Deja vu. Vilnius 1974 – 1990

deja vu

Knygoje – tarybinis Vilnius, jo buvusio “mero” Algirdo Vileikio akimis, viskas dialogo forma. Daug visokių istorijų apie tai, kaip, kas ir kodėl Vilniuje vyko, atsitiko, kaip buvo visokie reikalai “pramušinėjami”. Viskas su humoru, smagiai, įdomiai.

O miestas taip keičiaisi. Greitai daugelio gamyklų, apie kurias knygoje kalbama net nebeliks ant žemės (ir garbė dievui, kaip sakant). Pvz. – Kuro aparatūros gamyklos vietoje tuoj tuoj bus vien loftai (aš ilgai negalėjau suprasti, kas ta “kuro aparatūra”), ką jau kalbėti apie Šiaurės miestelį, ane? O kaip patikėti, kad į Vilnių atvažiuodavo kosmonautai, o visokie tarybiniai svečiai prašydavo nuvežti prie Aušros vartų ar Katedros.

Taigi, norintiems sužinoti apie XX a. antros pusės Vilnių, pirmiausiai reikia skaityti šitą knygą, o paskui jau Žilinsko “KGB vaikus”.

Keletas tarybinio gyvenimo ypatumų:

Kaip atrodė to meto maisto parduotivės? Mėsos skyriuose dažniausiai gulėdavo tik karvių kanopos ir tešmenys, todėl būdavo populiarus juokas, kad turbūt gyvulius sprogdina, nes parduotuvėse – tik ragai ir nagai (p.88).

***

Kuro aparatūros gamykla gamino degalų siurblius dyzeliniams varikliams. Šią produkciją naudojo visos SSRS traktorių gamyklos.

Šios įmonės darbininkai taip pat nežinodavo, ką gamina. Kartą prieinu prie žmogaus gamykloje ir klausiu: “Ką jūs dirbate?”- “O ką aš žinau?” Klausiu, kokia jo užduotis – pasako, bet kam ta detalė reikalinga, nesupranta. Buvo toks anegdotas. Fabrikas gamina vaikų vežimėlius, darbininkai vagia detales, namie bando surinkti, žiūri – automatas išeina.

***

Turite žinoti, kad Lietuva buvo vienintelė SSRS respublika, į kurią iki Gorbačiovo nebuvo atvažiavęs joks SSRS pirmasis asmuo. Mes, jų akimis, buvome nacionalistai, nepaklusnūs Maskvai. Jie nesitikėjo, kad triukšmingai priimsime šaukdami “Valio!” Nenorėjo rizikuoti ir nevažiavo, nors poetas Mieželaitis buvo įpareigotas kviesti Brežnevą į Lietuvą.

Achilo giesmė

song-of-achilles

“Achilo giesmė” man pasirodė labai jausminga knyga. Joje daug švelnumo, meilės, grožio (bent jau man vaizduotėje sukosi daug gražių ištreniruotų kūnų, auksinių herojaus garbanų). Tai ir yra netikėtoji knygos pusė, juk Achilas žymus ne už gražias akis ar giesmes… Kaip tik dabar pagalvojau, kad vyras rašytojas vargu bau ar galėtų sukurti tokį kitokį (labai žmogišką) Achilo paveikslą, bet kartu, žinoma, nenoriu tuo savo pasakymu nei atbaidyti skaitytojų vyrų, anei sprausti knygą į kažkokį rėmą. Kodėl? Ne todėl, kad vyrai, herojai ar didvyriai negali būti švelnūs, jautrūs ir empatiški, labiau todėl, kad nėra priimtina tuos jausmus demonstruoti ir pripažinti. Prašau pasiginčyti, jei nesutinkate – čia va vėl klausimas iš tos pačios operos apie būtą-nebūtą “moterų literatūrą”. Žinoma, dar prieš prasidedant Trojos karui, atsiranda visokių kitaip “aklų” jausmų – užsispyrimo, garbės troškimo. Tokių jausmų apimtas Achilas Patroklui atrodo svetimas, nepažįstamas, žiaurus ir nežmoniškas (pusdieviškas).

