė Renatita vieną kartą mūsų mylimą aikštę pavadino “kažkokiu kiemu”, už ką aš jai iki šiol negaliu atleisti 🙂 ). Taigi susitiko knygų žiurkės ir abi nedrąsiai viena kitai siūlo keisti pasimatymo vietą iš gražios saulėtos aikštės į belangį prekybos centrą su gražiu dideliu knygynu, kuriame už valandos bus kitas pasimatymas – su Andrium Užkalniu. Apie jį jau diskutavome čia ir čia.

Kaip tarėm, taip padarėm, rūkom nurūkom į tą prekybos centrą. Išgėrėm arbatos, pauostinėjom knygas ir prasidėjo antras mūsų pasimatymas, į kurį kartu su mumis atėjo dar keliolika moteriškių. Pasimatymo laikas keistas – penktadienis, 12 h dienos, tai galvojom, ar tik neateisim dviese į tą pasimatymą, bet nieko. A. Užkalnis pasijuokė, kad šiandien turi du pasimatymus, vienas kurių turėjo įvykti Klaipėdos bibliotekoje, bet neįvyks, nes biblioteka apie jį pamiršo. Ot anekdotas.

Knygų “Anglija” ir “Kelionių istorijos” autorius labai įdomiai papasakojo apie tai, kas man seniai jau krebždėjo galvoje, t.y.,  o kaip gi jis pats atsidūrė toj Anglijoj, kad dabar gali mums visa tai pasakoti, ir kodėl gali apie kitas savo keliones pasakoti dar vienoje knygoje. Keliatutojas didysis, išnašų karalius 🙂 . Dar pakalbėjo apie tai, ką mano apie savo knygos išliekamąją vertę (ta išliekamoji vertė kritikams tikriausiai rūpi labiau, nei pačiam autoriui), apie tai, kaip jis gauna Maximos čekius už kiekvieną 100 komentarų po savo straipsniais internete ir t.t., ir panašiai.

Žodžiu, tikrai neprailgo, buvo smagu klausytis sklandžios, nepasipūtėliškos ir nesusireikšminusios kalbos, kurią dar vakare prie keptų baravykų papasakojau šeiminykščiams. Visi klausėsi išsižioję 🙂 O aš kišu savo nekantrybę kuo toliau į kokią galvos kertelę, nes labai laukiu nesulaukiu antros pagal naujumą autoriaus knygos apie Japoniją. Apie Kalėdas bus naujausia knyga apie Angliją, kažkoks patarimų vadovėlis, nelabai supratau, kai išleis, pamatysim. O paskui gal jau ir Japonijos knyga. Dar labiau laukiu tos knygos po autoriaus pasakojimo, kaip jis tą Japoniją explore‘ino.

O moralui pasakysiu, kad eilinį kartą pamačiau, kad nereikia spjaut į šulinį. Niekada. Nes gi rašiau kometaruose, kad nepirksiu tos kelionių knygos, tai spėkit, ar nenusipirkau. Atspėjot. Na, gi neprašysi autografo ant delno. Be to, autorius naują knygą pažadėjo žiurkėms padovanoti, tai mes labai tikimės, kad nepamirš pažado 😛

|grįžus iš pasimatymo|

Skaitantis miestas

Miesto IQ: skaitantis miestas

Prieš kokią gerą savaitėlę nusipirkau 2010 m. vasario-kovo Miesto IQ. Nusipirkau, nes patraukė akį užrašai ant viršėlio: “Knygos be lapų”, “Kaip atpažinti gerą knygą?” Tik paskui pastebėjau, kad žurnalo tema “Skaitantis miestas”. Tada jau puoliau pirkt 🙂 ir namo parsinešus ir pavarčius juokinga pasidarė, kad ir mes bloge, ir žurnalas tas pačias temas aptarėm: apie elektroninį knygos skaitytuvą, bibliotekas, gerų knygų kriterijus 🙂 Čia tikriausiai kolektyvinė pasąmonė suveikė :).

