Rozmarinas

Kristijono Kaikario “Nėra vietos dviem”, išjungus kabinėjimosi mygtuką, man visai smagiai susiskaitė (o ir kabinėtis daug nereikėjo), o štai su “Rozmarinu” mygtukas užstrigo ir nei pirmyn, nei atgal.

Patys pirmieji puslapiai buvo, nu, maža pasakyti – siaubingi (siužeto prasme) – pagrindinio veikėjo dukrelė pastebi į galvą nusišovusį kaimyną, kuris esamuoju metu jau yra “be galvos”, ir visiems maždaug viskas ok – skaitytojas nuteikiamas, kad greičiausiai bus žiauru. Nu, ok, nusiteikiu. Ir staiga papuolu į tokią utopiją distopijoje – pasaulyje siaučiant siaubingam virusui, branduolinėm valstybėm spaudant branduolinių raketų (kurių trajektorijos laikymosi kokybė priklauso nuo gamybos šalies, na suprantate, kur skrenda rusiškos raketos) paleidimo mygtukus, na, žodžiu vyksta branduolinis karas, nežinomoje šalyje, kurioje gyvena žmonės lietuviškais vardais, ramiame upės vingyje, natūraliai apsaugotame sraunaus vandens ir neperkopiamų skardžių, užsibarikadavę nuo viso pasaulio, kuriame, kaip jau minėjau ir branduolinis karas, ir visanaikinantis virusas, ir kova dėl išlikimo, gyvena iš pažiūros idiliška visuomenė. Nuostabioji komūna, turinti visų išlikimui reikalingų sričių atstovų: karininkų, jei užpultų, medikų, jei susirgtų, transportininkų, kai reikia atvaryti fūras maisto, didmeninės prekybos, kai tas fūras reikia pripildyti, švietimo, kad būtų kam vaikus mokyti, statybų, nes reikėjo gi gyvenvietę pastatyti ir t.t.). Žodžiu, rojus žemėje su saulės baterijomis, generatoriumi ir kiaulienos konservais (apie viską pagalvota).

Ir nepatikėsite, ko gi trūksta iki pilnos laimės ir dėl ko reiktų iš to rojaus lįst lauk… Nesakysiu, nes spoilinčiau, ir nesakysiu, nes nepatikėsit, o dar nesakysiu, nes nuo vartymo gresia akims išsinarint.

Iš rojaus, žinia, kažkas vėliau turi būt išvaromas ir patirti visokiausių nuotykių – tai te neiškrenta jiems auksinis šaukštelis pakeliui iš burnos (jau antrą kartą autorius pasirenka per daug paauksuotą ir pamikštintą startinę poziciją savo veikėjams). Na, tai man ir nesuveikė Santa Barbara, kurioje po pievas bėgioja blondinės liaudies apdainuoto dydžio krūtinėmis. Turint omeny, kad knygas dažniausiai skaito moterys, nelabai tos krūtys ir su jais susiję nukrypimai man į temą…

Tai gal ir baigsiu, kol dar daugiau nepribambėjau. Rekomenduoju visiems, kam patiko “Gaono kodas”.

_____________________________

Už knygą dėkoju autoriui, kuris net žinodamas, koks gali būti šis įrašas, vis tiek knygą padovanojo. Jei būčiau rašytoja, niekaip nesugalvočiau ir neišdrįsčiau taip padaryti. Bet, čia tikriausiai gudriai sužaista – kuo bjauresnis įrašas, tuo jis populiaresnis.

Draugas

Nei anotacijomis, nei nugarėle nesidomėjau, tiesiog atsiverčiau pasitikėdama patikimų rekomenduotojų rekomendacijomis ir skaičiau. Iš pradžių gal ir buvo keista susivokt, kokio tipo knygą skaitau, nes parašyta, kad romanas, bet atrodo kaip memuarai, o ir šiaip, visą laiką buvo apėmęs jausmas, kad sėdžiu ir kalbuosi su pažįstamu žmogumi apie tai, kaip ji išgyvena draugo netektį.

