Vilko laimė

Paolo Cognetti “Aštuoni kalnai” prieš ketverius metus mane tiesiog apžavėjo, tad su nekantrumu ėmiausi naujos autoriaus knygos. “Vilko laimė” patiko, bet nenustebino taip kaip pirmoji skaityta knyga. Tiesa, knygos nuotaika ir tematika panašios, tad labiausiai, žinoma, ir rekomenduoju skaityti kalnų mylėtojams.

Knygos veiksmas, o jo mažai, labiau norėtųsi sakyti – knygos kasdienybė – rutuliojasi kalnuose. Kalnuose žmogus yra niekingai mažas, nesusitaikymas su savo mažumu – tiesus kelias į aroganciją, kuriai kalnuose nėra vietos. Nei pasipūtimui, nei per dideliam pasitikėjimui savo jėgomis. Gal todėl knyga ir skaitosi kaip kokia meditacija apie gyvenimą kalnuose, atsidavimą paprastumui, pasidavimą kalnų ritmui, didybei ir ramybei.

Knygos veikėjo Fausto gyvenimas kalnų papėdėje visiškai sugriuvo, tad jis važiuoja į kalnus, į kuriuos visada mėgo pabėgti, ir įsidarbina virėju užeigoje – visą dieną puodai-bliūdai ir nėr kada galvot apie nenusisekusį gyvenimą. Pamaitinti alkanus – didelė prasmė. Čia, nors niekas daug neplepa, daug kas pasakoma nebyliai, mezgasi naujos draugystės ir meilės, kurioms kalnai suteikia magijos, išsisklaidančios nusileidus į lygumą. Kalnuose – kitas pasaulis, kiti matai. Jei tame slypi gyvenimo prasmės ir laimės paslaptis – ar beverta leistis žemyn?

Trumpa, rami, kelių vakarų ar savaitgalio dienos parymojimui.

——————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Oranžinis romanas. Ambasadoriaus užrašai

Kaip įdomiai kartais susiklosto knygų likimai. Šioji išėjo prieš pat Ukrainos karą. Skaičiau ir galvojau, kad jei būtų išėjusi vėliau, matyt, būtų buvusi visai kitokia knyga, na, o gal visiškai klystu. Tiesiog prieš karą mano lūkesčiai knygai tikriausiai būtų buvę visai kitokie. Skaitant knygą karo fone, ji pasirodė tokia daugiau pramoginė, o šiuo metu tapo įprasta kasdien skaityti žinias iš karo zonos, įvairias situacijų analizes, pasaulio atsaką į Ukrainoje vykstančią tragediją ir, prieš miegą, kosminio ramumo Arestovičiaus interviu. Taigi, jei skaitysite, nusiteikite – tokios Ukrainos, apie kurią rašoma knygoje, jau nebėra.

Nepaisant pasikeitusių aplinkybių, buvo įdomu skaityti. Sunkiausia gal suvokti, kokia vis dėlto didelė šalis Ukraina. Didelė šalis – didelė rinka, dideli pinigai, dideli interesai, didelė korupcija, dideli skandalai. Viskas padidinta keturiasdešimt kartų (na, man taip lengviau įsivaizduot, pagal Ukrainos gyventojų skaičių). Rinkiminės kovos – neįtikėtinos. Smagiausia, žinoma – skaityt apie visokius ambasadoriškus reikalus, protokolinius kuriozus, įdomiausia – apie kultūrinius dalykus, susitikimus su rašytojais (jau užsisakiau Andrejaus Kurkovo knygą).

O šiaip, skaitykime ukrainiečių autorius ir taip skatinkime leidyklas versti ukrainiečių knygas, tokiu būdu remkime rašytojus. Slava Ukraini!

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Mirtis rytuose

Abir Mukherjee jau patikrintas autorius, tad jo Kaltukos detektyvų seriją mielai skaitau – kol kas nepasitaikė jokių loginių fantastikų, kurios detektyvą teisiog numarina.

Ketvirtoji Semo Vindemo byla man pasirodė mažiausiai egzotiška iš visų keturių, ko šiek tiek gaila, nes Indijos subtilybės tikrai yra stiprus šios serijos prieskonis. Pirmoji knygos dalis gal kiek užtęsta ir pritrūko įtampos, bet antrojoje autorius susigriebia, užduoda įtampėlės ir skaitytojui belieka džiaugtis, kad rytoj nereikia į darbą ir gali skaityti iki pabaigos.

Na, o detektyvų ir trilerių siužetų aprašinėti nematau reikalo, bet jei labai labai trumpai – mūsų herojus išvažiuoja į ašramą gydytis priklausomybės nuo opijaus ir čia jį visai netikėtai pasiveja praeitis iš Londono laikų, kai Semas, jaunas karjerą pradedantis pareigūnas, susiduria su pasaulio neteisybėm, kurios palieka dūšioj nuoskaudą ir kartėlį. Tos neteisybės per gyvenimą Semas gauna pilną dozę su kaupu, tik gyvenimo patirtis priverčia į ją skirtingai reaguoti, ką skaitytojas ir pamatys knygos pabaigoje.

