Tarp dviejų garsų

Prieš atsiversdami knygą, google ar spolify paieškos laukelyje įveskite Arvo Part “Spiegel im spiegel” (Veidrodis veidrodyje) ir pasileiskite tą gabalą. Niekada nebūčiau patikėjus, kad galima taip nupiešti muziką ir pavaizduoti kompozitoriaus kūrybinį procesą. Ši knyga apie garsą, jo paieškas, bet kartu ir apie menininko gyvenimą, apie tarybinę sistemą.

Labiausiai mane sužavėjo šios novelės nuoseklumas, išbaigtumas ir gelmė. Nuotabi idėja per visą novelę skrendantys taškai ir linijos, simbolizuojančios garsą ir muziką. Jos sukuria savotišką skambesio atmosferą, jausmą, kad muzika visada yra aplink žmogų, tereikia ją išgirsti ir užrašyti. Joonas Sildre taip jautriai parodo kompozitoriaus išgyvenimus, bandymus muziką išgirsti, suprasti jos kilmę ir prasmę, pajausti tai, kas yra tarp garsų. Ypač sužavėjo, kaip nupiešta 1963 m. ‘Perpetuum mobile’ premjera – nors kūrinys tikrai ne iš lengviausių klausyti, bet pabandykit bent kelis epizodus, kad pasigerėtumėt dailininko idėja tą muziką nupiešti.

Ir šiaip, realiai tai man noris tik pasakyt, kad ši novelė yra grafinių novelių šedevras ir taškas. Labai labai rekomenduoju. Ir muzikos, ir grafinių novelių, ir subtilumo mylėtojams. Labai patiko, labai susišaukė su Richar Powers “Orfėju“, labai įkvėpė grįžti prie grafinių novelių lentynos ir traukt seniai laukiančias eilėj.

_______________________________________________

Už knygą labai dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Minaretas ir 7

Man atrodo, aš turiu visas Undinės Radzevičiūtės knygas, tuoj skaičiuoju, dabar neatsimenu, kurioj lentynoj Frankbugas. Skaitau aš jas po truputį, vienos labiau patinka, kitos mažiau, bet iriuosi į priekį, jos ir traukia, ir nervuoja, nes suprantu, kad ne viską suprantu. “Minaretas” taip netikėtai užšoko visoms už akių ir šiuo metu tikrai yra mėgstamiausia šios autorės knyga.

Jau rašiau fb, kad knygą pasiėmiau skaityti laukdama, kol užvirs virdulys, ir užkibau kaip žuvelė. Totaliai. Niekur nenorėjau eiti ir nieko nenorėjau daryt, kol neperskaičiau, bet teko aukoti dėl Paviljono knygų savaitgalio, nes tas tai kaip traukinys, tutū ir nuvažiavo. Šitą knygą skaitydama naktį juokiausi garsiai, iš tikro, iki ašarų. Rimtai. Vargšas vyras negalėjo ramiai miegoti, o aš niekaip negalėjau papasakoti, ko čia taip žvengiu. Juokiausi ir išsitraukus pieštuką braukiausi, nes ta knyga yra pilna vietų, į kurias aš norėsiu sugrįžti. Iš tikro tai kad ir dabar galėčiau pradėti skaityti iš naujo ir, įtariu, ne mažiau juokčiaus. Ir vėl sustingčiau 51 puslapyje, kur autorė sako:

O po mirties praėjus lygiai metams aš staiga kažką pasakiau.

Ne apie mirtį, apie gyvenimą.

Tą akimirką visi labai juokėsi.

Mano skausmas lėtai, daugiau nei trejus metus fermentavosi ir galiausiai tapo humoro jausmu.

Ir kuo labiau man skauda, tuo labiau jums juokinga.

Džezeskraist, kaip dabar juoktis, pagalvojau. Bet juokiausi, tik jau kitaip skaičiau tekstą. Kitom akim žiūrėjau. Ir stebėjaus, kaip Undinė Radzevičiūtė va taip mokėjo apie save parašyti, kad aš tiesiog prisiminiau ją viename knygos pristatyme, kur visiškai jautėsi, kokia kančia jai tas pristatymas ir visiškai aiškiai galėjau įsivaizduoti, kaip ji tuomet jautėsi ir koks kosmosas jai atrodo šis pasaulis (kur žmogui skauda, o visi juokiasi).

Ir šiaip tai net nežinau, kaip čia papasakot, apie ką knygą. Ji ir apie kelionę, ir apie rašytojo gyvenimą, ir apie tylos paiešką, ir kaip žviegia pjaunamos plytos, ir apie lūkesčius ir įsivaizdavimus, protėvių šauksmą ir prasmės ieškojimą, ir norą, kad ji būtų, ir suvokimą, kad na, kur jau ten, kokia ten prasmė, tiesiog tuštuma galvoj, kurią užpildo patys keisčiausi pasaulio dalykai. Beje, aš irgi turiu savo genetinį tyrimą, apie kurį knygoje pasakoja autorė, tai man labai smagu ir juokinga buvo skaityti apie panašias patirtis – nuo euforijos iki visiško nusivylimo savo tolimais teoriniais giminaičiais.