Kadangi ta mano “draugė” rašytoja ir jos išėjęs draugas irgi, tai daug kalbame apie rašymą, apie kūrybinio rašymo dėstymą universitete, apie tai, kaip keičiasi tiek rašytojai, tiek skaitytojai, tiek studentai. Apie draugystes, santuokas, savižudžius, žmones, gyvūnus.

Kundera žmonių santykius su gyvūnais vadina idiliškais. Idiliškais todėl, kad gyvūnai nebuvo drauge su mumis išvaryti iš rojaus. Ten jie lieka, nesijaudindami dėl kūno ir sielos priešpriešos, ir mes dėl savo meilės ir draugystės su jais galime atnaujinti ryšį, tegu ir silpnutį, su rojumi.

Šiaip man patiko, pasakotojos ir jos draugo santykis – ji tikriausiai yra ilgaamžiškiausia jo draugė, dar nuo tada, kai buvo jo studentė – viena iš jos kurso draugių galiausiai tapo pirmoji jo žmona – o paskui buvo ir kitos žmonos, kurios daugiau ar mažiau pavydėjo tos draugystės, kuriai niekada negresia baigtis skyrybomis. Žinoma, ji buvo jį įsimylėjusi, tikriausiai ir dabar dar myli, bet įsimylėjelės meilė transformavosi į vyro ir moters draugystę, kuria šiaip žmonės netiki ir sako, kad tokia neegzistuoja. Skaitant galima pasvarstyt tyliai, ar sutinkat su tuo, ar ne.

Meilės nepaskubinsi, sakoma dainoje. Nepaskubinsi ir sielvarto.

O paskui knygos pasakotojos gyvenime atsiranda šuo. Draugo (to išėjusio) draugas. Didžiulis, nepaslankus, jau senas ir dėl visų išvardintų savybių nelabai kam bereikalingas. Draugo draugas atitenka draugei. Abu vienas kito prisilaikydami gedi ir kartu leidžia laiką, kuris, sakoma, turi išgydyti.

Gera, rekomenduoju.

_______________

Už knygą dėkoju leiduklai Balto.

The Vanishing Half

O taip visai netikėtai beklausydama audio suvokiau, kad klausau jau antrą autorės knygą. Pirmoji “The Mothers” atsimenu, kad patiko, tai gerai, kad turiu seną įrašą, galiu prisimint, apie ką buvo. Šoji, The Vanishing Half irgi patiko, bet negaliu pasigirt, kad visos vietos įtikinamai sugrojo, o jei prie sugrojimo labai nesikabinėt, na, tai gerai susiklausė ir šiaip įdomi tema pasirinkta, panašiai kaip Philip Roth “Human Stain” – apie juodaodžius, kurių tokia šviesi oda, kad niekas šiaip iš išorės niekada nesugalvotų, kad žmogus turi juodaodžių kraujo, o žinia, už Atlanto užtekdavo turėti vos lašą.

Šioje knygoje seserys dvynės gyvena Luisianos juodaodžių miestuke, kuris garsėja labai sviesiaodžiais juodaodžiais, toks miestukas, į kurį vienai seseriai grįžus su tokia juoda, kad net mėlyna, dukrele, visi negali atitraukti akių, na, žinia, iš to nebus nieko gero – aišku visiems. Juk visų miestelio juodaodžių gyvenimo tikslas būti kuo šviesesnės odos. Nuskubėjau. Kai šešiolikamečių seserų motina pareiškia, kad su mokslais baigta, nes reikia užsidirbti pinigų, seserys nusprendžia pabėgti į Naująjį Orleaną siekti savo svajonių. Nuolatos kartu buvusios seserys, vienai staiga neaiškiai pradingus, pasuka kiekviena savo gyvenimo keliu. Vienai tenka grįžti namo vedina juoda kaip naktis mergaite, o kita pasirenka baltosios moters gyvenimą.

