Šita knyga yra apie tai, kaip žmonės kas sekundę gyvena dvigubą gyvenimą – tą, realybėje ir kitą – galvoje. Juk gali visiškai nekaltai palinkęs virš šiukšlių kibiro skusti bulves, o tuo pačiu metu su tuo pačiu bulvių skustuku mintyse… Patys susigalvokit, ką galit su juo veikti…
Knyga nėra lengva skaityti, nes, skaitytojo (pvz. mano mintys) labai dažnai visai nenorėjo sekti autorės aprašytu minčių srautu, o tekėjo savuoju, taip kad tekdavo labai dažnai grįžti “prasvajotas” knygos dalis, kurios, kaip dažnai pastebėjau, būdavo taip nusvajotos, kad jei išskrisdavo skirtukas, niekaip negalėdavau surasti, kur baigiau skaityti ir pradėdavau ten, kur galiausiai pažindavau skaitytą tekstą. Susikaupimo išbandymas – pasijaučiau labiausiai išsiblaškiusiu žmogumi pasaulyje, kuris pastraipos nesugeba perskaityti nenuklajojęs.
Nepaisant visų šitų žemiškų iššūkių, knyga yra… nerandu, kokį čia žodį panaudoti (“nežemiška” būtų neteisinga sakyti) – išskirtinė, įžvalgi (pvz. apie tai, kaip žmonės įsivaizduoja nesamus dalykus, kaip skirtingai viską mato – atrodo, kaip dar pasaulis nesugriuvo nuo tokio nesusišnekėjimo, net kalbėjimas praranda prasmę, nes kalbėjimu vis tiek dažniausiai pasakoma ne tai, kas norima, o paskui graužiamasi be galo be krašto). Ir jei galvoji, kad, na, jau ne, aš čia tikrai nesiruošiu tokios skaityti, tai sakyčiau, paimk ir perskaityk porą puslapių. Bet kokių, iš vidurio, iš priekio, nes, kaip sakiau knygų klube (prisipažįstu, be knygų klubo įsipareigojimų knyga tikriausiai vis dar gulėtų įpusėta, bet neperskaityta), šios knygos galima paimti bet kurį puslapį teksto ir diskutuoti iki begalybės.
Norisi dar Woolf. Bet po pertraukos. Kaip nesinorės, kai G. taip gražiai apie ją rašo čia ir čia ir dar daug kur, įveskit Woolf į blogo paiešką.
Kadangi man V.Woolf niekada nebus per daug ir todėl, kad “Vaga” išleido “Į švyturį” lietuviškai, tai dar kartą publikuoju jau seniau rašytą šitos knygos recenziją.
Kai kurios knygos tiesiog praryjamos. Kaip sauja žemuogių. Kaip rožinis cukrinės vatos debesis ant pagaliuko, suspausto tarp lipnių pirštų. Be didelių pastangų, beveik nepastebimai. Viena žemuogė už vieno skruosto, antra po liežuviu, trečia…V.Woolf knygos man primena kietas karameles, kurios burnoje tirpsta lėtai lėtai, ir reikia valios pastangų ne paskubomis, o lėtai ja mėgautis, kad tiesiog nesutriauškinti tarp dantų. Nors laikau save patyrusia skaitytoja, bet V.Woolf knygas man nelengva skaityti. Vos tik dėmesys ne visiškai sutelktas į sudėtingą teksto tėkmę, pametu pasakojimo siūlą ir nebesusigaudau tekste.
“Link švyturio” – psichologinis šeimos portretas. Būtent portretas, o ne šeimos istorija, nes V.Woolf kaip visada meistriškai žaidžia su laiko rėmais. Tuoj paaiškinsiu, ką turiu galvoje. Knygą sudaro trys dalys. Pirmojoje- tik viena gana idiliška vasaros pabaigos diena. Šeima ir svečiai kitądien planuoja iškylą į švyturį, bet ji neįvyksta. Antroji dalis- žymiai trumpesnė už pirmąją- pasakoja apie dešimtmetį sekusį po tos vasaros dienos, o trečiojoje dalyje- vėl viena diena po ankstesniajame skyriuje aprašytų dešimties metų. V.Woolf tarsi rodytų mums juodai baltą filmą, iš pradžių labai sulėtintai, ištemptai, po to lyg sugreitintai prasuka į priekį karo baisumus ir šeimą ištikusias nelaimes (jos tik trumputės pastabėlės skliausteliuose tarsi pabrėžia žmonių gyvenimų trumpalaikiškumą), o po to vėl grižta prie pradinio sulėtinto tempo, tokiu būdu gražiai struktūriškai įrėmindama knygos tekstą. Man ypač imponuoja tas jos sugebėjimas tarsi sulėtinti dieną, aprašyti ją taip detaliai, jog atrodo, kad ji niekada nesibaigs, jog tai- ilga kaip šimtmečiai diena. V.Woolf “Mrs.Dalloway” juk irgi aprašo tik vieną dieną, bet įspūdį neapsakomą palieka: jei tai viena, niekuo neypatinga diena yra pilna tokių išgyvenimų, minčių, prisiminimų, tai kokio dydžio iš tiesų yra mūsų gyvenimai?
Knygos centre- ponia Ramsey ir jos vyras- pasipūtęs ir labai savimi patenkintas profesorius bei jų aštuoni vaikai leidžia vasaros dienas Skye saloje. Kartu su jais atostogauja ir šeimos draugai: menininkė Lily Briscoe,moteris žeminantis filosofas Charles Tansley,Augustus Carmichael- nelabai vykęs poetas ir kiti. Apie veiksmą negaliu rašyti, nes jo ten beveik ir nėra. Ne veiksmas yra svarbiausias dalykas V.Woolf knygoje, o veikėjų psichologiniai monologai. Būtent V.Woolf laikoma viena pasąmonės srauto literatūroje pradininke. Ir būtent tas srautas apsunkina skaitymą ir būtent tas srautas yra magiškas V.Woolf kūrybos ingredientas. Jei įsikabini į jį, jam pasiduodi ir leidiesi būti jo nešamas, neišdildomas įspūdis yra garantuotas.
