Heimat

Labai ypatinga knyga. Apie temą, kurią autorė gliaudo šioje knygoje, esu labai daug galvojus ir tebegalvoju, manau, apie tai pagalvoja visi, perskaitę G.Kanovičiaus “Miestelio romansą” ar “Šėtoniškus apžavus”. Šioje knygoje Nora Krug paliečia temą, kuri neliečiama ir nediskutuojama daugelio vokiečių šeimų, o šiaip yra universali tema daugeliui, jei ne visom, tautom – nuo japonų iki lietuvių. Kaip šeima ar tauta turi gyventi su juodžiausiais savo istorijos įvykiais? Kaip iš naujo pažvelgti pasauliui į akis ir kiek kartų trunka atgaila? Ar iš vis šis procesas turi pabaigą? Ir kaip susigyventi su savimi, jei įtarinėji, kad tavo gyslomis teka nusikaltėlio kraujas. Kas šioje knygoje ypatinga – kaip autorė giliai ir be gailesčio narsto savo šeimos istoriją. Kaip supranta, kad tik tiesa, jos suvokimas ir pripažinimas yra kelias į susitaikymą ir sąlyginę ramybę. Net keliose vietose autorė galėjo atsipūsti ir pasakyti, kad, na, štai, čia daugiausia, ką galėjau sužinoti, bet vis tiek ėjo toliau ir “krapštė šašus” – kalbino giminaičius, su kuriais nekalbėta dešimtmečiais, beldėsi į archyvų duris, tyrinėjo nuotraukas ir telefonų knygas – kodėl senelis įstojo į nacių partiją, kodėl fotografavosi su uniforma, už ką nusipirko vairavimo mokyklą, ką veikė tą dieną, kai buvo tyčiojamasi iš miesetlio žydų, ar galėjo būti nusikaltimo dalyvis, o jei ne, tai kodėl nesipriešino, kodėl tylėjo, kodėl nieko nedarė. Kodėl kodėl kodėl. Labai prasminga, skaudi ir kartu šviesi knyga, kurią labai sunku aprašyti. Vis dėlto manau, kad vien gimti epochoje, kuri neverčia tavęs daryti pasirinkimų, kuriuos turėjo daryti tada gyvenę žmonės, yra likimo dovana kiekvienam iš mūsų. Nes iš tikro nė vienas nežinome, kurioje barikadų pusėje atsidurtume ir kokie būtų kiekvieno iš mūsų pasirinkimai, motyvai ir pasiteisinimai. Labai rekomenduoju.

Vilniaus geto dienoraštis

cypt (Lithuania)'s review of Vilniaus geto dienoraštis, 1941-1943 / טאָגבוך  פֿון ווילנער געטאָ, 1943-1941

Šis nuostabiai Sigutės Chlebinskaitės apipavidalintas Icchoko Rudaševskio dienoraštis yra atminties paminklas vaikinui, žuvusiam Paneriuose. Apie Anos Frank dienoraštį tikriausiai žinome visi ir skaityti jį privaloma mokykloje, o kiek iš mūsų žinome apie savo kraštietį, vilnietį, vaikščiojusį tomis pačiomis gatvėmis? Kaip ir apie Matildą Olkinaitę, apie Icchoką ir jo dienoraštį sužinojau Knygų mugėje (didžiausia Knygų mugės vertybė sužinoti apie tokias knygas), o knyga gan ilgai stovėjo lentynoje, juk žinai, kas laukia tame dienoraštyje, neskubu skaityt.

Visų tokių knygų istorijos – ypatingos, o skaitydama visad galvoju, kiek dar tokių istorijų pražuvę, kartu su pražuvusiais gyvenimais. Šioje knygoje – kitoks žvilgsnis į Vilniaus getą, ne įprastas, pro geto tvorą, kaip žiūri Inesės Zanderes berniukas knygoje “Berniukas ir šuo”, o iš vidaus. Neįtikėtinai brandaus, jautraus meniškos sielos jaunuolio žvilgnis. Balansavimas tarp vilties ir nevilties, kur atrodo, visada nugali viltis – reikia mokytis, lavintis, džiaugtis, ruoštis laikui, kai sugrįš normalus pasaulis ir normalus gyvenimas, o iš kitos pusės – neviltis ir negalėjimas patikėti ir susitaikyti su tuo, kas vyksta, ir kad tai vyksta su tavimi. Ir vyksta XX amžiuje.

