Akinantis sniegas

~ kzL ~ Leave a comment

Egzotinės vietos detektyvams visada prideda žavesio. Štai ir šio detektyvo veikėjai “uždaryti” nuošaliame Islandijos miestelyje, kurio pavadinimo nesiryšiu iš galvos rašyti. Viskas vyksta fjorde, prie kurio galima privažiuoti senu tuneliu po kalnu, o jau kai užsninga, tai visas eismas paralyžuotas, kartais net nebandoma valyt. Bet tai nereiškia, kad žiema ir sniegas sukausto miestelio kultūrinį gyvenimą – vos keli tūkstančiai gyventojų turi savo mėgėjišką teatrą, kuriame šiuo metu intensyviai ruošiamasi premjerai. Gal net jaunajam Ariui iš Reikjaviko, pasiryžusiam savo policininko karjerą pradėti čia, pavyks pamatyti premjerą? O gal ir ne, nes staiga miestelį, kuriame niekada nieko nevyksta užpuola negandos. Bet kaip sugauti blogiečius vietoje, kur visi vienas kitą pažįsta ir žino, kad tas ar anas yra “geras vaikinas”. Ir ko tu čia jaunuoli dabar prisigalvoji?

Nespoilinsiu, kaip sekės, ar nesisekė premjera. Knyga visai gerai susiskaitė, nepaisant, kad jaunasis policininkas biškį susivėlė savo meilės reikaluose, kas žinia, paprasatai mane erzina. Nu, bet oh well, labai jau jaunas, galima atleist. O tie ramaus miestelio žmonės, tokie visai “pagerinti”, tereikia tik Pandoros skryniai atsiverti…

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Mergaitė pajūryje

~ kzL ~ Leave a comment

“Mergaitė pajūryje” man net labiau patiko nei “Vyras Hogėje“. Skaitytojas vėl atsiduria salose, kur esi visiškai priklausomas nuo keltų. Nėra kelto – niekur nepabėgsi. Šioje knygoje komisarė atvaro pas savo dabartinę meilę, bet vos tik atvykus, žinoma, gauna skambutį, kad laikas darban, nes dingo paauglė. Mergaitės tėvai priklauso konservatyviai evangelikų bendruomenei, kurios vaikus visais būdais stengiamasi apsaugoti nuo aplinkos poveikio, kad nesugalvotų išeiti iš bendruomenės, kaip tai padarė dingusios Marijos sesuo. Po truputį aiškėja, kad tėvams nusaugot nelabai pavyko, pasaulis visa jėga į paauglių gyvenimą veržiasi, nelabai čia nulaikysi.

Knyga skaitėsi gerai, niekas per daug neužkliuvo. DABAR BUS SPOILERIAI: tik šiaip keista, kad visą knyga kalbama apie bendruomenę, kokia ji ten konservatyvi, kokios gyvenimo taisyklės ir t.t. Detaliai negrinėjami visi įtariamieiji, o žudikas – prašalaitis. Išlenda pačioj pabaigoj. Tai kai perskaitai, galvoji, o tai kam čia tiek visko apie tuos kitus žmones. Keistas autorės pasirinkimas. Dažniausiai tokiais atvejais prašalaitis gan anksti įvedamas į knygą ir skaitytojas žino, kad žudikas jis. Visa intriga – kaip supras, kad čia jis, kaip policija jį ras ir pagaus. O čia jis figūruoja kaip variantas x, bet tikrai ne pagrindinis. O gale atsiranda – voila. Biškį kažkaip durnai atrodo. Bet kažkaip vis tiek normaliai susiskaitė, nepaisant tos keistos struktūros.

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”.