Taigi, Mukherjee gerbėjai drąsiai gali tęsti pradėtą seriją, o visiems ieškantiems gero detektyvo – siūlau pradėt nuo serijos pradžios, nors visas knygas galima pavieniui skaityti, bet, man atrodo, smagiau sekti Vindemo istoriją nuosekliai. O man jau smalsu, kokia bus penktoji byla, tikiuosi ji jau laukia Rasos Drazdauskienės vertimų eilėj.

___________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”

Anglų kalbos žodynas

Taip laikiau 2022 m. Knygų mugės, tiek daug turėjau nuveikti, tiek susitikti, prisipirkti kalną knygų, daug džiaugtis, šypsotis, kol paskaus žandai, atrasti, apkabinti seniai nematytus, gyvai susipažinti su pažįstamais internetuose. Bet tą dieną mūsų gyvenimai sustingo ir, nors pradėjome kvėpuoti ir adaptuotis prie naujos realybės, tą dieną prasidėjęs karas, kaip koks insultas, paliko iškreiptą veidą ir tabaluojančią nevaldomą ranką.

Šiandienos akim matau, kad ta pirma diena buvo kaip kažkoks košmaras, kuriuo niekaip negalėjome patikėti ir vis tikėjomės iš jo pabusti. Man iš vidaus kažkaip vis veržėsi mugės džiaugsmas, kurį kaip kokią musę nuspriegdavo plaukiančios naujienos ir vaizdai. Man atrodė, kad mano šypsena yra baisi klouno grimasa, o iš akių plūsta neužtikrintumas ir siaubas.

Vos tik atėjusi į mugę, skubėjau į “Alma Littera” stendą, kur tiesiai iš puikiosios Ingridos rankų įsigijau Akvilinos Cicėnaitės naują knygą – popietės susitikimui (pirkau ir galvojau, ar galėsiu kada nors ją perskatyti) ir nuskubėjau į pokalbį apie Pranciškų Skoriną su A.Bumblausku ir A.Nykžentaičiu. Niekada nepamiršiu šių dviejų istorikų veidų tą 2022 02 24 11 valandą prasidėjusiame susitikime. Nieko neatsimenu apie Pranciškų. Tik sustingusius istorikų veidus.

Nieko neatsimenu ir iš susitikimo su Akvilina ir Dovile Raustyte, “Tobulų žmonių istorijų” autore. Po šio susitikimo išėjau iš mugės, nes nieko nemačiau ir negirdėjau, kas ten vyksta. Buvau tokiam šoke, kad net sulaužiau pažadą antrą dieną padėti mažai leidyklai jų stende.

Po beveik dviejų mėnesių rašau pirmą įrašą. Vos prieš savaitę paprasta aukštuomenės damos knyga pramušiau skaitymo bloką (pamenat, tokį jau išgyvenome, kai prasidėjo kovidas, nebeatsimenu, kas tada pramušė). Nors ir per perkreiptą vidinį veidą, gyvenimas srūva arterijomis ir įprasmina mažus džiaugsmus – švarią šiltą savo lovą, raminančią kasdienybės rutiną, ramybę iššiunčiant vaikus į mokyklą, mėgavimąsi skaitymu, galimybę padėti kitam.

Kaip jau sakiau, knygos pristatymo neatsimenu. Reikės paieškoti, gal yra koks įrašas. Ant knygos yra alia lipdukas-įspėjimas, kad čia ne koks žodynas (ar tokių dar būna popierinių?), o romanas, o aš skaičiau ir galvojau, kad čia ne romanas, o meditacija. Apie migraciją-emigraciją, kalbėjimą ir susikalbėjimo neįmanomybę, apie tapatybę ir meilę miestui (Vilniui), apie negimtąją kalbą (“Kai kalbu negimtąja kalba, jaučiuosi įrėminta, įkalinta, standartinė. Dar – banali, vaikščiojanti emigrantės klišė. Toji, kuri buvo beribė – dingsta, atsiranda tik lėktuvui leidžiantis mylimo miesto oro uoste”, apie šeimas ir jų nebuvimą, vaikus, tėvus ir childfree, baisiausius būdus mirti ir amžinybę ir dar milijoną dalykų.