Gal ir tinkama knyga paskaityti, kai girdime aplink dejuojant, kaip sunku būti viruso uždarytiems ir kaip pavargome. Vertybės į vietas susidėlioja. Telieka palinkėt visiems kantrybės ir ramybės.

Didžioji būtybių knyga

Butybiu-knyga-pasiaurintas-180x267

“Didžioji būtybių knyga” yra tiesiog būtybių enciklopedija, todėl patiks visiems, mėgstantiems enciklopedijas (man). Būtybės yra tokios apibrėžtos ir neapibrėžtos, apčiuopiamos ir neapčiuopiamos esatys, baisiausias kurių yra knygos pabaigoje, o vardu Žiburinis, viešpateliau, tikiuosi tokio niekada gyvenime nesutikti (tiesa, geriau nebijoti, nes, kai bijai, tai visada sutinki, nors jei sutikčiau, galėčiau parašyti lietuvišką Žiburinio sagą alia vampyrų kur buvo manija. Būtų labai tautiška -garantuotas finansavimas iš Seimo kultūros komiteto). Užnešė ant fantazijos, geriau jau sustosiu.

Man labai patinka, kad būtybės aprašomos žvelgiant per evoliucijos prizmę – kaip buvo seniau ir kaip yra dabar – tikiuosi, nepagalvojote, kad senovinės būtybės kažkada pirmosios Lietuvos Respublikos priešaušryje ėmė ir išgaravo lyg niekur nieko. Tikrai ne. Jei jautiesi sutrikę ir kiek išsigandę dėl nežinia kur slampinėjačių laumių, vėlių ir nuostabių deivių, tai kviečiu atsiversti šitą gražią knygą ir apsišviesti, na, dėl viso pikto, kad laimės nepražiopsotumėt ar Dievo senelio.

 

M.E.N.A.S

menas-virselis

Paprastai būna, kad tokių knygų prisiperku ir neskaitau – nes nei pasakos, nei apsakymai, ištisai šitą knygą irgi škaityti nei šis, nei tas. Galvoju, kaip čia padarius, kad skaityčiau. Tai sugalvojau kiekvieną vakarą po vakarinės knygos skaitymo paskaityti vieną šiuolaikinio meno istoriją. Puikiai veikia – ir pati šviečiuosi, ir vaikai šviečiasi. Aišku, svarbiausia jiems, kad kuo daugiau perskaityčiau ir ilgiau nereiktų eiti miegoti, bet gal vis tiek kažkas liks galvoje. Gal kokie būsimieji menininkai auga?

O knyga ne tik kad įdomi, bet ir smagi – spalvinga ir gražiai iliustruota, žodžiu, perskaitytim šitą, tada skaitysim Dizainą ir Namuką. Būtinai.

Kakė Makė ir pavogtas laikas

kake make

Kol atostogavot, kažkas pavogė Kakės Makės šeimynos laiką. Gal ir jūsų pavogė? Mano tai tikrai. Ėmė ir prapuolė, kol neperskaičiau knygos ir nesupratau, kur. Kas vakarą atsigulus vis galvojau, kaip čia taip išeina tom ilgom vasaros dienom – niekaip nerandu laiko paskaityti?

