Bendroji užmaršties teorija

Žmogus su gera istorija – beveik karalius.

“Bendroji užmaršties teorija” – viena tų knygų, nuo kurių atsiveria nežinomi pasauliai. Panašiai kaip senam Windows žaidime Minesweeper, kur teisingai pažymėjus bombikę, atsiveria didžiulis saugus laukas (įdomu, kiek skaitančių šitą postą iš viso dar žino bombikių žaidimą).

Taigi, iki šios knygos niekada nebuvau Angoloje, niekada nebuvau girdėjus, kad išbadėję žmonės lesintų balandžius deimantais, tam, kad galėtų pagavę juos suvalgyti. O įsivaizduok, jei tas prakeiktas deimantą sulesęs balandis, nuskrenda. Nei diemanto, nei balandžio. Arba deimantas per didelis jį sulesti – “turtingasis” deimanto savininkas ir toliau lieka alkanas. O įsivaizduok, jei tu ruošiesi valgyti balandį ir randi jame deimantą? Ne iš gero gyvenimo gi ruošeisi tą paukštį valgyti.

Jose Eduardo Agualusa yra kuo tikriausias istorijų pasakojimo karalius. O pasakoti jis moka kažkaip stebuklingai – tarp pasakos ir realybės, kuri staiga, kai jau esi patikėjus, kad tai kuo tikriausia pasaka, negailestingai atidengia realybę. Angoliškas magiškasis realizmas, kuriame balandžiai šika tikrais deimantais, iš gyvo žmogaus lieka tik skrybėlė, o moterys sensta užmūrytuose butuose. Taip skaitytojas būdamas beveik nuolatinėj nuostabos būsenoj per žmonių istorijas perskaito ir gabalą vienos šalies istorijos.

Įstabi, labai patiko, viena iš knygų, kuri negali patikėt, kiek sutelpa į šimtą penkiasdešimt puslapių.

2020

Labai džiaugiuosi, kad šiemet pavyko perskaityt daug puikių knygų – čia vienintelis mano kiekvienų metų pasižadėjimas ir, atrodo, šiemet jį tikrai įvykdžiau – galiu ramiai palydėti keistuosius 2020 į praeitį (su viltim, kad keisčiau nebus).

Ačiū leidykloms, autoriams, tinklaraštinikėms (-ams) už naujas pažintis, draugystes, bendradarbiavimą, goodreads knygų kritikėms ir kritikams – už aštrią akį ir ne mažiau aštrų liežuvį, juoką ir gerą nuotaiką.

Kitiems metams palinkėjimas išlieka toks pat ir dar stengsiuosi sumažint neskaitytų knygų lentynas.

Geriausios negrožinės

Gabija Lunevičiūtė “Vilniaus atminties punktyrai”

Patrick Svensson “Apie ungurius ir žmones”

Grafinė

Nora Krug “Heimat”

Geriausios iš geriausių grožinių

Elizabeth Strout “Olive Kitteridge” ir “Olive, again”

Shokoofeh Azar “The Enlightment of the Greengage Tree”

Richard Powers “Medžių istorija”

Kate Atkinson “Anapus fotografijų”

Bernardine Evaristo “Girl, Woman, Other” (lietuviškai išversta “Mergaitė, moteris, kita”

Marina Stepnova “Sodas”

Kim Leine “Amžinybės fjordų pranašai”

Irgi geriausios, nes turtingi metai

Virginie Despentes “Vernonas Subutexas”

Jurga Tumasonytė “Undinės”

Sergej Dovlatov “The Suitcase”

Jon Fosse “Vaizdai iš vaikystės”

Akvilė Kavaliauskaitė “Kūnai”

Grigorijus Kanovičius “Šėtono apžavai”

Jennifer Clement “Maldos pagrobtosioms”

Laura Groff “Florida”

Mathias Enard “Vagių gatvė”

Jose Eduardo Agualusa “Bendroji užmaršties teorija”

Arthur C. Clarke “2001: a Space Odyssey”

Veronika Urbonaitė “Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais”

Saulius Tomas Kondrotas “Kolekcionierius”

Paauglių

Annet Huizing “Kaip aš netyčia parašiau knygą”

Jasminka Petrovic “Viskas bus gerai”

Katherine Paterson “Smarkuolė Gilė Hopkins”

Gudrun Skvetting “Mėnulis ir kitos nelaimės”

_____

Iš visų perskaitytų – 22 audio knygos, 18 lietuvių autorių, 4 grafinės ir tik 2 popierinės anglų k.

