“Šunų aikštelė” labai susišaukė su Mieko Kawakami “Breasts and Eggs”, kurios viena iš temų yra vaikai, gimę iš donorų ląstelių – kaip jie bando ieškoti savo šaknų, giminės, kilmės. Šioje knygoje Sofi Oksanen užkabina kiek kitą donorystės pusę – ji žvelgia į merginas, kurios yra kiaušialąsčių donorės. Ši donorystė nėra savanoriška, dažniausiai tai vienintelė neturtingų merginų ir jų šeimų išeitis iš skurdo, galimybė susimokėti už mokslą, pabėgti iš karo ar ekologinių problemų nualintų regionų.
Donorystės aplinkybės suveda labai neturtingus ir turtingus į vieną komandą, tai yra gyvenimo sritis, apie kurią sukasi dideli pinigai ir interesai, o dar dabartiniam GDPR kontekste įsivaizduokite, kokios vertės yra duomenys, nugulę tuo užsiimančių agentūrų archyvuose ir serveriuose. Ypač, jei donorė “supsichuoja” ir sugalvoja susirasti “savo” vaikus (na, abu žodžius galima ir be kabučių rašyti). Knygoje daug bėgimo, slapstymosi, grėsmės ir personažai ištisia važiuoja amerikietiškais kalneliais – iš skurdo duobės, į kailiniuotas prabangas ir atgal į purvą.
Puiki tema, įdomus postovietinės Ukrainos kontekstas, tik kažkaip kliuvo man autorės pasirinktas būdas, kaip tą temą pateikti. Knygos istorija pasakojama pasitelkiant pagrindinės veikėjos minčių srautą, tad skaitytojas tikrai nelepinamas detaliais paaiškinimais, kas, kaip ir kada atsitiko. Nuolatinis “tu taip padarei”, “jaučiu, kad seki mane” ir t.t. “To” neįvardijant, pradeda vargint ir net biškį vietom užknist, nes skaitai ir niekaip negauni kokio gero atspirties taško, lieki plūduriuoti veikėjos mintyse. Tikrai nebuvo lengva skaityt, bet užskaitau už temą, už galimybę pažvelgti į Rytų Ukrainos, regiono, į kurį gyventi važiuodavo tie, kuriems gyvenime nebelikę labai daug pasirinkimų, žmonių gyvenimą.
————————————-
Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai
Kaip man patinka netikėtai rasti naujas knygas! Ypač bibliotekoje, išvengiant piniginės graužimo apie dar labiau sumažintą likutį. Sofi Oksanen yra iš tų autorių, kurios knygos kirbės tol, kol bus perskaitytos.
Šioji skaitėsi greitai ir lengvai, prasidėjo paslaptingai ir įtraukiančiai, bet paskui kažkas atsitiko ir pritrūko įkvėpimo knygai, o gal plaukų, nžn. Man patinka visokie ten magiškieji realizmai, bet autorius vis tiek turi pasistengti ir magiškai apgauti mane nebūtais dalykais. Nes aš visada noriu geros pabaigos, aš visada noriu būti nustebinta, sukrėsta ir mane visada užknisa pabaigos, kai “jis nuėjo brūžuodamas kojomis rudeniškus lapus” ir suprask, kaip nori – mylėjo ar ne.
Na, šiosios nebuvo nieko panašaus į rudeniškus lapus, bet labai jau paslaptinga istorija, paėmė ir kažkaip visai nepaslaptingai išsivyniojo. Pasidarė labai realistiška. Ne taip kaip Gabriel Garsia Marquez “Apie meilę ir kitus demonus”. O aš tikriausiai norėjau, kad būtų taip.
Ar norėtum, kad tau plaukai per dieną paaugtų vieną metrą? O kas tada, pagalvojai? Vis tiek verta paskaityti, nors ir ne 5/5.
Gyvatė. Taip galima apibūdinti žmogų, kuris šliaužioja šitoje knygoje. Prie kiekvienos valdžios vis kita oda. Kokia tik reikia – nori – fašisto, reikia – komunisto, visiškas chamelioniškas prisitaikymas. Net šlykštu skaityti. Aišku, neprilygsta Šiaurės Korėjai, bet nuo to tik blogiau, nes kai turėdamas nors kruopelytę laisvos valios, žmogus vis tiek renkasi būti tokiu, čia jau virš visko. Įdomiausia, o galbūt ir natūraliausia, kad tokie dažniausiai ir išgyvena visokias negandas. Dėl to prisitaikėliškumo. Paskui aplinkiniams telieka linguoti galvomis, va, geras žmogus buvo, žuvo, numirė nepasisekė, o čia… Apie tokius dažniausiai net nekalbama. Neskanu. Baugu, kad prieš tave atsisuks.