Rosita. Gyvenimas kaip staigi mirtis ir lėtas prisikėlimas

~ kzL ~ Leave a comment

Čia, matyt, po Mildažytės man užėjo biografijų laikas, nes va, suskaičiau Mildažytės, Valinsko ir Hopkinso. Rositos visiškai atsitiktinai supstelėjau paklausyt audiotekoj, nes buvo audio blokas ir niekaip neradau, kas užkibtų klausyt. Ir užsikabinau pradžioje Rositos tėvų, vėliau ir pačios Rositos istorija. Įdomu, kad į Rositos pasakojimą įsiterpia jos tėvo, buvusio vyro Česlovo Gabalio, kolegų balsai, jų perspektyva, bet šiaip šios daininikės gyvenimas gali kaip koks case study keliauti psicholigijos studentams į vadovėlius: Rositos mama susilaukė vaiko netekėjus (dar tais laikais, kai toks nėštumas beveik prilygo Veronikos istorijai), siaubingai saugojo / ujo Rositą, kad neužnėštėtų. O ji – likimo ironija – pastojo vos septyniolikos. Na, o paskui, atrodo visą gyvenimą – “tikrosios” meilės paieškos. Net skauda skaityt. Nelabai žinojau Rositos kaip dainininkės, bet gaila skaityt, kad visokios nesąmonės (pvz., nebaigta konservatorija) trukdė jai išnaudoti savo balso potencialą, būti normaliai pripažinta. Kažkaip susišaukė su situacija LT literatūros pasaulėlyje. Gaila, žinoma, kaip ir gaila, kad dainininkė serga liga, pamažu atimanti dainavimo džiaugsmą.

Lengvai skaitosi, kaip ir su Mildažyte jaučiuosi kaip paskaičius žurnalą “Žmonės”.

Didis stebuklas

~ kzL ~ Leave a comment

Pagooglinus pamatau, kad ‘”Alma Littera” adaptavo itališką viršėlį, ant kurio noriu paburnoti. Nu, ne toks turi būt šios knygos viršelis. Koks turėtų būti, nežinau, bet koks neturėtų, tai net labai žinau. Nebūčiau net ėmus šios knygos į rankas, tad esu dėkinga knygos vertėjai, kad įdavė knygą į rankas, nespėjau net labai paprieštaraut. Beje, kažkokiu būdu sugebėjau Violos Ardones kitą knygą “Vaikų traukinys” sumaišyt su kitu vaikų “Našlaičių traukiniu” (autorė Christine Baker Kline), tad naująja knyga ir dėl šito fakto nesigundžiau.

Nors viršelis ne koks, bet knygos pavadinimas – tiesiog puikus. Šis romanas nei trileris, nei detektyvas, bet autorė skaitytoją (ypač italų kalbos nesuprantantį) kaip kokiam detektyve šiek tiek vedžioja už nosies – bent jau aš taip pasijaučiau. Visų pirma – knyga prasideda paauglės Elbės pasakojimu apie tai, kaip ji gyvena puspasaulyje – pamišėlių prieglaudoje, kurioje uždaryta jos mama ir kurioje ji gimė. Tačiau skaitant pamažu suvoki, kad ji veikiau yra pasakotoja, padedančia atskleisti Fausto Meraviljos – stebuklingojo Fausto, didžiojo stebuklo – istoriją. Originaliame knygos pavadinime „Grande Meraviglia“ subtiliai užkoduota pagrindinio veikėjo pavardė, kuri itališkai reiškia „didelį stebuklą“. Man labai patinka tokie “sužaidimai.”

Psichiatras Meravilja jau savo gyvenimo saulėlydyje, žvelgia atgal ir po detalę padeda skaitytojui susidėlioti jo gyvenimo istoriją – jaunas maištininkas, stūmęs pasikeitimus psichiatrijoje, eksperimentatorius, atsidavęs savo darbui ir profesijai, žmogus, pakeitęs daugelio neteisingai diagnozuotų ar tiesiog diagnozėmis apkabintų žmonių, ypač konservatyviai visuomenei neįtikusių moterų gyvenimus. Aistringas darbui ir profesijai, užkulisiuose palikęs savo paties šeimą atsiduria ten, kur skaitytojas jį ir randa (nespoilinsiu). O kas jam yra Elbė? Žmogus ar eksperimentas? O gal abu? Kokią ribą peržengia Meravilja su savo istorijomis ir fantazija – mokslininko ar žmogaus? Kokia yra šios ribos kaina?

