Costa prizas arba vestuvinė dovana

nathan-filer_2805157b

Šiais metais Costa premiją su debiutiniu romanu The Shock of the Fall laimėjo Nathan Filer. Kaip matyti iš visai nematyto autoriaus nuotraukos, laimėjimas jam buvo tikrai netikėtas (kitaip nei Hilary Mantel, jis turėjo tik planą B – nelaimėti), man, atrodo nuo to tik smagiau! Visada džiaugiuosi už debiutantus, nes žymus autoriai jau ir taip žinomi,  norisi, kad kuo daugiau gerų autorių būtų ištraukta į dienos šviesą ir visais jais galėtume džiaugtis. Atsigavęs newly married autorius galės važiuoti tiesiai į povestuvinę kelionę.

Keletas detalių:

1. knygą rašė 10 metų

2. kandidatų sąraše taip pat buvo K. Atkinson Life after Life

3. žada ir toliau dirbti “bank nurse”

4. The novel tells the story of “two brothers who are separated yet united by a tragic accident”, and deals with themes of grief, loss and schizophrenia.

5. paskutinį kartą debiutinis romanas laimėjo 2006 m. (Stef Penney’s The Tenderness of Wolves)

 

 

Geltonų plytų kelias

 

P1200322

Taip jau sutapo, kad kai baigėme skaityti “Nuolstabųjį Ozo šalies burtininką”, apsilankėme Keistuolių teatro spektaklyje “Geltonų plytų kelias”. Knyga tiesiog nuostabi – labai gražus tekstas, geras vertimas, ir gražus leidimas, iliustracijos nerealios. O spektaklis? Na, kai knyga tokia šimtas balų, tai spektaklis man truputuką toks, hmm, net nežinau. Kažkaip garsas nelabai suderintas atrodė, vaikai skundės kad dainelių neina suprasti (pvz. raganos). Bet vaikam patiko, o tai svarbiausia. Mažiukams gal per ilgai yra dvi dalys, ypač sunku po pertraukos sugrįžti į salę, bet finalinė dainelė viską gelbėja, o ir naujoji Keisuolių karta man atrodo šauni. Smagiausia, žinoma, kai į spektaklį įtraukiami žiūrovai. Taigi, viens, du trys – “geltonų plytų kelias, kiekvienam nutiestas, į svajonių miestą…”

http://www.youtube.com/watch?v=W_cR4r3Ybzs

Į švyturį

i svyturi
Pirmojo leidimo viršelis

Šita knyga yra apie tai, kaip žmonės kas sekundę gyvena dvigubą gyvenimą – tą, realybėje ir kitą – galvoje. Juk gali visiškai nekaltai palinkęs virš šiukšlių kibiro skusti bulves, o tuo pačiu metu su tuo pačiu bulvių skustuku mintyse… Patys susigalvokit, ką galit su juo veikti…

Knyga nėra lengva skaityti, nes, skaitytojo (pvz. mano mintys) labai dažnai visai nenorėjo sekti autorės aprašytu minčių srautu, o tekėjo savuoju, taip kad tekdavo labai dažnai grįžti “prasvajotas” knygos dalis, kurios, kaip dažnai pastebėjau, būdavo taip nusvajotos, kad jei išskrisdavo skirtukas, niekaip negalėdavau surasti, kur baigiau skaityti ir pradėdavau ten, kur galiausiai pažindavau skaitytą tekstą. Susikaupimo išbandymas – pasijaučiau labiausiai išsiblaškiusiu žmogumi pasaulyje, kuris pastraipos nesugeba perskaityti nenuklajojęs.

Nepaisant visų šitų žemiškų iššūkių, knyga yra… nerandu, kokį čia žodį panaudoti (“nežemiška” būtų neteisinga sakyti) – išskirtinė, įžvalgi (pvz. apie tai, kaip žmonės įsivaizduoja nesamus dalykus, kaip skirtingai viską mato – atrodo, kaip dar pasaulis nesugriuvo nuo tokio nesusišnekėjimo, net kalbėjimas praranda prasmę, nes kalbėjimu vis tiek dažniausiai pasakoma ne tai, kas norima, o paskui graužiamasi be galo be krašto). Ir jei galvoji, kad, na, jau ne, aš čia tikrai nesiruošiu tokios skaityti, tai sakyčiau, paimk ir perskaityk porą puslapių. Bet kokių, iš vidurio, iš priekio, nes, kaip sakiau knygų klube (prisipažįstu, be knygų klubo įsipareigojimų knyga tikriausiai vis dar gulėtų įpusėta, bet neperskaityta), šios knygos galima paimti bet kurį puslapį teksto ir diskutuoti iki begalybės.