Man daug kas knygoje buvo iki skausmo artima ir nuolat stebino, kaip viskas jautriai iki skausmo surašyta. Artima būtent dėl to, kad taikliai įžodinta, kodėl, nepaisant šimto vienos galimybės išvažiuoti, niekur su visam nevažiavau ir visiems užjūrio jaunikiams kaip įnoringa princesė kartojau, kad tekėsiu tik už lietuvio ir gyvensiu Vilniuj, žodžiu, jokie žilvinai iš už jūrų marių nepageidautini. Gal dėl to ir prasidėjęs karas taip paralyžavo? Kad gali tekti tokia dalia? Išvažiavusios.

Dabar galiu pasigirt, kad padariau neįmanomą – perskaičiau “Anglų klabos žodyną”. Emociškai ne pati lengviausia knyga (nes meditacija), bet skaitosi lengvai, slysta, bet kartu ir paklibina daug vidinių durų rankenų.

Tobulų žmonių istorijos

59694444. sx318

Apie novelių ar apsakymų knygą visada sunku rašyti, nes turi kažkaip ten sumarizuoti, apibendrinti ir iš to parašyti kažką protingo, o visa šita daryti tingisi, užtenka darbe ištisai grumuliuoju, bendrinu ir sumarizuoju. O man, žinia, norisi skaityti ir mėgautis, o ne darbuotis. Tai aš labai trumpai – “Tobulų žmonių istorijos” man labai patiko ir skaitydama džiaugiausi, kad va, jau antrą lietuvių autorės novelių knygą skaitau (po Akvilės Kavaliauskaitės “Kūnų”) ir patinka. Tiesa, “Kūnai” man apskritai labai labai patiko, net daviau 5 žvaigždutes ir net iki šio atsimenu, kodėl (todėl, kad su aiškiom ir į temą pabaigom).

Iš šios knygos man liko kai kurių novelių atmosfera, nuotaika ir vaizdai, kurie vis pas mane sugrįžta. Kadangi esu magiškojo realizmo mylėtoja, tai patiko ir pasivaikčiojimai tarp paralelinių realybių, ir grožio mainai į įkvėpimą. O šiaip svarbiausia, kad buvo įdomu, smalsu ir puikiausiai susiskaitė. Todėl rekomenduoju nepraeit pro šalį, o aš tikiuosi atsidurti knygos pristatyme atkeliaujančioje Knygų mygėje (2022).

__________________________________________

Knygą skolinausi iš Naujamiesčio bibliotekos, pagaliau išmokau užsisakyt internetu (čia ačiū Giedrei M.)

Tu ir esi kolibris

Tu ir esi kolibris | Knygos.lt

Man atrodo, Sandro Veronesi “Ramus chaosas” nebuvo labai sėkminga knyga, nes, atsimenu, visur buvo nukainuota ir buvo galima už grašius nusipirkti. Dėl to liūdėjau, nes jei autorius nenusiseka, greičiausiai niekas jo daugiau nebevers, o itališkai nemoku. Liūdėjau, nes “Ramus chaosas” man labai labai patiko, net buvo mano 2010 metų geriausia knyga. Negalėjau patikėt, kad ant viršelio vėl matau Veronesi pavardę! Užtruko kokį dešimtmetį su trupučiu. “Ramų chaosą” iki šiol labai rekomenduoju.

Man taip patinka būti Veronesi pasaulyje. Šis – kaip kaleidoskopas, iš mažų detalių, laiškų, užuominų ir laike pabirusių įvykių – sukasi sukasi ir po truputį sukrenta į Marko Kareros gyvenimo virtražą. Iš pradžių skaitant tos užuominos kiek vargino, vis galvojau, kad vėl kažką praleidau, nepagavau, bet paskui pajutau knygos ritmą ir ramiai stebėjau ir laukiau, kur motyvas pasikartos ir autorius paaiškins tai, apie ką buvo užsiminęs.

Sunku sudėlioti, apie ką ši knyga (apie gyvenimą) ir kodėl ji taip užburia (nes tikra ir be povyzos). Markas Karera, žmogus, kuris laike stovi kaip uola upėje – laikas ir gyvenimas srūva aplink kaip vanduo arba kaip kolibris, paukštelis, kuris per sekundę suplazda begalybę kartų vien tik tam kad kabotų ore prie skaniausio pasaulio žiedo. Ir vieniems duota būti tuo vandeniu – nuolatos keistis ir judėti, o kitiems – būti uola, atrama ir namais, į kuriuos sugrįžtama atsikvėpti.

“Tu ir esi kolibris” – ir keista neišsipildžiusios ir išvarginusios meilės istorija, ir knyga apie netektis, kurios sukelia netekčių cunamius, ir istorija, kurioj meilė nugali viską ir yra svarbiausia, kas nutinka žmogui šiam pasauly. O šiaip tai neklausykit manęs, nes iš manęs Veronesi atveju – nulis objektyvumo.