Labai verta dėmesio – rekomenduoju! O aš jau parsinešiau iš bibliotekos “Vaikų traukinį”. Tikiuosi, kda daeis rankos iki kol reikės grąžint. Beje, autorė atvyksta į 2026 metų Kauno literatūros savaitę. Jau gundausi važiuoti.

—

Už knygą dėkoju knygos vertėjai Rasai Di Pasquale

Keistoji Selė Daimond

~ kzL ~ Leave a comment

Kaip norėjau pageturner’io, taip ir gavau. Nors aišku, mane erzina visokie palyginimai su Eleonorom Olifant (perskaičius knygą galiu pasakyt, kad ji ramiai toliau gali ant savo pjedestalo stovėt) ir šiaip koks milijonas pagyrų ant viršelio, bet tiek to, juos geriausiu atveju perskaitau knygos vidury arba pabaigoj.

Selės Daimond istorija tokia paturbinta. Bet va, perskaičius galvoju, ar ne per daug autorė priturbino. Pirmoj knygos pusėj visai gerai, įtampos ir nežinomybės pats tas, o kai jau viskas pradeda aiškėt, kas ir su kuo, nu, tai biškį ir bjauru (tokia tema), bet vietom gal ir per daug, nors negali sakyt, kad neįmanoma. Man atrodo, kad Selė, kuri knygos pradžioje absoliučiai tiesiogiai priimdavusi, kas jai sakoma, iki knygos pabaigos kažkaip per greit pasidarė labai “civilizuota”. Netinkamas žodis, na, bet į tą pusę. Man tiesiog toks jausmas, kad per staigus pokytis. Ir piniginiai reikalai tokie, kažkaip daugokai pasišvaistyta, maždaug tiek, kad pradedi nelabai tikėt. Na, bet negi man gaila, tegul sklaidosi.

Knyga užbaigta taip, kad tikrai aišku, kad bus pratęsimas, ir aš jaučiu, kas ten gali nutikt, ir tiesą pasakius, nenoriu žinot. Įtariu, kad bus daug tamsos, purvo ir nelaimingų žmonių. Ir kiek prisibijau, kad autorė nebūtinai išbalansuos ant ribos, kur pasakojama istorija vis dar tikiu. Bet šiuo atveju, jei norit įtraukiančio trilerio, kur puslapiai verčiasi pagreitintai, tai tikrai ta knyga, kurią reikia imt.

————–

Už knygą dėkoju Almai Litterai.

Mums pavyko, vaiki

~ kzL ~ Leave a comment

Kokia puiki viršelio nuotrauka! Koks žvilgsnis. Net susigundžiau net knygą paimt. Labai įdomu, kad Hopkinsas labai ilgai, visą savo vaikystę ir paauglystę, buvo laikomas visišku atgrubnagiu ir nevykėliu. Bet taip pagerintai. Tėvai krasutės iš proto ir neįsivaizdavo, kaip jis gyvens savarankiškai. Mokslai visiškai nesisekė, kad ir kaip tėvai stengėsi įkišt į bent kiek padoresnę mokyklą. Greičiausiai šiais laikais Anthony Hopkinsui būtų priskirtas koks autizmo spektro sutrikimas. Tad gan netikėtas buvo jo užsikabinimas pirmiausia už teatro, vėliau už kino. Vienu metu – labai stipriai – už alkoholizmo. Gėrimo momentai tokie pagerinti, nestebina, kad pragėrė pirmą šeimą.