Ar dar susitiks seserys? Ar vienas kitą pažinos jų vaikai? Ar įmanomas kelias atgalios ir kokia yra slapto gyvenimo palaidojus gyvus artimuosius kaina?

Patiko, puikiai susiklausė, bet iki puikios knygos pritrūko.

Bendroji užmaršties teorija

Žmogus su gera istorija – beveik karalius.

“Bendroji užmaršties teorija” – viena tų knygų, nuo kurių atsiveria nežinomi pasauliai. Panašiai kaip senam Windows žaidime Minesweeper, kur teisingai pažymėjus bombikę, atsiveria didžiulis saugus laukas (įdomu, kiek skaitančių šitą postą iš viso dar žino bombikių žaidimą).

Taigi, iki šios knygos niekada nebuvau Angoloje, niekada nebuvau girdėjus, kad išbadėję žmonės lesintų balandžius deimantais, tam, kad galėtų pagavę juos suvalgyti. O įsivaizduok, jei tas prakeiktas deimantą sulesęs balandis, nuskrenda. Nei diemanto, nei balandžio. Arba deimantas per didelis jį sulesti – “turtingasis” deimanto savininkas ir toliau lieka alkanas. O įsivaizduok, jei tu ruošiesi valgyti balandį ir randi jame deimantą? Ne iš gero gyvenimo gi ruošeisi tą paukštį valgyti.

Jose Eduardo Agualusa yra kuo tikriausias istorijų pasakojimo karalius. O pasakoti jis moka kažkaip stebuklingai – tarp pasakos ir realybės, kuri staiga, kai jau esi patikėjus, kad tai kuo tikriausia pasaka, negailestingai atidengia realybę. Angoliškas magiškasis realizmas, kuriame balandžiai šika tikrais deimantais, iš gyvo žmogaus lieka tik skrybėlė, o moterys sensta užmūrytuose butuose. Taip skaitytojas būdamas beveik nuolatinėj nuostabos būsenoj per žmonių istorijas perskaito ir gabalą vienos šalies istorijos.

Įstabi, labai patiko, viena iš knygų, kuri negali patikėt, kiek sutelpa į šimtą penkiasdešimt puslapių.

Vasara su katšuniu

Gendručio Morkūno knygos, sakyčiau, nepasiduoda būti aprašomos. Jei kažką nori aprašyti, tai reikia kažkaip knygą galvoje “apdoroti” ir kažkaip išgrynint mintį. Su Morkūnu, ech, pabandykit jūs ten pagrynint, užtenka pačio katšunio – super “grynas” sutvėrimas.

Tad nebandysiu čia parašyti, apie ką knyga, nelabai ir žinau. Tik žinau, kad skaitant Gendrutį, iš jo knygų šviečia stebuklinga vaikystės šviesa – ten bet kas gali tapti stebuklu, viskas yra verta dėmesio ir yra įdomu. Niekas nėra keista, keisti nebent suaugėliai, kurie nieko nesupranta ir šiaip yra nuobodylos, kurie nieko aplink save nebemato, tad, jei pavargor nuo suaugėlių pasaulio, visada galima pabėgt paas Gendrutį.

Partizanė. Monika Alūziatė – moteris laisvės kovose

Prisipažinsiu, jei ne šis tikriausiai geriausias dešimtmečio viršelis (žinoma, Zigmanto Butaučio), tikriausiai į šią knygą nebūčiau atkreipus didelio dėmesio, bet kai toks viršelis, knygą norisi turėti vien dėl jo, o paskui nejučia imi ir perskaitai (na, dar painfluencina nugirsti geri atsiliepimai).