____________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms” ir juodoms avims

Klara ir Saulė

Pradėjus skaityti “Klarą ir saulę” neabejotinai patenki į Ishiguro pasaulį, man panašus jausmas ištiko su Sebaldu- nors jo “Išeivius”, atrodo, skaičiau prieš šimtą metų ir visiškai nebeatsimenu, skaitydama “Austerlicą” labai aiškiai jaučiau, kad šitam pasauly jau esu buvus, pagal tą nuotaiką net ėmė išplaukti “Išeivių” vaizdiniai, kas didžiai mane nustebino. Taip ir su Ishiguro pasauliu – skaitytojas patenka į savotišką būseną, atmosferą, kur viskas labai susikoncentravę į kelis veikėjus, o visa aplinka ir kontekstas toks visiškai išplaukęs ir visą skaitymo laiką dėliojasi iš detalių.

Klara – dirbtinė vaiko draugė, dirbtinio intelekto produktas. Ji taikinga ir protinga, suprogramuota būti gera ir nuolanki, empatiška, net altruistė. Knygoje nieko apie dirbtinio intelekto “nusimokymus” kopijuojant žmones nerasite. Didžiausias Klaros ir bet kurio dirbtinio draugo uždavinys – perprasti žmones, kurie juos nusipirko, ir neleisti jiems pasijausti vienišiems, nes vienišumas šioje pamodifikuotoje visuomenėje – didelė problema. Bet Klarai, išskirtinai sumaniai ir jautriai į pasaulį žvelgiančiai robotei, pradžiai numatytas kiek kitas likimas. Lemta ar nelemta bus jam išsipildyt – čia knygos intriga.

Vienas iš Ishiguro žavesių yra jo knygų skirtingumas. “Neleisk man išeiti” ir “Dienos likučiai” – tokios skirtingos. Šioji turi daug sąsajų ir sąskambių su “Neleisk man išeiti”, tik pakaitalams/donotystei jau naudojami nebe žmonės, o robotai, tad kitoniškumo korta šioj knygoje nesulošė. Kitas aspektas, kur man norėjos aiškumo ir daugiau detalių – neišrinktųjų pasaulis, kuriam priklauso Džouzės tėvas ir Rikas, galbūti Riko motina, šioji iš viso kažkur pakibus tarp tų taisyklių. O kaip jis toks apskritai atsirado, kodėl jo ribos tokios išplaukusios? Kodėl tėvas gali grįžinėti į senąjį pasaulį, nors kaip ir nelabai gali jame gyventi, net ginklai tolumoj sužvanga, o kodėl Rikas (nepakylėtas vaikas, ką tai reiškia nespoilinsiu) nors ir pabrokytas, ne visai dar išbrokytas, pradžioj gal kaip vaikas, bet kas bus suaugus? Kitokio pasaulio grėsmė nuolatos tvyro knygoje, bet kažkaip nelabai grėsmės kilmė aiški, kaip ir paminėta “geresnio” robotų supratimo poreikis dėl neva jų grėsmės, nors knygoje niekada neužsimenama apie jokią dirbtinių draugų grėsmę.

Šiaip knyga labai lengai ir įdomiai skaitosi, bet, deja, nebus mano mėgstamiausių tarpe. Šioji tikrai man labai tiktų į young adult kategoriją, tai, net parekomenduočiau paaugliams, kurie jau viską aplinkui sugriaužė ir reikia naujos knygos. Tegul pabando, manau, turėtų patikti.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Mažasis griaustinis. Nuotykiai žėričiame slėnyje

Kokia faina knyga! Net negaliu patikėt. Toks malonumas buvo įgarsint ją vakarais, kokie žmonės, kokie nuotykiai! Net gaila, kad baigėsi, mielai skaityčiau toliau. Jei kaip aš esate įsimylėję Astridos Madikę, Tonja tikrai taps tokia pat nauja simpatija.

Tonja Glimerdal yra vienintelis vaikas nuošaliame slėnyje ir ne veltui ji vadinama griaustiniu. Ši garbanė pilna energijos, jos galvoje knibžda būriai idėjų ir apskritai ji ramiam kaimeliui suteikia bent kažkiek judesio ir veiksmo. Na, nelabai šiek tiek, labiau – daug! Draugystei amžius ne riba, tad geriausias Tonjos draugas yra slėnio diedukas Gunvaldas. Panašiai kaip ir slėnį, jį geriausiai išjudina Tonja. Ne tik išjudina, bet ir priverčia išspręsti senas problemas (neišspręsti Gunvaldo reikalai yra svarbiausia knygos siužetinė linija). O seniems reikalams išjudėti kartais reikia tiek nedaug – vaikiško jautrumo, užsispyrimo ir bekompromisės meilės.

Labai labai rekomenduoju, o už knygą dėkoju Alma litterai.