Apie ungurius ir žmones

“Apie ungurius ir žmones”, originaliu pavadinimu “Ungurių evangelija” – viena iš tų knygų, kur nieko nesinori rašyti, išskyrus tai, kad ji – puiki. Nuo pat pradžių, jau nuo pačio pirmojo puslapio, pagalvojau – o čia visas tekstas bus toks gražus??? ir dar užpavydėjau biškį, kad kažkas taip gražiai moka rašyti.

Šioje knygoje pasakojama ungurių istorija nuo Aristotelio laikų. Net neįsivaisdavau, kad tai toks paslaptingas gyvūnas, taip nepasidavęs žmogaus stebėjimui, kad net vertė jį galvoti, kad jis atsirandąs iš niekur. Na, geriausiu atveju, iš dumblo. Taip atsitiko todėl, kad niekas nesugebėjo rasti ungurių dauginimosi organų. Net Freudas buvo užsidegęs šia paieška, bet jam nelabai išdegė, kaip ir daugybei kitų mokslininkų. Norite tikėkite, norite – ne, bet dauginimasis iki šiol yra apgaubtas daugybe paslapčių, kurių nespoilinsiu.

Šioje ungurio kelionėje knygos autorius yra pakeleivis. Kartu su tėvu, su kuriuo žvejodami ungurius patirdavo pačias jautriausias ir artimiausias akimirkas. Nieko ten nepaprasto tose akimirkose – tylos daugiau nei pokalbių ar įsimintinų nutikimų – gal dėl to taip ir pagauna tas tiesiog buvimas kartu, dviese, jų tylioje veikloje, patirties perdavime iš vienos kartos kitai. Taip artima daugeliui – nieko stebuklingo, žvejyba ir nujaučiami, bet nepasakomi žodžiai. Ne dėl nenoro, greičiau gal dėl nemokėjimo, tik nujautimo.

Ypatingai talentingai parašyta, grynuolis toks. Labai rekomenduoju.

*Už knygą dėkoju leidyklai Baltos Lankos.

The Enlightenment of the Greengage Tree

The Enlightenment of the Greengage Tree · The Stella Prize

“I have never read such a voice before. It is playful, poetic and deeply melancholy at the same time. Azar writes about the blunt force or Iranian history with the lightness of a feather’s touch. Transcendental, brilliant and beautiful.” —Alice Pung, author of Laurinda

Geriau ir nesugalvosiu, kaip parašyti. Labai labai patiko. Viena iš tų knygų, kur panyru į nuotaiką, gyvenu ir išgyvenu su knygos veikėjais. Klausiau audio ir kartu buvo gaila, nes norėjau dar labiau įlįsti į tekstą, matyti žodžius, bet kartu ir nebenorėjau laukti, kol gausiu popierinę knygą.

Knyga nėra lengva emociškai, veiksmas vyksta Irane ir sukasi aplink 1979 metų Islamo revoliuciją, bet būdas, kaip rašytoja perteikia istoriją yra kažkoks kosminis – absoliučiai naujas balsas. Hipnotizuojantis. Aitvariškas – lengvas ir kabantis ore, bet prilaikomas virvelės, o ta įsirėžus į ranką – ir gražu, ir skauda. Atrodo, vietom istorija visai nusklendžia toli nuo realybės, bet knygos pabaigoje yra visiškai nuogas kelių sakinių įžeminimas, kai tėvas pasako, kas atsitiko šeimai – šekit savo nepakeliamą realybę).

“There are a lot of good things about dying. You are suddenly light and free and no longer afraid of death, sickness, judgement or religion; you don’t have to grow up fated to replicate the lives of others. You are no longer forced to study nor tested on the principles of religion or what invalidates prayer. But for the most important advantage of death is knowing something when I want to know it. Kon fayakon* (Be! And it is. What God says of creation in the Quran 2:117) Piece of cake. If I want to be somewhere, I am, just like that. I realized all this the day I died, February 9, 1978.”