O knygoje lietuvis skaitytojas ras daug ką pažįstama – tremtis, sovietų okupaciją, paskui nacių, o paskui – vėl sovietų (knygos veiksmas vyksta maždaug 1940-1965 m.), rezistenciją, miško brolius. Patriotai, prisitaikėliai, išdavikai. Atrodo, būtų galima pateisinti, kai reikia gelbėti šeimą, vaikus, bet kai turi tik savo chamelionišką skūrą ir nenumaldomą šlovės ir garbinimo troškimą, nieko tokio kokį giminaitį išduoti ir nesvarbu, kuriai valdžiai, čia jau pagal situaciją.
Knyga nelengva skaityti, reikia įsivažiuoti. Nedaug tiesioginės kalbos, dažnai skaitai kaip kokį dokumentą, bet jei ilgam neatidedi, įtraukia, nors nėra lengva skaityti, kai jauti ir žinai, kad jokios šviesos tunelio gale nėra. Na, bent veikėjai dar nežino, kad ta šviesa tik už gerų dvidešimties metų pradės ryškėti…
Rašau trumpai. Tarsi telegramą, nes trumpam pasišalinau iš LEGO statybietės, o darbų generalinis rangovas piktai liepia grįžti ir užbaigti statyti Londono ledų autobusą…
S. Oksanen nauja knyga pasirodys šio mėnesio 31 dieną.
Knyga vadinasi Kun kyyhkyset katosivat. Man googlas verčia š švedų kalbą “Kai balandžiai pralaimėjo…”
Kiek suprantu knygos temos skaitytojams jau pažįstamos: pasirinkimas, lojalumas, prisitaikumas ir neprisitaikymas, okupacija.
Estijoj knyga išleidžiama viena diena anksčiau, ir tai sutampa su filmo “Valymas” premjera.
Nelabai ką ir turiu pridurti prie Giedrės Sofi Oksanen “Stalino karvių” aprašymo. Knyga man iš tikro patiko. Perskaičiau per Vėlykų šventes, pasitikrinau, kad nesu tokia jau išlepus, kad jau nė viena knyga neįtinka, jau kai įtinka, tai visai nereikia jos vengti, vėl vagi kiekvieną minutę ir rizikuoji skaitydama mašinoje apsivemti kartu su knygos heroje.
Tiesa, bulimijos priepuoliai man taip gan sunkiai skaitėsi, daug įdomiau apie visą tarybinį gyvenimą, apžėlusias tarybinių moterų blauzdas (visos mano šeimos ar giminės moterys patekusios pas gimines užsienyje primiausia būdavo prainstruktuojamos nusiskusti blauzdas), nesibaigiančias eile, blatus, kedus, džinsus ir džinsines striukes, celofaninius maišiukus su nematytais užrašais (galbūt tiesiog reiškiančiais “šiukšlės”, vietoj tualetinio popieriaus naudojamus laikraščius – ir parodai išstatytą minkštą suomišką WC popierių, tik pamanykit, su gėlytėm! Tokių dalykų, pasirodo, galima net ilgėtis, nes “vakarietiškos spalvos yra netikros”. Gal. Bet jų man vaikystėj trūko. Kokios nors ryškios nemurzinos spalvos.
Autorė ir šitoj knygoj pasakoja apie tremtį, apie jos siaubus, bet kartu ir netikėtą žmogiškumą, kai ištremiamai moteriai nualpus, kareivis į maišą sukrauna jos mantą, arba pataria šeimai pasiimti darbo įrankių. Aišku, iš kitos pusės, anoks čia ir žmogiškumas…
Sofi Oksanen
Daugiau detalių Giedrės įraše, o aš su nekantrumu lauksiu kitos Sofi Oksanen knygos. Gal rašo kokią naują? Arba jau parašė?
Rytoj į knygų mugę jau nebenoriu. Užteks. Dvi dienos šurmulio į valias. Aprašinėti, kur buvau, ką mačiau, girdėjau ir regėjau, vajei, tikrai neturėsiu laiko. Šiais metais tikriausiai teks pasitenkinti nuotraukom, na, gal paskui ateis noras kažkokius gabaliukus papasakoti, tada jau taip, bet ne šiandien. Šiandien labiausiai norėtųsi imti vieną iš naujų knygų (o dieve, kurią???) ir visą naktį skaityti. Ir paskui visas naktis iš eilės, kad neliktų nė vienos neperskaitytos iki kitos mugės. Ir dar – pažadu bent mėnesį nepirkti nė vienos knygos. Neatsimenu, ar pernai man pavyko laikytis panašaus pažado? Jei pažadas buvo – nepirkti metus, tai garantuotai sugriešijau.