Ši knyga yra ne tik apie jauną merginą, kuri atsiduria gyvenimo kryžkelėje ir turi pasirinkti gyvenimo kelią, kuris neprasilenktų su jos sąžine, bet ir apie daug dalykų apskritai – partizanų gyvenimo kasdienybę, kuri partizanus tarsi nukelia nuo pjedestalo ir paverčia paprastai žmonėmis; žmogaus tvirtybę ir garbingo gyvenimo principus, bet ir silpnybes, apie kurias patriotiškumo kontekste nutylima, na, nes kaip gi tautos didvyriai bus alkoholikai, ar tuštinsis į kažkokį bidoną bunkeryje.

Manau, labiausia knyga ir patraukia tuo, kad autorius į partizanus žiūri ar bent stengiasi žiūrėti kuo objektyviau, nesmerkti suklydusių, abejojusių savo pasirinkimu, išdavusių. Knygoje netikėtai daug empatijos, pastangų pabandyti suprasti ir paaiškinti žmonių pasirinkimus, ir visai nėra patoso. Be viso to, autorius labai aiškiai su suprantamai išdėsto to meto kontekstą – kas skatino žmones eiti partizanauti, kaip buvo tam ruošiamasi ir t.t.

Labai verta paskaityti net tiems, kuriems sunkiai sekas su negrožine literatūra. Ačiū autoriui už pasirinktą lengvai skaitomą ir aiškų stilių ir pasakojimo būdą, o leidyklai už knygą (skaičiau leidyklos dovanotą egzempliorių).

All the Ugly and Wonderful Things

Ši knyga toks nuolatinis balansavimas ant ribos – tarp to kas normalu ir nenormalu, to kas įprasta, bet neteisinga ir neįprasta, bet teisinga, tarp to kas etiška ir neetiška – toks dilemų minų laukas, kuris jau irgi pats ant pačios pačios ribos, nors ką žinau, gi sako, kad gyvenime nutinka taip, kad patys didžiausi fantazuotojai nesufantazuotų. Tai sakykim taip, kad kai kurios vietos gal kiek perlenktos, gal ir gerokai vietomis. O istorija tokia – vienai mergaitei teko labai netikusi šeima gimti. Ji buvo tąsoma po įvairiausius namus, nes tėvai tai kalėjime, tai dar velnias žino kur. Prikalbėję vaikui nesąmonių, sužaloję dvasiškai, pavertę asocialiu vaiku. Viena močiutė kažkiek vaiką atpumpavo, bet ir ta pasimirė. Ir toj padvisusioj aplinkoj atsiranda žmogus, jaunas vyras, kuris mergaite pradeda rūpintis. Kiek per suaugęs būti draugu, kiek per jaunas būti jos tėvu. Toks skirtumas, į kurie nelabai kreipiama dėmesio, kai mergaitė dar vaikas, bet kuris pasidaro toks slidus, kai mergaitė paauglė. Tai va tokiais ir vaikšto peilio ašmenimis, o pasaulis, žinoma, prisideda visais įmanomais, excuse my french, š…dais. Klausymui tiko, nežinau, kaip tokia knyga skaitytųsi, gal ne taip gerai, kas žino. Bet šiaip minčių sukėlė, nuolatos galvojau, kaip reaguočiau ten visų sveiko proto žmonių vietoje, kur iki sveiko proto toloka. Na, tai tikriausiai rekomenduoju mėgstantiems dilemas.

Aštuntoji diena

Nauji metai pradėti su puikia nauja knyga (labiau gal naujas leidimas, nes buvo leista kelis kartus, vienas iš jų net tarybiniais laikais). Labai patiko, o kai jau labai patinka, tai sunku kažką ir parašyti. Negalėjau niekaip nuo tos knygos atsitraukti, tad tik džiaugiausi ilgu naujametiniu savaitgaliu.