Knyga, apie kurią daugiau nenoriu rašyt, nes ką ten mano žodžiai. Patylėsiu geriau.

 

 

2019

Imdama kiekvieną knygą, prisimindavau, kad šiemet, brangindama savo laiką, labiausiai siekiu skaitymo malonumo ir kokybės. “It’s ok” knygoms neturiu laiko! Jų, žinoma, buvo – ne visada pataikiau gerai su pasirinkti, bet summa summarum galiu tik pasidžiaugti, kad šiemet pavyko ne tik su kiekybe, bet ir su kokybe.

Kadangi padariau nesąmonę ir į metų pabaigą nepasiėmiau savo knygų knygelės (nes ir taip apsikrovę išvažiavome), tai statistikos bus mažai – aš net nežinau, kiek tiksliai perskaičiau knygų, bet, atrodo, ir vėl sumušiau rekordą perskaitydama 100+ knygų (kažkur 105 gal), kuo pati save nustebinau, nes jau galvojau, kad daugiau nei pernai (80) perskaityti man tiesiog neįmanoma.

Kadangi metai buvo turtingi, tai ir vienos geriausios knygos nebus. Bus keletas geriausių knygų, kurias skaitant visada galvojau, kad skaitau geriausią metų knygą, tad tebūnie jos visos geriausios. O paskui dar ilgiausias sąrašas labai gerų.

2019 metų geriausios

Trent Delton “Berniukas nuryja visatą” – už tai, kad berniukas toje visatoje nuryja ir mane. Knyga – juodoji skylė, kurioje su malonumu pradingsti.

Eka Kurniawan “Grožis lyg žaizda” – už visiškai naują netikėtą pasaulį ir realybės ir fantazijos žaismą

Guzel Jachina “Mano vaikai” – už tai, kad skaityčiau kiekvieną šios autorės parašytą eilutę.

Guillermo Arriage “Laukinis” – už dar vieną pasaulį mano galvoje

Alina Bronsky “Paskutinė babos Dunjos meilė” – už visišką netikėtumą ir dzen reakciją į pasaulį

David Mitchel “Prižiūrėtojas” – už dar vieną įrodymą, kad žmogaus fantazija yra beribė

Juozas Baltušis “Sakmė apie Juzą” – už tai, kad negalėjau patikėti, kad buvau neskaičius

2019 metų labai geros

Philip Roth “Kiekvienas žmogus” – už atvirumą ir žodžio tikslumą

Emily St. John Mandel “Vienuolikta stotis” – už priminimą apie civilizacijos trapumą

Olga Tokarčiuk “Bėgūnai” – už tai, kad nudžiugino nunešdama premijas, už galvoje apsigyvenusią bėgūnų idėją, kuri dabar amžiams mano galvoje

Kent Haruf “Mūsų sielos naktyje” – už žodžius apie senatvę, kuri atima pasirinkimo laisvę

Kazuo Ishiguro “Dienos likučiai” – už tai, kad tiek ilgai laukė būti mano suprasta ir įvertinta

Graham Swift “Motinų sekmadienis” – už koncentruotą jausmo blyksnį

Romain Gary “Aušros pažadas” – už atsisakymą patikėti realybe

George Saunders “Linkolnas Bardo” – už suvaldytą kokofoniją

Elisabeth Harthy Winthorp “Paskutinė malonė” – už nutylėjimus, kurie yra istorijos esmė

Sally Hepworth The Mother in Law arba “Anyta” – už priminimą, kiek daug nedrįstame pasakyti, o paskui būna per vėlu (bet vis tiek nedrįstame)

Delia Owens Where the Crawdads Sing – už pelkynų Mauglę

Nora Ikstena “Motinos pienas” – už slogią tarybinę realybę ir džiaugsmą, kad tai praeitis

Kamila Shamsie Home Fire – už kitą perspektyvą

Naomi Alderman The Power / “Galybė” – už sukrečiantį “kas būtų, jeigu būtų” ir ne mažiau sukrečiantį “o kaip yra dabar?”

