Close to Death

~ kzL ~ Leave a comment

Anthony Horowitz yra mano nauja meilė ir šitas serialas yra nauja mano aistra. Didžiausia laimė buvo, kai knygos baigiamuosiuose žodžiuose autorius parašė, kad yra numatęs dar septynias knygas.

Trumpai apie knygą – į ramią kaimynystę atsikelia jaunas turtuolis, kuris sujaukia visiems kaimynams gyvenimą – tai užstato pravažiavimą, tai išrausia ilgai puoselėtą gėlyną, o jau viršūnių viršūnė, kai sugalvoja įsirengti baseiną su džakuzi ir visais susijusiais kvapais ir triukšmais, kurie erzins prie lovos priklaustytą moeriškę, kurios vienintelė paguoda yra pro langą matomas vaizdas su nuostabia magnolija. Kaimynai sušaukia susirinkimą, į kurį kietuolis reikalų aptarti nesiteikia atvykti, bet kai jis randamas nužudytas, kaimynai jaučiasi surtikę. Na, taip, beveik visi jo nekentė, bet kas iš jų nekentė taip, kad nužudytų.

Taigi, kas kieno žudikas (aukų bus ir daugiau :)))) )?

Tasmanija

~ kzL ~ Leave a comment

“Tasmanija” viena iš tų knygų, kur sunku pasakyti, apie ką. Kadangi knygoje daug rašoma apie debesis, tai man labai maišosi viskas su dabar skaitoma Don DeLillo “Baltas triukšmas”, o ir nuotaika labai panaši. Bet va taip pasakyti, apie ką, nu, ką žinau, nelabai lengva. Dar čia iš tų knygų, kur gerai skaitosi, faina skaityt, bet po kiek laiko nieko nebeatsimeni. Va, ir dabar, skaičiau prieš kelias savaites ir vėl reikia perversti, apie ką ten buvo.

Po šios knygos labiausiai gal lieka toks jausmas, atmosfera. Nelabai optimistiškas, deja. Ir nors Tasmanijos sala turėtų būti vieta, kur saugiausia slėptis nuo pasaulio kataklizmų, bet klausimas, ar iš esamės tai įmanoma – pabėgti nuo pasaulio? Klimato kaita, žmonių beprotystė (absurdų absurdas kariauti, kai tuoj nebebus normalių gyvenimo sąlygų vieninteliuose namuose, kuriuos turime), teroristiniai išpuoliai – tokiame pasaulyje žmonės ir toliau bando gimdyt vaikus, o paskui išsiskyrę juos dalintis, susieina ir nutolsta, nesikalba su sutuoktiniais ir daug kalbasi su simpatijom, ir šiaip ieško visokių gyvenimo trigerių.

Labai ryškus ir labai taikliai aprašytas kartų kaitos, ypač lyčių lygybės aspektas – kas buvo normalu vienai kartai, nebesuvokiama kitai, o tada pirmajai nesuvokiama, kas čia tokio blogo, kad buvo, kaip buvo. Na, žodžiu, nelabai daug šviesių vietų knygoje, vienintelis gal, sakyčiau, kilęs iš labai liūdnos žmonijos istorijos pusės – atominių bombų numerimo ant Hirošimos ir Nagasakio. Apie miestų sunaikinimą išgyvenusius žmones, kuriems savotiškai gyvenime pasiekė, nes baisiuoju momentu atsidūrė tinkamoje vietoje, apsaugojusioje juos nuo pražūties ir siaubingų kančių. Ir vis tiek sugebėjusius atrasti gyvenimo grožį ir pajausti jo vertę.

Paolo Giordano lankėsi 2024 metų knygų mugėje ir susitikimas buvo labai įdomus, jame daug kalbėta apie Ukrainą, kurios reikalus autorius gerai išmano ir kiek gali, rūpinasi, kad Ukrainos vardas nepradingtų iš italų kasdienybės. “Tasmanija” nebus iš tų knygų, kurias visiems plačiai rekomenduosiu, bet jei kažkam norisi tokios atmosferinės knygos, tai tikrai bus kaip tik.

Trys aukštai

~ kzL ~ Leave a comment

Nu, vienintelis daykas, ką galiu pasakyti, kad žiauriai gailiuosi nenuėjusi į susitikimą su autoriumi 2024 metų Knygų mugėje. Knyga labai labai patiko, eina sau, kaip giliai autorius griebia – ai! Čia iš tų variantų, kai net nenoriu nieko apie knygą rašyti – puiki ir tiek. Na, ir dar eini pasiknisti, kas dar yra išversta bent jau į anglų (populiariausias autorius – Italijoje, jie pagal šią knygą yra pastatę filmą).