Manau, kad ką tik įvyko didelis pasistumdymas mano šių metų geriausių knygų lentynoje. Likau absoliučiai apžavėta.

Iš dangaus nukrito trys obuoliai

Dabar tai prašom pasiruošti, nes bus vien tik pagyros. Nu, nuostabi knyga, kurią baigus norisi pradėti iš naujo. Kiek atsimenu, paskutinį kartą taip buvo su Elizabeth Strout “Olive Kitterige”. Nedaug beliko šių metų ir smalsu, kokių gėrybių dar suskaitysiu, bet vienareikšmiškai ši knyga bus tarp metų geriausių, taip pat ir viršelių. Tad trys bravo keliauja autorei, vertėjai Almai Lapinskienei ir dizainieriui Tadui Šiaučiuliui. Ir milijonas ačiū Balto leidyklai, kad pasirinko knygą išversti, nes aš tinginė rusiškai neskaitau.

Tai jau čia ir būtų galima baigti, nes “Obuoliai iš dangaus” yra iš tų knygų, kur užtenka pasakyt, kad labai gerai. Aišku, leidykla biškį paspoilino ant viršelio, na, jiems reikia knygą parduoti, bet aš knygą skaičiau nuo pradžios, ne nuo pabaigos (nugarėlės 🙂 ), tai man reikalo spoileris nepagadino. Rekomenduočiau ir jums to malonumo nepasigadint ir pasinerti į tokį magišką mažo neprieinamo kaimelio gyvenimą, kuriame sutelpa kartų kartos, vyksta stebuklai ir kliaujamasi nuojautomis. Beje, jei jums su švelnia gyvenimo magija ne pakeliui, tai kaip nors jau su šia knyga prasilenkinte. Man šios knygos magija taip sudozuota, kad ji tiesiog yra žemišką ir nežemišką gyvenimą jungianti gija – visiškai natūrali, įtikinama ir be jos niekaip.

Jau pirmame puslapyje skaitytojas susipažįsta su Anatolija, kuri nusidirbus visus darbus atsigula mirti. Kodėl ji taip susigalvojo, surašyta knygoje, kaip ir jos, jos kelių kartų protėvių ir su Anatolija susijusių žmonių – giminių ir kaimynų – istorijos. Kaip pro kaimą ėjo negandos, kokie prieš tai ėjo ženklai ir kaip ženklai atkeliavo iš tolimos praeities, kas ir kaip tas negandas pakėlė, o kas atsitiko su nepakėlusiais. Man ši knyga kaip daina – tokia poetiška, ilgesinga, duoklė praeičiai ir kartu išėjusių įamžinimas – aš irgi norėčiau tokios giesmės apie savo giminę.

Ir dar pasidalinsiu tokia smulkmena, kuri vainikuoja visą kūrinį ir kuria pasidalino poetas ir vertėjas Marius Burokas – knyga pabaigta fraze, kuria baigiamos armėniškos pasakos: “O naktis kerės, […], ir vėsiuose savo delnuose ritinės tris obuolius, kuriuos paskui, kaip byloja maraniečių sakmės, numes iš dangaus ant žemės – vieną tam, kas matė, kitą tam, kas papasakojo, o trečią tam, kas klausėsi ir tikėjo gėriu”. Tai va, kiekvienam romano skyriui po burnoje tirpstantį obuolį. O perskaičiusiems bonus obuolys – dar keletas nuostabių ir neapsakomai jautriai parašytų apsakymų, tokių, kur noris, kad nesibaigtų, garbės žodis.

Apsakymas “Berdas” – ir graudus, ir juokingas. Man gražu, kur graudu.

Sausis apie sniegą – “Atsibundi ryte – o už lango lyg trintuku ištrintas pasaulis. Tiktai šen bei ten matai tarsi brūkšteltą pieštuku galelį medinės tvoros ar vežimo paliktas vienišas kelio provėžas.”

Rugpjūtis; “Rugpjūtis ateina ankščiau, nei tu laukei. Ankščiau, nei pasirengei suvokti, jog atrodžiusi amžina vasara – baigiasi. Kone pralėkė. […] Rugpjūtis, laikas sulėtėjo ir pakėlė daiktų esmę.”

Gruodis: “Kai į perėją ateina žiema, žmonėms kuris laikas išsenka žodžiai. Tai palaiminga ir gydanti nebylystė – tylėk, žiūrėk pro langą, pratinkis prie savęs.”

Apsakymas “Karas”

“Didvyrių veidai visada labai paprasti, tai tik filmuose jie demonstruoja raumenis ir žandikaulius, galbėdami pasaulį. Tikrųjų didvyrių veidai visada labai paprasti.”

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Rain Dogs

Šiandien liūdna diena, nes baigėsi mano romanas su Sean Duffy. Nors “Rain Dogs” ne paskutinė serialo knyga, bet iš eilės pradėjau klausyt, tik išbandžius porą nemokamai audible duotų knygų, o įsiliepsnojus meilei susipirkau visas kitas. Įsimylėjau ir Gerard Doyle airišką akcentą, garbingai stoja prie Dick Hill, įskaičiusio Kurt Wallander.