Irklais iki Niagaros krioklių

Šią knygą skaičiau labiau kaip biografiją nei romaną – nesitikėjau didelių literatūrinių viražų. Ir nors knygos romaninė pusė kartais per daug nukrypdavo į nelabai reikšmingus ir besikartojančius epizodus, per daug akių nevarčiau, nes dokumentinė knygos pusė tikrai labai įdomi.

Bent kiek sovietmečio paragavęs žmogus garantuotai prisimins, kaip sportas buvo tapęs vienu iš rezistencijos būdų – bet kokiose TSRS varžybose lietuvių, latvių ar estų pergalė sukedavo didžiulį džiaugsmą ir pasididžiavimą savo mažyte tauta. Kad ir kiek būdavo į galvas kalama tautų draugystė, net mažiausi pypliai, stebintys Žalgirio ir CSKA varžybas, pastarajai komandai nejausdavo jokių sentimentų, o įvairiausios Sovietų sąjungos pergailės, jei komandose nebūdavo lietuvių, buvo niekinės ir nesukeldavo jokio džiaugsmo.

Šios knygos herojė Sofija Gruca, lenkaitė, kurią karas pavertė sovietine piliete, pasakoja apie tarybinio sporto užkulisius – kaip Baltijos šalių sportininkai būdavo specialiai nualinami, kad nepraeitų atrankinių varžybų į tolimesnius čempionatus, kaip buvo patraukiami dėl savo netinkamos praeities, ryšių su užsieniu, kaip buvo išardomos sėkmingos komandos, nes reikėję pademonstruoti tautų “draugystę”. Dabartiniame sporte ne ką mažiau intrigų ir politikos, bet sovietinis turi savo porciją tamsumo. Skaitydama vis prisimindavau robotukinius Šiaurės Korėjos sportininkus ir rezisuotą sirgalių grupelę, kurios normaliam pasauliui atrodė kaip visiškos beprotės (kurių šeimos nariai galbūt sėdi įkaitais kalejime, kad linksmuolės nesugalvotų pabėgti).

Na ir svarbiausia romano siužeto linija ir skaudžiausia asmeninė tragedija – kelionė pas tėvą, į Kanadą. Ar įmanoma tokia kelionė tarybiniam piliečiui? Kokia tokios kelionės kaina? Kodėl Sofija nežinojo, kad tėvas išgyveno Katynę ir sėkmingai pabėgo į Vakarus. Ar įmanoma mylėti Sofiją ir jos motiną apleidusį, naujos žmonos nustelbtą žmogų? Ačiū autorei, kad neleido šiai istorijai nugrimzt užmarštin.

_______________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Jautrus žmogus

Su Keliautojais laiku nežinia, kur nukeliausi. Visada siurprizas. Šį kartą – netrumpa 400 puslapių kelionė po neturistines Čekijos vietas, tokias, kur bet kuri tauta supykusi tryptų kojomis ir mojuotų rankomis sakydami, kad čia viskas iškreipta ir subjektyvu, jei apie tai bandytų parašyti ne čekas. O tiesa tokia, kad tos paraštės ir pašaliai tikriausiai visur vienodi. Tokie, kur jų veikėjai apie save niekada neperskaito, o skaitančiuosius iš “nepakraščių” jų gyvenimai pertraukia skersvėju, nes gyvenant burbule lengvai užmirštama, kad toks egzituoja – nematai, vadinas ir nėra. Bet kartu skaitant atrodo, kad kaip tik ten ir kunkuliuoja tikras aistringas ir beprotiškas gyvenimas.

Nors visi sako, kad čia kelionės romanas, nu, tebūnie, man knyga labiausiai buvo personažų romanas. Ir kokių jų ten tik nebuvo – nuo upėje nuskendusio tanko (tebūnie ir jam personažo karūna) iki didžiojo dikatorių draugo Gerard Depardieu! Tik galiausiai visi man galvoj susimaišė, prisipažinsiu. Be šių, labiausiai žavėjo autoriaus pranašiškas akylumas, jautrumas laikui, žmonių nuotaikoms (surinktomis begeriant alų kaimų baruose) ir sarkazmas. Be jo, pusę knygos būtų galima iš nevilties verkt. Nes nelabai šviesus rytojus tose paraštėse, patys tikriausiai įsivaizduot. O dar kai visame tame jovale malasi vaikai, geriausi gyvenimo mokyklos mokiniai. Tai taip ir balansuoji tarp juoko ir siaubo. Tarp žmogiškosios kvailybės, baltų arklių daugiadienių ir pačio nuoširdžiausio gerumo, nesavanaudiškumo ir meilės. O pagrindinis šios knygos herojus Rainis – lynu einantis akrobatas, o knygos skaitytojas tas užkadrinis aikčiotojas ir dūsautojas – nenukrito.

