Duobė

Truputį prisibijojau emocijų, kurias, įtariau, sukels ši knyga. Prieš skaitydama mačiau keletą iliustracijų ir bandžiau nusiteikti sunkumui. Dar pagalvojau, kaip drąsu knygą apie netektį tiesmukai pavadinti “Duobe”. Žodžiu, prisigalvojau visokių dalykų, o neišsipildė nė vienas.

Taip, knyga apie netektį, taip, joje rašoma apie laidotuves, ir taip, nekrykštaujama džiaugsmu, tačiau ji tokia šviesi, skaidri ir tikroviška. Be jokių suaugėliškų gyvenimo patirčių – neįsivaizduoju, kaip autorei taip pavyko vėl pabūt vaiku – pamatyt, kad iškeliavus seneliui, močiutė kažkokia kitokia nepažįstama, apie nežinojimą, kaip jaustis ir kaip nėra ko paklaust, nes vienintelis, kuris į tokius klausimus atsakydavo, tai – senelis. Apie raugintus obuolius, kuriuos tik senelis valgydavo, ir kas dabar su jais visais bus, ir kaip kažkaip niekaip nepavyksta verkti, o juoktis visai paprasta, nors ir “ne laikas ir ne vieta”. Ir taip subtiliai apie užgniaužtą vyrišką gedulą – kurį reikia užkasti į duobę.

Evelinos Daciūtės išmyluotos eilutės apglėbtos ne mažiau išglostytomis ir išjaustomis Julijos Skudutytės iliustracijomis. Patikėkit, kai vartai knygą supranti, kad visi tie interneto filmukai, kuriuose vartoma knyga, toli gražu neperteikia knygos grožio ir peršviečiamų lapų sukuriamos erdvės. Tik vartydami pajusite, kad Julija buvo jūsų kaime (jei turėjote), buvo įkišus nosį į tamsų kambarėlį su uogienėmis, kompotais ir raugintais agurkais ir suposi ant kiemo sūpynių.

Man net noris pažliumbt nuo grožio. Ačiū autorėms ir ačiū leidyklai “Aukso žuvys”.

Visi mūsų skambantys dangūs

Prispažinsiu, tikrai sunku rašyti šitą apžvalgą. Įsivaizduoju kaip autoriui sunku rašyti antrą knygą, ypač po labai sėkmingo debiuto. Ir skaitytojui sunku, sakiau, kad net baisu skaityti, nes visiškai nenoriu niekuo nusivilti ir visada noriu būti apžavėta ir wow. Tai su šia knyga buvo visaip – ir apžavėta, ir nelabai, man atrodo, kad skaityti šią knygą buvo kaip vairuoti mašiną su mechanine greičio dėže – vis tekdavo perjungti bėgį mechaniniu būdu, nes automatiškai nelabi jungės. Va tas bėgių junginėjimas ir gali būti, kad ne visiems patiks, nes kai kuriose vietose tenka jau ir į fantazijos pasaulį perjungti.

Bet šiaip, kai jau įsiskaičiau ir nesiparinau, kad nelabai žinau, kokiu bėgiu važiuoju, tai tiesiog mėgavausi istorija. O pasakotojas Daltonas yra puikus, to jau nenuginčysi. Ir man visi tie iš dangaus krentantys daiktai, viskas ten gavos gražu (nors visko ten buvo – ir gražaus, ir baisaus). Iš tikro, tai net gūglinau, kaip japonai bombardavo Australiją, nes, omg, tikrai nieko apie tai nežinojau ir man knyga ir vienas pagrindinių jos herojų labai gražiai susisiejo su Ruth Ozeki “Knyga laiko būčiai”, kai labai daug galvojau apie žmogų sėdintį lėktuve, kuris niekada nebenusileis. O čia toks tiesiog nukrenta iš dangaus.

Mergaitės kelionė per viršelio džiungles, kurios knygoje ne tokios gražios ir šviesios (nors duobkasėlė ir išsaugojus tyrumą ir gražaus pasaulio matymą, matyt būtent taip ji jas ir mato), gal ir nelabai tikėtina, čia jau paprastas bėgis vėl nebetinka. Kiekvienam nuspręst, kuriuo bėgiu per džiungles važiuoti, nes jos čia kaip kokia požemių karalystė – su savo taisyklėm, stebuklais, pragaro ratuose užstrigusiom sielom, bet ir pakeliui į rojų, į savo širdį, į švelnumą ir meilę.