Elif Shafak 10 Minutes 38 Seconds in this Strange World – už tai, kad labai gera

Lars Mytting “Seserų varpai” – už istoriją ir nuotaiką, kurioj paskęsti

Negrožinė

Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė “Kabinetas 339” – už viską, apie ką parašiau poste

Bea Uusma The Expedition. Solving Mystery of a Polar Tragedy – už neįtikėtina, kad buvo taip įdomu

Malcolm Gladwell Talking to Strangers – už visokių faktų išknisimą ir susimąstyti verčiančias išvadas

Yuval Noah Harrari “Sapiens” – už kelionę laiku atgal

Young Adult

Kotryna Zylė “Sukeistas” – už geriausią knygą, kurią norėčiau padovanoti sau trylikametei

Clementine Beauvais “Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja” – už šviesų požiūrį į potamsį paauglystės pasaulį

Lietuvių autorių

Virginija Kulvinskytė “kai aš buvau malalietka” – nes vėl pavaikščiojau savo malalietkiniais batais

Kristina Sabaliauskaitė “Petro Imperatorė” – už istorijos nutildytos moters istoriją

Grafinė novelė

Gerda Jord “Daugiabutis” – už juoko vitaminus ir visas primintas istorijas, kurias išgyvenau daugiabučiuose

Geriausios iliustracijos

Maja Lunde “Sniego sesė” – už paveikslus, sudėtus į knygą

Metų poezija

Apskritai džiaugiuosi, kad jos skaičiau daugiau nei bet kada ir tai yra metų pasiekimas!

Sakiau, kad gavau ir kokybės, ir kiekybės!

Jau nekantrauju susitikti su 2020-ųjų geriausiomis! Bokštuose prie lovos laukia puikūs metai 🙂

Berniukas nuryja visatą

Image result for berniukas nuryja visata

Gal mes visi kur kas geriau susikalbėtume, jei dažniau prikąstume liežuvį.

Jei visos knygos būtų tokio kalibro, tai, sakyčiau, užtektų dvylikos knygų metams. Smaguriauji tokią visą mėnesį ir būtum visai patenkinta.

Nuostabi knyga. Verta iš visų pusių lekiančių pagyrų. Puikiai parašyta, puikiai išversta. Visą dieną stengiuosi sugalvoti, ką turėčiau parašyti, kuo knyga yra tokia ypatinga. Daug kuo – net sunku išskirti.

Pirmiausia, personažai yra kosminiai, kaip ir priklauso personažams, sugebantiems praryti visatą. Antra, visas siužetas susuktas kosmiškai – na, pradžioje tie patys kosminiai personažai pamėto visokių kosminių frazių, kurios, atrodo, nei į tvorą, nei į mietą, kaip ir ant viršelio ta frazė “negyva mėlynoji karetaitė”, tupinti lyg ir ant šūvio paliktos skylės, kuri lyg ir žiedais kažkokiais skleidžas į baltąsias skyles (nu, nes ne juodos gi). Tai visą laiką skaitai ir stebiesi, į ką viskas išsivers ir ar išsivers iš viso, ar čia klejonės kokios, ar koks velnias. Bet autorius niekaip neišsisukinėja ir puikiausiai visas gijas suveda, karetaites sugaudo ir sutupdo ten, kur jos turi tupėti ir t.t.

Kita knygos pusė, kuri tikriausiai labiausiai suvilioja skaitytojus, yra kažkokia nesustabdomai kosminė šviesa, kuri sklinda iš knygos. Gal ne iš kosmoso sklinda, bet iš meilės. Knygos veiksmas vyksta toli gražu ne žaliomis vejomis apsėtuose miesto priemiesčiuose ir personažai ne meškučius apsikabinę mikštuose pataluose miega, bet, kad ir kokiose situacijose pagrindinis mūsų herojus Ilajus beatsidurtų, visi jo veiksmai, visos mintys, pasakysiu banaliai, persmelktos meile, kuri neskirsto ir negrupuoja žmonių, kuri yra nutaikyta į žmogaus šerdį, kurioje kiekvienas yra geras ir trokšta tik vieno – būti besąlygiškai mylimas. Ir ta Ilajaus skleidžiama meilė rezonuoja, atliepia, atveria, suvirpina. Kitus knygos veikėjus ir skaitytoją.