Šį kartą tikrai neblogas numeris. Straipsnių apžvalga čia.

O čia keletas citatų, kurios skaitant užkliuvo:

“Šiemet Tolerancijos žmogaus titulu įvertintas Tomas Venclova prieš 40 metų savo esė apie kultūrą ir jos foną rašė, kad “miestietiškoji kultūra nėra impresionistiniai miestų peizažai ar architektūros pamonklų apdainavimas, … ją pirmiausia lydi erudicija, ieškojimo drąsa ir atsakingumas, tolydumo pojūtis, taip pat protingo skepticizmo dozė”. (2 psl.)

Beje, Tomas Venclova yra vienas iš nedaugelio man imponuojančių žmonių. Šiandieninėje “Vilniaus dienoje” su juo interviu, žiūrėkite 15 pls.

20 Miesto IQ puslapy – Andriaus Užkalnio tekstas (tas pats, kur apie Angliją parašė). Tai net susijuokiau, kai pamačiau, kad net straipsnyje neapsėjo be išnašų. Jau galvoju apie jį kaip apie išnašų karalaitį 😀 Iš jo straipsnio “Baltos lankos, juodos avys miesto skruzdėlyne”: “Vaikščioju po tą Osakos knygyną, vos ne fiziškai kažkur viduje jausdamas, kad turiu, privalau išmokti tą kalbą (to dar nepadariau), kad dingtų tas baisus jausmas, jog štai esu greta žinojimo, bet jis nuo manęs atitvertas nematoma siena: galiu paimti knygą nuo lentynos ir paliesti, galiu atsiversti, bet jos turinys hermetiškai uždaras”.

“Pavarčius mūsų spaudą atrodo, kad tekstas po truputį nyksta, susilieja ir sutampa su vaizdu. Jo kalba tokia nesudėtinga, kad, anot Somerseto Maughamo, tegalima pasakyti tik tokius paprastus dalykus kaip “tetos lietsargis liko sode””. (Rūta Marcinkevičienė)

“Man atrodo, kad yra daug ir verstinės, ir šiuolaikinės literatūros, kuri panašesnė į autoriaus saviraiškos, kažkokių ieškojimų arba ambicijų rezultatą, bet ar ten yra tikros literatūros – labai dažnai suabejoju.” (A. Mickevičius, leidyklos Versus aureus direktorius, Virginijos Tamšiūnaitės straipsnyje)

“Knygoje “Teksto malonumas” prancūzų semiotikas, literatūrologas R. Barthes’as sako: “Mėgavimosi tekstas – toks, kuris sukelia netekties pojūtį, išmuša iš vėžių (kartais net vargina nuoboduliu), išklibina skaitytojo istorines, kultūrines, psichologines nuostatas, išjudina jo skonį, jo vertybes ir prisiminimus”. Tokios knygos kaip piliulė, kurią sunkiai praryji, bet ji padeda “pasveikti” – praturtėti, daugiau suprasti.” (Virginija Tamšiūnaitė)

“Skaitymas – puiki mąstymo ir vaizduotės mankšta, padedanti atrasti ir palaikyti gyvus gyvenimo orientyrus, vertybes”. (G. Kadžiulytė Apostrofos direktorė)

Tai toks kratinys 🙂 O viskas tvarkingai – žurnale.

|skaitančio miesto žiurkytė|

Tautų draugystė arba 2+2=?

.

Visai neseniai sugraužiau naują labai dabar Lietuvoj populiarią A. Užkalnio knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”. Iš tiesų labai informatyvi knyga ir svarbiausia – smagi skaityti. Aš juokiausi ir juokiausi (balsu), o mano vyras, kuris knygą perskaitė prieš mane, vis klausė, kuri vieta man ten tokia juokinga :). Įdomu, kad tokioj lietuvių tankiai apgyvendintoj ir dažnai lankomoj šaly, aš iš viso esu buvusi tik vieną kartą ir tai komandiruotės metu. Na ir gerai, nes kelionė po šitos knygos bus turiningesnė, įdomesnė ir tikslingesnė.