Pirmai daliai – ką parsitempiau per dvi dienas. Kai kurių partempiau ne po vieną…
Kadangi Giedrė taip laukia, tai rašau ne iš eilės. Truputį su fotiku bandžiau filmuoti, tai galite šiaip pažiūrėti dėl bendro vaizdo, nes garsas tai nieko gero. Žinoma, rašytojos išvaizda yra išskirtinai įspūdinga – visas tas plaukų-raištelių-dredų balaganas, bet be jo tikriausiai jos net neįsivaizduotume ir nepažintume. Pagalvojau garsiai, kaip ji su tuo klatūnu miega, o šalia sėdėjusios merginos pasvarstė, kad gal tas visas reikalas nusiima?
Kažkaip keista, kad susitikimas vyko suomiškai, labai jau iš karto gaunamos informacijos kiekis labai apribojamas. Nesuprantu, kodėl taip nuspręsta, nes dalindama autografus autorė kalbėjo angliškai (kuris jaunas suomis nemoka anglų?), o ir Suomijos ambasadorė kaip be anglų kalbos? Labai džiaugiausi, kad mugėje susidūrus su vokiečių kalba, iš karto turėdavau galimybę pasiimti ausines ir klausytis sinchroninio vertimo. Šiaip, daug kas, kas buvo sakyta, jau žinoma, tik šiaip smagu iš autorės lūpų išgirsti. Taip pat kalbėjo Suomijos ambasadorė, o aš mieliau būčiau klausiusi autorės.
Užklausta, iš kur tos visos sovietinio gyvenimo detalės iki smulkmenų ir šiaip visa šita istorija, S.Oksanen atsakė, kad ji nuo kūdikystės važiuodavusi pas gimines į Estiją ir jai jau nuo tų laikų tos detalės ir giminių pasakojamos istorijos sukosi jos galvoje – juk laiškais ar telefonų visų pokario istorijų neparašysi, tai jau susitikdavę ir kalbėjęsi. Be to, autorė daug dirbusi archyvuose, ieškojusi medžiagos apie sovietinę Estiją, netgi antikvariate radusi tarpukario Estijos moterų žurnalus, jais naudojosi, kad galėtų geriau suprasti tą laikotarpį. Na, pokalbio metu kelis kartus buvo paminėta, kaip visi stebisi, kad toks jaunas žmogus taip subtiliai ir giliai jaučia ir sugeba perteikti moterį.
Autorė minėjo, kad romanas “Valymas” yra iš keturių romanų ciklo: pirmasis “Stalino karvės” (tikimasi, kad iki metų pabaigos bus išleistas ir lietuviškai), “Valymas”, o dabar autorė rašo trečiajį. Labai labai laukiu.
Jau seniai neturėjau tokios dienos. Tikras penas sielai. Tiek įspūdžių, kad tikrai nežinau, kaip reikės viską parašyti, juk buvau aštuoniuose renginiuose-susitikimuose-diskusijose. Ne, ne, tikrai neįmanoma šiandien aprašyti, bet kartu ir gaila tų emocijų, kurios rašant ne šiandien vis labiau blės, o paskui iš viso aptingsiu ir neparašysiu. Ką daryt?
Gal nuoautografų pradėsiu. Neįtikėtina, bet šiandien pamiršau pasiimti “Žydų šimtmetį” autoriui pasirašyti. Kaip gali nepamiršti, kai lakstai be galvos. Bet nieko, paprašiau autoriaus pasirašyti ant skirtuko, kuris dabar jau saugiai įklijuotas į knygą.
Yuri Slezkine
Sofi Oksanen parašas panašus į jos šukuoseną
Dominikas Velička "Vyno istorijos"
D.Veličkos knygos pristatyme labai norėjau sudalyvauti, bet nebespėjau. Knygos neplanavau pirkti, bet kai pamačiau pasirašinėjantį autorių, nusprendžiau nepraleisti galimybės.
Tomas Venclova "Vilnius. Asmeninė istorija"
Bėgte bėgau pirkti Tomo Venclovos knygos po susitikimo. Nerealu, kad gavau autografą.