Kitas įdomus momentas, žinoma, “Avinėlių tylėjimo” filmavimas. Labai buvo įdomu paskaityt, kaip jis “įėjo” į vaidmanį. Taip stipriai, kad filmavimuose žmonės jo bijodavo – tokia stipri sklido energija, kuri iki šiol perlipa ekranus ir gasdina žiūrovus. Pasirodo, ne tik žiūrovams buvo baisu.

Tai tiek. Žinoma, bus įdomu gerbėjams ir fanams. Hopkinsas kuklus, jo autobiografija irgi, tai ačiū jam už tai, kad nereikia vargt su kokiu 600 puslapių. Jam pavyko.

________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Kai gervės skrenda į pietus

~ kzL ~ Leave a comment

Labai gera knyga. Labai sunki tema, bet autorė kažkaip su lengvumu ją išrašo, lyg ir apgauna skaitytoją tuo lengvumu, bet kartu lyg ir parodo, kad daugiau ar mažiau visų laukia tas pats likimas – senatvė, kuri tiesiog yra kelionė iš šio pasaulio. O čia jau kaip kam su ja pasiseks arba nepasiseks.

Knygoje pasakojama apie senuką Bo, kuris gyvena vienas, prižiūrimas dosnios skandinaviškos socialinės sistemos – pas jį kas kelias valandas lankosi socialiniai darbuotojai, kurie padeda su būtiniausiais reikalais. Jį taip pat lanko sūnus, su kuriuo santykiai tokie, na, vyriški. Sunku susitaikyti, kad galios pozicija seniai apsivertusi, sunku parodyti artumą ir meilę – nes pavyzdžio nebuvo, niekas neišmokė, ir šiaip vyrai apie tai nekalba. Pastarosiomis dienomis Bo griežia ant sūnaus dantį, kad sūnus nori kam nors atiduoti vienintelį kasdienį Bo palydovą – jo šunį.

Pradžioje autorė skaitytojams neišduoda tikros Bo būklės, apie ją galime tik numanyti iš nuotrupų, iš slaugytojų įrašų lankymo žurnale, tad, savaime suprantama, ir aš piktinuosi, “nepagarba” senam tėvui. Įsivaizduoju, kokia spengianti vienatvė ir tyla apimtų namus be šuns, kaip liūdna ir pikta Bo. Atsiduriame akistatoje su klausimu, kur yra ta riba, kai našta tampi kitiems ir kas virsmas sprendimų apie tavo gyvenimą teisę perleidžia tiems, kurie tą naštą neša. Ar tas noras nekeisti gyvenimo yra senių išmislas ir senatvinės kvailystės ar žmogaus orumo užtikrinimas? Kas teisesnis, tarp darbų ir sentančio tėvo priežiūros besidraskantis sūnus, ar gyvenimo pagal save norintis tėvas?

Labai gera nutylėjimų knyga. Tiek visko pasakyta nepasakant – ir apie draugystę, ir apie santykius šeimoje, apie mylinčius tėvus ir tėvus despotus, ir kaip turėjimas vienokį ar kitokį tėvą veikia žmogaus gyvenimą iki pat pabaigos. Puiki knyga, labai rekomenduoju. Tuo pačiu prisimenu ir kitą labai gerą knygą apie senatvę – mano mylimo Phili Roth “Kiekvienas žmogus“.

______________________________________

Retas atvejis, kai skaičiau skolintą knygą. Ačiū J.