Tiek ponia Dalloway, tiek ponia Ramsey stengiasi būti puikios ir svetingos šeimininkės. Ponia Ramsey svarbu, kad vakarėlis patiktų svečiams, kad mėsa būtų pakankamai minkšta, kad niekas prie stalo nenobuodžiautų, kad, neduokdie, vaikai nepavėluotų vakarienės. Nes jos kaip moters vertė yra tiesiogai proporcinga į stalo pateikiamos mėsos kokybei. Skamba baisokai, ar ne? V.Woolf labai aiškiai nubrėžia neteisybes tarp lyčių: tai, kuo užsiima vyrai yra be galo svarbu, jiem rezervuotas intelektualinis kūrybinis darbas, o moterys, anot Charles Tansley, “negali rašyti, negali tapyti”. Ponas Ramsey žiūrėdamas į savo žmoną galvoja, kad ji nėra protinga, ji, ko gero, net nelabai supranta apie ką skaito, bet ji, vis dėlto yra graži. Knygos veikėjai moteris nuolat vertina pagal jų išvaizdą, grožis- vienintelė kategorija rezervuota moterims. Skaičiau ir erzinausi, skaičiau ir pykau.
Ypač man patiko vakarienės scena. Mano akimis, tai kone meistriškumo viršūnė. V.Woolf puikiai aprašo didžiulę draugiją už vieno stalo, bet niekaip negaliu atsistebėti, kaip jai pavyko sukurti tą jausmą, jog kiekvienas žmogus yra pats sau. Jog jungia juos tik tokie išoriniai dalykai kaip bendra vakarienė, bendra staltiesė, bendri paviršutiniški pokalbiai. O iš tikrųjų jie yra nepaprastai vieniši
Ramių dienų aprašymuose autorė sugeba paliesti “dideles” temas: laikinumą, realybės sybjektyvumą, lygybę tarp lyčių. V.Woolf sukurta istorija- nepaprasta skoninga, estetiška ir lyriška. Man V.Woolf buvo praėjusių metų atradimas, ir tas atradimas tebesitęsia.
Perfrazuoju vienos žinomos pjesės pavadinimą į klausimą “Kas neskaito Virginijos Woolf?”. Būtinai paskaitykit.
Pirmas sakinys: ‘Yes, of course, if it’s fine tomorrow,’ said Mrs Ramsay.
Šeštadieniniame Dagens Nyheter priede “Boklördag” (Knygų šeštadienis) buvo publikuotas Victor Lindbom straipsnis apie Virginia Woolf , kuriame bandyta atsakyti, kodėl jos kūryba net ir šiandien yra populiari.
Kadangi šiandien sueina lygiai 70 metų nuo Virginia Woolf mirties ir kadangi aš esu tikra geraširdė, tai nusprendžiau aš beveik visą tą straipsnį išversti į lietuvių kalbą ir pasidalinti juo su mano drauge K.Ž.L ir tais, kurie skaito mūsų blogą.
Straipsnį išverčiau beveik visą, praleidau tik gal kokią pastraipėlę. Ir nežiūrėkit į vertimo kokybę- verčiau paskubomis, dalį straipsnio verčiau, kai mano trupinukas miegojo po pietų, o kitą dalį- kai kepiau kiaušinienę.
***
Pirmadienį sueina 70 metų nup rašytojos Virginia Woolf mirties. Bet šiandien ji aktualesnė nei kada nors anksčiau.
1941ųjų metų kovo 28ą dieną Virginia Woolf užsivelka savo paltą, į kišenes prisideda akmenų ir įbrenda į Ouse upę. Ji bandė nusižudyti keletą kartų prieš tai, bet šįkart jai tai pavyksta ,ir ji padeda tašką vienoje didžiausių ir novatoriškiausių pasaulio literatūros rašytojiškoje kūryboje.
Bet istorija čia nesibaigia. Būtent po mirties Virginia Woolf sulaukia savo didžiojo pripažinimo, jos knygos traukia naujus skaitytojus ir šiandien. Rašytojai, režisieriai ir meninkai dažnai mini ją kaip savo įkvėpėją.
– Ji yra labai šiuolaikiška, jos knygose “Savas kambarys” arba “Three Guineas” rašoma apie tai, kaip vyrų interesai yra laikomi prioritetiniais. Ji abejoja, keičia perspektyvą ir problematizuoja,- sako Björn Kohlström, knygos “Virginia Woolf-rašytojos biografija” autorius.
Nustatyti būtent tai, kas apsprendžia Virginia Woolf svarbą yra sunku. kaip rašytoja ji yra nuolat juda, bando naujus romano modelius.
–Fotografijose ji dažnai atrodo atitrūkusi. Ji žiūri į šoną, šypsosi šiek tiek kaip sfinksas. Sunku ją visiškai suvokti. Taip pat yra ir su jos knygomis. Atrodo, jog turi paskui ją bėgti, bet niekada nepaveji.
Virginia Woolf yra perėjimo nuo seno prie naujo asmenybė. Modernistė, kuri tvirtais lojaliais saitais yra susijusi su devynioliktojo amžiaus literatūra, tuo pačiu metu ir konservatyvi ir radikali. Jos proza yra poetiška ir sklandanti, bet tuo pačiu- pilna stiprių įspūdžių.
–Skatyti ją yra iššūkis, sako Björn Kohlström. Jos knygų neįmanoma šiaip sau atsipalaidavus paskaitinėti. Tačiau mainais už tai skaitytojas tampa protingesnis ir įžvalgesnis.