Ar visiems rekomenduočiau šią knygą? Tikriausiai ne, labiau kantriems, smalsiems, pasiilgusiems kažko ne britiško ir ne amerikietiško, tiems, kurie skaitydami nori praplėsti savo pasaulį. Jautriems žmonėms.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Fidelis ir kiparisas

See the source image

“Fidelį ir kiparisą” garsiai skaičiau mažiausiai dukrai dar pernai. Prieš skaitydama visiškai nesidomėjau, apie ką knygą ir taip jau gavosi, kad ji taip pat pasakoja apie tai, kaip vaikas suvokia ir išgyvena netektį (“Ar jums kada nors yra numiręs Fidelis ar koks kitas diedukas? Tai labai keista: panašiai, kaip nuplauktų debesis.”)- kaip ir Evelinos Daciūtės “Duobė”. Ar pastebėjot, kad Lietuvoj knygos pradėjo vaikščioti porom? Kažkaip keletas rašytojų vis subrandina panašią idėją panašiu metu – Vaiva Rykštaitė “Lizos butą”, Jurga Tumasonytė “Remontą”, vienu metu pasirašė knygos apie Lietuvai nusipelniusias moteris, o dabar turim “Duobę” ir “Fidelį”. Sąmoningai nenorėjau apie “Fidelį” rašyti apžvalgos iš karto po “Duobės” – norėjosi atsitraukimo ir perspektyvos.

“Fidelį ir kiparisą” pradėjau skaityti dukrai įsivaizduodama, kad čia knyga vaikams. Bet ten tiek visko tarp eilučių, kad man net labiau suaugusiems gal. Dukra labai daug klausinėjo, kas ir kaip, aš net pradėjau jos klausimus rašytis, galėjo beveik gautis, kaip atskira knyga. Ugnės Rudinskaitės piešti bijūnai jai atrodė kaip kopūstai, o kai tekste buvo minimi bijūnai, klausė, kas tie bijūnai, smalsavo, ar iš vazonėlio (urnos) reikės išleisti dieduką (gal kaip kokį džiną), kai bandžiau paaiškinti, kas yra porcelianas, net po didelių mano pastangų tyliai sumurmėjo “nesupratau”.

– Kas yra Fidelis? / -Diedukas. / -Jis gi virto vazonu kažkokiu, dulkelėm… / – Pelenais.

O šiaip labai labai graži knyga. Man taip patiko ta dieduko paliktų laiškų į ateitį mintis (kaip Romain Gary motinos – sūnui). Aš užsinorėjau prirašyti laiškų ateičiai, nes gi jei dar siunti laiškus iš praeities ateičiai, niekaip negali būti miręs, gal tik kažkur pakeliui. Ir dar labai patiko italė Danielė, primenanti morenginį pyragaitį – ji tokio šiltumo ir gerumo, kad net norisi prisiglausti. Labai patiko žvelgti iš vaiko akių lygio – kai visas pasaulis dar toks didelis ir nėra nieko savaime suprantama. Ir kaip subtiliai autorė pasakoja apie subyrėjusią mergaitės šeimą. Labai graži knyga – tiesiai į gražių knygų lentyną vis paskaitynėjimui. Labai rekomenduoju.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Dvi tylos”

Oderis

See the source image

Jei lentynoje turite “Oderį” ir laikote geresniems laikams (nu, nes lietuvių autorius gali ir palaukti), tai siūlyčiau keist požiūrį, kad paskui nebūtų kaip man – kam tiek ilgai reikėjo laikyti eilėj, netikėtai gera knyga! Gal jau būtų laikas nebe taip skeptiškai žiūrėti į mūsų autorių knygas? Na, bet toks požiūris gi ne iš lempos.

“Oderį”, distopinį ir debiutinį romaną, perskaičiau vienu prisėdimu (lėktuve nelabai turėjau kur eit) ir autoriui gerai pradėjus, meldžiausi, kad tik neišblėstų, nepritrūktų parako ir nesugadintų pabaigos, nes labai dažnai autoriams visai pavyksta su pirma ir antra pavara, o va, jau ketvirta tai būna “susigalvok pats”. Tai va, čia ta trečia pavara tokia silpniausia buvo ir buvo pradėję tempt ant nuobodulio, ypač, kai jau skaitytojas maždaug žino, kaip Oderis – miestas, kuriame visi turi būti naudingi, o nedirbantys paskelbiami nepageidaujamais asmenimis (kaip sovietmečiu – veltėdžiai) ir deportuojami, o miesto veikimo principai vis ir toliau aiškinami (arba nesupratau, kam ta porcija buvo skirta). Žmonių gyvenimų traiškymo mašina, sėkmingai sukasi ir į ją, kaip plaštakės į šviesą, srauniai plaukia savanoriai iš viso pasaulio – Oderis visų išsvajotas, išoriškai spindintis, tvora atsitvėręs ateities miestas, kažkuriuo metu (kas žino, kada tai įvyko?) peržengęs ribą ir pareikalavęs įsikišimo (ne marsiečių). Bet mieste jau susiformavęs vos ne Stokholmo sindromas, kai miestiečiai bet kokiu būdu nori išlaikyti esamas miesto struktūras. O gal tai tik sujudinti kažkieno interesai? Tikrai rasit daug aliuzijų į įvairiausias šiandienos aktualijas – sienų, gerų ir geresnių, vertų ir vertingesnių ir “jei nenori pasislinkti, dink iš čia iš viso) ir t.t.