Knygoje trys istorijos iš trijuose namo aukštuose gyvenančių žmonių. Pirmojoje istorijoje tėvas užpsichuoja dėl galimo seksualinio smurto prieš jo dukrą ir pats pusiau keršydamas pridirba nesąmonių, kurių neatsuksi, nepagrąžinsi, dėl kurių norisi prasmegti. Kad ir kaip neadekvačiai vyras elgiasi, autorius taip dėlioja istoriją, kad absoliučiai ja tikiu, viskuo, kiekvienu niuansu, kiekvienu žingsniu, judesiu, jausmu ir personažu. Ir ten viskas akis graužia, bet toks yra gyvenimas – visoks. Labai subtiliai užgriebta “tėvelio dukrelės” ar “mamytės numylėtinės” tema – kaip tėvai jaučia skirtingą ryšį su savo vaikais, kaip kasdienybėje lengva tokius favoritizmus užglaistyti ir kaip viskas (skaudžiai) išlenda kritinėse situacijose, pykčiuose, ginčiuose. Jausmų žonglierius tas Nevo.

“Kiekviename barnyje yra tas nesugrąžinamas taškas, po kurio jau niekas nebepataisoma.”

Antrojoje istorijoje – ant beprotybės ribos balansuojanti motina, kurią kaimynai vadina “našle”. Na, nes vyro pastoviai nėra – keliauja. Vienišumas, bejėgystė, vyro ir žmonos nutolimas. Nors istorija pasakojama iš moters pusės, joje labai įdomiai įskiepijami vyro pusės intarpai – moteris sako – jei galėtų, mano vyras jums apie šią situaciją papasakotų taip. Ir, aišku, bam, racionalūs vyriški argumentai, kuriuos skaitant moteris pradeda rodytis nestabili, tingi, apsileidus. Kai kasdienybėj – tiesiog nusikalus nuo keturių namų kampų laikymo. Na ir ten vėl – visi įmanomi vyro ir žmonos nesusikalbėjimo aspektai, susitarimai, kurie, atsiradus vaikams, nebegalioja, neišpasakoti skauduliai ir t.t., ir t.t.

“Man reikėjo, kad mane nugalėtų. Nes kas nugalėta, ta nebebijo. Nugalėtai neberūpi praraja.”

Na ir trečioji. Apie poros santykius, bet labiausiai gal apie motinystę. Gal galima sakyti – paaukotą dėl vyro, vaiko tėvo. Vaiko, kuris nebuvo toks, kad įtiktų tėvui. Skaudi, nesuvokiama istorija. Labai sukrėtė moters pasirinkimai, kurie, kai pagalvoji, visiškai iš gyvenimo, iš kasdienybės.

“Trys sielos aukštai visai ne mumyse egzistuoja! Nieko panašaus! Jie egzistuoja tarp mūsų ir ko kito, tarp mūsų burnos ir ausies to, kam pasakojame savo istoriją.Jei nėra tokio žmogaus, kuriam galime atskleisti paslaptis, pasaidalinti prisiminimais ir pasiguosti, tenka kalbėti su elektroniniu sekretoriumi, Michaeli. Svarbiausia su kuo nors klabėtis. Kitaip, būdamas vienas, žmogus visiškai nenutuokia, kuriame jis aukšte, pasmerktas aklai čiupinėti šviesos jungiklį tamsioje laiptinėje.”

Labai labai rekomenduoju.

Vienintelė duktė / Stillborn

~ kzL ~ Leave a comment

Sunku kažkaip papasakoti apie šią knygą neatskleidžiant siužeto, einu pasižiūrėsiu, ką ant lietuviško vertimo leidykla užrašė – na, labai jau apibendrintai ir prėskai, o pirmoji knygos dalis tai taip smūgiuoja, kad nėr net kaip įkvėpt (rekomenduoju tada iš anksto, kaip prieš neriant).

Šioje knygoje dvi gyvenimu besimėgaujančios moterys, kurios nenori nieko bendro gyvenime turėti su vaikais. Natūralu, kad vienai, kaip nesinorėjo, taip ir nesinori, na, o kitai matyt suveikia biologinio laikrodžio žadintuvas ir din din din – ji prisipažįsta draugei, kad bando pastoti (ach, išdavikė, pamano pirmoji durnai tikėdamasi, kad turės daug chebros savo apsisprendime). Knygoje lyg ir pasakojama apie abi moteris, bet, man kažkaip įdomiau buvo antrosios., Alinos, linija. Jei trumpam grįžtant prie pirmosios, tai, ji labai įdomiai įsivelia į savo kaimynės gyvenimą (taip įsivelti tikriausiai tik Meksikoj ir galima, maždaug, pas tave už sienos riksmai, einu pažiūrėti, kas darosi), pagloboja kaimynės sūnų ir pasiaiškina santykius su savo motina. Nieko ypatinga.