Ir dar. Ir dar. Ir dar. Imkite, skaitykite, semkitės iš jos. Čia viena iš knygų, kurią tikriausiai skaitysiu dar kartą. Nes manau, kad dar ne viską iš jos pasiėmiau, ką ji gali duoti.

 

 

Paskutinė babos Dunjos meilė

O, kad daugiau tokių knygų – kokia puiki knyga! Patiko – ne tas žodis. Mažutė, vos 130 puslapių, bet skaitydama tik ir galvojau, kad norėčiau, kad puslapių būtų penki šimtai. Galėtų ir dar daugiau.

Baba Dunja gyvena Černovo kaime. Kaimas – Černobylio mirties zonoje. Jame vos keli gyventojai, ir toks jausmas, kad kuo mažiau aplink tave žmonių, tuo lėtesnis yra tavo laikas. Taip ir baba Dunja gyvena nežinodama, kas šiam pasauly vyksta, nes pasaulis babos Dunjos Černovą aplenkia lanku, o ir artimiausia civilizacija – autobuso stotelė iki kurios reikia keliauti pėsčiomis, senstant vis labiau tolsta.

Būtent ta laiko tėkmė, kaimo gyventojai, įskaitant ir žmonių bei gyvūnų vėles, pasakojimas iš babos Dunjos pusės, per jos prizmę, įvilioja skaitytoją į tokią savotišką makabrišką atmosferą ir žaidimą laiku. Į bet kokius išorinio pasaulio įvykius ir žmones babos Dunjos reakcija yra ramiai, lėtai ir švelniai vienoda. Nekrikštyta ir neapsikrikštijusi santvarkai griuvus baba yra tarsi panirus į savotišką dzen būseną, kur niekas neteisiamas ir priimamas toks, koks yra. Jei atklydėlis taikus, tai priimamas šiltai, su meile, dėmesiu ir vaišėmis (radioktyviomis). Kai tuo tarpu skaitytojas jaučia, kad aplink viskas tiesiog verda ir kunkuliuoja (tam mūsiškiame pasaulyje ir laike, kuris už mirties zonos), kai į įvykius įsitraukia milicija, advokatai ir net tarptautinės organizacijos.

Dešimt balų iš penkių.

 

Paskutinė malonė

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „paskutinė malonė“

Net nesiruošiau šios knygos skaityti, o baigės tuo, kad vakar žliumbiau, pūčiau nosį ir visaip kitaip liūdėjau, niekaip negalėjau ištrūkti iš knygos atmosferos. Ir dabar galėčiau apsibliaut ant vietos – kažkokio kosminio talento ši rašytoja.

Viskas knygoje taip, kaip labiausiai atliepia – nedaugiažodžiaujant, nepliurpiant bereikšmių monologų, parašyta taip, kad, atrodo, jauti žvilgsnį, užuodi įelektrintą karštį, esi nekviestas svečias poros, kuriai reikia pakalbėti apie esminį dalyką jų gyvenime, namuose, važiuoji jų įtampos nuo tylėjimo pritvinkusioje mašinoje. Ir skauda dėl tų nepasakytų žodžių, kurie, žinai, negrįžtamai sužeis žmoną, skauda nuo smūgių senam vyrui, vežančiam paminklinį akmenį savo dar gyvam vaikui, skauda nuo situacijos beviltiškumo ir sistemos bukumo.

Knyga prasideda scena, kur kalinys padeda iš vieno kalėjimo į kitą pervežti elektros kėdę. Mirties bausmės jau aštuonis mėnesius laukia aštuoniolikametis Vilis, nuteistas už baltaodės merginos išprievartavimą. Vilis – juodaodis. Veiksmas – pietinės JAV valstijos, penktas XX a. dešimtmetis. Visa knyga – kokios šešios valandos iki vidurnakčio egzekucijos. Laikas, kai gyvenimas pro akis prabėga ne tik Viliui. Ypatingas įsielektrinęs laikas, kai moderniuose laikuose vis dar klesti viduramžiai, į kuriuos, nepaisant progreso, dirbtinių itelektų ir kelionių į kosmosą, laikas nuo laiko žmonija vis nupuola.