Pagauti Palucką

~ kzL ~ Leave a comment

Tokias knygas stengiuosi perskaityt ant smūgio, kol dar labai aktualios, tai tikriausiai ir gavos, kad gaudžiau Palucką po Knygų mugės su visa Lietuva. Gaudynės buvo tikrai įdomios, Šarūnas Černiauskas (man kažkaip čia jo knyga, Tapinas čia toks komentatorius labiau) rašo žavingai ir nuoširdžiai (bent jau taip atrodo), daug juokelių, labai daug savęs traukimo per dantį ir nesivaizdavimo herojumi, tai tas labai patiko. Žodžiu, skaityt buvo smagu, tekdavo vis priminti, kad čia ne trileris ir ne bajeris, kad čia rimti dalykai ir realiai tai visi sėdim šiknoj ir šviesos kol kas nelabai matosi. Bet tsakant, humoras yra pasaulio gelbėtojas. Juoko bijo visi blogiečiai, o “tie, kurių bijo visi, bijo tų, kurie nieko nebijo”. O tie, žinia, daug juokias.

Labai patiko žurnalistinė virtuvė, žavėjausi Šarūno užsispyrimu, nuojautom, o kartu stebėjaus, kiek gi vis dėlto iškapstoma su “švilpikų” pagalba. Be jų indėlio švilpauk nešvilpavęs, nesusives galai, nors tu ką. Tai respectas visiems pilietiškiems švilpikams, dar kartą dainuoju GNG Sindikato dainą. Bet šiaip tai siaubiakas, kiek varkių tyliai verda piliečiams už nugaros. Liūdesys.

The Correspondent

~ kzL ~ Leave a comment

Matau, kad Virginia Evans debiutinis romanas “The Correspondent” jau atsidūrė keliuose longlistuose – Women’s Prize for Fiction, Carnegie Medal for Excelence in Fiction ir t.t. Įdomu, kad šis debiutas yra aštuntasis autorės rankraštis, įsivaizduoju, kad dabar visi septyni autorės rankraščiai intensyviai skaitomi, vertinami, taisomi ir ruošiami išleidimui. Turėtų užgriūti Virginios Evans knygų lietus.

Kad jau vis man pašmėžuodavo akyse – nusprendžiau paklausyt. Audio klausyt gal biškį užknisa, nes knyga parašyta laiškų forma ir tai, ką skaitydama tik perbėgčiau akim, klausydama turiu išklausyt nuo a iki z – adresus su pašto kodais, emailų adresus ir RE: RE: RE: RE:, jei tai elektroninių laiškų grandinė. Bet čia ir tebuvo vienas užknisantis dalykas. O toliau jau galėjau mėgautis gražiai įskaityta knyga, ir kaip autorė šokinėdama nuo žmogaus prie žmogaus papasakoja Sybil, kuri jau įžengus į garbingą amžių, istoriją. Kokia kieta ji buvo teisėjo asistentė (jei ten kitos pareigos buvo, baisiausiai atsiprašau, bet ne esmė), kokio aštraus proto ji laikyta, kokia buvo darbšti ir įtakinga, žodžiu, puiki karjera, bet ne taip blizgantis asmeninis gyvenimas – kad ir labai sėkmingai įvaikinta ir gerai sutarianti su savo įbroliu, su savo vaikais Sybil nutolus, nepasakoja svarbių savo gyvenimo įvykių, bet ir apie vaikus nelabai ką žino.

O kodėl gi viskas susiklostė taip, kaip susiklostė, nespoilinsiu. Skaitytoja keliaudama nuo vieno prie kito laiško viską išsiaiškins, suskaičiuos visus vaikus, visus seseris ir brolius, visus skaudulius ir žaizdas. Beskaitant galvoje vis sukosi mintis, kaip reikia neatidėlioti gyvenimo. Praeina greičiau nei spėjam susivokt.

Žinoma, kad rekomenduoju visiems susirašinėjimo fanams ir gražių istorijų mėgėjams. Neabejoju, kad bus išversta, gal jau net verčia kas.

