Markovaldas

Italo Calvino sako, kad jo “kūrybos metodas dažnai būdavo sunkio atėmimas. Bandžiau atimti sunkį tai iš žmonių, tai iš dangaus jūnų, tai iš miestų; labiausiai stengiausi atimti sunkį iš pasakojimo struktūros ir iš kalbos.” “Markovaldui” šie žodžiai tinka šimtą procentų.

Markovaldas – besvoris šios knygos personažas, kaip balionėlis, kurį už uodegos laiko žemiškas žmonos su šešiais vaikais svoris (kaip smagu žmonai su vyru-balionėliu tikriausiai turėtų rašyti jau kitas rašytojas arba rašytoja). Paprastai tokie personažai būna kokie ivanuškos duračiokai, bet man labai patiko, kaip Calvino tiesiog neleidžia pasauliui jo personažo užspausti ir dusint savo svoriu.

Nepaisant visokių negandų, Markovaldas nepavargsta matyti stebuklų mažuose dalykuose, o kad nenubanalėt ir nepaverst teksto pasakėle, autorius skaitytojui vis užmeta kokio sarkazmo, ironijos ar pašaipų aplinkai, lyg primindamas, kad viskas daroma su tikslu – pasaulis spaudžia, bet aš vis ištrūkstu ir išsisuku, ir ne Markovaldas naivus, o pats pasaulis pokvailis ir absurdiškas.

Man atrodo, Markovaldas labai tinkamas pavargus nuo sunkių skaitinių, toks kaip imbieras, užkandamas naujam skoniui sustiprinti, ar intarpas tarp visokių detektyvų, kai niekas kitas nesiskaito. Labai Benigni “La vita e bella” nuotaikos – bjaurus ir žiaurus tas pasaulis, bet ir gražus, pasirink, ką nori matyti.