Gražus pasauli, kurgi tu?

Prisipažinsiu, nežinau, ar skaitysiu dar vieną Sally Rooney knygą. Gal reiktų, kad geriau suprasčiau už save dešimtmečiu jaunesnius žmones. Bet dabar mano visas dėmesys nukreiptas į paauglių supratimą, tai man trisdešimtmečiai su savo vargeliais nelabai rezonuoja (nors labai stengiuosi). Man toks jausmas, kad man jie net labiau nesuprantami nei paaugliai. Tikriausiai todėl, kad savo trisdešimtmetį pasitikau su dviem vaikais, kaip sako – two under two ir savo trisdešimtmečio tiesiog nepastebėjau, nebuvo kada parintis. Atsitokėjau iš ilgalaikio nemiegojimo ir susirūpinau gražaus pasaulio egistencija (arba neegzistencija) tik ties kokiais trimpenkiais (žvengiu), kai pagaliau radau jėgų atšvęst kažkurį trimXX.

Toks tad mano kontekstas ir bandymas rasti kažką bendro su Sally Rooney chebra. Kadangi daug dirbu su airais, tai visą savo nesupratingumą, dar bandžiau prakošt pro airišką koštuvą. Yra toks bičas insta, kuris labai taikliai pamėgdžioja airius (aišku, dabar no idea, koks jo ten vardas), tai man visa ta knyga persmelkta va tokia pat nuotaika. Kai skaičiau net užsirašiau tą jausmą – visi knygos veikėjai tiesiog mandagiai bando vienas kitam netrukdyti, nepiršti savo nuomonės, savo jausmų, visada “as you wish”, “whatever you choose” ir užknisančiai taip toliau. Ir nuo to nuomonės ir jausmo nepiršimo visiems tik dar blogiau. Ir dar kaip blogiau. Man net klykt ant jų noris visų. Tas išblyškęs mandagumas, santūrumas ir visa kita – man mano žemaitiškas rėksnės kraujas net verda!!! Džezeskraist, jie visi jau ir taip ten įsiskaudinę ir persiskaudinę tyliom kančiom, ką pakeis, jei pasakysi – “taip, noriu, kad šiąnakt pasiliktum”, “nevažiuok namo, pabūk” vietoj to prėsko “daryk, kaip nori, negaliu tavęs priverst”. Ir jie visi, aišku, gerbia kito asmeninę erdvę, apsisuka ir išeina. Dieve mano, idiotai. Nelaimingi žmonės su savo prėskais jausmais.

Aišku, ant Sally Rooney nėr čia ko rėkaut. Matyt, čia ta jos talento paslaptis – nervint keturiasdešimtmečius (hahahaha). Kai visai niekaip nesusidomėjau knygos veikėjais, tai susikaupiau į tai, kaip Rooney apie juos rašo, o tas tai jai tikrai gerai einasi, sudirgino mano skaitymo nervą. Čia man panašus jausmas kaip su Grušaitės Stasiu, totaliai užkniso jis mane.

Tai tokia matyt ir bus mano rekomendacija – tridešimtmečiai skaitykit ir dūsaukit, o keturiasdešimtmečiai, eikit ieškot geros knygos apie paauglius arba šiaip geros knygos poilsiui nuo paauglių. Penkiasdešimtmečiai, garantuotai sakys, kad jūs žmonės, matyt, problemų neturit (jo, žiauriai sunku žmonišką nuomą susirast Dubline).

Summa summarum – Rooney rašo gerai, bet man jos veikėjai neįdomūs.

—————————————————

Už knygą dėkoju Alma Littera

Sėjikas

Toliau tęsiu Katrine Engberg detektyvų serialą. Detektyvai ir trileriai pats geriausias atostogų skaitalas. Tik, aišku, daug vietos lagamine užima, o gyvavimo trukmė vos diena kita.

“Sėjikas” yra pirmoji Kroner and Werner serialo dalis ir, sakyčiau, gal man net labiau patiko negu “Drugelio namai”. Arba panašiai patiko. Aišku, tenka atsukti laiką atgal ir Anetė, kuri trečiojoje dalyje niekaip nenusėdi motinystės atostogose, čia dar tik burkuoja su savo mylimuoju, o Jepė vis dar labai kenčia po skyrybų su žmona.

Man labiausiai gal patiko šios knygos sluoksniškumas – žmogžudystės vyksta lyg ir dėl vienos priežasties, paties žudiko asmeninių motyvų, bet realiai tai viskas daug giliau užsukta, visai kitos priežastys, slaptos manipuliacijos kitais žmonėmis ir taip toliau. Ir blogiečiai tokie jau beveik nuo visko išsisukę, ir tik šeštojo detektyvų jausmo dėka byla nenutraukiama net atsiradus žmogui, kuris už viską prisiima kaltę. Nes vis tiek kažkas negerai, o su tuo negerumu profas tiesiog negali gyventi. Na, pridėkim dar ir tai, kad visas veiksmas vyksta pagal šiuo metu rašomą detektyvą (labai įdomu, nes mano dabar klausomame Anthony Horowitz detektyve “Moonflower Murders” yra knyga knygoje).

Žodžiu, didelių lūkesčių neturėjau, po @juoda lentyna įspėjimų, buvau nusiteikus visokiems vertimo šedevriukams (buvo keletas vietelių, kur sakiniai nė į tvorą, nė į mietą ir dar be reikšmės, buvo ir typos), bet kažkaip, kai žinai, ko laukti, tik juokino tos nesąmonės. Smagu buvo perskaityt ir atlaisvint namų lentynoje vietą, nes detektyvams metų metus laukti savo eilės tikrai ten ne vieta.