Jhumpa Lahiri – viena mano mėgstamiausių rašytojų. Kai nori gero teksto, Lahiri knygose jis beveik visada garantuotas (pasiliksiu atsargai tą “beveik”). Šioje knygoje nerasite nei intensyvaus veiksmo, nei pasaulį sukrečiančių įvykių – visi įvykiai, aprašyti apsakymuose, vyksta vieno ar kelių žmogaus pasaulyje, yra tik jam vienam labai svarbūs. Bet tai, kas vyksta, kaip tas vyksmas aprašytas, suvirpina giliai, yra be galo jautru, subtilu. Pulitzeris tikrai pelnytai gautas.

Labai rekomenduoju. Po apsakymą per vakarą – vaistai nuo visų pigių tekstų, kurių prisiskaitome ekranuose.

Man labai patiko Jhumpos Lahiri ‘Bendravardis‘ ir aš tikriai turėjau tam tikrų lūkesčių “The Lowland”, tik kažkaip vis privengiau, nes mačiau, kad goodreads knyga labai vidutiniškai įvertinta.

Va, sėdžiu ir dūsauju, ir nežinau, ką parašyti, nes kažko knygai trūksta. Druskos, tikriausiai. Aistros gal trūksta kažkokios, ar personažų jėgos? Pradžia tokia intriguojanti ir pilna galimybių tapti nepamirštama istorija, bet vis lauki, lauki, verti puslapius, o ta intriguojaunti istorija taip ir normaliai neužsidega. Kaip skaitytoja, leisdama valandas prie knygos, aš tikiuosi iš autoriaus gauti emociją, kulminaciją ar pabaigą, bet vis dažniau nustembu negavus nei vieno, nei kito.

Bet kad bloga knyga sakyti taip pat negaliu – juk vis dėl to perklausiau ir dar su didelėmis viltimis. Bet galbūt vis dažniau knygos būna apie paprastus žmones, kurie stengiasi tiesiog kaip nors ramiai nugyventi savo gyvenimą (kaip Stouneris, pavyzdžiui) ir visos intrigos ir gyvenimo vėtymai yra tikrai ne jų iniciatyva?

Shubhash ir Udayan – du broliai. Pirmasis – nuolankus ir taikus, antrasis – nenustygstantis vietoje, maištautojas – nenuostabu, kad jų gyvenimai pasuka skirtingomis kryptimis. Ir kas gi nutiko, kad pirmagimis nusprendžia vesti jaunėlio žmoną? (Na, sakau, intrigos pradžiai tikrai pakanka!)

Anita Chaudhuri, Psychologiesmagazine redaktorė, savo švilpyje apie knygą pasakė taip: “One of the bravest books I’ve ever read, no tricks, no jokes, just life.” Būtent taip ir yra. Ar susigundyt skaitymu teks apsispręst tau.

Kai Lahiri pradėjo eiti į  darželį Kingstone, Rhode Islande, mokytojai nusprendė ją vadinti “pet name” – naminiu vardu – Jhumpa, nes tokį vardą visiems buvo lengviau ištarti. Pagal indų tradiciją, kiekvienas vaikas gauna naminį “pet” vardą, kuriuo jį šaukia namiškiai ir oficialų “good” vardą, kuriuo šaukiamas visame už namų slenksčio esančiame pasaulyje, o pirmą kartą –  mokykloje.

Kaip prasidėjo autorės vardo istorija, prasideda ir Gogolio, pagrindinio knygos herojaus gyvenimas. Gogolio tėvai emigrantai iš Indijos (juos vienas kitam išrinko jų tėvai), gimus sūnui, tikrojo “good name” vardo suteikimo garbę duoda berniuko močiutei, kuri išrinktą vardą išsiunčia niekada adresato nepasiekusiu laišku, o pati pasimiršta, taip ir lieka berniukas keistu “pet” vardu Gogol (čia, žinoma, dar viena vardo istorija), negavęs tikrojo oficialaus vardo.

Šiuos metus tikriausiai galėčiau skelbti emigrantų metais – kas antra knyga apie emigrantus. Kiekvieno istorija skirtinga, o kartu labai vienoda, ypač pirmajai kartai – ilgesys, nuostalgija, nepritapimas, kultūriniai skirtumai, noras išlaikyti vaikus toje pačioje tradicijoje, kaip ir jie patys. Taip tėvai gyvena nepažindami savo vaikų, vaikai gyvena dvigubą gyvenimą nenorėdami skaudinti savo tėvų. Visi sukasi tokiam rate ir nežinia, ar yra išeitis. Gal išeitis būtų asimiliacija, bet eiti prie savo pasaulio suvokimą ar kardinaliai jį pakeisti nėra lengviausia užduotis. Gal tiksliau, tai nėra vienos kartos užduotis.

Labai rekomenduoju šitą knygą. 4/5 (oi, sese, nesakyk tik – “labai rekimenduoji ir tik 4?”)

***

Filmas yra, bet blogo skaitytoja nerekomenduoja, greičiausiai viskas supaprastinta ir iki knygos netempia. O aš, kai tik pasieksiu savo lentyną, skaitysiu”Interpreter of Maladies”.