Istorija prasideda vidurio Amerikos miestelyje Koultaune myriop nuteisiamas Džordonas Baringtonas Ašlis. Už tai kad nušovė savo bosą ir kažkiek draugą ir kaimyną Brekenridžą Lansingą. Vežamas į mirties bausmės vykdymo vietą, nuteistasis paslaptingomis aplinkybėmis išslysta iš teisingumo vykdytojų rankų. O tada ir prasideda – kaip jis pabėgo, kas jam padėjo, kur slepiasi, na, ir galiausiai, žinoma, kas iš tikro ten atsitiko?

Narpliodamas visą šią painiavą, autorius nupasakoja ne tik Ašlių ir Lansingų šeimų ir vaikų istorijas, tai, kaip jie susitaiko/nesusitaiko su šiuo įvykiu, kaip bando kabintis į gyvenimą likę be maitintojų, bet ir priešistores, kurios visos vienaip ar kitaip prisidėjo prie šeimas ištikusios nelaimės. Nes juk jei tėvas nemoka mylėti sūnaus, tai jo paties tėvas greičiausiai nemokėjo jo mylėti, o šiojo – jo tėvas ir taip be galo.

Thornton Wilder ne tik pasakoja istoriją, bet mąsto apie žmogaus reikšmę istorijos tėkmėj, apie bendruomenes, miestus ir miestelius, kurie visur – nuo Koultauno iki Vladivostoko – vienodi, apie nuotalinę žmogaus, kaip dievo kūrinio būseną ir būvį dievo plane, jo kūrinio tobulėjimo ir evoliucionavimo savaitėje.

Knygą net norėtūsi pavadinti išskirtinių moterų knyga – abi našlės, jų drąsios ir išdidžios dukterys, panelė grafaitė Dubkova (iš Rusijos) ir kažkur Andų slėnyje gyvenanti ponia Vikeršem, kažkur prašmėžuojanti Ema Goldman – man nustelbia visus vyriškus paveikslus. Nors gal aš ir neteisi, tiek vyriška, tiek moteriška linijos labai ryškios, įdomios ir pagaulios. Labai rekomenduoju.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Tyto alba

Apie knygą diskutuojama LRT laidoje “Pirmas sakinys”. Joje vedėjai paspoilina svarbų knygos įvykį, bet apie jį įspėja, tai po įspėjimo siūlyčiau kokį 15 sekundžių neklausyt – aš nustojau “neklausyt” tiesiai ant paspoilinimo 😦

2020

Labai džiaugiuosi, kad šiemet pavyko perskaityt daug puikių knygų – čia vienintelis mano kiekvienų metų pasižadėjimas ir, atrodo, šiemet jį tikrai įvykdžiau – galiu ramiai palydėti keistuosius 2020 į praeitį (su viltim, kad keisčiau nebus).

Ačiū leidykloms, autoriams, tinklaraštinikėms (-ams) už naujas pažintis, draugystes, bendradarbiavimą, goodreads knygų kritikėms ir kritikams – už aštrią akį ir ne mažiau aštrų liežuvį, juoką ir gerą nuotaiką.

Kitiems metams palinkėjimas išlieka toks pat ir dar stengsiuosi sumažint neskaitytų knygų lentynas.

Geriausios negrožinės

Gabija Lunevičiūtė “Vilniaus atminties punktyrai”

Patrick Svensson “Apie ungurius ir žmones”

Grafinė

Nora Krug “Heimat”

Geriausios iš geriausių grožinių

Elizabeth Strout “Olive Kitteridge” ir “Olive, again”

Shokoofeh Azar “The Enlightment of the Greengage Tree”

Richard Powers “Medžių istorija”

Kate Atkinson “Anapus fotografijų”

Bernardine Evaristo “Girl, Woman, Other” (lietuviškai išversta “Mergaitė, moteris, kita”

Marina Stepnova “Sodas”

Kim Leine “Amžinybės fjordų pranašai”

Irgi geriausios, nes turtingi metai

Virginie Despentes “Vernonas Subutexas”

Jurga Tumasonytė “Undinės”

Sergej Dovlatov “The Suitcase”