Knyga labai vientisa – be jokių pritempimų ir nežinia iš kur atsirandančių veikėjų, o tai geras ženklas, turint omenyje, kad senovės Graikijoje gyveno ne tik žmonės, bet ir dievai, pusdieviai ir kitokie organizmai. Autorės talento dėka viskas taip natūraliai sugula į paveikslą, ne, labiau į filmą, kad skaičiau panašiai, kaip skaitydama magiškąjį realizmą – viskuo tikėjau ir neabejojau, o gal todėl, kad būtent taip ir buvo?

Daugiau apie knygą – G.  recenzijoje.

 

 

Trapi pusiausvyra / A Fine Balance

a fine balancetrapi-pusiausvyra-1

“…you have to use your failures as stepping stones to success. You have to maintain a fine balance between hope and despair. In the end it’s all a question of balance.”

Neviltinga, bet gera knyga. O gal autorius žiaurus – tiek nelaimių ant kelių žmonių sudėti, net imi galvoti, ar taip gali būti? O gal kalta pati Indija? Po šitos knygos mažiausiai šimtą metų į ten nenorėsiu važiuoti. Baisu nuo visos neteisybės, nelaimių, diskriminacijų, kastų, keršto ir t.t. Net nežinau, tos “fine balance” nelabai ten yra, tik totalus disbalance arba, kaip lietuviškame vertime – trapi pusiausvyra. Labai trapi.

Jaučiuosi kaip princesė ant žirnio – taip norisi geros pabaigos, bent jau viltingos, bet nėra čia tokios. Net prasmingos sakyčiau nėra, tiesiog uždaras ratas iš kurio nelaimėliams nėra jokių šansų išsiveržti. Uždaras ratas – kur pradėjai, ten ir baigsi, dar džiaukis, kad ne blogiau. Bet gal tokia ir yra indiškos knygos idėja? Geresnis gyvenimas tik kitam gyvenime?

Knyga tokia kaip lėtai tekanti upė – daug daug indiškos kasdienybės – diena iš dienos, puslapis po puslapio, sakyčiau pats geriausias vadovėlis apie neturtingo indo gyvenimą. Apie tai, kaip vargšais ir nesvietišku jų skaičiumi manipuliuojama, kaip vakarų pasauliui, mus įskaitant, vaidinama “didžiausia pasaulio demokratija”. Knyga man tarsi “Shantaram” papildymas, tik ne vakariečio, o pačio indo akimis, ir, aišku, “Shantaram” toks trileris, o čia – “Brisiaus galas”.

Draudžiama skaityti visiems, kas romantiškai į Indiją žiūri pro rožinius akinius ir nenori jų nusiimti. Visiems kitiems – must read.

Slumdog millionaire – įžanga prieš skaitant, jei dar nematei.

 

Nobeliadienis

Kaip tik dabar žiūriu Nobelio baliaus transliaciją.

  • Alice Munro į Stokholmą neatvyko dėl savo prastos sveikatos, premiją jos vardu atsiėmė jos dukra Jenny Munro.
  • Akademijos sekretorius pasakė labai gražią kalbą apie Alice Munro kūrybą. Visą kalbą galima perskaityti čia

“Over the years, numerous prominent scientists have received a well-deserved award in this auditorium for having solved some of the great enigmas of the universe or of our material existence. But you, dear Alice Munro, like few others, have come close to solving the greatest mystery of them all: the human heart and its caprices.”