Knygos nuotaika labai priminė W.Faulknerio “Kai aš gulėjau mirties patale”, o visa atmosfera Larso von Trier “Dancer in the Dark”. Žinau, niūru, skausminga, bet labai rekomenduoju visiems, kam tinka mano rekomendacijos.

Beje, originalo kalba pavadinimas yra The Mercy seat.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „elizabeth hartley winthrop mercy seat“

Sakmė apie Juzą

Image result for sakmė apie juzą

Žmonės nedovanoja, ko nesupranta.

Pirma, esu pasižadėjus turėt reikalų su klasika, čia yra bandymo pavyzdys, antra – dar knygų mugėje palaikiau tuos storus J.Baltušio dienoraščius naujai išleistus rankoje, pagalvojau, ir kas čia tokią plytą dabar skaitys – ir dar Baltušio, trečia, žinojau, kad Baltušis lyg ir išbrokytas, kažko, bet nelabai žinojau, kodėl. O ketvirta, “Sakmė apie Juzą” yra išversta į prancūzų kabą ir ne vieną kartą išleista Prancūcijoje, paskutinisyk lygtais 2010 m. ir, kaip sako Wiki: “1990 metais prancūzų kalba pasirodęs romanas „Sakmė apie Juzą“ apdovanotas prestižine Prix du Meilleur Livre Etranger (premija skiriama už Prancūzijoje išleistą geriausią metų užsienio autoriaus knygą).”

Vėl iš naujo: pirma, nusiteikiau paimti knygą į rankas visiškai neutraliai, nieko nesitikėdama, apie Baltušio išbraukimo iš sąrašų istoriją nieko nežinodama, net neskaitydama nugarėlės, apie ką knyga.

Ir žinot, skaičiau ir negalėjau atsistebėt. Nuolatos stebėjaus. Ir po pirmų puslapių pagalvojau, kad, žinot, mes skaitom ir grožimės Roy Jacobsen knygomis (nes šiaip esam skandinavų fanai), kaip jis aprašo gamtą, kaip aprašo žmogų gamtoje, kaip su mažai žodžių piešia salų gyventojų paveikslą. Skaičiau ir galvojau, jei ant šios knygos viršelio būtų ne lietuvio autoriaus vardas ir pavardė, ir iš kalbos nesuprastume, kad tai tikrai ne vertimas, nes kalba per daug artima, kaip žiūrėtume į šią knygą – nuostabų žmogaus paveikslą?

Mane labiausiai knygoje ir sukrėtė vienišo Juzos paveikslas (šiandien norintiems pajaust, kaip gyven Juza, reiktų atsijungt nuo fb ir interneto apskritai). Žmogaus, kuris yra tiesiog žmogus, ir kiti jam – tiesiog žmonės. Bet tie “tiesiog žmonės” niekada nerimsta – būti neutraliam ir nepalaikyti jokios pusės šiame pasaulyje yra neįmanomas ir labiausiai nepakenčiamas dalykas. Ypač sunkiais istoriniais lūžio momentais. Tad skaitydama (visur, kur tik įmanoma knygą tampiaus su savim) visą laiką drebėjau mintyse, kad tik neišlįstų koks tarybinis Baltušis, kad tik nesugadintų knygos ir skaitymo malonumo, ir stebėjaus, stebėjaus.

Tai yra ypatinga knyga. Labai aktuali. Visiškai nepasenusi, nors skaitant neapleido jausmas, kad skaitau mokyklai – ant tiek mūsų smegenys tų kaimiškų knygų mokykloje prikištos. Kurias mokykloj gal skaityti nei laikas, nei vieta (kad neatmušt noro skaityti). Visoms knygoms turi ateiti laikas. Šioji pas mane atėjo pačiu tinkamiausiu laiku. Net pačiai keista, bet labai rekomenduoju.

