Knyga minima kaip viena geriausių XX a. knygų. Labai priminė William Faulkner, ne pagal tai, kaip pastaroji “nuplaukus” į minčių srautą, bet labiau pagal bendrą nuotaiką, kažkokią neviltį – nebuvo labai paprasta skaityti. Pačioj pradžioje, net nelabai kabino, atrodo, skaitai skaitai, o apie ką tai nesupranti (kaip ir su WF), kiek taip gali vakare pavargusią galvą kankinti. Be to, reikia žinoti kontekstą, net neįsivaizdavau tokios istorinės situacijos, kad apie 1930 m. vienoje Meksikos valstijų buvo uždraustas katalikų tikėjimas, kunigai papraščiausiai iššaudyti arba apvesdinti.
Ir štai vienas kunigas vis dar slapstosi, bėga nuo persekiotojų, kurie visada lipa jam ant kulnų ir jau tuoj tuoj pagaus ir nušaus, net paraku dvokia. Labai jau žmogiškai nuodėmingas tas kunigas, jei “tėvu” nevadintų, gal net nesugalvotum. Jo paveikslas, jo “išpažintis” sau ir yra knygos centras. Ar jis šventas bažnyčios tarnas, ar girtuoklis sugyvenęs vaiką? Kiek toli nuo vieno iki antro, koks atstumas nuo kunigiškos galybės ir garbės, kai tikintieji bučiuoja tavo ranką, iki visiško nuopolio, kai tenka atimti kaulą iš merdinčio šuns? O kaip toli nuo žemiausio iki atgal? Šitas virsmas ir buvo įspūdingiausia knygos vieta. Labai įtaigi, tikra ir prikaustanti. Juk būna, puolam melsti ir būti žemesni už žolę nelaimėje, ir visus savo pažadus pamirštame, kai juodasis laikotarpis praeina?
1965 m. Graham Greene susitikus su popiežium Paulium VI, šis pasakė: “Mr. Greene, some aspects of your books are certain to offend some Catholics, but you should pay no attention to that.” So true.
Šią knygą gavom kaip dovaną iš leidyklos “Sofoklis”. Manau, kad vienai knygų skaitytojai turėtų labai patikti. Tai jai ir padovanosim. Ievai.