Gabija Grušaitė "Neišsipildymas"
Šis autografas Catalin Dorian Florescu. Jo knyga dar tik gimsta, o jos gimstančios ištraukas skaitė Sigitas Parulskis. Labai patiko. Vėlavau į šitą susitikimą, nežinojau, ką čia skaito, pradėjau klausinėt šalia sėdinčių žmonių, jie irgi nežinojo. Kai pamatysite knygynuose knygą “Zaira”, rėkite man čia visais įmanomais kanalais, labai noriu tos knygos ir jai labai pasisekė, nes ji turės autoriaus autografą. Irgi ant skrajutės ir dar su kažkokia užuomina!
C.D.Florescu "Zaira"
Ir dar prašau padėti man iššifruoti, ką vakar parašė poetas Marius Burokas?
Marius Burokas "Išmokau nebūti"
Beje, taip ir nesugebėjau knygoje rasti to eilėraščio, apie kurį kalbėjau. Gal į knygą neįdėjo?
Po to, kai parašiau savo metinę ataSkaitą, sumečiau, jog nesuskaičiavau, kiek 2010-aisias skaitytų knygų buvo parašiusios moterys ir kiek vyrai. Suskaičiavau: 36 knygos parašytos moterų, 34 – vyrų, o vieną knygą rašė ir vyras, ir moteris.
Pati nustebau, jog kažkokiu tai būdu sugebėjau išlaikyti tokį idealų santykį, nes juk tikrai sąmoningai nebandžiau siekti tokio pasiskirstymo.
Viename mano dėstomame kurse studentai turėjo perskaityti daug daug mokslinių straipsnių angliškai ir VISI be išimties automatiškai visus straipsnių autorius vadino “He”, nors straipsnių autorės taip pat buvo ir moterys. Tiesiog studentų galvose mokslininkas tradiciškai yra vyras. Žinoma, tokie šabloniniai tradiciniai įsitikinimai juk yra paremti ilgamete istorija ir vis dar egzistuojančia vyrų dominavimu mokslo srityse.
Bet kokia situacija yra su literatūra? Aš prisipažįstu, jog žodis “rašytojas” man daug labiau asocijuojasi su hemingvėjiško tipo pagyvenusiais vyrais nei su trijų vaikų mamomis.Truputuką gėda dėl tokios klišės galvoje.
Per vieną TV laidą viena kritikė pasakojo, jog tradicija moterims imtis pseudonimus atsirado todėl, kad moterys norėjo apsaugoti save (moterims užssimti rašymu buvo negarbinga). Kita priežastis – jų knygos, ko gero, net nebūtų išleistos, o ir skaitytos jos būtų buvusios kitaip. Pavyzdžiui trys Bronte seserys pasirašinėjo Bell pavarde.
Bet ar egzistuoja koks nors vyriškas ir moteriškas rašymo būdas? Na, man tai taip neatrodo. Kiek gi bendro yra tarp J.S.Foer, M.Cartarescu ir I.McEwan?
Literatūrinės kalbos atžvilgiu bendrumo nėra daug vien todėl, kad anatomiškai tie vyrai panašūs. Ir atvirkščiai, juk J.Austen, G.Radvilavičiūtė ir S.Oksanen – visos turi XX chromosomas, bet tikrai panašiai nerašo.
Rašytoja Francine Prose yra parašiusi “There is no male or female language, only the truthful or fake, the precise or vague, the inspired or the pedestrian.” Ir man labiausiai ir yra priimtinas šitoks požiūris.
Tai gal daugeliu atveju skiriasi ne KAIP, bet APIE KĄ rašo rašytojai vyrai ir rašytojos moterys?
1931-ais V.Woolf rašė “I detest the masculine point of view. I am bored by his heroism, virtue, and honour. I think the best these men can do is not to talk about themselves anymore“.
Nepamenu dabar, kuriame interneto puslapyje skaičiau apie tai, jog kažkoks New York Times kritikas recenzuodamas John Hawkes knygą pasivadino save “a steak and potatoes man” (suprask, esu žiauriai vyriškas, hohoho, kietas kaip Chuck Norris), o rašytojui užkabino “quiche and salad” etiketę. Susinervinu baisiai, kai skaitau apie tokius ribotus žmones.
Ir dar nereikėtų pamiršti fakto, kad moterys rašytojos vis dar daugeliu atveju gauna mažiau dėmesio nei vyrai (Dėkui Dievui, kad yra keletas išimčių). Taip, moterys šiandien rašo daug, daug jų knygų yra išleidžiama, bet… daug mažiau moterų rašytojų knygų yra recenzuojama.
