Jau senokai vos užėję į kokį anglakalbį knygyną, šią knygą rasite pirmūniškai išstatytą pirmose eilėse. “Normal People” yra 2018 m. Costa premijos laimėtoja, ir, kiek pastebėjau, mėgstama kritikų.
Jei nuoširdžiai – knyga parašyta labai gerai, galima sakyti, puikiai, turint omeny kokia jauna yra knygos autorė, už tai jai bravo. Tik mano pirminiai jausmai tokie reervuoti buvo, labai jau knyga mėgautis traukdė melancholija, kuri slenka ir sėlina per visą knygą, užslegia veikėjus ir prislegia nuotaiką, gal ji man yra sunkiai suvirškinama, nes aš kaip tik išmanau vengiu tokios nuotaikos, o tada jau ir knygos, tikriausiai.
Labiausiai tai įstrigo vienatvės ir noro priklausyti jausmas – sakyčiau tobulai aprašytos situacijos, populiarumo kaina mokykloje, universitete. Toks iki skausmo pažįstamas jausmas, kuris, ačiū dievui, vis mažiau ir mažiau aktualus, bet tuomet… Visiems iki skausmo pažįstama. Tik vienaip populiariesiems, o kitaip – nepopuliariems. Nepaisant kartų niekada nesikeičiantis, tik gal dabar labiau primenantis Matrix’ą – jei tavęs kažkur nėra, ar tu iš vis tada egzistuoji? Arba neegzistuoji ir net to nežinai, nesuvoki.
Knygoje abu veikėjai niekaip nepatenka į reikiamą sūpynių pusę – mokykloje Connel populiarus, o Marianne – ne, universitete – atvirkščiai, ir atrodo, kad tas nevykęs sūpavimasis niekaip nepalengvina jų santykių, neleidžia įsivažiuoti, sukurti neatšaukiamą pasitikėjimą vienas kitu, išvengti nepasakytų frazių, nepasidalintų ateities planų. Būti neišvengiamame savo meilės burbule. Kuris ir yra būtent burbulas – nes vis netikėtai patiems mylintiems (net nesiryžtu jų vadinti įsimylėjeliais) subliūkšta. Pukšt. Ir viskas.
Labai stiprūs charakteriai – Connel ir Marriane. Gera knyga. Tik, žinoma, ne visiems rekomenduočiau. Labiau tiems, kurie mėgsta svariau.
knyguziurkes.com 