Jam nekeista, jog Virginia Woolf dažnai laikoma pavyzdžiu. Ji yra užkrečianti.
– Woolf parodo, jog yra verta stengtis save išreikšti. Kai buvom jauni ir lankėmės gerame koncerte, galvojom “Aš sukursiu savo grupę”. Žmogus taip gauna postūmį į priekį. Ji yra rašytoja, kuri įkvepia.
Universitetuose V.Woolf užima stiprią poziciją. Literatūros studentai pirmuose kursuose skaito “Švyturio link”, socialinio lytiškumo kursuose diskutuojamas “Savas kambarys”, o ir diplominių darbų apie ją yra daug.
Lisbeth Larsson, literatūros mokslų profesorė Göteborgo universitete, sako, jog Virginia Woolf paveikslas dažnai pastoja kelią į jos tekstus.
–Žmonės pavertė ją sergančia ir mirštančia moterimi, viena iš tų, kurie mirė jauni, nors jai buvo beveik šešiasdešimt metų, kai ji nusižudė. Tai mane labai erzina,-sako Lisbeth Larsson.
Lisbeth Larsson į Virginia Woolf kūrybą žvelgia kaip į “didelį humanistinį projektą”, kurio tikslas-aprašyti realybę ir žmogų.
–Ji (Virginia Woolf) teigia, jog rašytojas turi būti androgeniškas, kad galėtų parodyti įvairius žmogaus aspektus. Kad negalima žmogaus “užrakinti” vienoje lytyje ar vienoje socialinėje klasėje. Ji rašė, kad žmogus yra kaip vaivorykštė su daugybe spalvų.
“Savame kambaryje” Virginia Woolf kalba apie tai, jog moterys rašytojos turi sudėtingesnes rašymo sąlygas nei vyrai, ir kaip visuomenė jas sistematiškai engia. Tai dažna tema jos romanuose. Knygoje “Orlando” ji savo androgeniškąjį idealą dar labiau užaštrina ir leidžia pagrindiniam herojui Orlando gimti vyru, bet vėliau tapti moterimi, ir Virginia Woolf neduoda tam jokių paaiškinimų.
– Ji simpatiškai parodo gyvenimo sudėtingumą, pasakyčiau. Ji nekuria intrigų, nerašo “stories”, o vietoj to ji per laiko, lyties ar miesto prizmę aprašo žmogų.
Galbūt tai gali paaiškinti tą didžiulį šiandieninį susidomėjimą jos kūryba. Jos tekstus galima skaityti ir interpretuoti skirtingai, ir kaip skaitytojas niekada nesi baigęs Virginia Woolf kūrybos.
– Mes gyvename vis labiau fragmentiškoje visuomenėje, tad jos pasakojimo būdas yra labai adekvatus. Jau tarpukario metais ji perdavė gyvenimo jausmą, kuris pasiekė mus jau daug vėliau.
Po to, kai parašiau savo metinę ataSkaitą, sumečiau, jog nesuskaičiavau, kiek 2010-aisias skaitytų knygų buvo parašiusios moterys ir kiek vyrai. Suskaičiavau: 36 knygos parašytos moterų, 34 – vyrų, o vieną knygą rašė ir vyras, ir moteris.
Pati nustebau, jog kažkokiu tai būdu sugebėjau išlaikyti tokį idealų santykį, nes juk tikrai sąmoningai nebandžiau siekti tokio pasiskirstymo.
Viename mano dėstomame kurse studentai turėjo perskaityti daug daug mokslinių straipsnių angliškai ir VISI be išimties automatiškai visus straipsnių autorius vadino “He”, nors straipsnių autorės taip pat buvo ir moterys. Tiesiog studentų galvose mokslininkas tradiciškai yra vyras. Žinoma, tokie šabloniniai tradiciniai įsitikinimai juk yra paremti ilgamete istorija ir vis dar egzistuojančia vyrų dominavimu mokslo srityse.
Bet kokia situacija yra su literatūra? Aš prisipažįstu, jog žodis “rašytojas” man daug labiau asocijuojasi su hemingvėjiško tipo pagyvenusiais vyrais nei su trijų vaikų mamomis.Truputuką gėda dėl tokios klišės galvoje.
Per vieną TV laidą viena kritikė pasakojo, jog tradicija moterims imtis pseudonimus atsirado todėl, kad moterys norėjo apsaugoti save (moterims užssimti rašymu buvo negarbinga). Kita priežastis – jų knygos, ko gero, net nebūtų išleistos, o ir skaitytos jos būtų buvusios kitaip. Pavyzdžiui trys Bronte seserys pasirašinėjo Bell pavarde.
Bet ar egzistuoja koks nors vyriškas ir moteriškas rašymo būdas? Na, man tai taip neatrodo. Kiek gi bendro yra tarp J.S.Foer, M.Cartarescu ir I.McEwan?
Literatūrinės kalbos atžvilgiu bendrumo nėra daug vien todėl, kad anatomiškai tie vyrai panašūs. Ir atvirkščiai, juk J.Austen, G.Radvilavičiūtė ir S.Oksanen – visos turi XX chromosomas, bet tikrai panašiai nerašo.
Rašytoja Francine Prose yra parašiusi “There is no male or female language, only the truthful or fake, the precise or vague, the inspired or the pedestrian.” Ir man labiausiai ir yra priimtinas šitoks požiūris.
Tai gal daugeliu atveju skiriasi ne KAIP, bet APIE KĄ rašo rašytojai vyrai ir rašytojos moterys?
1931-ais V.Woolf rašė “I detest the masculine point of view. I am bored by his heroism, virtue, and honour. I think the best these men can do is not to talk about themselves anymore“.