O štai antroji pagaliau pastoja ir sulaukia nekokių naujienų – angliškas pavadinimas išduoda, kokių. Ši knygos dalis man ir buvo stipriausia, ir, nepaisant visokių knygos nukrypimų į gegutes ir svetimus lizdus, nelabai paaiškintų pirmosios moters sprendimų neturėti vaikų (man visos šios siužeto linijos jau išskydo ir prašapo), moters, žinančios, kad turės pagimdyti negyvą kūdikį išgyvenimai ir gyvenimas po to, kai kūdikis gimė – pribloškė. Sakyčiau, tokia nelabai literatūroje diskutuota tema, lyg neegziduotų apskritai, tokia nemaloni ir vengiama, tarsi būtų užkrečiama vien žvilgsniu. Bet kartais gyvenimas ištinka ir kažkam tenka tokį išgyventi. Ir manau, kad G.Nettel tikrai pavyko tą nervą užčiuopti. Skaudžiai.

Tai taip kažkaip knygoje gavosi labai didelis kontrastas – kaip aštriai tiksliai papasakojama vieno žmogaus visiška gyvenimo praraja, ir beveik niekuo ypatingai nesiskiriančios moters istorija (na, bet čia gal tik man taip atrodo, kad nieko ypatinga nenorėti vaikų, gal būčiau davatka, vaikų nenorėjimas būtų siaubingiau nei negyvagimis).

Grižtai neskaityti nėščiosioms, jums ir taip baimių pakanka.

Empire of Pain. The Secret History of the Sackler Dynasty

~ kzL ~ Leave a comment

Joo, čia tokia knygelė, kad optimizmo neprideda gyvenime, nebent tik pagarbos autoriui, nuveikusiam šitokį darbą. Šioje knygoje pasakojama vienos garsios ir turtingos amerikiečių šeimos – Sackler’ių, norėtųsi rašyti – iškilimo ir nuopolio istorija, deja, kai esi beprotiškai turtingas milijardierius nuopolio dalis nelabai galioja. Taip, gali prarasti gerą vardą, bet prarasti tokius turtus tikriausiai neįmanoma, bent toks įspūdis susidarė iš knygos.

Na, o istorija sukasi apie opioidų epidemiją JAV ir kaip prie to prisidėjo Oxycodon, kurį į rinką išstūmė ir agresyviai reklamavo Sackler šeimai priklausiusi įmonė Purdue Pharma (JAV mane visą laiką pribloškia vaistų reklamos kiekis tiek TV, tiek visur kitur). Rodos graži intencija palengvinti nuo chroniško skausmo kenčiančių žmonių gyvenimą, labai dažnu atveju baigdavosi priklausomybe nuo šio opiodo ir net mirtimi perdozavus. O perdozavimui kai kuriems pacientams pakakdavo visai nedaug. Vaisto stūmimas į rinką buvo tokio agresyvumo, kad klausant raitėsi ausys. Ir nors vaistas buvo patvirtintas FDA (maisto ir vaistų administracijos), tas patvirtinimas buvo tooooks nekoks, ypač, kai už vaisto registravimą (nežinau, koks būtų tikslus terminas čia) atsakingi darbuotojai vėliau “netyčia” išeidavo dirbti į labai gerai apmokamas Purdue pozicijas, o vaisto aprašymo tekste netyčia atsirasdavo “galimai” “galima” priklausomybė. Tas pats ir su prokurorais, kurie užsibrėždavo pasikapstyti po įmonės ar šeimos reikaliukus.

O tuo metu, rinka, žinoma, labai greitai sureagavo, kad joje cirkuliuoja legalus narkotikas, kai kurie gydytojai net buvo praminti pill mills – piliulių malūnais, nes išrašydavo nenormalius kiekius vaisto, kuris iš vaistinių iškeliaudavo į juodąją rinką. Vieša paslaptis. Šeima susikrovė milijardus ir buvo ypač pagarsėjusi meno rėmėja, kuri turėjo muzijuose ir universitetuose savo vardo sales ir gavo aukščiausius įvairių šalių apdovanojimus už meno rėmimą. Toks geras ratukas – susimokėję Sackler šeimai už narkotikus, galite keliauti į meno reabilitaciją, už kurią būsite mums dėkingi. O jei užsilenksite – ups, tikriausiai esate linkęs piktnaudžiauti vaistukais ir mes čia tikrai ne prie ko, juk misija – kilni!

Kaip viskas baigėsi? Na, Sackler salių tikriausiai muziejuose neberasite, bet, tikriausiai numanot, kad nei ubago terbos, nei tiurmos nė vienam šeimos nariui patirt neteko. O ir Oxy nublanko po dar stipresnio opiodo fentanilio, net 100 stipresnio nei morfinas, banga.

Sukrečianti ir labai įdomi knyga. Rekomenduoju.

Amari ir nakties broliai

~ kzL ~ Leave a comment

Amari apgaulingai plona kaip 500 pls. knyga – beveik praradau balsą vakarais skaitydama ir tikrai užtrukom. Šiaip gerai surašyta ir nenuobodi, bet labai jau ant Harrio Potterio kurpaliaus, mano vaikas pastoviai piktinosi, kad čia viskas kaip pas HP – burtininkai, priešai ir t.t. Man net keista, kaip kartais sugretindavo scenas iš HP, kur man neatrodydavo labai panašios, bet gal ir normalu, nes aš nesu HP žinovė.