Na, apie detektyvus kaip ir viskas aišku – lavonas, tyrimas, išaiškinimas, tai kuo mane taip sužavėjo McKinty knygos? Visų pirma, man labai buvo įdomus knygos kontekstas – patys Šiaurės Airijos The Troubles kaip ir praeityje, bet pasigirti ramybe dar nelabai galima – katalikų ir protestantų grupuotės, nuolatiniai streikai, protestai ir riaušės – Carrickfergus ir Belfasto kasdienybė. Kaip ir kasdienybė Sean’ui kaskart prieš sėdant į mašiną, pasilenkus pažiūrėt, ar neprikabinta bomba. Kadangi McKinty turi gerą pūdą humoro, tai kiekvieną kartą, kai Dyffy sėda į savo beamer (BMW), autorius būtinai pamini, kaip Duffy pažiūri po mašina, iki tokio lygio, kad gresia pačiai pradėt po mašina žiūrėt.

Šiaip knygų serijos veiksmas maždaug 1980+, tai dar įprasti buvo visokie dalykai, kur dabar gal jau nebelabai. Nėra jokių mobiliakų ir dronų, labiausiai fancy dalykas – krūta mašina, na, neskaitant visokio kalibro ginklų. Na, ir chebrytė, aišku, ten pila, kad maža nepasirodys – nuo ryto iki vakaro. Maždaug “Johnny Walker in the tea, Jim Beam in the coffee.“ Darbe. “Sveikas” gyvenimo būdas daveda iki to, kad Carrickfergus skyrius (jei pamenu, beveik visas) nepavykus pasiplauti, neišlaiko fizinio pasirengimo patikrinimo. Kaip egzaminą aprašo Adrian McKinty – atskiras anekdotas.

Be kitų savo ypatybių, Duffy yra melomanas ir didis klasikos mėgėjas. Štai kaip autorius apibūdina jo muzikinį skonį: “The driver had on Radio 1, which was giving us Kylie Minogue’s “I should be so lucky”… By the song’s second verse I was already longing for an IRA ambush and by the second chorus I was dreaming of a rogue comet strike.”

Na, o labiausiai jis žavi savo nepalenkiama aistra tiesai. Dzin jam ten visokie šulai, serai, lordai ir t.t. Vienintelis autoritetas jam – tiesa. O besiaiškindamas pakeliui dar visokias užleistas ir apleistas bylas pakelia ir nupučia dulkes nuo aplaidaus kolegų darbo. Nu, žodžiu, už tai jam atleidžiamos visos nuodemės, paklydimai ir t.t. Beje, didžioji dalis jo išaiškintų bylų visuomenės akyse taip ir lieka “neišaiškintos”, nes tampa classified. Nes tai ten su MI5 reikalai, tai dar koks super secret reikalas, žinojimas apie kurį gali kainuoti gyvybę. Na, bet kaip pasakytų Duffy – “A bullet in the head will fix an incipient asthma attack every time”.

___________________________________

Už nuotikį visos gėlės Evelinai B., užrodžiusiai

Grybo auksas

Labai labai faina knyga. Labai dėkoju autorėms, kad ji atsirado. Šį komiksą pavadinčiau “edukacija su malonumu” – per gerą valandžiukę tikrai apsišvieti ne tik apie žymųjį talentingąjį skulptorių, bet ir sužinai įvairiausių skulptūrų reikalų – nuo kūrybinių iššūkių (dieviškoji kūrybos dalis) iki gamybinių ir piniginių reikalų (žemiškoji nemalonioji). Apie Vincą Grybą nežinojau nieko ir likau labai nustebinta šios istorijos, talento, kuris buvo pastebėtas Grybui piemenaujant (kokia laimė, kad pastebėtas), o vėliau pripažintas studijuojant Prancūzijoje.

Ši knyga dar labai ypatinga asmeniškumo aspektu – viena iš autorių, Rasa Grybaitė, yra skuptoriaus anūkė, tad komikse įpinami Vinco Grybo žmonos ir anūkų prisiminimai, jie netikėtai sukurią labai šiltą ir jaukią atmosferą. Nenoriu sakyti, kad knyga privaloma visiems komiksų gerbėjams, tiesiog sakau – nepražiūrėkit šitokio malonumo (kad ir su labai liūdna, beprasme baigtim – tikrai norėjos bliaut balsu).

Bravo, autorėms!

Bendroji užmaršties teorija

Žmogus su gera istorija – beveik karalius.

“Bendroji užmaršties teorija” – viena tų knygų, nuo kurių atsiveria nežinomi pasauliai. Panašiai kaip senam Windows žaidime Minesweeper, kur teisingai pažymėjus bombikę, atsiveria didžiulis saugus laukas (įdomu, kiek skaitančių šitą postą iš viso dar žino bombikių žaidimą).

Taigi, iki šios knygos niekada nebuvau Angoloje, niekada nebuvau girdėjus, kad išbadėję žmonės lesintų balandžius deimantais, tam, kad galėtų pagavę juos suvalgyti. O įsivaizduok, jei tas prakeiktas deimantą sulesęs balandis, nuskrenda. Nei diemanto, nei balandžio. Arba deimantas per didelis jį sulesti – “turtingasis” deimanto savininkas ir toliau lieka alkanas. O įsivaizduok, jei tu ruošiesi valgyti balandį ir randi jame deimantą? Ne iš gero gyvenimo gi ruošeisi tą paukštį valgyti.

