Vegetarė

vegetare

Vegetarė nėra labai įprastinė knyga, nelabai paprasta surikiuoti su knyga susijusias mintis. Gal ir kultūriškai ji mums iki galo neįkandama, kas ten žino.

Labiausiai knygoje mane sukrėtė visuomenės nepakantumas žmogaus pasirinkimui būti kažkuo, kas nėra įprasta. Žmogus yra tiek spaudžiamas dėl savo pasirinkimo, kad galiausiai rimtai išsikrausto iš proto, arba tiesiog aplinkiniai tai vadina išsikraustymu iš proto, nes tai, kas netelpa į kasdienius rėmus, reikia apskelbti esant liga, nenormalumu ir taip toliau. Jei žmogus užsimano būti medžiu ir tai niekam nekenkia, kodėl negalėtų? Tik todėl, kad kitiems nepatogu prieš kaimynus? Niekas per daug nesidomi, kodėl viskas taip vyksta, su žmogumi elgiamasi kaip su mažu vaiku, kurį galima priversti valgyti, galima jį išžiodinti, galima jam sugrūsti žarną į skrandį.

Gražiausia knygoje man buvo antroji dalis, kurioje vegetarės svainis menininkas, kuriam labai jau kabinama veltėdžio etiketė (na, kaip ir vegetarei kabinama beprotės), apturi visokiausių meniškai seksualių floristinių fatazijų. Turint omeny gimimystės ryšius, nieko gero laukti neverta, bet tai tikriausiai vienintelė šviesi knygos vieta, kur žmonės kaip ir atitinka vienas kito lūkesčius, arba, gal tiksliau, iš viso jokių neturi.

Na, ir, žinoma, apgaulingas knygos viršelis vertas dėmesio, ar tikrai gerai į jį įsižiūrėjai.