Nepamenu dabar, kuriame interneto puslapyje skaičiau apie tai, jog kažkoks New York Times kritikas recenzuodamas John Hawkes knygą pasivadino save “a steak and potatoes man” (suprask, esu žiauriai vyriškas, hohoho, kietas kaip Chuck Norris), o rašytojui užkabino “quiche and salad” etiketę. Susinervinu baisiai, kai skaitau apie tokius ribotus žmones.
Ir dar nereikėtų pamiršti fakto, kad moterys rašytojos vis dar daugeliu atveju gauna mažiau dėmesio nei vyrai (Dėkui Dievui, kad yra keletas išimčių). Taip, moterys šiandien rašo daug, daug jų knygų yra išleidžiama, bet… daug mažiau moterų rašytojų knygų yra recenzuojama.
Be to, bibliotekų renkama statistika Švedijoj rodo, kad vyrai imdami knygas iš bibliotekų dažniausiai renkasi vyrų autorių knygas, o moterys neteikia pirmenybės savo lyčiai.
Ir dar… vyrams rašytojams esame nuolaidesni, jiems daugiau leidžiame. Švedijoj praėjusiais metais buvo dideli debatai apie “vyrą genijų”. Ta prasme, jog visuomenė susitaiko su kuriančių vyrų negeru elgesiu, nes jie… genijai. Režisieriai leidžia sau žnybti jaunoms aktorėms jų užpakalius, leidžia sau baisiausiai keiktis. Ir vyrai rašytojai gali sau daugiau leisti nei moterys.
Na, pavyzdžiui, J.Franzen gali sau leisti pasakyti, jog nenori, jog jo knygą skaitytų… moterys. G.G.Marquez gali susimušti su M.V.Llosa. Arba pusė Vilniaus žino, kuris rašytojas vyras keturpėsčias keliauja namo, ir nieko, nes juos saugo genijaus aureolė.
O jei tarkim taip atvirai elgtųsi kokia nors rašytoja moteris? Manau, kad ji būtų viešai nulinčiuota.
Gal todėl tiesiog privaloma interviu su moterim raštoja “Moters” žurnale užbaigti klausimu “ar turite širdies draugą” (klausiama K.Sabaliauskaitės) ir “ar sutariate su širdies draugu” (klausimas užduodamas K.Alvtegen).
K.Sabaliauskaitės dar klausiama “ar tiesa, kad rengiatės vienam gražiausių ir svarbiausių moters gyvenimo įvykių – vaikelio gimimui”. (Pavartau akis).
Gali parašyti metų knygą, gali būti viena žinomiausių Skandinavijos rašytojų, bet apie buitį,”širdies draugą” ir vaikus tiesiog būtina paklausti, nes tu… moteris.
Viename internetiniame forume skaičiau vienos merginos įrašą, kuriame ji pasakojo, jog ji sąmoningai neskaito knygų, kurias parašė vyrai. Čia tai jau tiesiog kvailumas be ribų. Net nenoriu komentuoti.
Bet ji taip pat paminėjo vieną gana įdomų dalyką – moterų rašytojų marginalizavimą mokyklinėse programose.
Net švediškuose vadovėliuose literatūrai, kurią rašo vyrai, skiriama daug daugiau dėmesio. O tada, kai bandoma nagrinėti maždaug tą patį kiekį tiek vyrų, tiek moterų rašytojų, pasirodo, moterims skiriamas daug labiau paviršutiniškas dėmesys. Na, kaip sakoma, “dėl varnelės”.
Gaila, jog neturiu lietuviškos mokyklinės programos sąrašo, tai sunku apie ją spręsti. Bet jei pažiūrėsim į lietuvių kalbos brandos egzamine pateikiamų interpretuoti tekstų autorių sąrašą, situacija yra tokia: 24 autoriai. 6 moterys ir 18 vyrų.
Nesakau, jog šiandien pat būtina įvesti skaitmeninę lygiavą šitame sąraše. (Nors jis tikrai nepablogėtų, jei jame, pavyzdžiui, atsirastų I.Simonaitytė, J.Degutytė arba Liūnė Sutema).
Tiesiog tas sąrašas atspindi buvusią ir esamą moterų rašytojų situaciją literatūroje. Noriu tikėti, kad mūsų anūkai ir anūkės mokysis pagal kitokį sąrašą.
Mano mylimojo žurnalo ‘”Vi läser” (“Mes skaitome”) naujausiame numeryje yra labai gražus fotoreportažas iš Virginia Woolf Monk’s House – namo, kur Virginia ir jos šeima gyvendavo iš pradžių tik savaitgaliais ir vasarą, o nuo 1939- nuolatos.
1919-ųjų birželį V.Woolf ir jos vyras Leonard atvažiavo apžiūrėti Monk’s House, ir nors name nebuvo nei šilto vandens, nei elektros, nei dujų, Virginia Woolf iš pirmo žvilgsnio pamilo sodą.
Savo dienoraštyje Virginia rašo (atsiprašau už nemokšišką vertimą): (rytoj) aš pauostysiu raudoną rožę; atsargiai pereisiu žole (aš judu tarsi ant galvos neščiau krepšį su kiaušiniais), užsidegsiu cigaretę, (…); tarsi naras labai lėtai panirsiu į vakarykštės dienos paskutinį sakinį.
Savo draugei 1919 ųjų liepos 23-iąją Virginia rašo :” Tu turi čionai atvažiuoti ir pasėdėti su manimi ant žolės arba pasivaikščioti po vaismedžių sodą arba parinkti čia esančių vyšnių, slyvų, kriaušių, figų“.
Foto D.Miller
Virginia pripažįsta, jog sodas ” yra Leonardo kūrinys“, jog jo įnašas yra “herojinis“.