Jose Eduardo Agualusa yra kuo tikriausias istorijų pasakojimo karalius. O pasakoti jis moka kažkaip stebuklingai – tarp pasakos ir realybės, kuri staiga, kai jau esi patikėjus, kad tai kuo tikriausia pasaka, negailestingai atidengia realybę. Angoliškas magiškasis realizmas, kuriame balandžiai šika tikrais deimantais, iš gyvo žmogaus lieka tik skrybėlė, o moterys sensta užmūrytuose butuose. Taip skaitytojas būdamas beveik nuolatinėj nuostabos būsenoj per žmonių istorijas perskaito ir gabalą vienos šalies istorijos.

Įstabi, labai patiko, viena iš knygų, kuri negali patikėt, kiek sutelpa į šimtą penkiasdešimt puslapių.

2020

Labai džiaugiuosi, kad šiemet pavyko perskaityt daug puikių knygų – čia vienintelis mano kiekvienų metų pasižadėjimas ir, atrodo, šiemet jį tikrai įvykdžiau – galiu ramiai palydėti keistuosius 2020 į praeitį (su viltim, kad keisčiau nebus).

Ačiū leidykloms, autoriams, tinklaraštinikėms (-ams) už naujas pažintis, draugystes, bendradarbiavimą, goodreads knygų kritikėms ir kritikams – už aštrią akį ir ne mažiau aštrų liežuvį, juoką ir gerą nuotaiką.

Kitiems metams palinkėjimas išlieka toks pat ir dar stengsiuosi sumažint neskaitytų knygų lentynas.

Geriausios negrožinės

Gabija Lunevičiūtė “Vilniaus atminties punktyrai”

Patrick Svensson “Apie ungurius ir žmones”

Grafinė

Nora Krug “Heimat”

Geriausios iš geriausių grožinių

Elizabeth Strout “Olive Kitteridge” ir “Olive, again”

Shokoofeh Azar “The Enlightment of the Greengage Tree”

Richard Powers “Medžių istorija”

Kate Atkinson “Anapus fotografijų”

Bernardine Evaristo “Girl, Woman, Other” (lietuviškai išversta “Mergaitė, moteris, kita”

Marina Stepnova “Sodas”

Kim Leine “Amžinybės fjordų pranašai”

Irgi geriausios, nes turtingi metai

Virginie Despentes “Vernonas Subutexas”

Jurga Tumasonytė “Undinės”

Sergej Dovlatov “The Suitcase”

Jon Fosse “Vaizdai iš vaikystės”

Akvilė Kavaliauskaitė “Kūnai”

Grigorijus Kanovičius “Šėtono apžavai”

Jennifer Clement “Maldos pagrobtosioms”

Laura Groff “Florida”

Mathias Enard “Vagių gatvė”

Jose Eduardo Agualusa “Bendroji užmaršties teorija”

Arthur C. Clarke “2001: a Space Odyssey”

Veronika Urbonaitė “Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais”

Saulius Tomas Kondrotas “Kolekcionierius”

Paauglių

Annet Huizing “Kaip aš netyčia parašiau knygą”

Jasminka Petrovic “Viskas bus gerai”

Katherine Paterson “Smarkuolė Gilė Hopkins”

Gudrun Skvetting “Mėnulis ir kitos nelaimės”

_____

Iš visų perskaitytų – 22 audio knygos, 18 lietuvių autorių, 4 grafinės ir tik 2 popierinės anglų k.

Apie ungurius ir žmones

“Apie ungurius ir žmones”, originaliu pavadinimu “Ungurių evangelija” – viena iš tų knygų, kur nieko nesinori rašyti, išskyrus tai, kad ji – puiki. Nuo pat pradžių, jau nuo pačio pirmojo puslapio, pagalvojau – o čia visas tekstas bus toks gražus??? ir dar užpavydėjau biškį, kad kažkas taip gražiai moka rašyti.

Šioje knygoje pasakojama ungurių istorija nuo Aristotelio laikų. Net neįsivaisdavau, kad tai toks paslaptingas gyvūnas, taip nepasidavęs žmogaus stebėjimui, kad net vertė jį galvoti, kad jis atsirandąs iš niekur. Na, geriausiu atveju, iš dumblo. Taip atsitiko todėl, kad niekas nesugebėjo rasti ungurių dauginimosi organų. Net Freudas buvo užsidegęs šia paieška, bet jam nelabai išdegė, kaip ir daugybei kitų mokslininkų. Norite tikėkite, norite – ne, bet dauginimasis iki šiol yra apgaubtas daugybe paslapčių, kurių nespoilinsiu.

Šioje ungurio kelionėje knygos autorius yra pakeleivis. Kartu su tėvu, su kuriuo žvejodami ungurius patirdavo pačias jautriausias ir artimiausias akimirkas. Nieko ten nepaprasto tose akimirkose – tylos daugiau nei pokalbių ar įsimintinų nutikimų – gal dėl to taip ir pagauna tas tiesiog buvimas kartu, dviese, jų tylioje veikloje, patirties perdavime iš vienos kartos kitai. Taip artima daugeliui – nieko stebuklingo, žvejyba ir nujaučiami, bet nepasakomi žodžiai. Ne dėl nenoro, greičiau gal dėl nemokėjimo, tik nujautimo.