Ar skaityti? Aišku, skaityti, tik manau, kad ne visiems, kam patiko Berniukas su visata, taip pat patiks ir Dangūs. Kažkaip man atrodo, kad skirsis šių knygų skaitytojai. Bet gal aš ir klystu. Kaip jums knyga pasirodė?

P.S. Manau, kad knyga gal visai būtų gerai apsiėjus be veiksmo filmų elementų, visokių netikėtų posūkių, kai už kampo tūno priešai, nors kita vertus, ar mes tikrai visada žinome, kas priešai, o kas draugai.

_______________________________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Keistuoliai

Jau fb prigyriau, kaip man patiko ši knygelė. Po “Mūsų visų Madikės”, kur tokie ilgi skyriai, kad net paskausdavo gerklę, kol perskaitydavau garsiai, buvo smagu grįžti prie trumpų istorijų. Tiesa, tada “dar vieną” yra tiesiog neišvengiama.

Knygoje labai patiko netikėtumo momentas – tiek pačių istorijų temų, tiek gražiai išsuktų istorijų pabaigų (o čia jau didelis talentas – numyktos ir nugnybtos (alia pasibaik pats) istorijų pabaigos mane žiauriai erzina). Dar, sakyčiau, kai kurios istorijos labai aktualios, iš dabartinio gyvenimo, pvz., “Įžymybėje” Lauras kasdien valandų valandas stebi įžymybių gyvenimus ir pats užsinori tokiu tapti, “Niekada nesusitiko” herojė Klementina – nuostabus žmogus gyvenime ir baisus internete, o Olina iš “Gražiausios tylos” gyvena tėvų sukurtam burbule. Na, o knygų žiurkei, savaime suprantama, fainiausia yra istorija apie bibliotekininkę Aldutę (“Tiesiog laimingas žmogus”).

Istorijos smagios, man net jaučiasi, kaip autorė myli savo personažus ir prie knygos palinkusį skaitytoją, kuriam tiesiogiai nemoralizuoja, bet skatina paklausti – o kodėl tie personažai vienaip ar kitaip elgiasi ir kodėl istoriją ištiko vienokia ar kitokia pabaiga. Labai rekomenduoju ir pažadu, kad bus smagu.

The Island of Missing Trees

Esu Elif Shafak fanė, perskaičiau beveik visus jos romanus (va, matau, kad dar “Black Milk” neskaičius, reikės pasitaisyti), o bet tačiau, gal dėl didelių lūkesčių po “10 Minutes, 38 Seconds in This Strange World” šioji man nepaliko didelio įspūdžio. Kaip gaila! Ypač, kad ir vėl Elif Shafak pasirenka temą, apie kurią niekas nesiveržia per daug diskutuoti, na, žodžiu, eilinis Europos skaudulys – Kipras ir jo padalijimas.

Šia tema jau seniai maga pasidomėti ir knyga buvo gera proga, visada smagiau per knygą. Salos istorija pasakojima per meilės prizmę, jos pagrindiniai veikėjai graikų kilmės kiprietis Kostas ir turkų kilmės kiprietė Dafne – Kipro Romeo ir Džiuljeta – įsimyli ne tą, ką reikia ir ne tada, kai būtų galima. Bet myli, slapstosi, susitikinėja, slepiasi pas taverną laikančių gėjų porą. Pradžioj lyg ir nieko būtų, bet įsiplieskia konfliktas ir nutinka, kas nutinka.

Tai viskas ten su ta istorija gerai, ir surašyta gražiai per foninę veiksmo stebėtoją – figą, bet kažkaip man pritrūko gilumo tiek personažų, tiek siužeto. Kažkaip man pasirodė supaprastintas variantas (čia gal jau Malaparte su savo “Oda” pakorojo man), net labiau gal skirtas young adult auditorijai. Nors graži ta figos linija, bet kai kur autorė vos ne atpasakoja Peter Wohlleben “Paslaptingą medžių gyvenimas”, tai nžn, net akis norėjos pavartyt.

Bet šiaip prognozuoju, kad knyga turės milijona fanų ir išversta bus mylima ir skaitoma. Pasilieku prie “Stambulo pavainikės” ir “10 minučių” kaip mėgstamiausių Elif Shafak knygų.

