Dylan Thomas yra rašęs:
“I could never have dreamt that there were such goings-on
in the world between the covers of books,
such sandstorms and ice blasts of words,
such staggering peace, such enormous laughter,
such and so many blinding bright lights,
splashing all over the pages”

Emily Dickinson rašė

“Short, sweet escapism:

There is no Frigate like a Book
To take us Lands away
Nor any Coursers like a Page”

Skaitymo it kelionės metafora nėra labai naujoviška. Dažnai ji naudojama tarsi argumentas įkalbinti ką nors skaityti. “Tiek daug naujo sužinai. Tai nuostabus būdas nusikelti į kitus pasaulius”.
Nesiginčysiu. Pritariu.
Bet man skaitymas nėra tik kelionė kitur. Dažnai tai kelionė į save (O siaube, skamba lyg būčiau Coelho stiliaus ir savipagalbos literatūros tpfū tpfu tpfu įkvėpta), o tuo  pačiu ir kelionė sau. Nes skaitymas man reiškia šiek tiek atsiriboti nuo to, kas vyksta aplinkui, pasiiimti valandą kitą niekam kitam, o vien tik sau.
Jei skaitai sau tyliai, skaitymas yra individualus, kognytivinis veiksmas.

Bet skaitymo gražumas man yra tame, kad skaitymas nebūtinai lieka tokiu. Juk skaitytas knygas galima aptarti, diskutuoti, aprašyti.

Viena vertus gali tyliai savo kamarėlėj skaityti šimtus knygų, bet jei tau to reikia yra galimybė užvertus knygą parašyti internete “Negaliu atsigauti- tokia nuostabi/blogai parašyta/keista knyga” ir tau atsilieps daugybė žmonių. Facebook grupėse, knygų klubuose, tinklaraščiuose, forumuose gali džiaugtis, piktintis, abejoti, analizuoti: “Negaliu patikėti, kad Sneipas nužudė Dumbledorą”, “Benedict Cumberbatch labai tinka vaidinti Holmsą BBC ekranizacijoj”, “Ar būtinai turėjo Richard Yates nužudyti April savo knygoj? ”
Todėl džiaugiuosi, kad K.Ž.L ir aš jau 4 metai kartu rašom šitą blogą. Šitas projektas buvo noras nukeliauti kur nors, kur dar nebuvau. Bet tuo pačiu ir žinojau tiksliai, kad noriu keliauti su K.Ž.L. ir pas K.Ž.L , kurį yra nepaprastai įdomi ir protinga draugė. Jau per stojamuosius egzaminus i gimnaziją pagalvojau, kad ji yra labai cool. Neapsirikau. Kai ji sėdėdavo per literatūros pamokas antrame suole prie lango ir kalbėdavo apie knygas iškart buvo galima pastebėti, kad ji mėgo skaityti. Ir jau tada ji tiesiai rėždavo savo nuomonę, nevyniodavo į vatą. Atsimenu kaip kliuvo Tiliui, M.Katiliškio knygos herojui, kai K.Ž.L pirmoji pradėjo diskusiją sakydama “Man tas Tilius pasirodė toks mėmė”, o mūsų mokytoja-fėja su berete palenkė galva ir šypsojosi.

Gaila, kad su K.Ž.L labai retai turim galimybę atsisėsti šalia ir paskaityti, kaip šito įrašo nuotraukoje. Bet skaitom kartu, nors ir per atstumą.
1319 įrašų.
4 metai.
Rašysim bent jau iki blogo pilnametystės, ane?

K.Ž.G