Šiaip sakyčiau knygos privalumas – pabaigos tvistas. Buvo galima įtarti, kas yra blogietis, bet autorei vis tiek pavyko apgauti. Na, ir žinoma, labai patiko, kad pagrindinė veikėja mergaitė. Puikiausiai tiks mažiems žiurkiukams, kurie jau viską aplinkui sugraužė.

________________________________

Už knygą ačiū Batoms lankoms.

The Detective Up Late

~ kzL ~ Leave a comment

Sean Duffy #7

Na, vienintelis Sean Duffy man sugebėjo permušti klausymo bloką po “Vėjo nublokštų”. Tai negalėjau atsistebėti, kad pramiegojau naują serialo seriją, bet kartu ir džiaugiausi, nes buvo labai faina sugrįžti į Belfastą ir klausytis tokio mielo airiško akcento su visais “peeler” (policininkas), “beamer” (BMW) ir t.t. Nieko labai nespoilinsiu, knyga super, tik viliuosiu, kad nebus paskutinė, nes Sean jau pamažėle išeina į užtarnautą pensiją. Knyga užduoda serialo pabaigos toną, bet aš apsimesiu, kad nieko nesupratau. Kaip aš be Duffy???

Uždraustas sąsiuvinis

~ kzL ~ Leave a comment

“Uždraustojo sąsiuvinio” herojei – 43. Gal ir nebūsiu labai teisi, bet, man atrodo, kad be kem, šitos knygos gal ir neverta skaityti, tikrai nesurezonuos taip, kai tau jau 40+. Nors pagal Valerijos vaikų amžių net ir daugiau, nes Valerijos amžiaus vaikus turi dabartiniai penkiasdešimtmečiai +. Vis dėlto yra tiesos ten, kai sakoma dabartinis kem yra new trim.

Knygoje dar girdimi antrojo pasaulinio atgarsiai, Valerijos šeima vos vos suduria galą su galu, tad Valerijai tenka dirbti, kas dar nėra labai įprasta. Net ir vos pasiturintiems įprasčiau samdyti namų pagalbininkę suktis virtuvėje, nei dirbt pačiai. Mūsų herojė viską priima kaip duotybę, taip jau ji išauklėta – iš pasiturinčiais buvusių tėvų rankų – į vyro (nors ir ištekėjus iš meilės), o tada jau vaikai, virtuvė ir bažnyčia. Ji nelaiko savęs nei labai išskirtine, nei protinga, toks yra gyvenimas ir reikia taip jį gyventi. Padoriai ir be bereikalingų klausimų. Kad žmonėms nebūtų apie ką pliaukšti liežuviais. O nekvestionuojant gyvenimo, galima ir visai nieko jaustis, visai laimingai.

Bet jei vieną dieną iš tavo “laimės” pasijuokia tavo dukra, apie kurią liežuvius paleidę jau loja visi kaimynai, ir kuriai iš nežinojimo, kaip reaguoti, skaldai antausius, kažkada ir pačiai ateina klausimas, ar čia jau viskas, ar būnant 43 viskas jau išbarstyta ir sau nebeliko nieko? Ir kas liko iš didelės meilės savo vyrui, o ar tikrai ten buvo meilė? Ir kaip iš viso drastiškai pasikeitė pasaulis, kaip nueina viena karta ir ateina kita, kurios nei išeina, nei norisi suprasti.

Romanas išleistas 1952 metais, ir jis, nors ir yra pokario balsas, labai taikliai aprašo moters žvilgsnį į save, tuo laiku dar labai neįprastą, sunkiai įvardijant, ką ten pamatai, gal net nelabai įsivaizduojant, ką su tuo nauju vidiniu pasauliu veikti ir kaip į jį reaguoti. Taip pat šis romanas rodo pirmuosius moters žingsnius iš šeimos į pasaulį, kuriame ji gali turėti nuomonę, savo norus, savo interesus, savo darbą ir uždarbį. Su kieviena karta tas “išėjimas” pereina į kitą lygį, kuris skirtingas skirtingose kultūrose, bet iki šiandien vis dar labai aktualus, ypač kai pastaraisiais metais žingsnių atgal buvo daugiau nei žingsnių į priekį.

Gera knyga, nors gal kartais lėtoka ir kartais užknisanti, bet realiai tai kartais nejauku net, kaip taikliai surašyta, kaip kai kurie dalykai šeimose nesikeičia nuo amžių amžinųjų, kaip vengiant konflikto daug kas nutylima ir visai nesvarbu, seni laikai ar nauji. Na, bet nauji vis tiek geriau.