Jon Fosse “Vaizdai iš vaikystės”

Akvilė Kavaliauskaitė “Kūnai”

Grigorijus Kanovičius “Šėtono apžavai”

Jennifer Clement “Maldos pagrobtosioms”

Laura Groff “Florida”

Mathias Enard “Vagių gatvė”

Jose Eduardo Agualusa “Bendroji užmaršties teorija”

Arthur C. Clarke “2001: a Space Odyssey”

Veronika Urbonaitė “Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais”

Saulius Tomas Kondrotas “Kolekcionierius”

Paauglių

Annet Huizing “Kaip aš netyčia parašiau knygą”

Jasminka Petrovic “Viskas bus gerai”

Katherine Paterson “Smarkuolė Gilė Hopkins”

Gudrun Skvetting “Mėnulis ir kitos nelaimės”

_____

Iš visų perskaitytų – 22 audio knygos, 18 lietuvių autorių, 4 grafinės ir tik 2 popierinės anglų k.

Naktinę pamainą prieš Kalėdas

“Dabar tau skaudės” skaičiau ir patiko, tuo pačiu stiliumi parašyta ir “Naktinė pamaina prieš Kalėdas”, tačiau ji kažkokia man pasijautė kaip nedadaryta arba bandymas prilaižyti iš pirmosios knygos sėkmės.

Šioje autorius taip pat šmaikščiai aprašo savo Kalėdinius ir naujametinis budėjimus ir visokius su teminius nuotykius, bet, deja, manau, kad šią knygą skaityti neskaičius pirmosios gal ir smagu, bet ji nesudarys pilno vaizdo, o skaitant abi, antroje atsiranda visokių pasikartojimų, na, ir šiaip, naujumo įspūdis jau pablėsęs. Taip kad galima paskaityt, bet neskaičius tikrai nieko nebūsit praradę.

Heimat

Labai ypatinga knyga. Apie temą, kurią autorė gliaudo šioje knygoje, esu labai daug galvojus ir tebegalvoju, manau, apie tai pagalvoja visi, perskaitę G.Kanovičiaus “Miestelio romansą” ar “Šėtoniškus apžavus”. Šioje knygoje Nora Krug paliečia temą, kuri neliečiama ir nediskutuojama daugelio vokiečių šeimų, o šiaip yra universali tema daugeliui, jei ne visom, tautom – nuo japonų iki lietuvių. Kaip šeima ar tauta turi gyventi su juodžiausiais savo istorijos įvykiais? Kaip iš naujo pažvelgti pasauliui į akis ir kiek kartų trunka atgaila? Ar iš vis šis procesas turi pabaigą? Ir kaip susigyventi su savimi, jei įtarinėji, kad tavo gyslomis teka nusikaltėlio kraujas. Kas šioje knygoje ypatinga – kaip autorė giliai ir be gailesčio narsto savo šeimos istoriją. Kaip supranta, kad tik tiesa, jos suvokimas ir pripažinimas yra kelias į susitaikymą ir sąlyginę ramybę. Net keliose vietose autorė galėjo atsipūsti ir pasakyti, kad, na, štai, čia daugiausia, ką galėjau sužinoti, bet vis tiek ėjo toliau ir “krapštė šašus” – kalbino giminaičius, su kuriais nekalbėta dešimtmečiais, beldėsi į archyvų duris, tyrinėjo nuotraukas ir telefonų knygas – kodėl senelis įstojo į nacių partiją, kodėl fotografavosi su uniforma, už ką nusipirko vairavimo mokyklą, ką veikė tą dieną, kai buvo tyčiojamasi iš miesetlio žydų, ar galėjo būti nusikaltimo dalyvis, o jei ne, tai kodėl nesipriešino, kodėl tylėjo, kodėl nieko nedarė. Kodėl kodėl kodėl. Labai prasminga, skaudi ir kartu šviesi knyga, kurią labai sunku aprašyti. Vis dėlto manau, kad vien gimti epochoje, kuri neverčia tavęs daryti pasirinkimų, kuriuos turėjo daryti tada gyvenę žmonės, yra likimo dovana kiekvienam iš mūsų. Nes iš tikro nė vienas nežinome, kurioje barikadų pusėje atsidurtume ir kokie būtų kiekvieno iš mūsų pasirinkimai, motyvai ir pasiteisinimai. Labai rekomenduoju.