Štai kokia vasara buvo (žiūr. iliustraciją), Kakę Makę galėčiau įsidukrint. Dar tyliai prisipažinsiu, kad prie puodų ir bliūdų laiką suėdė kaip gi kitaip – išmanusis telefonas, kad jį kur galas, mesiu per balkoną.

kake m

Tai štai. Vaikai vaikais, Kakės Makės Kakėmis Makėmis, o tėveliams, kurie nežino, kur jų laikas išgaruoja, tikrai verta paskaityti. O aš, kai skaitau Linos Žutautės knygas, visada ieškau visokių fainų iliustracijų detalių, kaip pavyzdžiui šitam popuri surinkau (iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią): Kakė Makė “matuojasi suknelę”, šunelio bateliai, dirbančio tėčio kavos puodeliai, princesė bokšte siūlo savo pavogtą laiką, tėtis su “kasom”, šunelio skaitiniai, Kakės Makės tėtis – hipsteris 😉 Štai taip. Skaitykite ir džiaukitės, ir jei netingit, parašykit, kuri iliustracijos detalė jums pati pačiausia.

kake make č

 

 

Amžinieji Takiai

Amzinieji_Takiai_d

Amžinoji klasika. Iš tų, kur skaitai ir mėgaujiesi, gėriesi tekstu ir mintim ir ilgai laikas nuo laiko prisimeni; tokia, kuri skirta vaikams ir suaugusiems vaikams.

Ar norėtum gyventi amžinai? Žmonija gi vis ieško gyvybės eliksyro, kuris leistų gyventi begalybę. Prieš ištardami “taip”, tikriausiai nė nepagalvojame apie būseną, kurioje tą amžinybę norėtume nugyventi. Kaip vaikas? O gal kaip suagęs? Kaip seneliukas? Kaip amžinai sergantis ir amžiams netekęs galimybės numirti (kaip J.Saramago “Kai mirtis nusišalina“)?

babbitt

Knygos pavadinimas išduoda, kad amžinieji yra Takiai – šeimyna, kurios vaikai gyvena jau beveik šimtą metų, bet vis dar atrodo kaip dvidešimtmečiai. Dėl to jie negali ilgai užsibūti vienooje vietoje, aplinkiniai tuoj pat ima šnairuoti ir jais nepasitikėti – visi sensta, išskyrus Takius. Anokia čia laimė. Bet štai vieną dieną jie susiduria su tokia nuobodžiaujančia mergaite Vine ir, norėdami, kad jų paslaptis nebūtų atskleista visiems, jie priversti ją atskleisti Vinei, papasakoti visą istorija, kuri jiems nutiko. Ir dar kaip nors pasiekti, kad Vinė tos istorijos niekam nepapasakotų, nes… tikriausiai tik gyvendamas amžinai supranti, kad neištraukei laimingo bilieto. Bet tik tada. Ar Vinė bus pakankamai išmintinga suprasti ankščiau?

Knyga graži ne tik savo gilia mintim, bet ir kalba, kuri įtraukia lyg į guolį, apvynioja ir apkamšo – jei knygoje karšta, jauti tą karštį, jei Takis su Vine išplaukia valtimi, tai girdi teliuskuojant vandenį, o Vinės sutikta rupūžė tokia neapsakomai bjauri, kad brrr… Labai graži knyga. Skaitykit ir kalbėkit apie ją su vaikais.

Natalie Babbitt
Natalie Babbitt

Yra ir filmas, nesu mačiusi, gal ir būtų verta, bet pirmiausia leiskite viską įsivaizduoti jūsų fantazijai, sukurkite savo veikėjus ir savo filmą.

 

Meškių istorijos. Lubinų labirintas

meskiu_istorijos_VIRSELIS_1

Na ir pabyrėjo gražių knygų vaikams. Kalėdos artėja. Labai smagu, kad daugelis tų knygų pagaliau! pagaliau! yra lietuvių autorių ir lietuvių dailininkų. Ir dar labai gražios, kokybiškos ir prasmingos. Ir tekstai neturi nieko bendro su šituo neįmanomu skaityti tekstu.

