Tikrai esat skaičiusios/ę bent vieną knygą apie beteises moteris arabų šalyse, viduriniuose rytuose, Afrikoje. Moteris, kurios be vyro palydos neturi teisės išeiti iš namų, o nuskriausta būna išsižadėta šėimos ar užmėtoma akmenimis. Iki šiol negaliu pamiršti jazidų moterų tragedijos, aprašytos “Paskutinėje merginoje“, kur mane labiausia sukrėtė ne tai, kaip su ja elgėsi pagrobėjai (iš tokių niekas jau nesitiki malonės), bet kaip pagrobtas moteris atstumia jų pačių bendruomenė. Ne-su-vo-kia-ma. Tada tikrai belieka tik Veronikos likimas. O bet tačiau, kažkaip vis dairomės į tolimas šalis ir linguojame galvas baisėdamiesi. Pasirodo ne ką gariau vos septintam dešimtmetyje buvo pietų Italijoje – garbės kerštas, norimos merginos pagrobimas ir išniekinimas su tikslu “atstatyti garbę” ją vedant. Ir visada, visada – aukos, ne agresoriaus pasmerkimas. Iki pat šių dienų tenka kovoti su tokiom nuostatom, tuo didesnė pagarba Gisele Pelico, pasirinkusiai viešai pasakoti savo siaubingą istoriją.

Ši istorija – pokyčio istorija. Drąsos, daryti taip, kaip teisinga prieš savo, o ne visuomenės sąžinę. Apie sunkesnį pasirinkimą ir kelią, kuriame niekas nežada pergalės, greičiau atvirkščiai. Apie sunkius, bet teisingus pasirinkimus. Ir nors visi šie žodžiai skamba labai lozungiškai, niekaip kitaip pasaulis nepasikeičia. Kaip sako Oliva, pirmiausia reikia išmokti sakyti “ne”.