Through the Woods

Kai skaičiau šituos grafinius, ką žinau, gal short stories – iškilo prisiminimai, kaip būdami vaikais vėlais vakarais iš neturėjimo ką veikti baliuose (telikas tais laikais nieko įmanomo žiūrėt nerodydavo), gasdindavome vieni kitus siaubo istorijomis, na, maždaug iš serijos “juodoji ranka”, kuri ką nors persekioja ir nori dėl neaiškių priežasčių pasmaugti. Tokios juodosios rankos istorijos dažniausiai niekaip nesibaigdavo, bent neatsimenu, kad be gasdinimo būtų padariusios daugiau žalos, svarbiausia būdavo įtampa ir baimė.

Tai panašiai ir šioje knygoje. Visai nėra būtina iki galo suprasti vieno ar kito baisumo, kuris gresia nutikti, ne visada pasiseka suprasti, kas ten prie ko ir kaip ten suveikė autorės fantazija, svarbiausias – siaubo elementas, kažkas labai baisaus, kas gresia veikėjui, na pavyzdžiui, kaip ir žemiau esančioje iliustracijoje iš istorijos su aliuzija į Raudonkepuraitę – nesidžiauk per daug, anokia čia sėkmė saugiai nukeliauti vieną kartą – vilkui irgi tereikia vieno sėkmingo karto tave pagauti. Arba – neik į mišką, nesakysim, kodėl, ir t.t.

Tai va, patys skaitykit, bet vaikams neduokit – nemiegos naktim.

Žmogus aukštoje pilyje

Du trečdaliai knygos man gana. Jau į tarpą tikriausiai tris knygas perskaičiau ir prie šios nebesinori visai grįžti. Aišku, nemetu lengva ranka, to dar neišmokau, treniruojuos (ir aišku, jaučiuosi kalta). Svarbiausia, susipažinau su klasika laikoma alternatyviosios istorijos knyga, pagavau nuotaiką ir istorijos kryptį, kuri man nebuvo naujiena, nes panašia tema – Vokietija laimi antrąjį Pasaulinį karą knygoje “The Plot Against America” žongliruoja Philip Rith (ir man labiau patiko).

Šioj knygoj tikrai kafkiška nuotaika (ar tik nebus knygos pritempinėjimas prie klasikos). Niūrybė, viskas labai išplaukę ir neapibrėžta, ir neaišku. Kiek ir pabodo to aiškumo laukti. Ir knygos veikėjai vis laukia – ar kad juos kas aplankytų, ar kad kažkas atvyktų. Na, gal kažkas sulauks.

PS iš apžvalgų goodreads, galiu suprast, kad nesulauks. Kaip vienas skaitytojas pakomentavo “Dick was quite a dick to publish that concontation.” Hahahaha

My Policemen / Mano policininkas

Knygoje pasakojama meilės trikampio istorija greičiausiai bus atpažįstama daugeliui, pažįstančių homoseksualų žmogų. Net dabar, kai homoseksualumas yra dekriminalizuotas ir nebelaikomas psichine liga (apsibrėžkime vakarų pasauliu), tokie meilės trikampiai, tikiu, vis dar atsiranda ir egzistuoja dėl daugelio priežasčių.

Anglija, kažkada ten tarp pokario ir naujesnių laikų, nebeatsimenu, ar buvo tiksliau minimas laikotarpis, gal kokie šešiasdešimtieji. Marion įsimyli savo draugės brolį, gražuolį Tomą. Patrick’as, gera dešimčia metų vyresnis už porelę, irgi įsimyli Tomą. Patrick’as neprištarauja, net skatina Tomo ir Marion draugystę, net santuoką, nes Marion tampa saugiu prieglobsčiu dviejų vyrų santykiams ir meilei. Atrodytų, kodėl gi tie santykiai negalėtų ramiai vystytis privačiose erdvėse, bet, sunku net patikėti – visų kaimynų akys ir ausys pastatytos, vienam vyriškiui lankymasis pas kitą vėlyvu metu iš karto keldavo įtarimus, galėjo būti įskūsta ir t.t. Deja, meilė akla ir vienu momentu Marion “ant karštųjų” pasielgia neapgalvotai, ir tas poelgis negrįžtamai paveikia visų trijų likimus.