meskisMeškių istorijų tekstai tokie subtilūs kaip ir nuostabieji meškiai iliustracijose. Štai istorijoje apie lubinų labirintą (įsivaizduojat gražiausios spalvos labirintą) meškiui patinka ryšėti rausvą kaspiną, kuris visiems labai kliūva, nes meškiams gi reikia ryšėti žalią, rudą arba melsvą kaspiną, bet jokiais būdais ne rausvą. Ką daryti meškiui, kuriam kitokios spalvos nei tinka, nei patinka? Jei su kitos spalvos kaspinu jį apima liūdesys ar nerimas? Istorijoje apie puodynę meškiams mokykloje reikia išdaiginti sėklelę, tačiau Bendžio puodynėje niekas neišdygsta ir jis liūdnas keliauja su tuščia puodyne į mokyklą. O gal be reikalo meškis liūdi, gal tokia ir buvo mokytojo idėja, kad niekas neturi išdygti? Tai kaip tada kitiems meškiams išdygo?meskis

Tokios istorijos, kurias skaitant galima padiskutuoti su mažuoju klausytoju įvairiomis subtiliai paslėptomis temomis, kad istorija neliktų vien tik tekstas ir gražūs paveikslėliai. O ar žinojai, kad daugelis šių meškių tikrai egzistuoja? Na, gal nebūtinai tiesiai iš iliustracijų, bet jų broliai ir sesės tai tikrai. Štai čia.

Geriau vėliau 2

Pinokio

Gal ir neįtikėtina, bet Pinokio taip pat nesu skaičius. O bet tačiau, kokia laimė, kad “Nieko rimto” ėmė ir išleido ir dar su Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijomis. Skaitysim su vaikais, kai tik baigsim Ozo burtininką. O kad laimės ir džiaugsmo nebūtų per mažai, leidykla dvi knygas padovanojo žiurkėms. Labai atsiprašome, bet knygas pasiliksim sau – vieną žiurkei Lietuvoj, kitą – Švedijoj. Giedre, gali pradėti vaikščiot tikrint pašto 🙂

P.S. Šita knyga labai man kvepia knygų muge.

Amazonėj tupi Katė, kurios reikėjo

kate-kurios-reikejo-virselis

Labai geros naujienos! Sandros Bernotaitės knyga “Katė, kurios reikėjo” jau tupi ir laukia skaitytojų Amazonėj. Knygos kaina visai nelietuviška – $4.09. Gali skaityti visi turintys Kindle, iPad, smart phone. Popierinė versija truputį vėluoja, bet čia nieko nuostabaus – susimaišė metų laikuose, juk jau seniai turėjo būti pavasaris, o vis dar ne…

Ir dar žurnale 370  yra interviu su autore.

My Tiny Wife

Knyga, Giedrės įdėta man į kelionę traukiniu. Būtina perskaityti, nes kitos šio autoriaus knygos pavadinimas All My Friends Are Superheroes jau tapo mano leksikos dalimi.

O ši knyga – tai pasaka suaugėliams. Žodžiu, vieną paprastą dieną banke įvyksta ginkluotas apiplėšimas, tik kaukėtas plėšikas neima banko pinigų, o iš visų tuo metu aptarnavimo salėje buvusių žmonių paima po patį brangiausią tuo metu turimą daiktą. Vienam tai sužadėtuvių žiedas, kitam nuotrauka, trečiam raktas. Išeidamas vagis pasako, kad dabar jis pavagė 51% šioje salėje buvusių sielos (gyvybiškai svarbus vienas procentas, nes vien dėl jo sielos lieka mažiau nei pusė) ir jei per tam tikrą laiką jie nesugebės tos sielos regeneruoti, papraščiausiai mirs.

Tai štai viena moteriškė, pasakotojo žmona, ima nesustabdomai mažėti. Kas atsitinka su kitais stovėjusiais eilėje (eilę matai piešinyje – knyga iliustruota), neišduosiu, nes tiek ten tos knygutės. Žodžiu, nelaimėliai turi susivokti savo gyvenime, suprasti pasakos moralą, kad išsigelbėtų ir mes galėtume skaityti apie laimingą pabaigą. Ar visi tokie greiti, ar visi tokie protingi?…

Patriotinė kelionė

Nuostabi! Visiems rekomenduoju. Kaip gi kitaip, jei vienintelė iki vėlumos (22 h) per ilgajį šventinį savaitgalį veikianti parduotuvė yra knygynas! Ilgai rinkausi prieš kelionę, kokią knygą vešiuosi skaityti – nebuvo net kada atsiversti. Perskaičiau vieną vienintelę – smagią ir linksmą – apie islandus.