 

The Power / Galybė

Image result for the power naomi aldermanVaizdo rezultatas pagal užklausą „galybė knyga“

Negaliu prisiminti knygos, kurią skaitant nuoširdžiai nenorėjau žinoti, kas bus toliau ir kaip viskas baigsis, nes nuojauta kuždėjo, gūžėsi, slėpėsi ir visa kita. Distopija, vienop, ir dar tokia. Va tokia.

Minčių kilo tiek ir aniek, ir net nežinau, nuo ko pradėti ir ką galvoti. Iš tikrųjų nelabai ir noriu kažką apskritai rašyti, kaip paprastai būna su knygomis, kurios va tokio stiprumo. Nors skaityti originalą nebuvo labai didelis poilsis ir nelabai tiktų vadinti – malonumas – pati knygos idėja mane labai sukrėtė. Mąstai ir permąstai tai, koks yra pasaulis ir koks jis turėtų būti, kiek jis yra neteisingas dabar, ir kiek neteisingas knygoje.

Knygos pavadinimas gal ir yra “The Power” (artimiausiu metu išeisiantis lietuviškas leidimas lygtais turėtų vadintis “Galybė”), bet, vis sukosi mintis, kad antrinis pavadinimas turėtų būti “Fine Balance” arba “Trapi pusiausvyra”. Nes pasaulis apskritai kasdien yra trapios pusiausvyros būsenoje. Ir ta pusiausvyra nebūtinai yra teisinga. Tiesiog pusiausvyra ir tiek.

Taigi, vieną gražią dieną, mergaitės pamato, kad turi neįprastą galią – jos gali, na, iš rankų paleist žaibus ir juo trenkt kitam žmogui. Gali švelniai pakutenti, gali sukelti skausmą, labai didelį skausmą, gali mirtinai nutrenkt. Ir taip staiga po pasaulį pasklinda naujienos, kaip merginos mirtinai nutrenkia joms pavojų sukėlusius vyrus, prievartautojus, smurtautojus, užpuolikus, amžinai jas spaudusius vyrus, prasideda sukilimai Saudo Arabijoje, Irane, ir pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Vyrų dominuojama “pusiausvyra” persisveria į moterų dominuojamą “pusiausvyrą”. Kaip ir turėtų nusistovėt “teisingas” pasaulis. Bet kas yra “teisingas”?

Labai labai rekomenduoju, kai pasirodys lietuviškai, duosiu žinot. Angliškai laukt nereikia.

Grožis lyg žaizda

Kodėl taip sunku parašyti labai geros knygos apžvalgą? Apie blogą galiu pribambėti pastraipas, o apie gerą galiu tik patylėt. Gal čia ir baikim?

Žodžiu, man “Grožis lyg žaizda” nunešė stogą. Va taip. Na, ne paslaptis, kad aš esu didelė “Šimto metų vienatvės” gerbėja (skaičiau lygiai prieš šimtą metų), taip pat ne paslaptis, kad siaubingai nemėgstu vienų knygų lyginimo su kitom, nes dažniausiai tai būna didelės marketinginės melagystės, bet ši knyga, matyt, yra kitoj pasaulio pusėj reinkarnavęsis Gabriel Garcia Marquez. Arba taip, arba Eka Kurniawan (kuris kol nepagooglinau, galvojau, kad yra moteris) yra, dievaž, neaišku kokių dvasių apsėstas, nes viešpatėliau, su tokia fantazija galima ne tik išprotėti, bet ir visus skaitytojus išvesti iš proto. Jau nekalbu apie kosminio lygio talentą taip pavadinti knygą, kad perskaičius supranti, kad geresnio pavadinimo ir visos knygos ašies sugalvoti neįmanoma.