Be to, bibliotekų renkama statistika Švedijoj rodo, kad vyrai imdami knygas iš bibliotekų dažniausiai renkasi vyrų autorių knygas, o moterys neteikia pirmenybės savo lyčiai.
Ir dar… vyrams rašytojams esame nuolaidesni, jiems daugiau leidžiame. Švedijoj praėjusiais metais buvo dideli debatai apie “vyrą genijų”. Ta prasme, jog visuomenė susitaiko su kuriančių vyrų negeru elgesiu, nes jie… genijai. Režisieriai leidžia sau žnybti jaunoms aktorėms jų užpakalius, leidžia sau baisiausiai keiktis. Ir vyrai rašytojai gali sau daugiau leisti nei moterys.
Na, pavyzdžiui, J.Franzen gali sau leisti pasakyti, jog nenori, jog jo knygą skaitytų… moterys. G.G.Marquez gali susimušti su M.V.Llosa. Arba pusė Vilniaus žino, kuris rašytojas vyras keturpėsčias keliauja namo, ir nieko, nes juos saugo genijaus aureolė.
O jei tarkim taip atvirai elgtųsi kokia nors rašytoja moteris? Manau, kad ji būtų viešai nulinčiuota.
Gal todėl tiesiog privaloma interviu su moterim raštoja “Moters” žurnale užbaigti klausimu “ar turite širdies draugą” (klausiama K.Sabaliauskaitės) ir “ar sutariate su širdies draugu” (klausimas užduodamas K.Alvtegen).
K.Sabaliauskaitės dar klausiama “ar tiesa, kad rengiatės vienam gražiausių ir svarbiausių moters gyvenimo įvykių – vaikelio gimimui”. (Pavartau akis).
Gali parašyti metų knygą, gali būti viena žinomiausių Skandinavijos rašytojų, bet apie buitį,”širdies draugą” ir vaikus tiesiog būtina paklausti, nes tu… moteris.
Viename internetiniame forume skaičiau vienos merginos įrašą, kuriame ji pasakojo, jog ji sąmoningai neskaito knygų, kurias parašė vyrai. Čia tai jau tiesiog kvailumas be ribų. Net nenoriu komentuoti.
Bet ji taip pat paminėjo vieną gana įdomų dalyką – moterų rašytojų marginalizavimą mokyklinėse programose.
Net švediškuose vadovėliuose literatūrai, kurią rašo vyrai, skiriama daug daugiau dėmesio. O tada, kai bandoma nagrinėti maždaug tą patį kiekį tiek vyrų, tiek moterų rašytojų, pasirodo, moterims skiriamas daug labiau paviršutiniškas dėmesys. Na, kaip sakoma, “dėl varnelės”.
Gaila, jog neturiu lietuviškos mokyklinės programos sąrašo, tai sunku apie ją spręsti. Bet jei pažiūrėsim į lietuvių kalbos brandos egzamine pateikiamų interpretuoti tekstų autorių sąrašą, situacija yra tokia: 24 autoriai. 6 moterys ir 18 vyrų.
Nesakau, jog šiandien pat būtina įvesti skaitmeninę lygiavą šitame sąraše. (Nors jis tikrai nepablogėtų, jei jame, pavyzdžiui, atsirastų I.Simonaitytė, J.Degutytė arba Liūnė Sutema).
Tiesiog tas sąrašas atspindi buvusią ir esamą moterų rašytojų situaciją literatūroje. Noriu tikėti, kad mūsų anūkai ir anūkės mokysis pagal kitokį sąrašą.
“Valymas” ir “Stalino karvės” turi daug bendrų sąlyčio taškų – abiejų knygų siužeto linijas smarkiai įtakoja sovietinė Estijos okupacija.
“Stalino karvėse” estė išteka už suomio, ir gūdžiais sovietų laikais, kai dar nebuvo kalbama apie jokias perestrojkas, persikelia gyventi į Suomiją. Tik, žinoma, tas persikėlimas nėra lengvas.
Pabandyk paprašyti saugumo, kad tave išleistų. Juk taip lengvai niekas niekur neleisdavo, bet kai Katarinai vis dėlto pavyksta išvykti iš Estijos, kai ji Suomijoje susilaukia dukros Annos, ji išmokina dukrą neigti savo estiškąją kilmę, nes nenori, kad jos būtų laikomos rusėmis.
Tad dukrai uždraudžia turėti plaukuose didžiulius kaspinus, neleidžia dėvėti kailinių apykaklių arba lakuotis nagų ryškiai raudonu laku.