Ypatingai talentingai parašyta, grynuolis toks. Labai rekomenduoju.

*Už knygą dėkoju leidyklai Baltos Lankos.

The Enlightenment of the Greengage Tree

The Enlightenment of the Greengage Tree · The Stella Prize

“I have never read such a voice before. It is playful, poetic and deeply melancholy at the same time. Azar writes about the blunt force or Iranian history with the lightness of a feather’s touch. Transcendental, brilliant and beautiful.” —Alice Pung, author of Laurinda

Geriau ir nesugalvosiu, kaip parašyti. Labai labai patiko. Viena iš tų knygų, kur panyru į nuotaiką, gyvenu ir išgyvenu su knygos veikėjais. Klausiau audio ir kartu buvo gaila, nes norėjau dar labiau įlįsti į tekstą, matyti žodžius, bet kartu ir nebenorėjau laukti, kol gausiu popierinę knygą.

Knyga nėra lengva emociškai, veiksmas vyksta Irane ir sukasi aplink 1979 metų Islamo revoliuciją, bet būdas, kaip rašytoja perteikia istoriją yra kažkoks kosminis – absoliučiai naujas balsas. Hipnotizuojantis. Aitvariškas – lengvas ir kabantis ore, bet prilaikomas virvelės, o ta įsirėžus į ranką – ir gražu, ir skauda. Atrodo, vietom istorija visai nusklendžia toli nuo realybės, bet knygos pabaigoje yra visiškai nuogas kelių sakinių įžeminimas, kai tėvas pasako, kas atsitiko šeimai – šekit savo nepakeliamą realybę).

“There are a lot of good things about dying. You are suddenly light and free and no longer afraid of death, sickness, judgement or religion; you don’t have to grow up fated to replicate the lives of others. You are no longer forced to study nor tested on the principles of religion or what invalidates prayer. But for the most important advantage of death is knowing something when I want to know it. Kon fayakon* (Be! And it is. What God says of creation in the Quran 2:117) Piece of cake. If I want to be somewhere, I am, just like that. I realized all this the day I died, February 9, 1978.”

Knyga, apie kurią daugiau nenoriu rašyt, nes ką ten mano žodžiai. Patylėsiu geriau.

 

 

2019

Imdama kiekvieną knygą, prisimindavau, kad šiemet, brangindama savo laiką, labiausiai siekiu skaitymo malonumo ir kokybės. “It’s ok” knygoms neturiu laiko! Jų, žinoma, buvo – ne visada pataikiau gerai su pasirinkti, bet summa summarum galiu tik pasidžiaugti, kad šiemet pavyko ne tik su kiekybe, bet ir su kokybe.

Kadangi padariau nesąmonę ir į metų pabaigą nepasiėmiau savo knygų knygelės (nes ir taip apsikrovę išvažiavome), tai statistikos bus mažai – aš net nežinau, kiek tiksliai perskaičiau knygų, bet, atrodo, ir vėl sumušiau rekordą perskaitydama 100+ knygų (kažkur 105 gal), kuo pati save nustebinau, nes jau galvojau, kad daugiau nei pernai (80) perskaityti man tiesiog neįmanoma.

Kadangi metai buvo turtingi, tai ir vienos geriausios knygos nebus. Bus keletas geriausių knygų, kurias skaitant visada galvojau, kad skaitau geriausią metų knygą, tad tebūnie jos visos geriausios. O paskui dar ilgiausias sąrašas labai gerų.

2019 metų geriausios

Trent Delton “Berniukas nuryja visatą” – už tai, kad berniukas toje visatoje nuryja ir mane. Knyga – juodoji skylė, kurioje su malonumu pradingsti.

Eka Kurniawan “Grožis lyg žaizda” – už visiškai naują netikėtą pasaulį ir realybės ir fantazijos žaismą

Guzel Jachina “Mano vaikai” – už tai, kad skaityčiau kiekvieną šios autorės parašytą eilutę.

Guillermo Arriage “Laukinis” – už dar vieną pasaulį mano galvoje

Alina Bronsky “Paskutinė babos Dunjos meilė” – už visišką netikėtumą ir dzen reakciją į pasaulį

David Mitchel “Prižiūrėtojas” – už dar vieną įrodymą, kad žmogaus fantazija yra beribė

Juozas Baltušis “Sakmė apie Juzą” – už tai, kad negalėjau patikėti, kad buvau neskaičius

2019 metų labai geros

Philip Roth “Kiekvienas žmogus” – už atvirumą ir žodžio tikslumą

Emily St. John Mandel “Vienuolikta stotis” – už priminimą apie civilizacijos trapumą

Olga Tokarčiuk “Bėgūnai” – už tai, kad nudžiugino nunešdama premijas, už galvoje apsigyvenusią bėgūnų idėją, kuri dabar amžiams mano galvoje

Kent Haruf “Mūsų sielos naktyje” – už žodžius apie senatvę, kuri atima pasirinkimo laisvę

Kazuo Ishiguro “Dienos likučiai” – už tai, kad tiek ilgai laukė būti mano suprasta ir įvertinta