Kas labiausiai nustebino ir nuvylė mano vyrą? Ogi tai, kad anglai gyvena baisiai susigrūdę, kaip pats autorius sako “nykštukų nameliuose”, kuriuose yra tokie kambariai kaip one bed bedroom ir jame tikrai nieko daugiau netelpa, tik kokia nusprogus kušetė, ir, mano įsivaizdavimu (o mano įsivaizdavimai dažnai vyksta taip, kap pavaizduota seriale apie Ally McBeal), į tą  lovą dar lipama ne iš šono, o iš kojūgalio, nes iš šono papraščiausiai nėra vietos prieit. Štai toks tai one bed bedroom 🙂. Na, mano vyras nusiminė, nes jis kaip tikras lietuvaitis yra maždaug krepšininko ūgio, tai jam su lovom daug kur prastai ;). Tai va, įsivaizduoju tokį ropojimą į lovą prabangiame Anglijos name ir man baisiai juokinga pasidaro :). Ir tokių linksmų vietų knygoje daug daug daug.

Na, kadangi viskas taip linksmai aprašyta ir kad tie anglai tikrai keisti žmonės, mano sesutė, net suabejojo, ar neprifantazavo autorius toje knygoje. Bet aš žinau, kad ne, nes teko garbės lankyti kursus Lietuvoje pas tokius vyrukus Mike ir John (koks gi kitoks vardas, jei ne John! O Mike, tai dar superine pavarde -Little, taigi, mažasis Mikas :)) . Jie mums ir papasakojo apie anglus. Tiesa, jau kai jie pasakojo, tai irgi galvojau, kad fantazuoja. Ir pasakojo apie tai, kad valstybines mokyklas lankantys vaikai vienos švietimo reformos metu nebuvo mokomi aritmetikos! Kam reikia žinot, kiek bus 2+2, jei gali paspaust kalkuliatorių, ir jis parodys, kiek suma, o jei parodys 5, tai tuo net nebus suabejojama! Dėl to ir nesistebėjau autoriaus pasakojimu, kaip gan aukštas pareigas užimantis verslininkas rašydamas ant lentos su tragiškom spelling klaidom, tik kvailai kikeno tvirtindamas, kad žino, kad su klaidom rašo! Bet anglų manymu čia nieko baisaus! Taigi, gerbiamos blogo skaitytojos, pagal anglus, mes tikrai esam crazy vargšus lietuvaičius linčiuodamos dėl tokių subtilių kalbos klaidų 😉

Na, o jei norit daugiau pasijuokt ir šiaip sužinot apie Angliją, čiupkit šitą knygą, tik nesierzinkite dėl išnašų, kurių labai daug ir ne visos jos iš tikro reikalingos.

...

Na, o tautų draugystę sutvirtinsime Laimos Lavaste “Linksma knyga apie suomius ir Suomiją”. Kadangi knygą skaičiau prieš kokius penkerius metus, tai daug detalių nelabai atsimenu, bet tikrai atsimenu, kad knyga, kaip ir užvadinta – linksma. Jaučiu sentimentus Suomijai, nes tikrai praleidau ten daug gražių dienų naudodamasi Erazmus programa, nes sutikau žmonių “visam gyvenimui”.

Autorė apie Suomiją: “Jei man reikėtų nupiešti Suomiją, aš nupieščiau didelį ledkalnį, iš kurio kyšotų tik patikliai į pasaulį žvelgiančio suomio galva. Jo pasaulis – giliai giliai po ledu. Netiesa, kad į jį neįmanoma prisibelsti”. Tikrai įmanoma!

|Suomių gerbėja L|