Norisi dar Woolf. Bet po pertraukos. Kaip nesinorės, kai G. taip gražiai apie ją rašo čia ir čia ir dar daug kur, įveskit Woolf į blogo paiešką.

Surask Joną

Leidykla “Nieko rimto” išledo dvi knygutes apie Joną, kurį reikia surasti. Mano vaikai baisiausiai tokias mėgsta. Iš tikro aš ir pati mėgstu. Labai apsidžiaugė, kai pamatė, kad šiandien parnešiau. Žinoma, pirmas klausimas: “o čia man?”. “Ne, ne tau”. ” O kam?”. “Kitiems žmonėms padovanoti”. “O kodėl?”. “Nes leidykla prašė padovanoti kitiems žmonėms?”. “Mama, o tu gali padovanoti tokiems kitiems žmonėms, kuriuos aš pažįstu?” 🙂

Ne bėda, prašom mamų ir tėčių už vaikus susipažinti komentaruose (“Mano vardas Joris. Man 5 m.”), tada būsim pažįstami ir keliems iš pažįstamų žmonių padovanosim po knygą. Bus malonu susipažinti!

surask jona 1surask jona 2

Pirmojoje knygoje Jono reikia ieškoti gatvėje, paplūdimyje, kalnuose, iškyloje, traukinių stotyje, oro uoste, stadione, muziejuje, jūroje, safari parke, parduotuvėje, atrakcionų parke.

Antrojoje, istorinėje knygoje, Joną reikia rasti akmens amžiuje, senovės Egipte, galdiatorių kovos ringe Romoje, pas vikingus, Kryžiaus žygyje, mieste prieš šešis šimtus metų, actekų mieste, senovės Japonijoje, piratų mūšyje, Paryžiuje prieš šimtą metų, aukso karštinėje ir ateities mieste.

Kai prisistatysite, galite parašyti, kuri knyga Jus labiau domina. Nugalėtojus išrinksime artimiausiu metu, kai turėsim laiko.

surask jona aukso
Čia aukso karštinė

Ką finansuoja Kultūros rėmimo fondas?

vilma

Sesės mergaitė Kalėdoms dovanų gavo knygutę. Turėjo būti smagi knygutė apie tai, kaip mergaitė norėjo sesutės, bet juo toliau skaitė knygutę, tuo baisiau darėsi. Na, jau nuo pat pirmo puslapio nelinksma visai. Taip nelinksma, kad natūraliai akys krypsta į leidyklos, išleidusios knygą, pavadinimą (didžiai nuostabai – “Gimtasis žodis”), o dar didesnė nuostaba, kad knyga išleista Kultūros rėmimo fondui parėmus. Atsiprašau, kokios kultūros? Šablonų, diskriminacijos, seksizmo, isterijų ir visokio kito mėšlo, kurio ir šiaip pilna lietuviškame gyvenime? Viso to, nuo ko, turiu vilties, išsivaduos ateinanti karta. Deja, deja, tikrai ne tokias knygas skaitydama.

Matosi, kad autorė gal ir turėjo gerų intencijų – parodė įvairių gyvenimo situacijų, o bet tačiau, tos istorijos ne tik kad nieko nepamoko, bet ir padaro tokias išvadas, kad tiesiog verčia iš kojų. O ir autorės literatūrinė kalba… Kaip ten A. Užkalnis tokią kalbą vadina? “Supermamyčių?”

Štai mergaitė prašo sesutės, o didžioji realistė mama “netekusi kantrybės, išsitraukdavo iš rankinės ir pademonstruodavo savo tuščią piniginę – patį tikriausią įrodymą, kad jokioms sesutėms nelikę pinigų, nes labai brangiai kainavę pasistatydinti naująjį namą, o dabar reikia daugybės baldų, užuolaidų ir šviestuvų. Ir žaislų! To mamytė nepamiršdavo pridurti, kad Emilija neliktų šeimos išlaidų užribyje (psl.8).” Na, tiesiog citata iš knygos, “Kaip užauginti milionierių?”, ne kitaip. Tikrai labiausiai šešerių metų vaikui rūpi, kiek kainavo tėvų užuolaidos, jei dar maža, pagalvok, kaip brangiai kainuoja vaikai. Šiaip gal pats laikas būtų šešiamečiui pradėti aiškinti, kad vaikų niekas neperka, o gimdo, jei jau tokia realistinė knygutė, kodėl mamytei nepasipasakojus kitokios realybės?