Knygos tema, įdomi, tačiau, negaliu pasakyti, kad pati knyga labai patiko (klausiau audio). Man ji pasirodė kiek ištęsta ir vietomis per saldi – ypač Patrick’o grožėjimasis Tomu, visoks ten ilgėjimasis ir t.t. Man daug įdomesnė buvo Marion linija (Tomas skaitytojui nieko nepasakoja, autorė žongliruoja dviejų veikėjų pasakojimais), jos sąmoningas nenorėjimas matyti to, ką visi aplinkiniai (šeimos nariai) seniai žino ir mato. Tokia saviapgaulė, kurioje moterys yra nepralenkiamos bet kokiuose santykiuose.

Puikiausiai tiks nebanalių meilės istorijų mėgėjoms. Beje, knyga tuoj tuoj pasirodys lietuviškai – vertėja Jūratė Žeimantienė, leidykla “Svajonių knygos”, bus ir filmas, visai norėsiu pamatyt.

Akys chimeros

Šis romanas kiek susišaukia su populiariąja Norberto Černiausko “Paskutine Lietuvos vasara”, tikriausiai čia vėl panašiai koletyvinė pasąmonė suveikė, kaip kad su tais devyniasdešimtųjų romanais. Ir tikrai, nors romane kalbama tik apie vieną dieną, skaitytojas spėja gerai susipažinti su to laikmečio žmonėmis, puikiausiai galima pajusti tos vasaros ir tarpukario aktualijas ir nuotaikas. Gal nebebuvo taip nauja, bet buvo įdomu.

Prieškario Lietuvoje svečiuojasi kultūrininkų delegacija iš Lenkijos, tad šios dienos iškylos dalyvių pagrindinis tikslas kaip nors iškentėti neįsivėlus į diskusijas apie Vilnių. Sunku. Per vakarykštes iškilmes ir pabūvį vos išvengta muštynių. Šiandien visi pagiringi, išvykos laivas mažokas ir nėra kur pasislėpti nuo saulės, išvyka prastokai suorganizuota, o kur dar visokios vietinės reikšmės rašytojų ir poetų intrigėlės. Kas iš Paryžiaus, kas iš kaimo, kas geriau eiles rikiuoja, kam skyrė stipendiją, o kas laimėjo premiją ir ar buvo jos vertas.

Na, nepaisant kelių įžymybių, didžiausia knygos ir laivo žvaigždė yra moteris su praeitim – žymi poetė, šviežiausia laureatė. Tad visos akys į ją. Net ir lenkai ją žino ir apkalba. O ji pati tam laive kenčia – jei galėtų, pasirinktų būti bet kur, tik ne čia. Geriausia – savo kambary, toli nuo mokytojos darbų, nuo skaudulingos motinystės reikalų, kur galėtų pamiklint ranką eiliuodama, o gal net pavyktų sėkmingai išbandyti prozą. Kas ta žvaigždė akylesnis skaitytojas supranta iš karto, o atsipalaidavęs sužinos pabaigoje.

Man tikrai patiko įsijausti į tą dieną ir atmosferą, jaučiasi, kiek įdėta darbo, perskaityta ir surinkta informacijos, bet kliuvo, kad kartais gal perlenkta stengiantis viską, kas žinoma, sukišti į tekstą. Suprantu, kad gal noris, bet ar reikia? Ta informacija dažnai pateikiama per veikėjų dialogus, kurie, ypač pabaigoje, tampa sunkūs, nebegyvi ir nebeįdomūs, kad ir kaip žaismingai ir vykusiai autorė įpina tuo metu vartotus žodžius ir jų formas. Gyvi žmonės taip nekalba, ir abejoju, kad tada kalbėjo paragrafiniais dialogais, kuriuose dėstoma teorija ir smulkiai aiškinamos vienokios ar kitokios pažiūros. Nepatiko, prabraukiau akim, bet šiaip nesigailiu skaičius, praplėtus akiratį. Biškį apkarpius, būtų net labai gerai.

Oda

“Oda” ne ta knyga, kur labai veržčiausi aprašinėti. Labai jau ji sunkiasvorė ir nesijaučiu ją perskaičius iki galo, nes ten tiek visokio konteksto, kurio pati suprantu, kad nesupratau, tai nelabai paguodžiantis jausmas. “Odą” perskaičiau labai emociškai ir pati knyga man pavirto kontekstu kitoms Neapolio knygoms – Ferrantės draugėms ir ką tik skaitytai Elsos Morante “Artūro salai”.

