Gražus pasauli, kurgi tu?

Prisipažinsiu, nežinau, ar skaitysiu dar vieną Sally Rooney knygą. Gal reiktų, kad geriau suprasčiau už save dešimtmečiu jaunesnius žmones. Bet dabar mano visas dėmesys nukreiptas į paauglių supratimą, tai man trisdešimtmečiai su savo vargeliais nelabai rezonuoja (nors labai stengiuosi). Man toks jausmas, kad man jie net labiau nesuprantami nei paaugliai. Tikriausiai todėl, kad savo trisdešimtmetį pasitikau su dviem vaikais, kaip sako – two under two ir savo trisdešimtmečio tiesiog nepastebėjau, nebuvo kada parintis. Atsitokėjau iš ilgalaikio nemiegojimo ir susirūpinau gražaus pasaulio egistencija (arba neegzistencija) tik ties kokiais trimpenkiais (žvengiu), kai pagaliau radau jėgų atšvęst kažkurį trimXX.

Toks tad mano kontekstas ir bandymas rasti kažką bendro su Sally Rooney chebra. Kadangi daug dirbu su airais, tai visą savo nesupratingumą, dar bandžiau prakošt pro airišką koštuvą. Yra toks bičas insta, kuris labai taikliai pamėgdžioja airius (aišku, dabar no idea, koks jo ten vardas), tai man visa ta knyga persmelkta va tokia pat nuotaika. Kai skaičiau net užsirašiau tą jausmą – visi knygos veikėjai tiesiog mandagiai bando vienas kitam netrukdyti, nepiršti savo nuomonės, savo jausmų, visada “as you wish”, “whatever you choose” ir užknisančiai taip toliau. Ir nuo to nuomonės ir jausmo nepiršimo visiems tik dar blogiau. Ir dar kaip blogiau. Man net klykt ant jų noris visų. Tas išblyškęs mandagumas, santūrumas ir visa kita – man mano žemaitiškas rėksnės kraujas net verda!!! Džezeskraist, jie visi jau ir taip ten įsiskaudinę ir persiskaudinę tyliom kančiom, ką pakeis, jei pasakysi – “taip, noriu, kad šiąnakt pasiliktum”, “nevažiuok namo, pabūk” vietoj to prėsko “daryk, kaip nori, negaliu tavęs priverst”. Ir jie visi, aišku, gerbia kito asmeninę erdvę, apsisuka ir išeina. Dieve mano, idiotai. Nelaimingi žmonės su savo prėskais jausmais.

Aišku, ant Sally Rooney nėr čia ko rėkaut. Matyt, čia ta jos talento paslaptis – nervint keturiasdešimtmečius (hahahaha). Kai visai niekaip nesusidomėjau knygos veikėjais, tai susikaupiau į tai, kaip Rooney apie juos rašo, o tas tai jai tikrai gerai einasi, sudirgino mano skaitymo nervą. Čia man panašus jausmas kaip su Grušaitės Stasiu, totaliai užkniso jis mane.

Tai tokia matyt ir bus mano rekomendacija – tridešimtmečiai skaitykit ir dūsaukit, o keturiasdešimtmečiai, eikit ieškot geros knygos apie paauglius arba šiaip geros knygos poilsiui nuo paauglių. Penkiasdešimtmečiai, garantuotai sakys, kad jūs žmonės, matyt, problemų neturit (jo, žiauriai sunku žmonišką nuomą susirast Dubline).

Summa summarum – Rooney rašo gerai, bet man jos veikėjai neįdomūs.

—————————————————

Už knygą dėkoju Alma Littera

Normal People / Normalūs žmonės

Image result for sally rooney normal people

Jau senokai vos užėję į kokį anglakalbį knygyną, šią knygą rasite pirmūniškai išstatytą pirmose eilėse. “Normal People” yra 2018 m. Costa premijos laimėtoja, ir, kiek pastebėjau, mėgstama kritikų.

Jei nuoširdžiai – knyga parašyta labai gerai, galima sakyti, puikiai, turint omeny kokia jauna yra knygos autorė, už tai jai bravo. Tik mano pirminiai jausmai tokie reervuoti buvo, labai jau knyga mėgautis traukdė melancholija, kuri slenka ir sėlina per visą knygą, užslegia veikėjus ir prislegia nuotaiką, gal ji man yra sunkiai suvirškinama, nes aš kaip tik išmanau vengiu tokios nuotaikos, o tada jau ir knygos, tikriausiai.

Labiausiai tai įstrigo vienatvės ir noro priklausyti jausmas – sakyčiau tobulai aprašytos situacijos, populiarumo kaina mokykloje, universitete. Toks iki skausmo pažįstamas jausmas, kuris, ačiū dievui, vis mažiau ir mažiau aktualus, bet tuomet… Visiems iki skausmo pažįstama. Tik vienaip populiariesiems, o kitaip – nepopuliariems. Nepaisant kartų niekada nesikeičiantis, tik gal dabar labiau primenantis Matrix’ą – jei tavęs kažkur nėra, ar tu iš vis tada egzistuoji? Arba neegzistuoji ir net to nežinai, nesuvoki.

Knygoje abu veikėjai niekaip nepatenka į reikiamą sūpynių pusę – mokykloje Connel populiarus, o Marianne – ne, universitete – atvirkščiai, ir atrodo, kad tas nevykęs sūpavimasis niekaip nepalengvina jų santykių, neleidžia įsivažiuoti, sukurti neatšaukiamą pasitikėjimą vienas kitu, išvengti nepasakytų frazių, nepasidalintų ateities planų. Būti neišvengiamame savo meilės burbule. Kuris ir yra būtent burbulas – nes vis netikėtai patiems mylintiems (net nesiryžtu jų vadinti įsimylėjeliais) subliūkšta. Pukšt. Ir viskas.

Labai stiprūs charakteriai – Connel ir Marriane. Gera knyga. Tik, žinoma, ne visiems rekomenduočiau. Labiau tiems, kurie mėgsta svariau.