Vagių gatvė

Labai įsimintina knyga, su kuria gyvenau dieną naktį – net sapnai visiškai atspindėjo tai, ką dieną skaičiau, tiesa, nebuvo patys maloniausi, bet ir knyga, nors skaitosi visiškai lengvai, yra tiršta atmosferos, emocijų, o labiausiai, sakyčiau, yra tiršta vienatvės.

Lakdaras – marokietis vaikinas, prancūziškų detektyvų mėgėjas ir svajotojas, kurio vienas svarbiausių užsiėmimų akimis sekioti nuogas turisčių kojas ir gilias iškirptes. Nevykusiai išpildęs savo fantazijas, jis susiduria su tikrojo gyvenimo realybe – tėvų išsižadėjimu ir benamyste, kuri priverčia griebtis bet kokio šalia pasitaikiusio šiaudo tam, kad galėtų įsidėt kąsnį burnon ir turėtų stogą virš galvos. Ir tie prigriebti šiaudai dažnai nebūna už dyką – draugo surastas darbas religiniame knygyne, deja, nereiškia ramaus gyvenimo, tačiau noras priklaustyti, jaustri brolystę ir bendrystę priverčia nuryti nuojautas ir užsimerkt prieš besitvenkiantį juodą debesį.

Sakyčiau, Lakdaras yra pasmerktas tos bendrystės niekur nerasti – nei savo gimtojoje šalyje, nes yra per daug liberalus ir išsilavinęs labiau nei eilinis marokieties, be to – šeimos gėda ir atstumtasis, na, o nepritapti svečioje šalyje tikriausiai savaime suprantama, ypač, kai esi nelegalas, aplinkybių priverstas gyventi dugne. Užsikabinti už meilės jaunai ispanei irgi nelabai pavyksta, nes tada kraujuje verda arabiškas pavydas, savininkiškumas, ir, desperatiškas noras kažką turėti, būti reikalingu.

Ir pabaiga knygos – sukrečianti, bet ir atspindinti nelėkštą ir Lakdaro asmenybę. Savo ir situacijos dilemą jis išsprendžia iškeldamas dilemą skaitytojui – kas yra teisinga? Kas yra svarbu ir kokia yra gyvybės kaina?

*Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos

Medžiokliniai šunys

Tiesiog užsinorėjau trilerio ir dar kartą išbandyti Jorn Lier Horst, kurio “Aklas spėjimas” man labai patiko. O patiko vėl dėl tos pačios priežasties – jokių nesąmonių (dvynukais devintą mėnesį nėščių policininkių, lipančių per tvorą), jokių beprasmių dialogų – toks nuogas tekstas, intriga ir noras greičiau praryt. Puikumėlis.

Šį kartą seną detektyvą Viljamą Vistingą nori prigriebti už vos ne dviejų dešimtmečių senumo bylą, kurios kaltininkas teigia, kad prieš jį surinkti įkalčiai yra pakišti. Patyręs vilkas turi išbandyti kaltinamojo kailį. Ir kažkokiu būdu apsiginti.

Visiškai mano skonio, tad rekomenduoju.