Na, bet pabaigai autorius kirto iš peties. Ir sėkmingai. Net ne ketvirtu bėgiu, o penktu, atveriančiu visai kitą knygos sluoksnį, sukrečiančiu skaitytoją tokiu – o jau galvojai, kad viskas čia aišku, ane? Mintis, kad kiekvienas žmogus kiekvieną kartą nuo nulio turi išmokti tai, ką žmonija iki jo išmoko ir sukūrė, ir koks tai yra laiko, resursų švaistymas ir pažangos lėtinimas yra verta diskusijos ir distopinės knygos. Kokį velnią ta kryptim veikia Oderio eksperimentatorius, sužinosit perskaitę knygą. O aš čia jau biškį jaučiuosi paspoilinus, bet tik labai labiai truputėlį, labiau kaip teaser’į. Autoriaus dabar laukia nepavydėtinai sunki užduotis – antra knyga po sėkmingo debiuto. Labai tikėsiuos ir lauksiu.

__________________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Dėkoju autoriui, kad nepagailėjo tų interviu minėtų į knygą neįdėtų gabalų – manau, dėl to knyga tokia gerai koncentruota, daugmaž be “lyrinių nukrypimų”.

Kelionė svetimame pasaulyje

Kelionė svetimame pasaulyje

Tomas ir Lorna sukūrė gražią šeimą, susilaukė trijų vaikų, Tomas važiuoja parsivežti snieguose užstrigusio susirgusio sūnaus studento Kalėdoms, kad šiam nereiktų toli nuo namų per Kalėdas būti vienam. Lyg ir tokia turėtų būti šventinė nuotaika, nekantrus laukimas, kai visa šeima susirinks prie stalo. Tačiau nėra nei šventiškumo, nei lengvumo jausmo, nei šviesos. Kažkas slegia visą šeimą ir skaitytojas aiškiai jaučia, kad tvyro nejauka, kad išlaikyti pakenčiamą atmosferą labai stengiamasi, visi daro ką gali, bet jaukumodirbtinai neišspausi. Kažkas čia negerai.

Vieniša tėvo kelionė parsivežti snieguose užstrigusio sūnaus. Vienam mašinoje pats geriausias laikas pergalvoti susikaupusias mintis, pareflektuoti, papasakoti skaitytojui savo istoriją, o kartu gal ir sau pačiam pripažinti, kas nepavyko, kas prašapo ir niekaip atgal nesugrąžinsi. Tomo galvoje sukasi jaudinantis ir skausmingas lūžis tėvų ir augančių vaikų gyvenime, kai vieną dieną tėvai nebeatpažįsta savo vaiko, supranta nesugrąžinamai praleidęs tą svarbią akimirką, kai kažkur pasimeta bendrystė, šiltumas ir artumas, ir prieš tave stovi svetimas žmogus. Tampa sunku patikėti, kad jis tas pats, kurio miniatiūriniais pirščiukais žavėjais vos jam gimus, kurį prisiekei nuo visko pasaulyje apsaugoti.

Ši kelionė ne tik fizinė (pas vieną sūnų), bet ir dvasinė (su kitu sūnumi), vilties ir paleidimo kelionė, po kurios gal ateis laikas naujai pradžiai. Skaitytojų laukia staigus posūkis, geriau būti prisisegus saugos diržus.

My Life in Full: Work, Family, and Our Future

See the source image

Indra Nooyi ilgus metus buvo kompanijos PepsiCo vadovė ir valdybos pirmininkė. Ir šiandien toks vis dar yra didelis pasiekimas moteriai, o dar didesnis – nebaltaodei ir dar neamerikietei. Tad knyga turėtų būti kaip įkvėpimas kiekvienai karjeros siekiančiai moteriai. Žinoma, įdomu skaityti, kokis buvo Indros kelias nuo mokyklos ir universiteto iki darbų korporatyvinėje, kaip buvo skatinama šeimos, kaip turėjo taikytis/nesitaikyti su tuo, kas buvo laikoma tinkama/netinkama mergaitei/merginai Indijoje ir kaip reikėjo kantriai siekti savo dirbant didelėje organizacijoje.

