Uraganų sezonas

Nesitikėkit švelnumo nė gramo šitoj knygoj – net viršelis kaip švitrinis popierius. Grubus toks. Fernandos Melchor žodžiai apie savo knygas, kurios kalba apie tai, “ką reiškia būti labai jaunam ir labai piktam subyrėjusioje šeimoje, gyventi šalyje, kurioje tau nėra jokios ateities, gyventi pasaulyje, kuris skęsta” – sudeda visus taškus ant i – pasaulis, į kurį pakviestas skaitytojas yra niūrus, beviltiškas ir žiaurus. Tai yra kovos už būvį ringas. Ir nėra čia jokių stebuklingai iš dangaus krentančių lengvinančių aplinkybių (netikėtai mirusių turtingų giminaičių) ar graudenančių aplinkinių gerumo momentėlių, kuriuos surasite Jeanine Cummins “Amerikos purve”. Jei jau esi ten, kur esi, greičiausiai gimei nepilnametei motinai, pražuvėliui tėvui ir neduok dieve, esi mergaitė – tada, greičiausiai, kažkieno tarnaitė, geidulių tenkintoja, kekšė. Ir gyvenimo pasirinkimams skaičiuoti vienos rankos pirštų – perdaug.

Tai yra pasaulis, iš kurio, jei tik gali ir žinai, į kurią pusę bėgti – bėgi. Nes tik pagyvenus Melchor pasaulyje, legendinis šiaurėn keliaujantis traukinys Bestija (“The Beast”) tampa vilties traukiniu, o rizikinga kelionė per dykumą – kelione į rojų (šiapus arba anapus – kaip pasiseks).

Kai skaičiau knygą, vis galvojau, kuo visi čia taip žavisi, nes matau tik tai, kuo galima baisėtis. Bet perskaičius, kaip ir dauguma – likau apžavėta autorės sugebėjimu papasakoti istoriją: pilti ilgus sakinius skaitytojui gerklėn, kad net, atrodo, paspringsi, pasakoti vienu ilgu nesibaigiančiu sakiniu, kai skaitytojui tenka knygą nakčiai atidėti vidury minties, meistriškai į vietas surikiuoti pradžios chaosą ir nesusigundyti apdovanoti skaitytoją melagingais pažadais. “Uraganų sezonas” man kažkodėl susišaukė su Gabriel Garcia Marquez pasauliu, iš kurio visiškai išvogta magija.

One thought on “Uraganų sezonas

  1. Labai taikliai palyginote su švitriniu popieriumi! Man ši knyga buvo kaip skendimas juodame liūne, kai nori kad viskas greičiau pasibaigtų ir prarijus nesugromuliuotą iki galo sakinį galėtum pagaliau išnirti įkvėpti oro. Tikrai jaučiausi kaip nekvėpuojanti, o dar kažkas laikė už kojos ir neleido išnirt, kol tekstas nesibaigė. Bet nesigailiu nė trupučio, kad buvau įklimpus tokioje literatūrinėje patirtyje. Buvo stipru.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s