Antras skyrelis, toli ieškoti nereikia. Mama neleidžia draugauti su kaimynų vaikais. Kaip gi būtų galima leisti:

-Reikia vandens, – davė patarimą Rokas. tada Justas nusismaukė NEŠVARIAS kelnytes ir – o siaube! (tikrai, o siaube!) – KAŽKĄ (tikrai gi, ką gi ten kažką, gal ufonautą?) išsitraukęs ėmė leisti į smėlį vandens srovelę.

-Nesisiok į smėlį! – užriko Rokas.

Ir tik tada Emilija suprato, ką darė Justas. Bet čia tikriausiai viską stebėjusi pro virtuvės langą, kaip viesulas į kiemą išlėkė mamytė:

-Kas čia dedasi? – suriko ji, stverdama už pakarpos Justą. – Ką čia darai? – net paraudonavusi šaukė ji, o Justas kaip įmanydamas stengėsi sustabdyti tekančią srovelę ir sugrąžinti į vietą nusmauktas kelnytes.”

Žodžiu, žaisti su neišauklėtais kaimynų vaikais buvo uždrausta, o bet tačiau kokia nelaimė namus aplankė – realizmo pamokėlė tęsiasi: “… tarytum iš dangaus nukrito mažutis tamsus vabaliukas. […] vabalėlį pastebėjo ir mamytė. Ji lyg nukrėsta elektros (koks nuostabus palyginimas) pašoko iš savo vietos ir, nespėjus Emilijai net aiktelėti, prispaudė vabalėlį prie stalo pirštu. […]

-Čia gi utėlė! – beveik klykė mamytė (pamiršo parašyti, kad isterikė mamytė). […]

-Paskambinsiu savo mamai ir paklausiu […]

–  Jokiu būdu, – iš nevilties jau net verkė rankomis mostaguodama mam, – tu negali skambinti savo mamai! Tu negali šitaip su manim pasielgti. Tavo mama pamanys, kad aš visiška nevala ir apsileidėlė.

(Toliau vyksta paieška internete ir gydymas smirdančiais vaistais).

-Ša. Juk nenori, kad nuskustume tavo galvytę plikai? (ramina mamytė, prieš tai savo “gražiuoju” nagu pasklaidžiusi dukrytės plaukus).”

Žodžiu, knygutė net neįpusėjo. Fifačkos mamytės personažas toks nuostabiai pamokantis. Ir jokių užuominų į empatiją, vienišų apleistų vaikų elgesio ir gyvenimo problemas, koks skirtumas, juk jie tik beviltiški mušeikos, nuo kurių reikia laikytis atokiau, toks yra receptas. Svarbiausia yra mamytė, gyvenanti savo pasakų namelyje, kur šviesių rožinių dienų nebetemdys kaimynų vaikai, nes, dėkui dievui,  juos “paėmė globoti valstybė” (taip ir parašyta). Faktas. Ką čia daugiau ir kalbėti, rožinėje svajonių pilyje vaikams taip neatsitinka, tik už tvoros, o kas už tvoros – kam rūpi? Ne knygutės autorei tai jau tikrai.

Liūdniausia – knygos pabaiga, nes autorė pažadėjo tęsinį. Ar gali būti blogesnė naujiena? Gal reikia organizuoti akciją, kad parduotos ir į bibliotekas išvežiotos knygos būtų surinktos ir priduotos į makulatūrą? Kad neskleistų savo nuostabios naujienos? Bus visiems didesnė nauda. O Kultūros rėmimo fondas galėtų sumokėti, kad tik Vilma Isevičiūtė daugiau nieko nerašytų.

Ypatingai “smagu”, kai tinklalapiai net nesigilinę rekomenduoja “gyvai ir šmaikščiai” papasakotą istoriją (pvz.). Šmaikštuoliai.