Vilko mergaitė

~ kzL ~ Leave a comment

Vilko vaikų tragedija man nesuvokiama protu. Nėr tokių žodžių apsakyti siaubą, kurį turėjo išgyventi visiškai maži vaikai, atsidūrę istorijos mėsmalėj. Daugelis Lietuvoje jau skaitė A.Šlepiko “Mano vardas – Marytė“, ši knyga – negrožinė, joje pasakojama kiek kita perspektyva – iš vokiečio istoriko pusės. Pasirodo, kad vilko vaikai, kaip antrojo pasaulinio karo aukos, labai mažai tyrinėti moksliškai. Viena iš priežasčių – apie jų likimą gan vėlai sužinota, juk tragedija ištiko vaikus, kai kuriuos dar visiškai mažylius, pamiršusius, iš kur jie atkeliavo, kas buvo jų tėvai ir kokie buvo jų vardai. Iš kitos pusės, jie gi pralaimėtojų aukos, tiesiog “karo nuostoliai”. Iš tiesų, keista skaityti, kaip karui įsibėgėjus ir net persiritus į antrą pusę, Karaliaučiuje vokiečiai gyveno palyginti ramiai ir nepatirdami nepritekliaus, dažnai užliūliuoti vietinės propagandos apie tai, kaip puikiai sekasi fronte, ir kaip arti pergalė. Žmonės ilgai nesuvokė, kodėl taip staiga reikia trauktis artėjant ruzkiams, neįsivaidavo, kas yra raudonoji orda…

Kadangi vilko vaikų istorija jau buvo žinoma iš knygos ir filmo, labiausiai knygoje mane sukrėtė, kad pasibaigus karui, pavykus surasti giminaičius, tie vaikeliai dažniausiai niekam nebuvo reikalingi. Vieni jų užaugo pritvinkę pykčio ant viso pasaulio (visiškai suprantama, juk jie negavo jokios pagalbos dorotis su savo traumomis), kiti, kuriems galbūt labiau pasisekė, kuriems net Lietuvoje pavyko rasti naujus namus, užaugo dėkodami juos priglaudusiai šaliai ir žmonėms. Siaubinga buvo skaityt, kaip su vaikais elgetaujančioms motinoms tekdavo palikti vaikus, nes šeimos sutikdavo juos priglobt, o suaugusiojo nebuvo kur dėt, net buvo pavojinga jiems padėti dėl gresiančių sovietų represijų. Vaikai, kurie prisiminė, kas tokie esą, kuriems pavyko grįžti, susirasti šeimas Vokietijoje, ne visada buvo laukiami, dažnai buvo nepatogūs, nereikalingi, dažnai atsiradę niekieno nelaukti “papildomi” paveldėtojai. Dažnais atvejais vilko vaikai ir patys norėdavo kuo greičiau viską pamiršti, pradėti gyvenimą iš naujo, dėl to niekam nieko nepasakojo, leido istorijoms grimzti užmarštin.

Dar viena istorija žmonijos gėdos lentai.

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Kas iš čia matyt

~ kzL ~ 3 Comments

Pagaunu save bandančią sukontroliuoti norimų skaityti knygų srautą ieškodama priežasčių, kodėl kažkurios iš jų neskaityti. Šios knygos “argumentas” – keistas viršelio gyvūnas, nesuprasi, ar zebras, ar žirafa, o dar ant užpakalio kažkokia kaukolė. Žiūrėjimas į šitą gyvūną man kelia kažkokį slogučio jausmą, tai nusprendžiau, kad bus priežastis tyliai leisti jai su nauju srautu praplaukti nenugulant nė vienam bokšte. O bet tačiau, kaip ir pas prezidentą, pas mane knygos, jei neįsinešu per duris, veržiasi per langus, kaminus ir t.t. Žodžiu, buvau suintiguota vieno influencerio, pareiškusio, kad man patiks (visada smalsu patikrint, ar pasitvirtins), o ir šiaip sakė, kad faina, šviesi knyga, labai tinkanti bent jau laikinai iššokt iš visokių bjaurių kasdienybės naujienų srauto.