Kai perskaitai, koks buvo Neapolio išvadavimas iš nacizmo ir ką tai reiškė paprastiems žmonėms kiekvieną paprastą dieną, Ferrantės Lilos srydis per langą vyksta jau kitame kontekste – kur buvo Lilos tėvas 1943 metais įžengus sąjungininkų kariuomenei? Kokio žiaurumo yra šis aktas ir iš kokio žiaurumo jis yra atėjęs? Ir apskritai, kas kare yra nugalėtojas, o kas pralaimėjęs (“…paskutinės minutės didvyriai, rytdienos tironai”), kaip žmogui reikia suktis tarp karo mėsmalės “savas-priešas-savas” dantiračių, kaip būti krikščioniu stovint prieš nukryžiuotus žydus – kas tada didesnis krikščionis (“Likti krikščioniu reiškė tapti išdaviku, nes tas nešvarus karas buvo kariaujamas ne prieš žmones, o prieš Kristų.”)?

Ten visa knyga – atvira žaizda ir klausimai, apie kuriuos visada labai daug galvoju – kas būtų, jei būtų, kaip būčiau elgusis, jei būčiau ten buvusi. Būčiau bailė ar didvyrė, ar aukočiau šeimą ir draugus vardan kažkokio tikslo, dėl išgyvenimo? Iš tikro, tokiuose apmąstymuose man atrodo, kad mane pačią pirmą nušautų – tokią kvailę, bailę ir naivuolę.

Kartu ši knyga ir labai žavinga stiliumi, humoru. Net kiek primena Balį Sruogą – kai vienintelis būdas gyventi siaube yra iš to siaubo juokiantis. Link knygos pabaigos perklausiau ir šiai knygai skirtą “Perskaitymų” laidą – labai rekomenduoju, nebiijokite paklausyti ir prieš skaitydami, nes iš tų knygų, kur galima siužetą išduoti. Labai dėkoju vertėjai Tomai Gudelytei už puikų vertimą ir įdomų pasakojimą laidoje.

——————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Mūsų visų Madikė

Nežinau, kaip taip įmanoma metų metus skaitant vaikams vakarais vis dar būt skersai išilgai neperskaičius Lindgren. Ir kaip iki šiol gyvenau nepažinodama Madikės – iš viso niekaip nesuprantu. Paskutinis mano šansas perskaityt savo mažėlei (aišku dar yra šansas su žvaigždute – skaityti anūkams, na, bet jau čia skamba beveik kaip mokslinė fantastika).

Kokia faina ta Madikė ir kokia nuostabi vis dėlto yra Astrid Lindgren. Taip mokėti matyti vaiko akimis. Man toks žavingas tas vaikiškas ėjimas daryti vieno ir nugrybavimas savais vaikiškais dalykais daryt ko nors daug įdomesnio. Arba ta išvyka svečiuotis į Obelų salą – kaip viskas smagu, kokie svetingi šeimininkai ir kaip, atėjus vakarui, staiga reikia namų. Ir tos nesibaigiančios traumos – smegenų sukrėtimai, guzai ir gyvačių įkandimai, nubrozdinimai, žirniai nosyse ir bužiai plaukuose – jokio sterilumo, vien tik tikras pasaulis ir tikras gyvenimas.

Ech, ir tos melagystės – skaitau savo mažajai ir klausiu: “Kaip tau atrodo, ar sužinos Madikės mama, ar ne?” Ir Madikė, negalinti laikyti paslapčių ir slėpti išdaigų. Jei mama ir nesužino, prisipažįsta užgraužus sąžinei. Myliu, myliu, myliu Madikę. Tokia tikra ir šilta knyga. Dabar jau niekas šiais laikais taip nebedrįstų rašyti, nes būtų užpultas teisuoliškų visažinių mamičių, socialinių tarnybų ir visokių kitokių reikalų. Rekomenduoju galvos pailsinimui nuo nupudruoto instagramo.