___________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Vilniaus geto dienoraštis

cypt (Lithuania)'s review of Vilniaus geto dienoraštis, 1941-1943 / טאָגבוך  פֿון ווילנער געטאָ, 1943-1941

Šis nuostabiai Sigutės Chlebinskaitės apipavidalintas Icchoko Rudaševskio dienoraštis yra atminties paminklas vaikinui, žuvusiam Paneriuose. Apie Anos Frank dienoraštį tikriausiai žinome visi ir skaityti jį privaloma mokykloje, o kiek iš mūsų žinome apie savo kraštietį, vilnietį, vaikščiojusį tomis pačiomis gatvėmis? Kaip ir apie Matildą Olkinaitę, apie Icchoką ir jo dienoraštį sužinojau Knygų mugėje (didžiausia Knygų mugės vertybė sužinoti apie tokias knygas), o knyga gan ilgai stovėjo lentynoje, juk žinai, kas laukia tame dienoraštyje, neskubu skaityt.

Visų tokių knygų istorijos – ypatingos, o skaitydama visad galvoju, kiek dar tokių istorijų pražuvę, kartu su pražuvusiais gyvenimais. Šioje knygoje – kitoks žvilgsnis į Vilniaus getą, ne įprastas, pro geto tvorą, kaip žiūri Inesės Zanderes berniukas knygoje “Berniukas ir šuo”, o iš vidaus. Neįtikėtinai brandaus, jautraus meniškos sielos jaunuolio žvilgnis. Balansavimas tarp vilties ir nevilties, kur atrodo, visada nugali viltis – reikia mokytis, lavintis, džiaugtis, ruoštis laikui, kai sugrįš normalus pasaulis ir normalus gyvenimas, o iš kitos pusės – neviltis ir negalėjimas patikėti ir susitaikyti su tuo, kas vyksta, ir kad tai vyksta su tavimi. Ir vyksta XX amžiuje.

Gal ir tinkama knyga paskaityti, kai girdime aplink dejuojant, kaip sunku būti viruso uždarytiems ir kaip pavargome. Vertybės į vietas susidėlioja. Telieka palinkėt visiems kantrybės ir ramybės.

The New One. Painfully True Stories from a Reluctant Dad

Taip jau nutiko, kad nusibodo man klausyt naują Barako Obamos knygą, ji ten nesibaigianti tokia 29 h ir klausant nepraversi kur nelabai įdomu, tai va susiradau tokią nežinia iš kur “The New One” komiko Mike Birbiglia knygą apie tai, kaip jis nenorėjo turėti vaikų.

Na, iš pradžių vaikų nenorėjo abu su žmona, o paskui žmona užsinorėjo, bet jie niekaip negalėjo susilaukt, tada jam teko pasidaryt kai nekokių procedūrų susijusių su sėklidėm, paskui žmona pastojo ir jiems gimė dukra. Na, ir įsivaizduokite, kad visa tai pasakoja komikas. Tai tikrai buvo geras poilsis nuo visokių rimtumų, politikų ir t.t. Ir šiaip pasijuokt sveika, ypač dabar.

Knyga gal kiek išskirtinė tuo, kad autoriaus žmona yra poetė ir intarpuose tarp skyrių yra jos eilėraščių, kuriuos taip gražiai įkomponuotus į tekstą skaito jų autorė, kuri savo vyrui labai žadėjo, kad gimus vaikui tikrai tikrai niekas jų gyvenime nepasikeis. Na, tikriausiai įsivaizduojate, kaip niekas nepasikeitė.

Man patiko, kaip autorius dalinasi, kaip jis jautėsi išsutumtas iš “mes”. Kaip “mes’ buvo jis ir jo žmona, o po vaiko gimimo “mes” tapo žmona ir dukra. Ir tokių situacijų daugybė, todėl, manau, kad visai sveika pasiklausyt būsimiems tėvams arba esantiem šviežiai iškeptiems, kad jų išgyvenamą istoriją kažkas su humoru papasakotų iš šono. Nes iš šono, gi kažkaip kitaip viskas skamba.

Patiko, buvo smagu, nors gal visos knygos ir neištempė tokiu pat gerumu, kaip knygos pradžioje. Bet mintis ir idėja faina, jei turėsit progą, paklausykit.