Anna priversta neigti savo kilmę, nuolat bando nuo jos atsiriboti. Tai vienas didžiųjų konfliktų jos gyvenime. Antrasis Annos konfliktas – su jos kūnu ir valgymo sutrikimais, kurie knygoje aprašyti taip, jog nekyla abejonių dėl S.Oksanen karčios patirties šitoje srityje. Annos mama Katarina iš Suomijos veža užsienines prekes – kedus, šampūną, kojakelnes, treningus, o jos dukra Anna keltu nuolat keliauja su ja, nes ji taip pat padeda – kad galėtų pro sieną pravežti kuo daugiau, Anna yra priversta dėvėti tuos vėliau giminėms atiduodamus arba parduodamus treningus, vilktis net keletą megztinių, devėti ne savus, o importuojamus rūbus.
Tiem, kurie augo prie sovietų turėtų atsirasti šimtai prisiminimų iš tų laikų – trijų skonių paukščių pienas, aliumininiai šaukšteliai, oranžiniai puodeliai su dideliais baltais taškais, ledai metaliniuose indeliuose ir pan.
Kaip ir “Valyme” “Stalino karvėse” parodoma, kaip politinė santvarka deformuoja individų gyvenimus, kaip ta santvarka įsiveržia į mūsų namus, kaip ji naglai įsitaiso prie stalo, kaip keičia ir darko žmones. Beje, “Stalino karvėmis” estai Sibire vadindavo ožius, tad pavadinimas turi keletą plotmių: istorinę, susijusią su tremimais, miško broliais ir pan, bet ir su tuo dabartiniu kūno idealu – kaulėtais moterų kūnais – dėl kurio ir kenčia Anna.
Istorinės tematikos, tokios svarbios kitose dviejose S.Oksanen knygose, nėra “Baby Jane” knygoje, kurioje S.Oksanen nagrinėja homoseksualių žmonių meilę, bet kartu kalba ir apie depresiją ir panikos sutrikimus (anot mokslinių studijų, homoseksualai turi 50% didesnė tikimybę susirgti depresija nei heteroseksualai).
Knygoje ji pasakoja lesbietės Piki istoriją. Kodėl Piki beveik niekada neišeina iš savo buto? Kodėl Piki pati negali nueiti į parduotuvę arba išnešti šiukšlių? Kodėl Piki nedirba? Ir kodėl Piki prasimano pinigų pardavinėdama panešiotas kelnaites ir kojakelnes?
Man pasirodė, jog visoms knygoms būdinga tamsa, jose nėra didelių gražių vilčių, šviesų tunelio galuose, ar laimingų pabaigų (na nebent “Valyme” yra mažutė mažutė geresnio gyvenimo galimybė).
Gal todėl, kad S.Oksanen imasi tamsių ir sunkių temų. Dar ir todėl, kad ji kasa giliai, nepasitenkina tiesiog parodyti pirštu į problemą, bet detaliai, metodiškai ją išnagrinėja. O jos visos pagrindinės herojės yra dugne (ar tai būtų baisus poelgis, psichologinė liga, savęs neigimas, prostitucija), kur nėra daug šviesos, kur nesimato pragiedrulių. S.Oksanen rašo apie tas moteris, kurios neturi stipraus balso visuomenėje, apie tas moteris, kurios neturi didelės jėgos, apie tas, kurios gyvena tamsoje.
Bet žinot, aš nesiilgiu jokių šviesos užuominų jos knygose. Nes tai supaprastintų viską, nes tai leistų man kaip skaitytojai atsidusti: “Viskas bus gerai”. Nes, iš tikrųjų, viskas nėra gerai, ir yra milijonai dalykų, kuriuos turime keisti. Yra milijonai moterų tokių kaip Aliide, Anna, Katarina, Piki.