Graham Swift “Motinų sekmadienis” – už koncentruotą jausmo blyksnį

Romain Gary “Aušros pažadas” – už atsisakymą patikėti realybe

George Saunders “Linkolnas Bardo” – už suvaldytą kokofoniją

Elisabeth Harthy Winthorp “Paskutinė malonė” – už nutylėjimus, kurie yra istorijos esmė

Sally Hepworth The Mother in Law arba “Anyta” – už priminimą, kiek daug nedrįstame pasakyti, o paskui būna per vėlu (bet vis tiek nedrįstame)

Delia Owens Where the Crawdads Sing – už pelkynų Mauglę

Nora Ikstena “Motinos pienas” – už slogią tarybinę realybę ir džiaugsmą, kad tai praeitis

Kamila Shamsie Home Fire – už kitą perspektyvą

Naomi Alderman The Power / “Galybė” – už sukrečiantį “kas būtų, jeigu būtų” ir ne mažiau sukrečiantį “o kaip yra dabar?”

Elif Shafak 10 Minutes 38 Seconds in this Strange World – už tai, kad labai gera

Lars Mytting “Seserų varpai” – už istoriją ir nuotaiką, kurioj paskęsti

Negrožinė

Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė “Kabinetas 339” – už viską, apie ką parašiau poste

Bea Uusma The Expedition. Solving Mystery of a Polar Tragedy – už neįtikėtina, kad buvo taip įdomu

Malcolm Gladwell Talking to Strangers – už visokių faktų išknisimą ir susimąstyti verčiančias išvadas

Yuval Noah Harrari “Sapiens” – už kelionę laiku atgal

Young Adult

Kotryna Zylė “Sukeistas” – už geriausią knygą, kurią norėčiau padovanoti sau trylikametei

Clementine Beauvais “Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja” – už šviesų požiūrį į potamsį paauglystės pasaulį

Lietuvių autorių

Virginija Kulvinskytė “kai aš buvau malalietka” – nes vėl pavaikščiojau savo malalietkiniais batais

Kristina Sabaliauskaitė “Petro Imperatorė” – už istorijos nutildytos moters istoriją

Grafinė novelė

Gerda Jord “Daugiabutis” – už juoko vitaminus ir visas primintas istorijas, kurias išgyvenau daugiabučiuose

Geriausios iliustracijos

Maja Lunde “Sniego sesė” – už paveikslus, sudėtus į knygą

Metų poezija

Apskritai džiaugiuosi, kad jos skaičiau daugiau nei bet kada ir tai yra metų pasiekimas!

Sakiau, kad gavau ir kokybės, ir kiekybės!

Jau nekantrauju susitikti su 2020-ųjų geriausiomis! Bokštuose prie lovos laukia puikūs metai 🙂

Berniukas nuryja visatą

Image result for berniukas nuryja visata

Gal mes visi kur kas geriau susikalbėtume, jei dažniau prikąstume liežuvį.

Jei visos knygos būtų tokio kalibro, tai, sakyčiau, užtektų dvylikos knygų metams. Smaguriauji tokią visą mėnesį ir būtum visai patenkinta.

Nuostabi knyga. Verta iš visų pusių lekiančių pagyrų. Puikiai parašyta, puikiai išversta. Visą dieną stengiuosi sugalvoti, ką turėčiau parašyti, kuo knyga yra tokia ypatinga. Daug kuo – net sunku išskirti.

Pirmiausia, personažai yra kosminiai, kaip ir priklauso personažams, sugebantiems praryti visatą. Antra, visas siužetas susuktas kosmiškai – na, pradžioje tie patys kosminiai personažai pamėto visokių kosminių frazių, kurios, atrodo, nei į tvorą, nei į mietą, kaip ir ant viršelio ta frazė “negyva mėlynoji karetaitė”, tupinti lyg ir ant šūvio paliktos skylės, kuri lyg ir žiedais kažkokiais skleidžas į baltąsias skyles (nu, nes ne juodos gi). Tai visą laiką skaitai ir stebiesi, į ką viskas išsivers ir ar išsivers iš viso, ar čia klejonės kokios, ar koks velnias. Bet autorius niekaip neišsisukinėja ir puikiausiai visas gijas suveda, karetaites sugaudo ir sutupdo ten, kur jos turi tupėti ir t.t.

Kita knygos pusė, kuri tikriausiai labiausiai suvilioja skaitytojus, yra kažkokia nesustabdomai kosminė šviesa, kuri sklinda iš knygos. Gal ne iš kosmoso sklinda, bet iš meilės. Knygos veiksmas vyksta toli gražu ne žaliomis vejomis apsėtuose miesto priemiesčiuose ir personažai ne meškučius apsikabinę mikštuose pataluose miega, bet, kad ir kokiose situacijose pagrindinis mūsų herojus Ilajus beatsidurtų, visi jo veiksmai, visos mintys, pasakysiu banaliai, persmelktos meile, kuri neskirsto ir negrupuoja žmonių, kuri yra nutaikyta į žmogaus šerdį, kurioje kiekvienas yra geras ir trokšta tik vieno – būti besąlygiškai mylimas. Ir ta Ilajaus skleidžiama meilė rezonuoja, atliepia, atveria, suvirpina. Kitus knygos veikėjus ir skaitytoją.