Vyras Leonard
Visai netoliese (galima nuvažiuoti dviračiu) gyveno Virginijos sesuo Vanessa Bell, tai abiejų seserų soduose lankėsi T.S.Eliot, E.M.Forster (tas pats, kur parašė “A Room with a View” ir “Howards End”) ir ekonomistas John Maynard Keynes (visi jie juk kartu priklausė Bloomsbury grupei)
V.Woolf dukterėčia Angelica Garnett savo biografijoje rašo, jog Monk’s House buvo pilna žalios spalvos: “Žalia buvo Virginijos spalva. Žalia krikštolinė kriaušė visad buvo padėta svetainėje ant stalo tarsi jos asmenybės simbolis”
Virginijos ir jos vyro pelenai buvo išberti po guobomis Monks House sode. O nuo 2000-ųjų Monk’s House gyvena dizainerė Caroline Zoob su savo vyru Jonathan. 2000-aisiais laikraštyje buvo paskelbta, jog ieškoma žmonių, kurie sutiktų gyventi Monks House muziejuje ir dvi popietes per savaitę priimti lankytojus, kuriems labai knieti aplankyti V.Woolf namus. Straipsnis apie tai čia
chased Monks House in Rodmell,Susse as a couny retreat fom life in London. The garden won them over and they bought the primitive house without water, gas, or electricity. At Monks House they spent their weekends, holidays, and longer periods during the summer. They made it their permanent home in 1939. For Woolf, life in Sussex promoted bot
Ar yra knyga, į kurią norėtum nusikelti? O gal tiesiog įsikraustyti ten su visa manta, su pasoginiais patalynės komplektais, sidabriniais šaukšteliais, senais laiškais ir visais kitais būtinais daiktais.
Aš pati kažkaip niekaip nesugalvoju, kurioje suaugusiškoje knygoje norėčiau gyventi. “Daktaras Živago”? Oi, ne, per šalta, o dar ir ta revoliucija… Į Š.Bronte “Džeinę Eir”? Skamba gana viliojančiai, tik tas tas misteris Ročesteris jau užimtas…Tikrai ne į A.Rice “Interviu su vampyru”, nes naktį po to, kai ją nusipirkau (tik nusipirkau, nebuvau net atsivertusi) sapnavau košmarus apie tai, kaip vampyrai kontroliuoja žmoniją, ir kaip tenka nuo jų bėgti į … Kanadą.Na gerai pagalvojus tai gal norėčiau pagyventi J.Austen romanuose, nors įtariu, kad mane greitai iš ten išmestų dėl mano feministinių pažiūrų.
Vilniečiai gali džiaugtis, kad beveik gyvena K.Sabaliauskaitės knygoje “Silva rerum”, o londoniečiai gali apsimesti gyvennatys O.Wilde knygoje “Doriano Grėjaus portretas”, V.Woolf romane “Mrs Dalloway” arba N.Hornby “High Fidelity”.
O aš prieš porą dienų pakeliavau po S.Lagerlöf “Stebuklingąsias Nilso keliones” (tiksliau vieną knygos skyrių). Pačią knygą esu skaičiusi berods ketvirtoje klasėje ir prisipažįstu, jog ji man nelabai patiko. Tiesiog per daug aprašymų, per daug vietų, kurių net įsivaizduoti negalėjau (nors dabar jose gyvenu, dirbu, lankausi, po jas keliauju). Antra vertus, labai suprantu save ketvirtokę, nes juk knyga parašyta kaip geografijos vadovėlis.
Taigi. Ar pamenat, kai Nilsas viename mieste (Karlskronoje) nelabai pagarbiai atsiliepia apie vieną skulptūrą, kuri, kaip vėliau pasirodo, atgyja naktimis ir yra Švedijos karalius Karlas XI? Įsižeidęs karalius bando sugauti Nilsą, kuris bėgdamas Karlskronos akmenimis išgrįstomis gatvėmis (batai su kulniukais tose gatvėse yra tikra dievo bausmė- blogo autorės, o ne Selmos Lagerlöf pastaba), kol sutinka kitą gyvą, bet medinę skulptūrą – Rosenbom’ą, kuris paslepia Nilsą po savo kepure ir taip išgelbsti nuo karališkojo pykčio.
O dabar visi persikeliam tiesiai į pasaką… Viens du trys!
Nilsas Holgerssonas
Prie skulptūrėlės Nilsui kabo šita lentelė
O čia- karalius Karl XI, kurį labai suerzino Nilso nepagarba jamRosenbom'as- pakėlus jo kepurę galima įmesti pinigėlį. Kasmet gegužės mėnesį visi miesto abiturientai susirenka prie šitos skulptūros ir įmeta po vieną kroną, kuri buvo nukalta jų gimimo metais
Ką tik pažiūrėjau filmą “The Hours”. Turbūt kokį septintą kartą. Ir nors stengiausi nežiūrėti labai įsijautusi, sėdžiu dabar ir verkiu.
Filmas pastatytas pagal Michael Cunnigham knygą, kuri 1999 laimėjo Pulitzer premiją. Filmas- apie tris skirtingų kartų moteris, kurias jungia V.Woolf knyga “Mrs. Dalloway”.
Net jei kažkokiu būdu išsilaikyčiau neverkusi per visą filmą, paskutiniai V.Woolf žodžiai filme mane pravirkdys šimtu procentu:
“To look life in the face, always, to look life in the face and to know it for what it is. At last to know it, to love it for what it is, and then, to put it away. Leonard, always the years between us, always the years.