Manifesto on Never Giving Up

Skaičiusieji nerealiąją Bookerio laimėtoją “Girl, Woman, Other” autobiografinėje “Manifesto” tikrai ras daug autorės gyvenimo atspindžių. O ši asmenybė tikrai neeilinė ir gyvenime jai teko pramušti daug sienų ir perlipti per daug stereotipų, klasinių klasifikavimų ir t.t., sunku net suskaičiuoti ir įsivaizduoti. Galite net save pratestuoti – ar žiūrėdami į autorės nuotrauką matote 25 procentus šiaurės europietiškų, 14 procentus škotiškų, 7 procentus airiškų ir 4 procentus norvegiškų genų? Atsakymas manau kiekvienam aiškus, o kaip po šios statistikos keičiasi požiūris į autorę? Atsiveria nematyti klodai – tiek į plotį, tiek į gylį. Kaip keičiasi žmogaus gyvenimas, jei visi jo kūne vizualiai mato TIK 50 procentų nigerietiškų ir togietiškų genų ir ji skelbiama kaip pirmoji juodaodė, laimėjusi Bookerį?

Vizualiai matosi, bet kultūriškai Bernardine su tais puse savo genų neturi jokio ryšio – emigrantas tėvas nepasakojo savo istorijos, nemokė kalbos, pats nepalaikė jokių ryšių su Nigerijoje likusiais giminaičiais. Evaristo gyvenimas, jos gyvenimo posūkiai tikrai labiau panašūs į roller coaster – iš tam laikui absoliučiai nepriimtino meilės ryšio į diskriminacija persisunkusį pasaulį gimę vaikai ir visa šeima niekaip netilpo į jokius socialinius rėmus ir klasifikavimo lenteles, pačios Evaristo meilės istorijos iš dalies nugulė į “Girl, Woman, Other” – spalvingesnį gyvenimą sunku ir sugalvoti.

Ši giminės ir autorės kilmės istorija ir identiteto paieškos buvo pati įdomiausia knygos dalis. Dar knygoje autorė aprašo savo kūrybinį kelią, išleistas knygas, šioj vietoj gal kažkam bus įdomiau nei man, bet iš esmės rekomenduočiau perskaityt, pavartyt nuotraukas, prisiliesti prie to išprotėjusio pasaulio, iš kurio atėjo autorė.

O pabaigai pridursiu, kad nuoširdžiai manau, kad ant Bookerio scenos pasiimti apdovanojimo Bernardine Evaristo turėjo žengti viena. Nors ji ir sako, kad jai buvo garbė būti šalia Margaret Atwood ir ji džiaugėsi dviejų moterų pergale, aš vis dėl to manau, kad kažkam pritrūko kiaušų kietumo ir drąsos, kurios tiek daug gyvenime reikėjo Bernardine, kad nominuotų pirmąją juodaodę (taip rašo ant knygos atvarto, man po šios knygos tikrai dingo bandymas autorę kažkur priklasifikuot) moterį Bookerio laimėtoja. Tik ją vieną. Be jokio papūkavimo su Atwood. Man šis “garbingas” aktas yra kažkoks nepagarbus abiejų moterų atžvilgiu, ypač kai Atwood ir taip jau turi Bookerį, ir niekaip jau čia neprakiši skolų “už gyvenimo nuopelnus”. Gal dėl to Evaristo Bookeriui knygoje skyrė palyginti nedaug dėmesio.

Megė, vidurinysis vaikas

Megė yra vidurinysis vaikas šeimoje. Tai savotiška nesėkmė, nes miestelyje, kuriame ji gyvena, kažko verti tik vyresnieji šeimos vaikai. Jiems numatyta miestelio gelbėjimo ir gynimo misija – jie visi, vos tik sukanka keturiolika išvyksta į stovyklą, namie palikdami brolius, seseris, tėvus ir savo portretą. Kartu jie garbinami, kaip didvyriai, jiems dainuojamos giesmės ir skiriami apdovanojimai.

Negeras jausmas apima skaitant, kad jie niekada nebegrįžta namo, o tėvams draudžiama jų gedėti. Atsisakymas išleisti vaiką reiškia išdavystę, atskirtį ir išmetimą iš bendruomenės. Apie tai garsiai niekas nešneka. Tik kartu su broliu į stovyklą išvykstanti mergaitė mesteli Megei, kad pavydėdama buvimo vyriausiuoju, ji tiesiog yra nieko nesuprantanti mažvaikė ir kvailė. Dar labiau vandenis sudrumsčia Megės sutikta už “ribos” gyvenanti mergaitė, klajūnė, kuri dainose skelbiama didžiausia prieše. Kas vyksta miestelyje? Ko nežino ir nesupranta Megė?