Geriau vėliau 2

Pinokio

Gal ir neįtikėtina, bet Pinokio taip pat nesu skaičius. O bet tačiau, kokia laimė, kad “Nieko rimto” ėmė ir išleido ir dar su Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijomis. Skaitysim su vaikais, kai tik baigsim Ozo burtininką. O kad laimės ir džiaugsmo nebūtų per mažai, leidykla dvi knygas padovanojo žiurkėms. Labai atsiprašome, bet knygas pasiliksim sau – vieną žiurkei Lietuvoj, kitą – Švedijoj. Giedre, gali pradėti vaikščiot tikrint pašto 🙂

P.S. Šita knyga labai man kvepia knygų muge.

Geriau vėliau

nei niekada. Čia apie neperskaitytas knygas. Net jei jos iš vaikų lentynos. Jų neperskaičius jaučiuosi taip, tarsi būčiau praleidusi kažką labai svarbaus, sakyčiau, toks išsilavinimo, minčių ir dar kažko “gap”.

Taigi, nepaprastai smagu, kad dar pernai buvo išleistos dvi nuostabiai gražios knygos (nuostabiai kvepiančios), kurias aš šiais metais garbingai įtrauksiu į perskaitytų knygų sąrašą. Skaityt gali tekti ilgai, nes gi greitis maždaug po vieną skyrių per vakarą, balsu. Bet nuo to tik skaniau, ką?

Pirmoji – L. Frank Baum “Nuostabusis Ozo šalies burtininkas”. Kokios iliustracijos!!!

P1200322

P1200327

P1200329

 

Antroji – James Matthew Barrie “Piteris Penas”.

P1200332

P1200336“To die will be an awfully big adventure?”

 

Blogo gimtadienis – 4!

tumblr_lrmnx2AFNL1qfn0ljo1_500

Dylan Thomas yra rašęs:
“I could never have dreamt that there were such goings-on
in the world between the covers of books,
such sandstorms and ice blasts of words,
such staggering peace, such enormous laughter,
such and so many blinding bright lights,
splashing all over the pages”

Emily Dickinson rašė

“Short, sweet escapism:

There is no Frigate like a Book
To take us Lands away
Nor any Coursers like a Page”

Skaitymo it kelionės metafora nėra labai naujoviška. Dažnai ji naudojama tarsi argumentas įkalbinti ką nors skaityti. “Tiek daug naujo sužinai. Tai nuostabus būdas nusikelti į kitus pasaulius”.
Nesiginčysiu. Pritariu.
Bet man skaitymas nėra tik kelionė kitur. Dažnai tai kelionė į save (O siaube, skamba lyg būčiau Coelho stiliaus ir savipagalbos literatūros tpfū tpfu tpfu įkvėpta), o tuo  pačiu ir kelionė sau. Nes skaitymas man reiškia šiek tiek atsiriboti nuo to, kas vyksta aplinkui, pasiiimti valandą kitą niekam kitam, o vien tik sau.
Jei skaitai sau tyliai, skaitymas yra individualus, kognytivinis veiksmas.

Bet skaitymo gražumas man yra tame, kad skaitymas nebūtinai lieka tokiu. Juk skaitytas knygas galima aptarti, diskutuoti, aprašyti.

Viena vertus gali tyliai savo kamarėlėj skaityti šimtus knygų, bet jei tau to reikia yra galimybė užvertus knygą parašyti internete “Negaliu atsigauti- tokia nuostabi/blogai parašyta/keista knyga” ir tau atsilieps daugybė žmonių. Facebook grupėse, knygų klubuose, tinklaraščiuose, forumuose gali džiaugtis, piktintis, abejoti, analizuoti: “Negaliu patikėti, kad Sneipas nužudė Dumbledorą”, “Benedict Cumberbatch labai tinka vaidinti Holmsą BBC ekranizacijoj”, “Ar būtinai turėjo Richard Yates nužudyti April savo knygoj? ”
Todėl džiaugiuosi, kad K.Ž.L ir aš jau 4 metai kartu rašom šitą blogą. Šitas projektas buvo noras nukeliauti kur nors, kur dar nebuvau. Bet tuo pačiu ir žinojau tiksliai, kad noriu keliauti su K.Ž.L. ir pas K.Ž.L , kurį yra nepaprastai įdomi ir protinga draugė. Jau per stojamuosius egzaminus i gimnaziją pagalvojau, kad ji yra labai cool. Neapsirikau. Kai ji sėdėdavo per literatūros pamokas antrame suole prie lango ir kalbėdavo apie knygas iškart buvo galima pastebėti, kad ji mėgo skaityti. Ir jau tada ji tiesiai rėždavo savo nuomonę, nevyniodavo į vatą. Atsimenu kaip kliuvo Tiliui, M.Katiliškio knygos herojui, kai K.Ž.L pirmoji pradėjo diskusiją sakydama “Man tas Tilius pasirodė toks mėmė”, o mūsų mokytoja-fėja su berete palenkė galva ir šypsojosi.