____________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Miško maudynės. Shinrin-Yoku

~ kzL ~ Leave a comment

Popierinės knygos niekaip neprisiruošiau skaityti (o gaila, nes labai graži knyga), tai suklausiau audio. Maloniai ausiai įskaityta, trumputė knyga, po kurios, žinoma, norisi pirmu taikymu keliauti į mišką ir apsikabinti kokį medį. Ir šiaip klausydama suvokiau, kaip seniai nebuvau gamtoje. Nu, liūdesys, kurį reikia ištaisyti ir apskritai mažiau tingėt išsiridenti iš namų.

Labai kažkokių didelių naujienų iš knygos nesužinojau, nes esu skaičius “Paslaptingą medžių gyvenimą“, tai šioji toks labiau apibendrinimas, labiau apie miško įtaką žmogui (Medžių gyvenimas labiau apie medžių tarpusavo ryšius, labai įdomi knyga, labai rekomenduoju). Buvo labai įdomu sužinoti apie kvapus, aromatus, tai reiktų nepalikti vien žinių lygyje, o ir papraktikuoti, pagarint aromatinių aliejų, kurie veikia visokius ten smegenų centrus ir gerina savijautą.

Tai tiek. Jei paklius į rankas, pavartykite.

Mes – Malveiniai

~ kzL ~ 2 Comments

Nežinau, kodėl tokia puiki rašytoja kaip Joyce Carol Oates LT kažkaip nesulaukus dėmesio, kurio, manau, tikrai yra nusipelniusi. Pačiai tenka galvą nuleidus sėdėti, nes KŽ Giedrė jau minimum dešimt metų mane ragina paskaityti šios rašytojos knygą “Blonde“, panašiai metų knyga manęs laukia lentynoje ir, prisipažįstu – labiausiai baugina savo apimtimi. Ką tik patikrinau audible ir ten tik sutrumpinta knygos versija, kas per nesąmonė! Univeros laikais skaičiau “Žaltvykslę”, atsimenu, kad labai patiko ir visiškai neatsimenu, apie ką. Žinau, kad aukštai užkeltą lentynoje turiu labai seno leidimo “Prašmatnūs žmonės”. Malveiniams irgi teko pastovėt eilėje, tad bent jau jūs tokios klaidos nedarykit ir, jei užkliuvo akis, imkit kuo greičiau, ypač mėgstantys šeimos istorijas.

“Mes – Malveiniai” skaitytoją pasitinka su laiminga, kiek crazy, bet kartu savaip tobula Malveinių šeima – keistuolė biškį prie meno mama Korina, įsižiūrėjus – tikra gražuolė, tvirtas tėtis, iki sutinkant Korina visiškas plevėsa ir lovelasas, vienas už kitą mielesni vaikai – trys berniukai ir mergaitė, šeimos princesė, miestelio ir mokyklos numylėtinė. Kokia žavinga jų tapusavio meilė, pakantumas vienas kito keistenybėms, kokia pasakiška tos meilės pripildyta Aukštymės ferma. Net neįtarsi, kad viskas laikosi ant mažojo pirštelio, kuris, deja, neatlaiko šeimą ištikusio įvykio.
Po jo – viskas tik vaidinimas ir tyla, kuri lyg ir turėtų išspręsti susidarusią situaciją, maždaug, jei nematau ir apie tai nekalbu, tai ir nieko nėra, lyg ir visiems išoriškai patogiau ir labiau visuomenei priimtina, bet realiai ta tyla tokio žiaurumo, kad besikaupiantis spaudimas viską išspogdina velniop. Nebeatlaiko jokia meilė, nes ji tiesiog ne ten nukreipta.

Labai įdomų kampą paima autorė. Labai netikėtai išsprendžia susidariusią situaciją, nenoriu spoilinti. Vieno žmogaus, iš kurio labiausiai gal tikėtumeisi stiprybės ir šalto proto, nesugebėjimas tvarkytis su situacija, sužaloja visus kitus. O kitas žmogus, didysis šeimos meilės šaltinis, pasirenka… net nežinau, ką – vengimą, ignoravimą, apsimetinėjimą. Lyg ir gelbėja vieną žmogų, bet galiausiai nuskandina visus. Net skauda skaityt.

Labai rekomenduoju, puiki knyga. Skaudi, bet šviesi, o J.C.Oates apskritai yra absoliuti šeimos santykių ir neįtikėtinai tikroviškų personažų meistrė.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”

Pacientė

~ kzL ~ Leave a comment

Čia tikriausiai bus iš variantų, kai man knygos autorius (ir knygos viršelis) patiko labiau nei jo knyga (Graeme Macrae Burnet lankėsi 2024 metų knygų mugėj ). Knyga irgi patiko, bet, aišku, nieko panašaus į “Protu nesuvokiamai genialų romaną”, nu, come on, Hannah Kent, tikrai perspausta su šituo pasakymu (nors greičiausiai net neskaitei šios knygos ir visai nerašei šios frazės, na, bet už frazę gavai $$, tai sorry – not sorry).

