Į švyturį

Šita knyga yra apie tai, kaip žmonės kas sekundę gyvena dvigubą gyvenimą – tą, realybėje ir kitą – galvoje. Juk gali visiškai nekaltai palinkęs virš šiukšlių kibiro skusti bulves, o tuo pačiu metu su tuo pačiu bulvių skustuku mintyse… Patys susigalvokit, ką galit su juo veikti…

Knyga nėra lengva skaityti, nes, skaitytojo (pvz. mano mintys) labai dažnai visai nenorėjo sekti autorės aprašytu minčių srautu, o tekėjo savuoju, taip kad tekdavo labai dažnai grįžti “prasvajotas” knygos dalis, kurios, kaip dažnai pastebėjau, būdavo taip nusvajotos, kad jei išskrisdavo skirtukas, niekaip negalėdavau surasti, kur baigiau skaityti ir pradėdavau ten, kur galiausiai pažindavau skaitytą tekstą. Susikaupimo išbandymas – pasijaučiau labiausiai išsiblaškiusiu žmogumi pasaulyje, kuris pastraipos nesugeba perskaityti nenuklajojęs.

Nepaisant visų šitų žemiškų iššūkių, knyga yra… nerandu, kokį čia žodį panaudoti (“nežemiška” būtų neteisinga sakyti) – išskirtinė, įžvalgi (pvz. apie tai, kaip žmonės įsivaizduoja nesamus dalykus, kaip skirtingai viską mato – atrodo, kaip dar pasaulis nesugriuvo nuo tokio nesusišnekėjimo, net kalbėjimas praranda prasmę, nes kalbėjimu vis tiek dažniausiai pasakoma ne tai, kas norima, o paskui graužiamasi be galo be krašto). Ir jei galvoji, kad, na, jau ne, aš čia tikrai nesiruošiu tokios skaityti, tai sakyčiau, paimk ir perskaityk porą puslapių. Bet kokių, iš vidurio, iš priekio, nes, kaip sakiau knygų klube (prisipažįstu, be knygų klubo įsipareigojimų knyga tikriausiai vis dar gulėtų įpusėta, bet neperskaityta), šios knygos galima paimti bet kurį puslapį teksto ir diskutuoti iki begalybės.

Norisi dar Woolf. Bet po pertraukos. Kaip nesinorės, kai G. taip gražiai apie ją rašo čia ir čia ir dar daug kur, įveskit Woolf į blogo paiešką.