O bet tačiau, nežinau, man toks beprotiškas darbas, nu, nes realiai suvokiu, koks tai yra krūvis varyt pirmai ir dar vos ne dvigubai, nes esi moteris, kažkaip neatrodo labai prasmingas. Gyvenime tiek įdomių dalykų, o tu ten tik dirbi ir nieko nematai, paskui biški paverki ir toliau dirbi. Ir realiai pagalvojus, nu, paimkim kad ir Sheryl Sandberg – dirbau dirbau dirbau, gimdžiau vaiką, išstūmiau, čiupau telefą ir toliau dirbau. Kažkokia beprotybė. Nu, nors, aišku, bent pinigų uždirbo, nes būna dirbi ir neuždirbi. Žodžiu, pasirodžiau kaip visai neambicinga persona čia.

Tai sakyčiau, įdomus tas kultūrinis kontekstas, bet apie darba visos rašo panašiai, bent jau prisipažįsta, kad jokio balanso čia nėra ir nesvajokit apie tai, o kas taip sako – netikėkit. Bet realybė tai – vaikus augina auklės, močiutės ir visas kaimas, vyras nuostabus ir šiaip turiu gamtos dovaną miegoti tik penkias valandas. Ačiū, viso gero.

Beje, papasakojau apie perskaitytą knygą kolegei indei, sakau, tikriausiai Indra Nooyi Indijoje žvaigždė (nu, ji pati ten rašo, kaip gauna įvertinimus ir dalyvauja su politikais), tai mano kolegės atsakas man buvo maždaug, pirmiausia susitarkime, kad ji seniai jau net ne indė, na, maždaug nuo -niolikos gyvena Amerikoj. Ir taip, ji gal ir žinoma, bet ne žvaigždė.

Summa summarum, vis bandau sugromuliuot, koks man čia įspūdis liko. Gal toks labai PR’inis. Žmogaus ir šilumos pritrūko man, jei ten jo iš viso yra su penkiom valandom miego. Šios knygos kritiką ar kokio pakvaišėlio nuoširdžią istoriją gal būtų buvę įdomiau skaityt.

Dėmesingo įsisąmoninimo vadovas žudikui

Dėmesingo įsisąmoninimo vadovas žudikui

Kelionei pasiėmus šią knygą tikrai neprašoviau. Vienintelis minusas – čia tikras pageturner, viena diena ir jau reikia traukt kitą knygą. Bet visa kita – kuo puikiausiai! Ypač skaniai susigraužė juodas knygos humoras – apskritai knygos idėja labai originali (bent jau aš nieko panašaus neskaičius) ir labai vykusi. Tad apie ką gi ji?

Kai kalbame apie savęs ir vidinės ramybės paiešką, mokymąsi susidoroti su stresu ir visokio plauko nušvitimus, meditaciją ir t.t., dažniausiai prieš akis išdygsta tokie laimingi saulėta pieva bėgantys nestresuojantys besišypsantys busibalansavę žmonės ar ant liepto lotoso poza medituojančios jogės, trumpai tariant, žmonės, kurie harmonijoje ir su savim, ir su aplinka. Ką daro šios knygos autorius – jis visus vidinio balanso principus pritaiko kriminalinės teisės advokatui, kuris su paties atstovaujamais mafijozais tokiam mėšliuke įklimpęs, kad maža nespasirodys. Šeimyninis gyvenimas irgi peilio ašmenim vaikšto, o kad nebūtų per mažai, dar ir vaiką kažkokiu būdu reikia įkišt į deficitinį darželį – čia jau mūsų šalies vaikų turintys skaitytojai lengvai susitapatins su herojumi ir supras jo skaudulius. Šitoks stresas! Gelbėdamas savo santuoką mūsų herojus Bjornas sutinka lankyti dėmesingo įsisąmoninimo paskaitas pas kažkokį guru, kurį nurodo žmona.

Na, ką? Giliai kvėpuojam ir imamės spręst visas aukščiau išvardintas problemas. Geras paradoksas, kai alia gerietis mūsų herojus (stengias gelbėt šeimą, užregistruot vaiką į daržą ir išnešt sveiką kailį) dėmesingai įsisąmoninęs savo problemas ir taikydamas rekomeduotus harmonizuoti ir balansuoti turinčius metodus, sėkmingai susiharmonizuoja ir susibalansuoja savo gyvenimą. Tik biškį kitų gyvenimų sąskaita. Bet jei tie kiti gyvenimai – blogiečių, tai gal nesiskaito kaip netinkamas balansavimas?

Labai rekomenduoju, puiki knyga savaitgaliui ir daug gerų dėmesingo įsisąmoninimo patarimų, tinkančių ne tik žudikams. Ir šiaip labai susišaukia su tuo Elono Musk/Jeff Bezos/ Tim Cook/Mark Zuckerberg mixu Peter Isherwell filme “Don’t Look Up”. Ramus monstras, žodžiu.

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Literra”.