Knyga man stogo toli gražu nenunešė, vietomis net ir buvo nuobodoka. Iš tikrųjų tai labai gerai skaitėsi užrašų knygutės, ypač tas pacientės bandymas suvaidinti durnę, visokie ten pėdkelnių draskymai, stulpų krapšymai ir įsivaizdavimai, kad daktaras tave stebi, nors, sprendžiant pagal daktarą, jam šimtą metų dzin ta pacientė, greičiau po konsultacijos jis varė įkalt nei spoksot per langą, kur ta gražuolė nulingavo. Man kuo puikiausiai dėliojosi to laikmečio vaizdas, kai damoms tas ar anas pridera ar nepridera ir labai suprantamas herojės noras iš visokių nustatytų normų išsilaisvinti. Na, ir jos tapatybės skilimas, kai net labiau faina būti kažkokiu personažu, nei savim, užguita pelyte, irgi pasirodė įtikimas. Maždaug, fake it till you make it. Bandai bandai ir gaunasi. Tik būtų gerai per daug nesusimaišyti.

O štai beletristiniu stiliumi parašyta psichiatro dalis kažkaip nevažiavo man, kaip sakiau jau, buvo nuobodoka. Nors man patiko psichiatro kreiziškumas, tai, kaip jis bandė šokinėti prieš sistemą ir kažkam įkąsti, tik nelabai aišku, kam. Galiausiai sau į uodegą. Po knygos pristatymo tikėjaus labai didelės dramos, nulėmusios Braitvaito likimą, bet ta drama irgi nebuvo kažkokia ekstremali – paliktas vaikas ir tiek, vaikiškose knygose, kur pagrindiniai veikėjai našlaičiai, būna baisesnių. Bet vis dėlto patiko autoriaus užduota mįslė – tai genijus tas Braitvaitas ar šarlatanas. Summa summarum išeina, kad viena koja genijus, o kita – šarlatanas, o svarbiausia, visiškai atsipūtęs ir nesukantis galvos dėl savo konsultacijų pasekmių. Čia tai žiauroka, nu, bet ką padarysi, kad žmonės tokie. Plakasi prie žvaigždžių.

Pabaiga, nors ir neaiški, patiko. Autorius užriša skaitytojui akis, tris kartus apsuka apie savo ašį ir, na, ką, akla višta, į kurią pusę tiltas? Tai ką, parašiau dabar ir nebežinau, kiek čia žvaigdžių vertint, gal visai ir patiko labiau nei “It’s ok” trys žvaigždės. Kaip jums?

Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija

~ kzL ~ Leave a comment

“Fado” spėjau perskaityti dar iki Knygų mugės. Atrodo, mažutė knygelė, bet nepasakyčiau, kad labai lengvas skaitinys ir nebuvo taip, kad atsisėdau ir perskaičiau per vakarą, net pati nustebau. Man kažkaip labai sunkiai dėliojosi galvoj tas Lietuvos 1960-aisiais paveikslas, ypač tas utopinis Lietuvos izoliavimasis nuo sovietų į svajonių salą niekaip neįvyko, ypač, kai nepavyko lenkams. Nu, kaaaip? Mieliems draugams portugalams, gyvenantiems pasaulio pakraštyje – taip, sutinku ir natūralu, na, o mums? Be lenkų gi niekaip.

Nors knygos autorius skaitytojams surašė skaitymo taisykles, man jos nelabai pagelbėjo, o labiausiai knyga galvoje susidėliojo po pristatymo mugėje, kur istorikai linksmai tarpusavyje padiskutavo, svarstydami, ar autoriaus išvedžiojimai “makes sense” ar ne”makes sense”. Žinoma, profesionalai žino visus šaltinius ir išeivijos vizijas, kuriomis remiantis Norbertas Černiauskas, o man tas svarstymas, ar čia labai kūryba, ar nelabai, tikrai labai apsunkino gyvenimą. Mugės diskusija man tapo gera atramos platforma. Tad jei jūs taip pat pasiklystumėte, tai rekomenduoju arba eit į pristatymą, arba kokį interviu susirast.

Knygoje man labai trūko Kauno, iš buvusio labai svarbaus tarpukariu, jis kažkaip labai prašapo. Sutinku su kažkur Fb tyruose skaitytą atsiliepimą, kad knygoje labiau yra neįvykusi Vilniaus, o ne Lietuvos istorija. O linksmiausia buvo paskutinė knygos dalis – apie Naujojo Vilniaus kūrimąsi Afrikoje. Nors ir didžiausia fantazija knygoje, man ji lengviausiai skaitėsi, įsitikėjo ir buvo smagiausia. Gal kad buvo galima pasileisti plaukus ir nebereikėjo remtis jokiomis vizijomis ir planais? Ypatingai faini personažai man buvo doriesiems persikėlėliams ūkininkams kėlę lietuviai-brazilai.