tai ryte negali atmerkt. Tikrai negalvojau, kad skaitysiu iki išnaktų, dažnai tam nesiryžtu, nes mano špokutis vyturėlis su tamsom dar kelias, bet niekaip kitaip nebegalėjau pasielgti su Sofi Oksanen Valymu. Įkritau ir viskas. Ir verčiant puslapius, niekaip neatsiversdavo tas skyrelis, kur jau galėtum padėti knygą ir eiti miegoti. Taip ir pasiryžau nuostabiai nakčiai ir kankinačiam rytui 🙂
Vis bandau sugalvoti, kada paskutinį kartą sakaičiau knygą su tokiu išbaigtu moters paveikslu. Tikrai įtikinamu, išnešiotu, giliu, daugiasluoksniu, šlykčiu, apgailėtinu, sukeliančiu gailestį. Šioje knygoje sunkiai pavyks arba iš viso nepavyks moterį sukišti į kažkokį šabloną, priskirti prie “geriečių” arba “blogiečių”, nes moteris čia tokia… net nežinau, kokia, vienu žodžiu neapibūdinsi. Man iš viso dabar sunku parinkti žodžių apie šią knygą – vis sukasi galvoje, dilgčioja. Geriau paskaitykit, ką parašė Giedrė. Kas visiškai aišku, kad Sofi Oksanen yra nerealiai talentinga ir tikrai nusipelniusi visų tų premijų, kurias dabar gauna. Ir aš taip nerealiai už ją džiaugiuosi.
Knyga man dar buvo labai artima, nes kažkaip man lengvai viskas persikėlė į lietuvišką kaimą, mano kaimą, su visom mėsinėm musėm ir kitais kaimiškais atributais, ir aš sėdžiu kaimiškoj troboj ir žiūriu pro langą į vieškelį ir ten medžių šakos siūbuoja. Žodžiu, nekaltinkit manęs, aš apsigyvenau toje knygoje ir tikriausiai dar ilgokai gyvensiu. O tu stumk tolyn visą knygų eilę, šitoji tikrai be eilės!
Čia galit pažiūrėti viršelius kitomis kalbomis išleistos knygos. Ir dar labai tikiuosi, kad Versus Aureus išleis ir kitas Sofi Oksanen knygas. Please please please.
Ir dar kažkaip man iš pradžių taip nepatiko knygos pavadinimas (LT). Bet dabar, perskaičius jau manau, kad labai geras, labai tikslus ir t.t. ir panašiai.
Sofi Oksanen gavo Prix Femina literatūrinį apdovanojimą (užsienietiškų knygų kategorijoje) už romaną “Valymas”. Prix Femina skiriamas nuo 1904 metų, o prizo žiuri sudaro vien moterys, bet apdovanojimai skiriami tiek moterims, tiek vyrams.
O pirmadienį bus paskelbtas Goncourt premijos laimėtojas.
Žinot, o aš jau buvau beišgąsdinanti Suomijos ambasados apsauginius, besiverždama į Suomijos ambasadą lapkričio 10 d. 🙂 Nes paskačiau pranešimą, kad Sofi Oksanen, su kuria mane supažindino Giedrė, atvažiuoja į Lietuvą. Taip apsidžiaugiau, jau visus norėjau sukviesti, tik pasirodo, kad tai buvo pernai metų lapkritį, o ne šių… 😦 Nu, liūdnuma, vienu žodžiu, o aš jau ir klausimą autorei buvau sugalvojus…
Mane beveik kiekvieną šeštadienį galima sutikti vaikščiojančią pagrindine miesto gatve arba būnu pagrindinėje miesto aikštėje, kur perku gėles (ankstyvąją vasarą- glėbius bijūnų, o dabar – ilgas gladiolių ietis). Ir tada, jau žinoma, būtinai užeinu į knygyną.
Pardavėjas Håkan paklausia, kaip man patiko paskutinė skaityta knyga, ir pasiteisina, kodėl ji keliomis dienomis pavėlavusi pagaliau vis dėlto atsidūrė knygyne.
Nežinau, ką jūs dažniausiai veikiate šeštadieniais, bet žinau, ką jūs VEIKSITE rytoj.
Ogi eisit į knygyną ir pirksit S.Oksanen “Valymą”. Nežinau, kaip man čia jus įtikinti, jog tai būtina padaryti.
Gal užhipnotizuoti kaip nors? Bandau surikiuoti argumentus, bet nelabai sekasi, nes aš vis dar afekto būsenoj turbūt.
Allide (lietuviškame vertime Alydė) tarsi ragana gyvena atsiskyrusi nuo žmonių, gamina medetkų tepalėlius, marinuoja daržoves, o kaimo berniokai į jos langus mėto žvyro saujas, ant durų užrašinėja skaudžius žodžius. Už ką?
Vienądien Aliide per musių apsėdėtą langą pamato sode gulinčią merginą Zarą, kurios netikėtas atsiradimas padarys taip, jog praeities vaiduokliai išlįs iš grindų plyšių, iš už slėptuvės sienoje, iš už sesers siuvinėto vestuvinio užtiesalo, iš beržų sula kažkada kvepėjusių standžiai supintų sesers kasų, iš senų uždraustų estiškų laikraščių, iš slaptų NKVD dokumentų, iš puodų, kuriuose verdamas muilas, iš tąsaus sirupo buteliukų, iš kaustytų čekistų batų purvo ir pigiomis cigaretėmis prasmirdusių partinių aktyvistų odinių striukių.