Kai mokiausi gimnazijoje didžiąją dalį namuose praleisto laiko praleisdavau prie savo rašomojo stalo, kur kaliau biologiją ir rašiau laiškus, daug laiškų. Todėl drąsiai galėjau sakyti, kad mano stalas – mano tvirtovė. Ir dabar dar matau, kur kas būdavo sudėliota. Tikriausiai nepatikčiau mūsų prezidentei, kuri kas vakarą palieka stalą tvarkingą, o ir per visą dieną jį tokį sugeba išlaikyti, – nes mano stalas visada būna visiška kuitalynė, bet toj kuitalynėj dažniausiai ( ;)) žinau, kas kur padėta būdavo. Neseniai pagalvojau, kad dabar namuose visai neturiu jokio savo kampo, kur galėčiau meiliai apsikuisti :). Dabar yra kas ir taip apkuičia 🙂 Na, bet aš ir vėl į lankas 😀
Kai koks nors brangus žmogus kur nors išvažiuodavo, prašydavau, kad aprašytų (tikruose laiškuose), kaip jis gyvena, kokia jo aplinka, koks jo stalas. Kad galėčiau geriau įsivaizduoti jo naują gyvenimą, naują “tvirtovę”. Ir štai netikėtai aptikau seriją straipsnelių apie rašytojų darbo kambarius arba kitas vietas, kur jie rašo. Mintyse iš pasitenkinimo apsilaižiau kaip katinas – neįtikėtinai įdomu!!! Ir mintyse vis sukasi “A room of one’s own”, nors čia gal ir nelabai į temą, nors gal ir į temą.
Daugelis autorių mums nepažįstami, bet jei buvo kas įdomiau, vis tiek cituoju. Cituoju angliškai, nes jei jau reikėtų versti, tai tingi žiurkelė, nuoširdžiai prisipažinsiu, tikriausiai niekada neparašytų šito posto. Todėl, jei nelabai suprasit, naudokit šitą (nors ką tik pabandžiau išverst pastraipą, tai ne kas).
Nekantrauju pradėti:
Colm Toibin kambarys
Colm Toibin – airių rašytojas ir kritikas. Jo knyga The Blackwater Lightship 1999 m. buvo nominuota Booker Prize. Čia jo kambarys ir citata iš aprašymo: “The chair is one of the most uncomfortable ever made. After a day’s work, it causes pain in parts of the body you did not know existed. It keeps me awake.”
C. Toibin
“The room is like a cave, and has books I love in it. The main door was closed up and a smaller opening was made under the stairs. (I went away while all this was happening.) The furniture is locked in, and part of me is locked in too, or I hope it is, although I often made a bid to escape. I have left instructions that I would like to be buried here when I die or a bit before, the cave bricked up.”
Graham Swift kambarys
Graham Swift – šio rašytojo knygų yra išleista ir lietuviškai. “I write in longhand, using the computer only in the later stages. I need the link with ink and the ability to cross out savagely. I’m a great user of the wastepaper bin.” ”The photo somehow disguises the fact that the heavy-duty floor covering badly needs replacing”. 🙂
Carmen Callil kambarys
Carmen Callil. “I write every day, typing straight on to that small computer. I start at my desk at six or seven in the morning and continue all day. There is a section of my study that you can’t see in this photograph. In it is a small, hard, painful sofa and two extremely comfy dog beds. When writing goes badly, I am often to be found on that sofa gazing at my ceiling with the dogs asleep on the floor.”
Seamus Heaney kambarysSeamus Heaney
Seamus Heaney – 1995 m. Nobelio literatūros premijos laureatas. “I always had a superstitious fear of setting up a too well-designed writing place and then finding that the writing had absconded”.
Penelope Lively kambarys
Penelope Lively apie savo knygų eilę: “Below the mantelpiece is the book bench – recent arrivals and things waiting to be read”.
Nicola Barker kambarys
Nicola Barker. “I’m very focused when I work. I wear a pair of industrial earmuffs, even though I’m partially deaf and don’t really need them.”
“As I work, my dog, Watson, insists on positioning himself under my chair. He’s a terrifying mixture of needy and companionable. He groans a lot, and sighs expressively”.
“In general it’s always possible to tell which phase I’m in with a project by the number of books piled up on my desk. At the start there’s just a few, by the end they pose a serious health-and-safety hazard. I like to cover the ones I use regularly – notebooks. dictionaries et cetera – with wrapping paper and a shiny coating of sticky-back-plastic (for better hand-feel).”
Alan Sillitoe kambarys
Alan Sillitoe. “Next to the steps is a bottle of Putinka – little Putin – vodka I picked up in Russia in 2005. My new book is a record of travels there from the 1960s, the bottle to remind me I’ll need to be at the launch in October. Elsewhere on the shelves is my RAF cap badge, which gets a polish when I think of it, a model typewriter, a small library of books about Nottingham and a 22-volume Jewish encyclopedia which is wonderful, but whenever I look up one thing, I’m always sidetracked into reading about something else”.
Alan Sillitoe
“I’m usually at my desk by 9.30am. I have an hour’s sleep in the afternoon and a couple of vodkas with supper, but I’m often still there at 10.30pm. I can’t stand Radio 4, but have Radio 3 on most of the time. Sometimes I might just put in a comma in the morning, and take it out again at night. But that’s the way it goes.”
Kate Mosse kambarys
Kate Mosse. “I use the tiny laptop on my desk for novels only – no email, no journalism, no internet, no administration – and I hoard only books and paintings relevant to the project I’m working on.”
Helen Simpson kambarys
Helen Simpson. “It’s the only room where I occasionally catch an ancient whiff of nicotine; it must have been to where the smoker of the previous family was banished.”
“Myself, I’m grateful for my laptop but I don’t want it to dominate. It’s not allowed to hog any desk space, it keeps to the white side-table, and I don’t have it turned on all the time. I write with a fountain pen – there it is, on the desk.”
Caryl Phillips kambarys
Caryl Phillips. “I write at the chaotic desk”.
Craig Raine kambarys
Craig Raine. “There is no easy chair. When I am exhausted, I lie on the floor”.
Ronan Bennett
Ronan Bennett. “Before I had kids I used to get up early to write. If I started at 6 or 7am, and was writing well, I would finish by 1pm, sometimes earlier. I can’t do that any more because my eight-year-old son is a light sleeper like me and uses the excuse to get up and come in for a chat.