Bet šiaip kažkai liūdna buvo skaityt. Gaila man tos neįvykusios istorijos, nors tu ką. Bet kartu pats tokios idėjos galvoje atsiradimas yra tokias savotiška dovana, naujai atrastas paralelinis pasaulis (nors ir tik įsivaizduojamas), daug mielesnis, nei realus, kaip Dalios Leinartės aprašytas.

________________________________

Už knygą ačiū “Aukso žuvims”

Vėjo nublokšti

~ kzL ~ 1 Comment

Sunkiai įtikėtina, kad paauglystėje, kai visos klasiokės, mamos, tetos ir kaimynės rijo “Vėjo nublokštus”, aš niekaip šia knyga nesusigundžiau ir likau neskaičius, nors ji ir buvo namų bibliotekoje. Būtų kas pasakęs, kad ją klausysiu už šimto metų, būčiau pati nepatikėjus ir, jei ne dalyvavimas audiotekos.lt komisijoje renkant geriausią metų balsą, vargu, ar būčiau kada susigundžius. Net ir komisijai klausiau maždaug, nu, gerai, nebėra kur čia trauktis. O paskui jau trauktis net nesinorėjo. 46 audio valandos tiesiog ištirpo ir, man atrodo, buvo suklausyta per rekordiškai trumpą laiką. Ir kaip faina, kad nežinojau visiškai siužeto vingių, nei ko laukti ar tikėtis.

Aišku, didžiausi aplodismentai Metų balso laimėtojai Vestai Šumilovaitei-Tertelienei! Jei ne jos nuostabus įgarsinimas, tikriausiai taip ir bučiau nesusipažinsu su Skarlet. Tik jai esu dėkinga už suvystymą švelniu balsu, kai niekur nebesinori lėkti, nieko nesinori žiūrėti, net skaityti – vien tik kuo greičiau pas audio Skarlet! Bravo ir ačiū.

Kadangi nelabai ką turiu neigiamo vardint, tai pasakoju, kas patiko. Tai pirmiausia – istorinis knygos aspektas – JAV pilietinis karas, šiaurės ir pietų susiskaldymas, kuris toks pažįstamas iš šiandienos aktualijų. Net leidžia geriau suprasti šiandienines valstijas. Antra, man taip patiko knygos veikėjai – pradedant nenuorama gaivališkoji Skarlet, kuri taip žavingai laužo nusistovėjusias normas, baigiant aukle ir gražuoliu Retu, kuris, ach, toks žavingas, toks aštriaakis ir aštrialiežuvis pašaipūnas, išjuokiantis pietietišką sąstingį ir nesibodintis traukti Skarlet per dantį. O Skarlet tėvai – pašėlęs rėksnys Džeraldas, tvirtoji Elena ir užknisantis flegma, bet protingas Ešlis. Žavinga, kad veikėjai tokie neplokšti, labai gyvi ir charekteringi.

Na, ir šiaip Margaret Mitchel, beje, 1937 metų Pulitzerio premijos laimėtoja, mane savo kūriniu nustebino – nebuvo kada nuobodžiaut, jokių nukrypimų į pievas (vienintelis kiek užtemptas buvo politinis viražas antroje knygos dalyje), ir kaip savo laikotarpiui (knygos klausiau neištraukdama jos iš laikmečio konteksto) turėjo apskritai būti mindblowing. Labai juokingos man atrodė tik numatomo sekso vietos, kaip kad sovietiniuose filmuose, nutoldavusios kažkur į tolius. Na, tikrai nustebau, kad Skarlet spėjo pastoti nuo savo pirmojo vyro, nes Mitchell nesiteikia savo skaitytojui apie tai užsiminti.

Wiki sako, kad ši knyga yra antra skaitomiausia JAV knyga po Biblijos. Neveltui. “Vėjo nublokšti” – puikus istorinis meilės romanas. Labai rekomenduoju, ypač audio versiją iš audioteka.lt.

4 3 2 1

~ kzL ~ Leave a comment

Pastaruoju metu tokias plytas ryžtuosi tik audio klausyt. 37 valandos ir, išskyrus gal kelias vietas, kur labai jau įsiveliama į JAV vidaus politikos reiklaus, visai neprailgo, buvo įdomu, o Paul Auster balsas yra tiesiog nuostabus. Na, iš tų variantų, kur galėtų dar ilgiau skaityti ir mielai klausyčiau.

Pati knygos idėja gal ir nėra labai didelė naujovė, apie paralelinius to paties žmogaus gyvenimus skaičiau pas Kate Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo“, tik Paul Auster Archie Ferguso gyvenimą pradeda keturis kartus ir tada jau jais žongliruoja. 1.0 skyriuje pasakoja, kaip iš rytų Europos štetlo į Ameriką atvažiuoja jo pro kažkuris senelis, greit prabėgama per gimimus iki tada, kai gimsta Archie, o tada jau skyriai 1.1, 1.2, 1.3, 1.4, 2.1, 2.2 ir t.t. Keturi skirtingi Archie Fergus gyvenimai, kuriuose daug autobiografiškumo, perpinto su autoriaus fantazija ir nelabai atskirsi, kur kas.