Ir neatsilaikiau prieš mažutėlę gražutėlę – atsiminimui  apie Islandiją. N’ice land, kaip kad Islandiją vadina knygos apie islandus autorė Alda Sigmunsdottir.

Iššifruoti knygą

Vieną dieną pasmalsavau, ar mano mėgstamas Johnatan Safran Foer kartais nėra išleidęs naujos knygos. Šiandien gavau – Tree of Codes. Kokia tai knyga, gali pažiūrėti čia. Bandžiau darbe paskaityti – nalabi sekasi, bet labai smalsu pabandyt. Gal kas esat įveikę kodą?

What do the stories look like?

Labai įdomi Chip Kidd Tedtalk paskaita apie knygų viršelių dizainą, išradingumą, e-knygas ir t.

Citata iš šito TadTalk  “Much is to be gained by eBooks: ease, convenience, portability. But something is definitely lost: tradition, a sensual experience, the comfort of thingy-ness — a little bit of humanity.”

Interviu su Chip Kidd galima paskaityti čia, o čia jis pasakoja apie kai kuriuos jo kurtus knygų viršelius, o čia galite pamatyti dar daugiau

This slideshow requires JavaScript.

jo darytų, kurtų viršelių

Nuobodus subtilumas

Na, nežinau, arba aš jau nieko nebesuprantu, arba mano ir knygų apžvalgininkės Rasos Gečaitės skoniai totaliai nesutampa. Štai ji išgyrė Bolano “Čilės noktiurną“, kuriame nieko žavinčio neradau, taip pat ji žavisi ir David Foekinos “Subtilumu“.

Nusipirkau knygą ir nusprendžiau greitai ją perskaityti iki mugės, kad nuėjus į susitikimą su autorium, būčiau bent kiek susipažinus su jo kūryba. Aha, atvažiuoja į Vilnių, tik aš jau nebežinau, ar eisiu, gal ir eisiu, bet ne dėl knygos. Niekaip nesuprantu, ko aš nesuprantu toje knygoje. Na taip, ji turi tokių gražių intarpų ir gabaliukų, pavyzdžiui, apie tai, kokius albumus būtų išleidęs John Lenon, jei būtų iki šiol gyvas, bet daugiau tai man kažkaip primena paprastą istoriją apie tai, kaip jis susitinką ją, jie idealiai vienas kitam tinka, susituokia, gražiai gyvena, jis išbėga pabėgioti, patenka į avariją, jo nebėra, ją kabina jos bosas, ji, aišku, nesikabina, geriau pabučiuoja nepastebimą kolegą, kuris pasirodo yra visai įdomus, originalus ir šmaikštus. Sustojau per pusę knygos, nes nusibodo akis vartyti. O šiandien ir nebežinau, ar taip ir palikti pusiaukelėj, ar paaukoti dar vieną vakarą akių mankštai? Kažkaip labai gaila laiko.

Tai kodėl vis dėlto tikriausiai eisiu į susitikimą su autorium? Nes jis pastatė filmą tokiu pačiu pavadinimu. Ir man atrodo, kad čia bus vienas iš variantų, kai filmas bus geresnis nei knyga. Arba Audrey Tautou jį tokiu padarys. Tiesiog filmo traileris toks patrauklus. Filmą Lietuvoje pradės rodyti jau vasario 24 d., o susitikimas su autorium irgi – jau šį savaitgalį.

Arūnės princas

Nors pažadėjom Arūnei švedišką “Mažajį princą”, pagalvojau, kad gal egzotiškesnis bus įdomiau? Kaip tau atrodo, Arūne? Taigi, artimiausiu metu ant balto žirgo į Arūnės, kuri buvo 300 mūsų gerbėja Facebook’e, pašto dėžutę atjos štai toks arabiškas Mažasis princas. Knygutės puslapiai, aišku, verčiasi iš kairės į dešinę!