Knygos idėja gal nėra didelė naujovė, keletą panašių jau teko skaityti, nepaisant to, šioji tikrai išlaikė įtampą ir dėmesį, ir labiausiai, sakyčiau vertinga kaip pagrindas diskusijai apie propagandą, aklą tikėjimą ir pasitikėjimą. Galima net pareflektuoti su vaikais apie sovietmetį – atsimenu, kaip būdama vaikas visą laiką bijodavau karo ir didžioji tėvynė nuolatos mus nuo jo saugojo (net eilėraštukai būdavo apie budrų tarybinį karį). Man net labiausiai įsiminęs straipsnis vaikų žurnale “Genys” buvo apie atomines bombas, kapitalistų numestas and Hirosimos ir Nagasakio.

Taigi, bandysiu savo sūnui “parduoti” skaitymui kaip knygą, kurioje nėra našlaičių. Ups, yra, bet našlaitystė nėra pagrindinė linija.

_____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

Fruit of Knowledge: The Vulva vs. The Patriarchy

FB jau gyriausi, kad šią knygą gavau dovanų is KŽG., o ji jau kai dovanoja, tai su trenksmu. Sakė, kai tik pamatė, kad yra šios knygos vertimas į anglų, iš karto man nupirko ir atsiuntė. Aš jau esu įsitikinusi, kad viena iš KŽG gyvenimo prasmių yra mane edukuoti, visaip lavinti ir šviesti.

Jei taip atvirai, tai vis dar nežinau, kaip man apie šį komiksą parašyti, nes sėdžiu tokia truputį pritrenkta, truputį šokiruota. Šokiruota ne dėl to, kaip komikse pasakojama apie moteriškus lytinius organus, kaip jie, net nežinau, kaip sakyti, buvo garbinami/išnaudojami/niekinami/nesuprantami įvairiausiais laikais, mane kažkaip šokiruoja tai, kiek aš pati nežinau apie savo kūną, net galima sakyti, dėl visokių kultūrinių reikalų jį ignoruoju/ignoravau, kažkuriais gyvenimo etapais nepriėmiau ir kiek apskritai į mano pačios galvą prikišta visokio mėšlo, kuris paskaičius tokią knygą šlumšt ant akių užkrenta ir negali atsipeikėti. Tikriausiai vis dar esu mėšlo iš akių krapštymosi procese. Ir šiaip nors save laikau pakankamai sveiko ir blaivaus proto, man kažkaip net liūdna suvokti, kad aš tikriausiai niekaip “neatsimokysiu” ir neatsikratysiu visokių stereotipų, ne iki galo supratimų ir t.t. Iš tikro, skayčiau, mane net apėmė praradimo jausmas kažkoks.

Na, o šiaip ši knyga ypač įdomi tuo, kad turinys yra rimtas, vos ne mokslinis, o forma yra šmaikšti, įdomi ir dar pateikta komiksu. Nu, bet vis tiek, žmogus skraido į kosmosą, valdo bepiločius orlaivius ir sugalvojo mobilų telefoną, o va visą klitorį “atrado” penkiais šimtais metų vėliau nei Ameriką (kad jau totaliai neapsijuokt atradimą lyginu su Kolumbu, ne su vikingais, nes tada jau belieka isterikuot, nes atradimas įvyko net po 1000 metų). Jei labai tingit skaičiuot, tai visas klitoris, kurio ilgis yra 7-10 cm buvo atrastas 1998 m. O tada –

“Now imagine that decades after the discovery of the organs’ actual size, biology textbooks would continue to get it wrong – textbooks published in 2006 and still in use today! “

Tai tokios tokelės. Sakyčiau a must read visoms moterims, mergaitėms ir žmonėms apskritai.

Oh, William

Išankstinis įspėjimas – Elizabeth Strout yra rašytoja, kuri gali parašyti bet ką ir man labai patiks. “Oh, William” yra trečioji Lucy Barton trilogijos dalis ir norit tikėkit, norit netikėkit, pati netikiu, bet savo audio knygų lentynoje susiradau “My name is Lucy Barton” ir klausysiu iš naujo. O niekada neskaitau knygų antrą kartą.

Pprisipažinsiu, kaip knygos veikėja Lucy Barton nėra tokia išskirtinė kaip Olive Kitterige (kuriai šiaip šešios žvaigždutės iš penkių), bet kadangi Olive iš numirusių neprikelsi, džiaugiuos Lucy. Man apskritai patinka Strout pasakojimo ritmas, istorijos pateikimo kampas ir tai, kaip ta istorija papasakojama, kaip visiškai joje paskęsti ir įsimyli veikėjus, nors nebūtinai jie ten labai simpatiški. Dėl to ir atrodo, kad tas personažas nebesvarbus, svarbu, kad tik autorė pasakotų.