Gaila, kad su K.Ž.L labai retai turim galimybę atsisėsti šalia ir paskaityti, kaip šito įrašo nuotraukoje. Bet skaitom kartu, nors ir per atstumą.
1319 įrašų.
4 metai.
Rašysim bent jau iki blogo pilnametystės, ane?

K.Ž.G

2013 AtaSkaita

Iš viso perskaičiau 48 knygas. Blogiausias skaitymo atžvilgiu mėnuo buvo balandis, neperskaičiau nei vienos. Geriausias-gruodis-11 knygų. ef17df9f3af4817bc1a5ccdec4cf4822
Šiemet vengiau “plytų”. Skaityti storų knygų keliais prisėdimais galimybės neturiu, tai skaitymas gaunasi per daug fragmentiškas, tad sunkiau pajusti knygos nuotaiką. Vienintelė tikra 2013ųjų plyta tai H.Mantel “Woolf Hall”

Geriausios 2013aisias skaitytos

S.Avallone “Plienas”
C.Toibin “Marijos testamentas”
J.Otsuka “Buda palėpėje”
M.Stepnova “Lazario moterys”
V.Sorokin “”Opričniko diena”

Statistika:
28 autorės buvo moterys ir 20 vyrų.
eknygų-7, audioknygų 2
Lietuvių autorių rašytos knygos buvo 2, švedų 12, rusų 4.

Knygos parašytos neeuropiečių ir ne JAV autorių- 3. Va štai šitas dalykas mane graužia, labai aiškiai matosi, kad mano skaitymas yra įspaustas į vienus rėmus ir kad man būtina plėsti savo skaitymo geografiją. Tai 2014aisiais skaitysiu minimum Taiye Selasi “Ghana Must Go” ir Chimamanda Ngozi Adichie “Americanah”. Kai Göteborgo knygų mugėje sutikau Hanną rašančią blogą “Feministbiblioteket” buvau jos įkvėpta daryti “skaitymą aplink pasaulį”. Nežinau, ar pavyks, bet pamėginsiu.

Šiais metais kaip niekad skaičiau daug knygų n-tąjį kartą- 6 jau anksčiau skaitytos, bet vistiek vertos naujo perskaitymo. Pvz “Jane Eyre” esu skaičiusi kokius 20 kartų paauglystėje. Tada skaičiau ją kaip meilės romaną, o šiemet- kone kaip feministinį manifestą. Jau vien ta citata, kai Jane Eyre sako ““I am no bird, and no net ensnares me; I am a free human being with an independent will, which I now exert to leave you.”

Metų nusivylimas– A.M Homes “May We Be Forgiven”. “Damušinėjau” ją kelis kartus, tai labai gali būti, jog čia mano kaltė, jog aš neįžvelgiau šių metų Women’s Prize of Literature laimėtojo didumo. Esu skaičiusi daug aštresnių satyrų. Be to, knyga man pasirodė per daug ištempta, nelabai fokusuota, su daug pasikartojimų, kurių paskirtis neaiški.

Skaičiau ir neprisimenu apie ką– Amor Towles “Rules of Civility” Daug kas išgyrė ją, bet man ji nebuvo įsimintina.