Rekomendacija ir prognozė pasitvirtino 100 procentų. Tikrai buvo labai faina skaityt, patiko ir norisi dabar visiems, kam noris gero jausmo po knygos, rekomenduot. Kaip ir nesinori daugiau nieko pasakot, o ir papasakot sunku, nes knygos žavesys yra jos personažai, jų santykiai, santykių dinamika, daug gražios meilės, apie kurią garsiai nekalbama, kuri tarsi nuo visų slepiama, bet tokia akivaizdi, kad vis tiek visi mato ir žino, laukia prisipažinimo. Apie meilę, kuri kaip žaibas iš giedro dangaus, trenkia be pažado išsipildyti. Apie iš kojų ir iš kasdienybės išverčiančias pranašystes, sustingdančias laiką. Apie gyvenimą, kai žinai, kad tai paskutinė gyvenimo diena, tik dar nežinai, kam ji paskutinė. Apie draugystę, kuri padeda tą paskutinę dieną išgyventi. Knygoje daug švelnios ironijos, juokingų situacijų ir daug gero po jos skaitymo liekančio jausmo.

Rekomenduoju ir dėkoju leidyklai “Kitos knygos”, kad įlipo pro langą.

Atvirukas

~ kzL ~ Leave a comment

Nėra ką labai ir rašyti – gera knyga, yra apie ką skaitant pagalvoti. Kaip ir sakė autorė, ji tikrai parašyta paprastai, kad būtų prieinama ir suprantama kuo platesnei auditorijai. Šios knygos misija yra pasiekti kuo daugiau širdžių ir protų.

Daugelis knygos temų tikrai gerai žinomos, net kiek atkartoja kitose knygose aprašytas holokausto istorijas. Kuo ypatinga ši? Man įstrigo (skaudžiausiai) du dalykai. Pirmoje knygos dalyje buvo siaubinga skaityti, kaip pavyzdinga šeima, auginanti talentingus vaikus, nieko neprašanti, niekam netrukdanti, nuolankiai pasitikinti ir aklai vykdanti valdžios nurodymus, atrodo, lipa tiesiai liūtui į nasrus. Tas aklas nurodymų vykdymas, tikintis, kad paklusnumas suteiks galimybę įsiteisinti ir tapti piliečiais – neįmanoma ramiai skaityt. Tas tikėjimas, kad vaikai išvežami dirbti, kad gaus daugiau pavalgyt, kad… kad… kodėl? Nepaliausiu galvojus, kodėl danai sugebėjo išsaugoti savo žydus (kaip papasakota knygoj “Hitlerio kanarėlė”, o visi kiti – ne. Kodėl?

Antroje knygos dalyje – beveik detektyvinė istorija, kurios, atrodo, iki pat galo nepavyks išaiškint. Šitoj daly labiausiai įstrigo ir sukrėtė jau irgi žinomos istorijos – kaip buvo užimami išvežtų kaimynų namai, ištampomi daiktai, kaip slapta žiūrima pro užuolaidas, kaip labai daugaliu atveju tai yra nutylėta istorija – nepermąstyta, neatgailauta, nepatogi, lyg niekada ir nenutikus. Kaip tada galima sakyti “never again”? Siaubinga skaityti apie iš koncentracijos stovyklų parvežtus žmones. Tam, kas laukė grįžus, nebuvo pasiruošę nei laukiantieji, nei grįžusieji. Grįžo apie du su puse tūkstančio, vis dar laukė sugrįžtančių virš septyniasdešimties tūkstančių… Du vienas kito nesuprantantys ir per greitai susitikę pasauliai. Nesuvokiama.

Ir dar autorės pasakojama kasdienybė. Identitetas. Ką reiškia būti žydu, jei, atrodo, nieko bendro su savo tauta neturi, išskyrus tavo gyslomis tekantį motinos kraują. Ką reiškia būti žydu, jei nesi religingas. Jei nori visiškai asimiliuotis, dingti minioje, išsitrinti iš išrinktosios tautos sąrašų. O jei atvirkščiai? Užaugus tokių tėvų šeimoje, staiga suvoki, kiek praradai nepažindamas savo protėvių istorijos?