Ir dar. Ir dar. Ir dar. Imkite, skaitykite, semkitės iš jos. Čia viena iš knygų, kurią tikriausiai skaitysiu dar kartą. Nes manau, kad dar ne viską iš jos pasiėmiau, ką ji gali duoti.

 

 

Paskutinė babos Dunjos meilė

O, kad daugiau tokių knygų – kokia puiki knyga! Patiko – ne tas žodis. Mažutė, vos 130 puslapių, bet skaitydama tik ir galvojau, kad norėčiau, kad puslapių būtų penki šimtai. Galėtų ir dar daugiau.

Baba Dunja gyvena Černovo kaime. Kaimas – Černobylio mirties zonoje. Jame vos keli gyventojai, ir toks jausmas, kad kuo mažiau aplink tave žmonių, tuo lėtesnis yra tavo laikas. Taip ir baba Dunja gyvena nežinodama, kas šiam pasauly vyksta, nes pasaulis babos Dunjos Černovą aplenkia lanku, o ir artimiausia civilizacija – autobuso stotelė iki kurios reikia keliauti pėsčiomis, senstant vis labiau tolsta.

Būtent ta laiko tėkmė, kaimo gyventojai, įskaitant ir žmonių bei gyvūnų vėles, pasakojimas iš babos Dunjos pusės, per jos prizmę, įvilioja skaitytoją į tokią savotišką makabrišką atmosferą ir žaidimą laiku. Į bet kokius išorinio pasaulio įvykius ir žmones babos Dunjos reakcija yra ramiai, lėtai ir švelniai vienoda. Nekrikštyta ir neapsikrikštijusi santvarkai griuvus baba yra tarsi panirus į savotišką dzen būseną, kur niekas neteisiamas ir priimamas toks, koks yra. Jei atklydėlis taikus, tai priimamas šiltai, su meile, dėmesiu ir vaišėmis (radioktyviomis). Kai tuo tarpu skaitytojas jaučia, kad aplink viskas tiesiog verda ir kunkuliuoja (tam mūsiškiame pasaulyje ir laike, kuris už mirties zonos), kai į įvykius įsitraukia milicija, advokatai ir net tarptautinės organizacijos.

Dešimt balų iš penkių.

 

Paskutinė malonė

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „paskutinė malonė“

Net nesiruošiau šios knygos skaityti, o baigės tuo, kad vakar žliumbiau, pūčiau nosį ir visaip kitaip liūdėjau, niekaip negalėjau ištrūkti iš knygos atmosferos. Ir dabar galėčiau apsibliaut ant vietos – kažkokio kosminio talento ši rašytoja.

Viskas knygoje taip, kaip labiausiai atliepia – nedaugiažodžiaujant, nepliurpiant bereikšmių monologų, parašyta taip, kad, atrodo, jauti žvilgsnį, užuodi įelektrintą karštį, esi nekviestas svečias poros, kuriai reikia pakalbėti apie esminį dalyką jų gyvenime, namuose, važiuoji jų įtampos nuo tylėjimo pritvinkusioje mašinoje. Ir skauda dėl tų nepasakytų žodžių, kurie, žinai, negrįžtamai sužeis žmoną, skauda nuo smūgių senam vyrui, vežančiam paminklinį akmenį savo dar gyvam vaikui, skauda nuo situacijos beviltiškumo ir sistemos bukumo.

Knyga prasideda scena, kur kalinys padeda iš vieno kalėjimo į kitą pervežti elektros kėdę. Mirties bausmės jau aštuonis mėnesius laukia aštuoniolikametis Vilis, nuteistas už baltaodės merginos išprievartavimą. Vilis – juodaodis. Veiksmas – pietinės JAV valstijos, penktas XX a. dešimtmetis. Visa knyga – kokios šešios valandos iki vidurnakčio egzekucijos. Laikas, kai gyvenimas pro akis prabėga ne tik Viliui. Ypatingas įsielektrinęs laikas, kai moderniuose laikuose vis dar klesti viduramžiai, į kuriuos, nepaisant progreso, dirbtinių itelektų ir kelionių į kosmosą, laikas nuo laiko žmonija vis nupuola.

Knygos nuotaika labai priminė W.Faulknerio “Kai aš gulėjau mirties patale”, o visa atmosfera Larso von Trier “Dancer in the Dark”. Žinau, niūru, skausminga, bet labai rekomenduoju visiems, kam tinka mano rekomendacijos.

Beje, originalo kalba pavadinimas yra The Mercy seat.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „elizabeth hartley winthrop mercy seat“

Sakmė apie Juzą

Image result for sakmė apie juzą

Žmonės nedovanoja, ko nesupranta.

Pirma, esu pasižadėjus turėt reikalų su klasika, čia yra bandymo pavyzdys, antra – dar knygų mugėje palaikiau tuos storus J.Baltušio dienoraščius naujai išleistus rankoje, pagalvojau, ir kas čia tokią plytą dabar skaitys – ir dar Baltušio, trečia, žinojau, kad Baltušis lyg ir išbrokytas, kažko, bet nelabai žinojau, kodėl. O ketvirta, “Sakmė apie Juzą” yra išversta į prancūzų kabą ir ne vieną kartą išleista Prancūcijoje, paskutinisyk lygtais 2010 m. ir, kaip sako Wiki: “1990 metais prancūzų kalba pasirodęs romanas „Sakmė apie Juzą“ apdovanotas prestižine Prix du Meilleur Livre Etranger (premija skiriama už Prancūzijoje išleistą geriausią metų užsienio autoriaus knygą).”