Ronan Benett
I’ve told the kids they can come in whenever they want, and because they know this they don’t actually bother that much. I’ve read of writers who enforce something like a prison “silent system” on their families, but there are more important things than writing.”
“The state of my desk is always an indication of how the writing is going. If it’s tidy, I’m avoiding work. If there’s clutter, it’s going well and there’s neither time nor inclination to clear up.”
Virginia Woolf kambarys
Virginia Woolf. “She was always being distracted – by Leonard sorting the apples over her head in the loft, or the church bells at the bottom of the garden, or the noise of the children in the school next door, or the dog sitting next to her and scratching itself and leaving paw marks on her manuscript pages. In winter it was often so bitterly cold and damp that she couldn’t hold her pen and had to retreat indoors.”
“This was where, on Friday March 28, 1941, on a cold spring morning, she wrote a farewell letter to Leonard before walking down to the River Ouse, leaving her papers in disarray, with several revisions of her last essay on Mrs Thrale in the waste-paper basket and immense numbers of typewritten sheets lying about the room. It looks much tidier now.”
Maggie Gee kambarys
Maggie Gee. “But when I write at home, I like to be surrounded by evidence of love – cards, messages, faces – which is strange because in many ways writing is impersonal.”
Jane Austen table
Jane Austen. “Chawton Cottage was a household of ladies – Mrs Austen, her daughters and their friend Martha Lloyd – all taking part in the work of the house and garden. But Jane was allowed private time. Having no room of her own, she established herself near the little-used front door, and here “she wrote upon small sheets of paper which could easily be put away, or covered with a piece of blotting paper”. A creaking swing door gave her warning when anyone was coming, and she refused to have the creak remedied.
From this table the revised manuscripts of Sense and Sensibility and Pride and Prejudice went to London to be published in 1811 and 1813. From this table too came Mansfield Park, Emma and Persuasion. Here she noted down the encouraging comments of neighbours – Mrs Bramston of Oakley Hall, who thought S&S and P&P “downright nonsense”, and “dear Mrs Digweed” who volunteered that “if she had not known the author, she could hardly have got through Emma”.”
G.B. Shaw kambarys
George Bernard Shaw: “This was a strange place for a red-bearded socialist, with large ideas of how to change the world, to land up. But somehow it suited Shaw. He was, after all, a master of paradox – and besides, what all writers need, even the most public figures among them, is privacy while they are writing. “People bother me,” Shaw confessed. “I came here to hide from them.” From this modest hideout, he could bother people without interruption.”
John Banville kambarys
John Banville. “How I envy writers who can work on aeroplanes or in hotel rooms. On the run I can produce an article or a book review, or even a film script, but for fiction I must have my own desk, my own wall with my own postcards pinned to it, and my own window not to look out of. In my time I have had to make do with some strange work-spaces. The one I liked best was a converted maid’s room where the ceiling was so low I could not stand upright, but where there was a wonderful little window with geraniums crowding the glass and a smooth green lawn beyond, and where in uterine cosiness I wrote two books and the beginning of a third.”
Ian Rankin kambarys...
Ian Rankin: “The pair of handcuffs were a gift from a friend who used to be a copper in the 1970s. The trees outside the window belong to our neighbours, and I believe they’re about to chop them down. If I knew anything about antique fireplaces, I’m sure I could tell you something about those tiles – but I don’t, so I can’t. I always have music playing when I’m working, and from the CD cases on the floor it looks as if my choices that day were Julie Fowlis, Magazine, Steven Lindsay and John Martyn. I always think of myself as a tidy sort, but this photo gives the lie to that. There is, however, method in the seeming chaos. Trust me.”
Kurio kambario savininko knygą išsirinktum skaityti?
Kai kurios knygos tiesiog praryjamos. Kaip sauja žemuogių. Kaip rožinis cukrinės vatos debesis ant pagaliuko, suspausto tarp lipnių pirštų. Be didelių pastangų, beveik nepastebimai. Viena žemuogė už vieno skruosto, antra po liežuviu, trečia…V.Woolf knygos man primena kietas karameles, kurios burnoje tirpsta lėtai lėtai, ir reikia valios pastangų ne paskubomis, o lėtai ja mėgautis, kad tiesiog nesutriauškinti tarp dantų. Nors laikau save patyrusia skaitytoja, bet V.Woolf knygas man nelengva skaityti. Vos tik dėmesys ne visiškai sutelktas į sudėtingą teksto tėkmę, pametu pasakojimo siūlą ir nebesusigaudau tekste.
“Link švyturio” – psichologinis šeimos portretas. Būtent portretas, o ne šeimos istorija, nes V.Woolf kaip visada meistriškai žaidžia su laiko rėmais. Tuoj paaiškinsiu, ką turiu galvoje. Knygą sudaro trys dalys. Pirmojoje- tik viena gana idiliška vasaros pabaigos diena. Šeima ir svečiai kitądien planuoja iškylą į švyturį, bet ji neįvyksta. Antroji dalis- žymiai trumpesnė už pirmąją- pasakoja apie dešimtmetį sekusį po tos vasaros dienos, o trečiojoje dalyje- vėl viena diena po ankstesniajame skyriuje aprašytų dešimties metų. V.Woolf tarsi rodytų mums juodai baltą filmą, iš pradžių labai sulėtintai, ištemptai, po to lyg sugreitintai prasuka į priekį karo baisumus ir šeimą ištikusias nelaimes (jos tik trumputės pastabėlės skliausteliuose tarsi pabrėžia žmonių gyvenimų trumpalaikiškumą), o po to vėl grižta prie pradinio sulėtinto tempo, tokiu būdu gražiai struktūriškai įrėmindama knygos tekstą. Man ypač imponuoja tas jos sugebėjimas tarsi sulėtinti dieną, aprašyti ją taip detaliai, jog atrodo, kad ji niekada nesibaigs, jog tai- ilga kaip šimtmečiai diena. V.Woolf “Mrs.Dalloway” juk irgi aprašo tik vieną dieną, bet įspūdį neapsakomą palieka: jei tai viena, niekuo neypatinga diena yra pilna tokių išgyvenimų, minčių, prisiminimų, tai kokio dydžio iš tiesų yra mūsų gyvenimai?