  • Baliaus metu dirba 43 virėjai och 260 padavėjų, laikraščiai ir tv kaip visada daug dėmesio skiriama moterų suknelėms ir papuošalams (gal geriau jau pakalbėtume apie jų veiklą, darbus).
  • Pirmasis patiekalas: patarškos mozaika, morkų variacija, Gotlando triufelis, voveraičių duxelle su triufelio majonezu.
  • Iš visų  876 Nobelio premijos laureatų yra 45 moterys
  • wifi-CBX0030-bspec_1113166c
    Dėžutėse -Nobelio premijos medaliai. Laureatai dar gauna diplomą ir 8 milijonų kronų premiją. (Kurią laureatai dažnai atiduoda savo Alma Mater ar kokiam kitam universitetui)
    Foto: CLAUDIO BRESCIANI / TT
    1_20131210173509__CBX0460
    Jenny Munro savo mamos vardu atsiima Nobelio premiją
    Foto: Claudio Bresciani / TT
    1_20131210200810_NOBEL-2_2
    Stalas garbingiesiems svečiams (prie jo sėdi premijos laureatai, jų partneriai, karališkoji šeima ir t.t.)
    Foto: TT
    1_20131210184049_wifi-HMX0440
    Nobelio servizas
    Foto: TT
    1_20131210161435_wifi-FSX-3952_2
    Alice Munro fanai
    Foto: Fredrik Sandberg / TT

    Mano draugė Isabele, kuri dirba mokyklos bibliotekininke ir jos kolega Erik Nobelio dienos proga apsirengė pagal etiketą, pasipuošė ir mokyklos bibliotekoj šitaip priiminėjo moksleivius.
    (Ta proga dėkoju  tiem bibliotekų darbuotojams, kurie stengiasi sudominti vaikus, kurie iš nieko sugeba sukurti vaikams įdomius renginius ir patirtis. Ačiū!)
    1451508_10153544358245361_1260370975_n

Galybė ir garbė

galybe ir garbe

Knyga minima kaip viena geriausių XX a. knygų. Labai priminė William Faulkner, ne pagal tai, kaip pastaroji “nuplaukus” į minčių srautą, bet labiau pagal bendrą nuotaiką, kažkokią neviltį – nebuvo labai paprasta skaityti. Pačioj pradžioje, net nelabai kabino, atrodo, skaitai skaitai, o apie ką tai nesupranti (kaip ir su WF), kiek taip gali vakare pavargusią galvą kankinti.  Be to, reikia žinoti kontekstą, net neįsivaizdavau tokios istorinės situacijos, kad apie 1930 m. vienoje Meksikos valstijų buvo uždraustas katalikų tikėjimas, kunigai papraščiausiai iššaudyti arba apvesdinti.

Ir štai vienas kunigas vis dar slapstosi, bėga nuo persekiotojų, kurie visada lipa jam ant kulnų ir jau tuoj tuoj pagaus ir nušaus, net paraku dvokia. Labai jau žmogiškai nuodėmingas tas kunigas, jei “tėvu” nevadintų, gal net nesugalvotum. Jo paveikslas, jo “išpažintis” sau ir yra knygos centras. Ar jis šventas bažnyčios tarnas, ar girtuoklis sugyvenęs vaiką? Kiek toli nuo vieno iki antro, koks atstumas nuo kunigiškos galybės ir garbės, kai tikintieji bučiuoja tavo ranką, iki visiško nuopolio, kai tenka atimti kaulą iš merdinčio šuns? O kaip toli nuo žemiausio iki atgal? Šitas virsmas ir buvo įspūdingiausia knygos vieta. Labai įtaigi, tikra ir prikaustanti. Juk būna, puolam melsti ir būti žemesni už žolę nelaimėje, ir visus savo pažadus pamirštame, kai juodasis laikotarpis praeina?

Graham greene

1965 m. Graham Greene susitikus su  popiežium Paulium VI, šis pasakė: “Mr. Greene, some aspects of your books are certain to offend some Catholics, but you should pay no attention to that.” So true.

Šią knygą gavom kaip dovaną iš leidyklos “Sofoklis”. Manau, kad vienai knygų skaitytojai turėtų labai patikti. Tai jai ir padovanosim. Ievai.