Geriausia ekranizacija– “Don’t Ever Wipe Tears Without Gloves” pagal to paties pavadinimo Jonas Gardell knygą apie kurią esu rašiusi anksčiau. Šis trijų dalių filmas paliko man vieną stripriausių kultūrinių įspūdžių 2013aisiais apskritai (kartu su Vakhtangovo “Eugenijus Oneginas”). Filmas, atvirai kalbant, yra kelis kartus geresnis nei knyga. Rekomenduoju visiems pažiūrėti, bet nusipirkti teks ko gero patiems iš Amazon ar kur kitur, nes LTV niekaip neužteks drąsos greitu laiku nupirkti šito filmo Lietuvos žiūrovams (Norvegijos TV jau rodė, BBC taip pat)

Knygynis metų įvykis: Göteborgo knygų mugė ir tai, kad savo keturmečiui pradėjau skaityti chapter books (ar yra koks lietuviškas geras terminas?) Per kelias savaites perskaitėm K.DiCamillo “Nuostabi Edvardo Tiuleino kelionė” (puiki dovana kiekvienam vaikui) ir jau pusę “LasseMaja detektyvų biuro” serijos knygų (autorius Martin Widmark, iliustratorė Helena Willis). Jei Lietuvos leidyklos ieško galimo “aukso puodo” vaikų literatūroje, tai “LasseMaja detektyvų biuras”, Švedijoje karaliaujanti tiek perkamiausiaų, tiek labiausiai bibliotekoje skolintų knygų sąrašuose, turėtų būti svarstytina alternatyva.

2013aisiais pasirodęs dažniausiai Švedijos bibliotekose skaitomų rašytojų šimtukas labai aiškiai parodė vieną dalyką- vaikai skaito daug daugiau nei suaugę. Pirmoji rašytoja rašanti suaugusiems šiame sąraše yra  22e vietoje. 1-21 vietoje karaliauja rašytojai, kuriantys knygas vaikams.

K.Ž.G

 

2013 m. skaitymų atspindys

eglute

Perskaičiau/perklausiau – 48 (neskaičiuojant Raganų Lilių, Burtininkų dramblių ir kitų vakarinių skaitymų). Perskaičiau daugiau nei pernai, bet mažiau nei Giedrė, tikriausiai 🙂 . 26 lietuviškai skaitytos, 11 angliškai ir 11 audio (irgi angliškai).

Šiemet labai lengva apsispręsti dėl geriausios knygos. Pernai irgi buvo lengva. Labai išsiskyrė iš skaitytų, galima sakyti, didelės konkurencijos nebuvo, nors gerų knygų visai nemažai, net galvoju, kaip čia patrumpinti jau surašytą sąrašą.

Geriausia  – Marina Stepnova “Lazario moterys”

Pukšt – pokšt!!! (Fejerverkai)

Geros (be tvarkos) (daug!):

Abraham Vergese “Cutting for Stone” (Lietuviškai – “Vienuolės paslaptis”)

Sherman Alexie “The Absolutely True Diary of Part Time Indian” (yra ir lietuviškai)

Lena Eltang “Akmeniniai klevai”

David Levithan “The Lover’s Dictionary” (yra ir lietuviškai)

Madeline Miller “Achilo giesmė”

Gillian Flynn “Gone Girl”

Kate Atkinson “Life after Life”

Rachel Joyce “The Unlikely Piligrimage of Harold Fry”

Jose Saramago “Kai mirtis nusišalina”

Philip Roth “The Human Stain”

Jerzy Pilch “Mano pirmoji savižudybė”

Julie Otsuka “The Buddha in the Attic”

Andrei Makine “Trumpų amžinų meilių knyga”

Linksmiausia Jonas Jonasson “Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo”

Iš negrožinių:

Jasper Juul “Your Competent Child”

Nepribaigtos – gera krūvelė, neminėsiu jų čia, gal išauš ta valanda.

Šių metų naujovė – knygų klubas knygyne “Jauku”. Iš tikro jauku ir smagu.

* nuotrauka

Donelaičio Metai

donelaits

Šiandien Kristijonui Donelaičiui sueina 300 m. O aš dar niekada gyvenime taip kultūringai nešvenčiau pirmosios metų dienos. Pats kultūringiausias gimtadienio šventimas irgi. Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo minimas Donelaičio gimtadienis ir aš ten buvau. Nieko negėriau, išskyrus J.S.Baco Toccata ir Fugue – į save. Gyvais vargonais girdėjau pirmą kartą – nuostabu! Kazlas skaitė “Metus”. Dar pakalbėjo apie Donelaitį (ne Kazlas, Kuodis). Viskas vyko trumpai, koncentruotai – norėjosi daugiau – tiek Kazlo skaitymų, tiek vargonų.

Su naujais metais. Geresniais, nei praėję.

Gerų autorių, gerų vertimų, gražių viršelių, skanaus knygų kvapo!

Gerų knygų!