William buvo pirmasis Lucy vyras, kuris ją ištraukė iš didžiulio iš ankstesnių knygų pažįstamo skurdo. To skurdo žymė, nors išoriškai nebematoma, yra tokia vaikystės trauma, kuri iki šiol Lucy paverčia nematoma (bent ji pati tokia jaučias, o ir aplinkiniams ji niekuo neišsiskirianti moteriškė), nepaisant to, kad ji yra sėkminga rašytoja. Bet dukroms užaugus, Lucy William palieka.

Kodėl ji taip pasielgia ir prie ko čia dabar tas William apskritai, skaitytojas sužino vėliau, kai Lucy vis užsukdama į vaikystę toliau pasakoja savo istoriją – ir apie William, ir savo anytą, ir apie kitus staiga jų gyvenime atsiradusius žmones. Žinia, labiau pasikapsčius bet kokiam gyvenime išlenda dalykai, kurių kartais visai ir nenorėtum žinoti. Arba, jei ir žinai, nenori įvardint. Šioj knygoj bus įvardinta net keletas. Tokių visiškai atvirų prisipažinimų ir įvardijimų. Labai toli nuo romantikos, tiesa, kuri dažniausiai tik sau tyliai prisipažįstama.

Jūs kaip norit, o aš einu klausyt Lucy Barton iš naujo. O paskui tikriausiai ir Olive 🙂

Artūro sala

Pročidos sala yra pakeliui iš Neapolio į Iskiją, kur poilsiaudavo Elenos Ferrante nuostabiosios draugės. “Artūro sala” man pasirodė panaši paauglystės istorija, kaip ir pirmosios “Nuostabioios draugės” istorijos dalys, tik vyriška ir, priešingai nei Elenos ir Linos, kur nuolatos aplink malasi šeima, draugai ir giminaičiai – čia labai vienišo berniuko istorija.

Vienatvė, kurioje didžiąją dalį savo vaikystės gyvena Artūras, balansuoja tarp visiško vaiko apleistumo (motina mirė gimdydama, o tėvas nuolatos blaškosi po pasaulį) ir visiškos laisvės – tiek kūnui, tiek fantazijai. Ta vienatvė plyti ne tik jūros įrėmintoje saloje, berniukas dar suspaustas į labai vyrišką pasaulį – gyvena “Vyrų” name, kur dar iki Artūro moterys nebuvo pageidaujamos, o paskutinioji buvusi nuskurusioje viloje greičiausiai ir buvo Artūro idealizuojama motina – vienintelė moteris, verta jo vyriškos meilės.

Galima tik įsivaizduoti, kaip apsiverčia pasaulis, kai klajoklis laisvamanis tėvas į salą parveža vos už sūnų vyresnę pamotę – meilią išsigandusią merginą, kuri mielai apgaubtų paauglį savo švelnumu. Bet Artūras, prisifantazavęs, visiškai emociškai nepatyręs vaikas, pasimeta savo jausmuose, o ir šalia nelabai yra kas, galintis padėti tuose jausmuose susigaudyti. O kur dar vėl įsimylėjęs tėvas (ir visai ne savo jaunąją žmoną).

Labai atmosferiška ir pagauli knyga, nors vietomis gal kiek užsižaidžianti ir trumpam tampanti kiek nuobodoka, bet tik trumpam keliose vietose. Ir šiaip viean iš tų, kuriose paskęstama – nuotaikose, personažuose, aplinkoje. 1957 metais parašyta, ji švelniomis užuominomis kalba apie seksualinės tapatybės paieškas, jauno žmogaus brendimą, bet labiausiai vis dėlto ši knyga apie vienišą vaiką, kuriam tenka viską suprast ir atrast pačiam – sugalvot, kas yra meilė ir kokia ji turi būti, koks turi būti tėvas ir iš ko galima sulaukt švelnumo ir dėmesio. Nors jau galima įtart, kad neišmylėtas vaikas vargu ar kada pats mokės mylėti ar kitam duoti tai, ko pats negavęs.

—————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”. Už puikią viršelio iliustraciją – Kazimierui Dainovskiui