Knygos centre- ponia Ramsey ir jos vyras- pasipūtęs ir labai savimi patenkintas profesorius bei jų aštuoni vaikai leidžia vasaros dienas Skye saloje. Kartu su jais atostogauja ir šeimos draugai: menininkė Lily Briscoe,moteris žeminantis filosofas Charles Tansley,Augustus Carmichael- nelabai vykęs poetas ir kiti. Apie veiksmą negaliu rašyti, nes jo ten beveik ir nėra. Ne veiksmas yra svarbiausias dalykas V.Woolf knygoje, o veikėjų psichologiniai monologai. Būtent V.Woolf laikoma viena pasąmonės srauto literatūroje pradininke. Ir būtent tas srautas apsunkina skaitymą ir būtent tas srautas yra magiškas V.Woolf kūrybos ingredientas. Jei įsikabini į jį, jam pasiduodi ir leidiesi būti jo nešamas, neišdildomas įspūdis yra garantuotas.
Virginia Woolf
Tiek ponia Dalloway, tiek ponia Ramsey stengiasi būti puikios ir svetingos šeimininkės. Ponia Ramsey svarbu, kad vakarėlis patiktų svečiams, kad mėsa būtų pakankamai minkšta, kad niekas prie stalo nenobuodžiautų, kad, neduokdie, vaikai nepavėluotų vakarienės. Nes jos kaip moters vertė yra tiesiogai proporcinga į stalo pateikiamos mėsos kokybei. Skamba baisokai, ar ne? V.Woolf labai aiškiai nubrėžia neteisybes tarp lyčių: tai, kuo užsiima vyrai yra be galo svarbu, jiem rezervuotas intelektualinis kūrybinis darbas, o moterys, anot Charles Tansley, “negali rašyti, negali tapyti”. Ponas Ramsey žiūrėdamas į savo žmoną galvoja, kad ji nėra protinga, ji, ko gero, net nelabai supranta apie ką skaito, bet ji, vis dėlto yra graži. Knygos veikėjai moteris nuolat vertina pagal jų išvaizdą, grožis- vienintelė kategorija rezervuota moterims. Skaičiau ir erzinausi, skaičiau ir pykau.
Ypač man patiko vakarienės scena. Mano akimis, tai kone meistriškumo viršūnė. V.Woolf puikiai aprašo didžiulę draugiją už vieno stalo, bet niekaip negaliu atsistebėti, kaip jai pavyko sukurti tą jausmą, jog kiekvienas žmogus yra pats sau. Jog jungia juos tik tokie išoriniai dalykai kaip bendra vakarienė, bendra staltiesė, bendri paviršutiniški pokalbiai. O iš tikrųjų jie yra nepaprastai vieniši (tarsi H.Murakami “sputnikai”)
Ramių dienų aprašymuose autorė sugeba paliesti “dideles” temas: laikinumą, realybės sybjektyvumą, lygybę tarp lyčių. V.Woolf sukurta istorija- nepaprasta skoninga, estetiška ir lyriška. Man V.Woolf buvo praėjusių metų atradimas, ir tas atradimas tebesitęsia.
Perfrazuoju vienos žinomos pjesės pavadinimą į klausimą “Kas neskaito Virginijos Woolf?”. Būtinai paskaitykit.
Pirmas sakinys: ‘Yes, of course, if it’s fine tomorrow,’ said Mrs Ramsay.
Sausis tinka praėjusiems metams susumuoti, tad čia- mano skaitymo ataskaita 2009
Metų knyga Joyce Carol Oates “Blonde”
Labiausiai nepatikusi knyga J.M. Coetzee “The Disgrace” ir S.Larsson “Men who hate women”
Metų storiausios J.C. Oates “Blonde” 862 puslapiai ir C.Sittenfeldt “American Wife” 570.
Metų atradimas J.C.Oates ir Ian McEwan
Skaičiau ir verkiau B.Schlink “Skaitovas”
Skaičiau ir juokiausi Helene Hanff “84 Charing Cross Road”
Skaitymo geografija (rašytojai): JAV – 11 knygų, Didž.Britanija ir Airija -10, Švedija – 8, Prancūzija-3, Rusija, Indija, Kolumbija- po 2, Vokietija, Pietų Afrika, Japonija, Ispanija, Lietuva, Čekija, Rumunija, Turkija- po 1.
Kaip ir tikėjausi, daugiausia vakarų literatūros, bet gal reikėtų skaityti daugiau lietuvių šiuolaikinės? Viena knyga per visus metus- ne kas. Pačiai juokinga, kad visiems aiškinu, jog švedų literatūros skaitau labai mažai, o pasirodo, jog labai daug.
Pagaliau! (seniai planuotos skaityti, bet niekaip neprisiruošta) G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės” & V.Woolf “Mrs.Dalloway”
Pradėta, bet nebaigta K.Hamsun “Badas”
Labiausiai išgąsdinusi knyga S.Clarke “Jonathan Strange & Mr Norrell” – nusipirkau pocket variantą, o grįžusi namo pamačiau, jog šriftas siaubingai mažas. Pabandžiau skaityti, bet turėjau atidėti į šalį.
Pinigų suma išleista knygoms nedrįstu net pradėti skaičiuoti.
Sunkiausiai atsiplėšti nuo S.Meyer “Twilight” serija.
knyguziurkes.com 