Zara- trafficking auka, neiškentusi žiaurumo bėganti nuo savo antžmogiškų sąvadautojų.
Tiek Allide, tiek Zara jungia jų abiejų baisūs potyriai ir išgyvenimai. Nors ir abi labai nepatiklios, nors abiems joms diriguoja jų baimės, jos sugeba suprasti vieną kitą ir atrasti, jog jas riša daug daugiau nei patirta baisi prievarta.
Švedijoje vieno tyrimo metu buvo analizuojami istorijos vadovėliai. Keturiuose analizuotuose vadovėliuose buvo paminėti 930 vyrai ir… 62 moterys. Taigi, oficialiojoje istorijoje moterų beveik nėra, bet S.Oksanen būtent ir nukreipia savo žvilgsnį į moteris, kurių vardai neminimi, bet be kurių tie vyrai vadovėliuose nebūtų atsidūrę.
Ką tai reiškia būti miško brolio žmona? Ką tai reiškia būti jo dukra? Kai vyrai sugalvoja kariauti, kai vieni jų ant pečių užsimeta šautuvus ir išeina į mišką, kiti pasiima tokius pačius šautuvus ir eina pirmųjų gaudyti, ką tada daro moterys?
Vykstant karui, moterys yra priverstos prisiimti pasyviosios pusės vaidmenį. Tarkime, jos negali turėti ginklų. Tai kelia nuostabą. Sunku suvokti, kodėl moterims neleidžiama apsiginti pačioms. Esmė – manymas, kad, neturėdamos ginklų, jos liks už mūšio ribų ir taip bus apsaugotos. Tačiau realybėje šis faktas reiškia tik tai, jog jos negali apsiginti pačios. Ir vis dėlto manau, kad moterų rezistencinis judėjimas buvo labai aktyvus ir maištingas.
Oksanen brutaliai nagrinėja seksualinę prievartą prieš moteris, ji daugiau pasako nei nutyli, todėl “Valymas” yra juodas tamsus romanas. Kokia egzistencija laukia moters patyrusios seksualinės traumos pažeminimą? Bet knygos herojė Aliide nėra vien auka. Autorė sukūrė tikrai gilų, komplikuotą, nevienareikšmį ir neplokščią moters portretą, kur moteris nėra nei ragana, nei šventoji.
S.Oksanen
Detalių gausa estiško kaimo gyvenimo aprašymuose kelia nuostabą: tie visi gražūs, kone ritualiniai darbai stipriai kontrastuoja su okupacininkų tradicijomis. Pavyzdžiui, Aliide labai bijo, kad jos tėvų sodyba atiteks rusams ir tada ten grindys bus nuklotos saulėgrąžų lukštais, kurie traškės po kojomis kaip tarakonai.
Būtinai skaitykite.
Ne vien todėl, kad kalba kone degina, ne vien todėl, kad autorė sugeba sukurti tamsią įtampą, ne vien todėl, kad S.Oksanen pasakojimas yra stiprus ir brandus, ne vien todėl, kad kritikai jau dabar ją siūlo nominuoti Nobelio premijai, ne vien todėl, kad ji atidengia moteriškąją perspektyvą, bet dar ir todėl, kad daug dalykų jos romane pažinsite iš savo ir savo močiučių bei senelių gyvenimo.
Ir lenkiu galvą prieš Versus Aureus už drąsą išeisti jaunos (!) suomių (!) feministės (!) knygą. Todėl iš visos širdies noriu, kad knyga būtų labai perkama.
Užsukit rytoj į knygyną :palepinkit save stipria ir pulsuojančia proza.
Gal būtų galima padaryti taip, jog jei iki išnaktų skaitai labai gerą knygą, tai ryte nebūni pavargęs?
Suprantu, jog jei naktinėju, nes žiūriu kokį kvailą filmą su Steven Seagal ar Chuck Norris, tai tada tikrai nusipelnau bausmės- baisaus nuovargio ryte.
Bet jei skaitau tikrai gerą, kvapą gniaužiančią knygą, gal būtų imanoma iš Tavo pusės pritaikyti kokį nors kitą nuovargio standartą?
Gal norėtum prisidėti prie geros literatūros skaitymo skatinimo?
knyguziurkes.com 