Prisipažinsiu, nežinau, ar skaitysiu dar vieną Sally Rooney knygą. Gal reiktų, kad geriau suprasčiau už save dešimtmečiu jaunesnius žmones. Bet dabar mano visas dėmesys nukreiptas į paauglių supratimą, tai man trisdešimtmečiai su savo vargeliais nelabai rezonuoja (nors labai stengiuosi). Man toks jausmas, kad man jie net labiau nesuprantami nei paaugliai. Tikriausiai todėl, kad savo trisdešimtmetį pasitikau su dviem vaikais, kaip sako – two under two ir savo trisdešimtmečio tiesiog nepastebėjau, nebuvo kada parintis. Atsitokėjau iš ilgalaikio nemiegojimo ir susirūpinau gražaus pasaulio egistencija (arba neegzistencija) tik ties kokiais trimpenkiais (žvengiu), kai pagaliau radau jėgų atšvęst kažkurį trimXX.
Toks tad mano kontekstas ir bandymas rasti kažką bendro su Sally Rooney chebra. Kadangi daug dirbu su airais, tai visą savo nesupratingumą, dar bandžiau prakošt pro airišką koštuvą. Yra toks bičas insta, kuris labai taikliai pamėgdžioja airius (aišku, dabar no idea, koks jo ten vardas), tai man visa ta knyga persmelkta va tokia pat nuotaika. Kai skaičiau net užsirašiau tą jausmą – visi knygos veikėjai tiesiog mandagiai bando vienas kitam netrukdyti, nepiršti savo nuomonės, savo jausmų, visada “as you wish”, “whatever you choose” ir užknisančiai taip toliau. Ir nuo to nuomonės ir jausmo nepiršimo visiems tik dar blogiau. Ir dar kaip blogiau. Man net klykt ant jų noris visų. Tas išblyškęs mandagumas, santūrumas ir visa kita – man mano žemaitiškas rėksnės kraujas net verda!!! Džezeskraist, jie visi jau ir taip ten įsiskaudinę ir persiskaudinę tyliom kančiom, ką pakeis, jei pasakysi – “taip, noriu, kad šiąnakt pasiliktum”, “nevažiuok namo, pabūk” vietoj to prėsko “daryk, kaip nori, negaliu tavęs priverst”. Ir jie visi, aišku, gerbia kito asmeninę erdvę, apsisuka ir išeina. Dieve mano, idiotai. Nelaimingi žmonės su savo prėskais jausmais.
Aišku, ant Sally Rooney nėr čia ko rėkaut. Matyt, čia ta jos talento paslaptis – nervint keturiasdešimtmečius (hahahaha). Kai visai niekaip nesusidomėjau knygos veikėjais, tai susikaupiau į tai, kaip Rooney apie juos rašo, o tas tai jai tikrai gerai einasi, sudirgino mano skaitymo nervą. Čia man panašus jausmas kaip su Grušaitės Stasiu, totaliai užkniso jis mane.
Tai tokia matyt ir bus mano rekomendacija – tridešimtmečiai skaitykit ir dūsaukit, o keturiasdešimtmečiai, eikit ieškot geros knygos apie paauglius arba šiaip geros knygos poilsiui nuo paauglių. Penkiasdešimtmečiai, garantuotai sakys, kad jūs žmonės, matyt, problemų neturit (jo, žiauriai sunku žmonišką nuomą susirast Dubline).
Summa summarum – Rooney rašo gerai, bet man jos veikėjai neįdomūs.
—————————————————
Už knygą dėkoju Alma Littera
knyguziurkes.com 
Chachacha, net dūmai rūksta, jaučiu 🤣🤣🤣🤣
Bandau kvėpuot giliai
Aš trisdešimt plius du, bet mane irgi siaubingai nervina tie veikėjai ir jie tikrai neįdomūs. Skaitau, bet tokia atmestina ranka. Prėska nors tu ką.
Aleliuja!
Dar būdama LT perskaičiau šitą tavo atsiliepimą ir net pasipiktinau, kaip gali nepatikti Rooney veikėjai, kai jie tokie panašūs į mus. Man serialas „Normalūs žmonės“ labai patiko! Tad grįžusi į US, susiradau bibliotekoje šitą knygą ir ėmiausi įdėmaus skaitymo paneigti KzL komentarus 😊 tačiau skaitydama jaučiau, kad mane erzina kai kurios aprašymo vietos, bet patiko Alice ir Eileen susirašinėjimo laiškai. O apie nesusikalbėjimo ir bendravimo sunkumus, supratau, kad labai priklauso nuo žmogaus būdo, o ne amžiaus. Kadangi man gana artimi tokie šizofreniški pamąstymai, kaip Eileen, kad manęs niekas nemyli ir pan, tai man nebuvo nepriimtina. Netgi pamačiau panašų savo elgesį iš šono ir jo absurdiškumus, kas suprantu, kad nėra normalu, bet pasirodo gal ir normalu tarp kai kurių žmonių ir tikrai nebūtinai tarp jaunų žmonių, nes pamenu atvejų iš savo giminės, iš kurios turbūt ir paveldėjau šiuos trūkumus… suma sumarum, man patiko, tačiau supratau, kad mieliau ne skaityčiau, o žiūrėčiau filmus/serialus pagal Rooney knygas.
Ačiū už komentarą ir žinok, kad tave visi myli 😉 Bent jau Vilniuje.
Haha, labai ačiū! Aš jus visus taip pat labai labai!