Norma

Kaip man patinka netikėtai rasti naujas knygas! Ypač bibliotekoje, išvengiant piniginės graužimo apie dar labiau sumažintą likutį. Sofi Oksanen yra iš tų autorių, kurios knygos kirbės tol, kol bus perskaitytos.

Šioji skaitėsi greitai ir lengvai, prasidėjo paslaptingai ir įtraukiančiai, bet paskui kažkas atsitiko ir pritrūko įkvėpimo knygai, o gal plaukų, nžn. Man patinka visokie ten magiškieji realizmai, bet autorius vis tiek turi pasistengti ir magiškai apgauti mane nebūtais dalykais. Nes aš visada noriu geros pabaigos, aš visada noriu būti nustebinta, sukrėsta ir mane visada užknisa pabaigos, kai “jis nuėjo brūžuodamas kojomis rudeniškus lapus” ir suprask, kaip nori – mylėjo ar ne.

Na, šiosios nebuvo nieko panašaus į rudeniškus lapus, bet labai jau paslaptinga istorija, paėmė ir kažkaip visai nepaslaptingai išsivyniojo. Pasidarė labai realistiška. Ne taip kaip Gabriel  Garsia Marquez “Apie meilę ir kitus demonus”. O aš tikriausiai norėjau, kad būtų taip.

Ar norėtum, kad tau plaukai per dieną paaugtų vieną metrą? O kas tada, pagalvojai? Vis tiek verta paskaityti, nors ir ne 5/5.