Uraganų sezonas

Nesitikėkit švelnumo nė gramo šitoj knygoj – net viršelis kaip švitrinis popierius. Grubus toks. Fernandos Melchor žodžiai apie savo knygas, kurios kalba apie tai, “ką reiškia būti labai jaunam ir labai piktam subyrėjusioje šeimoje, gyventi šalyje, kurioje tau nėra jokios ateities, gyventi pasaulyje, kuris skęsta” – sudeda visus taškus ant i – pasaulis, į kurį pakviestas skaitytojas yra niūrus, beviltiškas ir žiaurus. Tai yra kovos už būvį ringas. Ir nėra čia jokių stebuklingai iš dangaus krentančių lengvinančių aplinkybių (netikėtai mirusių turtingų giminaičių) ar graudenančių aplinkinių gerumo momentėlių, kuriuos surasite Jeanine Cummins “Amerikos purve”. Jei jau esi ten, kur esi, greičiausiai gimei nepilnametei motinai, pražuvėliui tėvui ir neduok dieve, esi mergaitė – tada, greičiausiai, kažkieno tarnaitė, geidulių tenkintoja, kekšė. Ir gyvenimo pasirinkimams skaičiuoti vienos rankos pirštų – perdaug.

Tai yra pasaulis, iš kurio, jei tik gali ir žinai, į kurią pusę bėgti – bėgi. Nes tik pagyvenus Melchor pasaulyje, legendinis šiaurėn keliaujantis traukinys Bestija (“The Beast”) tampa vilties traukiniu, o rizikinga kelionė per dykumą – kelione į rojų (šiapus arba anapus – kaip pasiseks).

Kai skaičiau knygą, vis galvojau, kuo visi čia taip žavisi, nes matau tik tai, kuo galima baisėtis. Bet perskaičius, kaip ir dauguma – likau apžavėta autorės sugebėjimu papasakoti istoriją: pilti ilgus sakinius skaitytojui gerklėn, kad net, atrodo, paspringsi, pasakoti vienu ilgu nesibaigiančiu sakiniu, kai skaitytojui tenka knygą nakčiai atidėti vidury minties, meistriškai į vietas surikiuoti pradžios chaosą ir nesusigundyti apdovanoti skaitytoją melagingais pažadais. “Uraganų sezonas” man kažkodėl susišaukė su Gabriel Garcia Marquez pasauliu, iš kurio visiškai išvogta magija.

Melas

Niekaip nesugalvoju, ar patiko knyga, ar ne. Buvo vietų, kurios patiko, bet buvo tokių, kur tikrai galvojau, ar yra tinkamos jaunam skaitytojui, ar ne. Bandžiau visaip atsiribot nuo išankstinių nusistatymų ir nuomonių, bet vis dėlto įžvelgiu kai kurių reikalų, su kuriais reikia ypatingai atsargiai elgtis, kad neištransliuoti netinkamos žinutės. Nors suprantu, ką autorė norėjo pasakyt ir ta žinutė yra labai teisinga ir prasminga, o bet tačiau skaitytojas turi būti toks labai jau nenaivus.

Žodžiu, viskas prasideda labai fainai, kai paauglė Ksenija iš bibliotekos pasiėmusi Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės” iš bibliotekininkės gauna skirtuką su užrašu: “Dalinkis savo skaitymo įspūdžiais su kitais jaunais žmonėmis mūsų interneto puslapyje”. Apsilankiusi forume Ksenija randa labai įdomų atsiliepimą apie knygą ir atsiliepimo autoriui parašo žinutę.

Dabar bus spoileriai, tai suinteresuoti žmonės prašom neskaityt.

Žodžiu, Ksenija susirašinėdama įsimyli įrašo autorių, kuris kaip vėliau paaiškėja sėdi nepilnamečių kolonijoje už žmogžudystę. Knygoje vienas iš šalutinių veikėjų pamini, kad susitikinėti/susirašinėti su internetiniais žmonėmis labai pavojinga, pati mergina apie tai pamąsto, nes tėvai nuolatos tai kala į galvą, bet dabar į galvą yra kalusi meilė ir ji bėga iš pamokų ir visaip kitaip pagal interetines užuominas ieško savo naujos meilės realiam gyvenime.

Dėl kolonijos, tai ramų nelaimingą ir vienišą vaikiną pakiša jo pusbrolis, nes kaip nepilnametis jis už žmogžudystę gaus mažiau metų, bet kaip pavojinga rutulioti tokią temą – kalėjimuose gi visi “nekalti”, o būtent taip kaliniai kabina moteris – “nekaltai” sėdėdami, per užuojautą. Suprantu, ta kolonija siunčia daug naudingų žinučių – kaip jaunu žmogum gali būti manipuliuojama, kaip negalima pasitikėti ir t.t., bet vis tiek man mamiškas pavojaus signalas mirksi nors tu ką. Ar man jau visai paranoja?

Tai va. Šiaip tai gražiai knyga parašyta ir prasmingai – vaikinas gal kiek ir per protingai pasakoja apie situaciją (bet gražiai 🙂 ), kurioje atsidūrė ir šiaip gal per atmestinai nuteisiamas, jei jau rimtai žiūrėt, bet čia jau antrinės priekabės.

Tai va tokios tad mintys. Ką manot?

_________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”