Vienuose gyvenimuose Archie užauga gražioje, mylinčioje šeimoje, tampa tuo ar anuo, kitoje – tėvai išsiskiria, trečioje dar kaip nors (tiesą sakant, per klausymo mėnesius net nelabai ir beprisimenu, tad puikiausiai galėčiau klausyti iš naujo ir manau, tikrai dar rasčiau visokių nepastebėtų dalykų), vienoje Archie įsimyli vieną mergina, kitoje iš vis neturi, tai va toks pynimėlis vyksta. Iš pradžių, gal atrodo, kaip čia viską prisimint ir nesumaišyt, bet, tiesiog klausiau nesiparindama, audio neatsiversi atgal ir nepasitikslinsi, tai tiesiog neverta sukt galvos. Puikus tekstas, nuostabus balsas, klausai ir tiek.

Knyga gal kiek priminė mano meilės Philip Roth “Portnojaus skundas“, nes, o dievai, kokių tik velnių nėra paauglio bachūro galvoj!!! Šitoj – įvairiausios variacijos sekso ir seksualinių orientacijų, tai jei tokie dalykai erzina, tai tikrai knygą geriau apeiti iš tolo. Man tai buvo žiauriai įdomu pabūti toj galvoj, pamatyt pasaulį iš tokios perspektyvos. Tai va kiek guodžiuos, kad kai perskaitysiu visas Roth knygas, man dar bus likęs Paul Auster (nes nusipirkau seną “Niujorko trilogijos” leidimą), kuris savo nuostabiu balsu, atrodo, yra įskaitęs visas savo knygas.

Prieš srovę. Sabiha – žuvų draugė

~ kzL ~ Leave a comment

Knygų mugėje mane ištiko laimė susipažinti su vertėja, rašytoja Vytene Saunoriūte Muschick. Kai suvedžiau galus, kad čia Alinos Bronsky knygų vertėja, vos nenualpau iš laimės („Vėjo nublokšti“ įtaka). Vytenė buvo žmogus, kuris mugėje mane labiausiai prajuokino fraze: „Žinau, kad esi Žiurkė, bet koks tavo vardas?“. Priminė darželio laikus. Ir tada dėjom kalbos. Man atrodo, jei ne mugė būtume prakalbėjusios iki vakaro, na, bet mugė, tai autoriams bendravimo su skaitytojais ir glėbesčiavimosi su kitais autoriais laikas, nėr kada su žiurkėm. Bet vis dėlto labai trumpai spėjome pakalbėti apie tai, kaip atsirado „Prieš srovę. Sabiha – žuvų draugė“.

Kokios neįtikėtinos būna knygų atsiradimo istorijos. Atsimenu, kai paėmiau į rankas Sabihą pirmą kartą, tai niekaip negalėjau atsistebėti, kodėl Albanija, kodėl tokia knyga. Lietuviai, nuvažiavę į Albaniją, archyvuose (?) aptinka visų pamirštą (diktatoriaus pagalba) nuostabią albanų mokslininkę ichtiologę Sabihą Kasimati, ir parašo apie ją knygą! O paskui bando įtikinti albanus atsikvošėti ir pamatyti, kokį lobį turi pamiršę. Atrodo, kad įtikino sėkmingai, nes Tiranos zoologijos sodas įrengė specialią edukacinę erdvę, kurią pavadino „Sabihos Kasimati žuvų mokykla“. Ją sukūrė jauna energinga edukatorė Eni Dare (įkvėpta komikso), jos vyras menininkas Driant Zeneli su savo studentais susuko filmą „Those Sweet Murky Waters“, o komikso autorės (Vytenė su Lina) sukūrė edukacijų vaikams medžiagą. Kuo ne kosmosas?

Visai neseniai “Prieš srovę” perskaičiau dar kartą jau kitom akim. Kokia nuostabi, protinga, drąsi ir kūrybinga buvo Sabiha. Ji ne tik įkūrė gamtos mokslų muziejų, bet ir sukūrė albaniškus pavadinimus žuvim! Tik dar labiau liūdna, kad diktatūra anksti pasirūpino pašalinti šią išdidžią ir nepatogią moterį. Vienas gražiausių momentų Knygu mugėje buvo pamatyti mažytę mergaitę, gal kokių 7-8-erių, už savo santaupas perkančią “Žuvų draugę”. Mama net kelis kartus perklausė, ar tikrai šitą knygelę pirks pati. Koks ryžtingas ir neperkalbamas buvo jos veidelis, beveik apsižliumbiau žiūrėdama ir stebėdamasi, iš kur ji sugalvojo, kad reikia būtent šitos knygos. Tikriausiai auga Sabihos darbų tęsėja.