Vėl iš naujo: pirma, nusiteikiau paimti knygą į rankas visiškai neutraliai, nieko nesitikėdama, apie Baltušio išbraukimo iš sąrašų istoriją nieko nežinodama, net neskaitydama nugarėlės, apie ką knyga.

Ir žinot, skaičiau ir negalėjau atsistebėt. Nuolatos stebėjaus. Ir po pirmų puslapių pagalvojau, kad, žinot, mes skaitom ir grožimės Roy Jacobsen knygomis (nes šiaip esam skandinavų fanai), kaip jis aprašo gamtą, kaip aprašo žmogų gamtoje, kaip su mažai žodžių piešia salų gyventojų paveikslą. Skaičiau ir galvojau, jei ant šios knygos viršelio būtų ne lietuvio autoriaus vardas ir pavardė, ir iš kalbos nesuprastume, kad tai tikrai ne vertimas, nes kalba per daug artima, kaip žiūrėtume į šią knygą – nuostabų žmogaus paveikslą?

Mane labiausiai knygoje ir sukrėtė vienišo Juzos paveikslas (šiandien norintiems pajaust, kaip gyven Juza, reiktų atsijungt nuo fb ir interneto apskritai). Žmogaus, kuris yra tiesiog žmogus, ir kiti jam – tiesiog žmonės. Bet tie “tiesiog žmonės” niekada nerimsta – būti neutraliam ir nepalaikyti jokios pusės šiame pasaulyje yra neįmanomas ir labiausiai nepakenčiamas dalykas. Ypač sunkiais istoriniais lūžio momentais. Tad skaitydama (visur, kur tik įmanoma knygą tampiaus su savim) visą laiką drebėjau mintyse, kad tik neišlįstų koks tarybinis Baltušis, kad tik nesugadintų knygos ir skaitymo malonumo, ir stebėjaus, stebėjaus.

Tai yra ypatinga knyga. Labai aktuali. Visiškai nepasenusi, nors skaitant neapleido jausmas, kad skaitau mokyklai – ant tiek mūsų smegenys tų kaimiškų knygų mokykloje prikištos. Kurias mokykloj gal skaityti nei laikas, nei vieta (kad neatmušt noro skaityti). Visoms knygoms turi ateiti laikas. Šioji pas mane atėjo pačiu tinkamiausiu laiku. Net pačiai keista, bet labai rekomenduoju.

 

The Power / Galybė

Image result for the power naomi aldermanVaizdo rezultatas pagal užklausą „galybė knyga“

Negaliu prisiminti knygos, kurią skaitant nuoširdžiai nenorėjau žinoti, kas bus toliau ir kaip viskas baigsis, nes nuojauta kuždėjo, gūžėsi, slėpėsi ir visa kita. Distopija, vienop, ir dar tokia. Va tokia.

Minčių kilo tiek ir aniek, ir net nežinau, nuo ko pradėti ir ką galvoti. Iš tikrųjų nelabai ir noriu kažką apskritai rašyti, kaip paprastai būna su knygomis, kurios va tokio stiprumo. Nors skaityti originalą nebuvo labai didelis poilsis ir nelabai tiktų vadinti – malonumas – pati knygos idėja mane labai sukrėtė. Mąstai ir permąstai tai, koks yra pasaulis ir koks jis turėtų būti, kiek jis yra neteisingas dabar, ir kiek neteisingas knygoje.

Knygos pavadinimas gal ir yra “The Power” (artimiausiu metu išeisiantis lietuviškas leidimas lygtais turėtų vadintis “Galybė”), bet, vis sukosi mintis, kad antrinis pavadinimas turėtų būti “Fine Balance” arba “Trapi pusiausvyra”. Nes pasaulis apskritai kasdien yra trapios pusiausvyros būsenoje. Ir ta pusiausvyra nebūtinai yra teisinga. Tiesiog pusiausvyra ir tiek.

Taigi, vieną gražią dieną, mergaitės pamato, kad turi neįprastą galią – jos gali, na, iš rankų paleist žaibus ir juo trenkt kitam žmogui. Gali švelniai pakutenti, gali sukelti skausmą, labai didelį skausmą, gali mirtinai nutrenkt. Ir taip staiga po pasaulį pasklinda naujienos, kaip merginos mirtinai nutrenkia joms pavojų sukėlusius vyrus, prievartautojus, smurtautojus, užpuolikus, amžinai jas spaudusius vyrus, prasideda sukilimai Saudo Arabijoje, Irane, ir pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Vyrų dominuojama “pusiausvyra” persisveria į moterų dominuojamą “pusiausvyrą”. Kaip ir turėtų nusistovėt “teisingas” pasaulis. Bet kas yra “teisingas”?

Labai labai rekomenduoju, kai pasirodys lietuviškai, duosiu žinot. Angliškai laukt nereikia.