Skaitykit. Rekomenduoju. Visos pagyros pelnytos.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.

Namai ir likimai

~ kzL ~ Leave a comment

Nėra čia ką daugiažodžiauti – puiki knyga, viršijo visus lūkesčius. Skaitai ir kiekviename puslapyje jaučiasi visa meilė, kuri į šią knygą sudėta. Kruopščiai surinktos istorijos, nuotraukos, belstasi į duris, kurias ta pati meilė, matyt, ir atidarė. Nesitikėjau, kad bus taip įdomu. Ir norisi dar, ir dar. Norisi susipažinti su visais žmonėmis, kurie kūrė nepriklausomą Lietuvą, statė Kauną – kokie eruditai, ypatingi žmonės, kurių netekome. Gaila ir namų, kurie neišsaugoti, išdraskyti. Kaukti noris. Dar nuostabiau atrodo Art Deco ir Amsterdamo mokyklos muziejai, apima dėkingumas žmonėm, kurie bando išsaugoti tai, kas dar likę. Žinoma, labai gaila, kad knygon nepateko interjerai, ypač tie išsaugoti. Suprantu, kodėl taip atsitiko, bet vis tiek – labai labai smalsu ir norisi užmesti akį. Ačiū autorei, laukiam kitų knygų.

_____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Globoti ją

~ kzL ~ Leave a comment

Jei pasiilgote gero storo romano, tai ieškokit šios 2023 metų Goncour premijos laureatės. Jei patinka knygos apie menininkų gyvenimus, tai knyga irgi bus kaip tik. Ir net jei norite romano apie meilę, imkit Andrea, kuris atvažiuoja į 2026 metų knygų mugę, romaną. Bus ir meno, ir meilės, ir žodžiais aprašyto grožio, kurį taip knietės pamatyt, kad nesitversit kaily.

Man įdomiausia buvo menininko linija. Mimo – talentingas skuptorius, tas, kuris akmenyje mato istoriją. Jis – tas, kuris dėl meno neis į kompromisą – viskas arba nieko. Tas, kuris gali išsinerti iš savo fizinių trūkumų, alkūnėmis prasistumdyti, kad ir jam atsirastų vietos pasaulyje, tas, kuris už savo įžulumą ir nesitaikymą gauna per galvą, atkreipia į save dėmesį, bet nebijo, nes žino, kad yra geriausias. Talentingas, imlus, įžvalgus, niekšiškas, įžeidus, įsimylėjęs, mylintis visą gyvenimą (neištikimai).

Nesinori labai spoilint, kas ten ką myli, na, bet jo mylimoji – išskirtinė mergina, deja, gimus per anksti savo laikmečiui. Protinga, apsiskaičius, norinti skristi, o savo aplinkai tokia, kurią reikia supakuoti, sutramdyti, uždaryti. Kas galėjo būti blogiau, nei per anksti gimti protinga moterimi? Gal nebent tik specialiai misijai – įkvėpti menininką, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų.

Per romaną eina ir dabarties linija, kurioje minima paslaptinga, nuo visuomenės slepiama Mimo skulptūra. Aišku, skaitytojas visą knygą nekantrauja “pamatyti” skulptūrą, kuri pamačiusius veda iš proto, bet vietom man ta linija labai jau per arti davinčio kodo gralio “paslapties”, kad net kažkiek pradeda erzint. Na, bet romano pabaigoje autoriui viską atleidžiu, mano akim, gerai jis ten viską išrišo, pas Dan Browną nenugarmėjo. Gera pabaiga, patiko man. Nepavyks išgooglint, bet tikrai galėsit įsivaizduoti, liesti žodžiais ir žavėtis.

____________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Gelmės”