Ši knyga ir žiauri, ir šlykšti, ir bjauri, ir nuostabi – ir viskas viename. Ir tobulai sustyguota, nes skaitai ir tiki visomis tomis abrakadabromis (kai kurie fb minėti skaitytojai, besiskolinantys iš manęs knygas, šią knygą garantuotai norėtų mest į sieną, tad jei imsite skaityti ir galvosit, kad pievos, tai nesijaudinkite – esate visiškai normalus šalto proto individas). Ir tikriausiai galėtum iškabint akis kiekvienam drįsusiam abrakadabromis suabejoti (įtariu, knyga sužadina visokias pirmaprades žiaurystes, dėl to jau žinau, kad galimai suabejosiantys knygos iš manęs negaus – visų labui ir gerovei). Tikriausiai jau pagalvojote, kad knyga man padarė per didelę įtaką ir mano objektyvumui šioje vietoje yra visiškas galas. Na, ir tebūnie.

Kosminis ačiū leidyklai “Kitos knygos” už šio šedevro vertimą ir leidimą.

Sivužas

SIVUZAS__virselis_priekis

Gal juokinga, bet knygą nusipirkau internetu gal po užmatyto kvietimo į knygos pristatymą, kur buvo parašyta “sužinosite, ką reiškia knygos pavadinimas”. Taip įdomu pasidarė sužinot, ką tas pavadinimas reiškia.

Ir, o mama mia! Į mano rankas pateko pats stebuklas – tokia graži knyga, jau seniai tokios gražios neturėjau rankose! Man patinka viskas – patinka tekstas, patinka iliustracijos, patinka, iliustracijų ir teksto vienuma (lyg autorius būtų ir dalininkas, ir pats viską nupieštų būtent taip, kaip turi atrodyti). Ir žinot, pats tekstas toks toks vaikiškai naivus, bet toks gilus ir prasmingas, istorija tokia netikėta ir intriguojanti, kad skaitydama niekaip negalėjau atsistebėti ir atsidžiaugti. O dar knygos popierius ir kvapas – mmm – kad ir kaip friekiškai nuskambėtų.

Bravo, bravo, bravo!

Image result for Sivužas

Begalinė istorija

Image result for neverending story bookImage result for begaline istorija

 

Niekaip negaliu suprasti, kaip ši knyga sugebėjo taip neužkliūti man už akių – iki kol KŽG apie ją nepasakė, net neįsivaizdavau ją egzistuojant. Tikriausiai taip jau išėjo, kad kai buvo išleista, visiškai prasilenkė su mano gyvenimo aktualijomis, o dabar ją rasti galima nebent senų knygų knygynuose, ką aš ir padariau.

Skaičiau ilgai ir garsiai sūnui. Ir visą laiką stebėjausi, kokia neįtikėtina tai istorija, kokia begalinė yra autoriaus fantazija, ir dar, ir dar kartą negalėjau patikėti, kad nieko nežinojau apie šitą knygą, ir vėlei, kad paskutinis leidimas yra išleistas prieš daugiau nei 10 metų (ją būtina perleisti, būtina skatinti vaikus ją skaityti, labai norėčiau naujo su šiuolaikine technologija ir kompiuterine animacija pastatyto filmo).

O apie pačią knygą? Bastijanas Baltazaras Buksas (berniukas) skaitydamas knygą “įkrenta” į jos istoriją ir pats pradeda ją kurti. Istorija vystosi šalyje, na, kad papraščiau būtų, sakykime, kad šalyje, kuri vadinasi Fantazija. Šalis, tikriausiai įtariate, yra beribė. O gal ir ne visai. Kad ji būtų beribė – kažkas turi fantazuoti ir taip ją padaryti būtent tokia. O gal viskas buvo iš anksto numatyta ir iš anksto viskas surašyta? Tiesiog taip turėjo atsitikti?

Kaip tik norite ir kaip tik sugebate sugalvoti! Tiek, kiek neša tavo fantazija. Ar toliau nei Michaelio Endės prieš 40 metų parašyta knyga?

Labai rekomenduoju.

Pirmąkart mama

vaiva

Norėčiau, kad visada geras viršelis reikštų gerą knygą! Kai užsiprašiau šiosios, išgirdau, kad gali būti neaktualu, juk mama pirmąkart tapau prieš beveik vienuolika metų, paskui dar porą kartų, o bet tačiau, kokia netiesa. Knyga man iš tiesų labai patiko ir net sakyčiau pretenduoja į mano geriausių metų knygą. Taip ir būtų, jei šiandien būtų naujųjų išvakarės. O dėl pirmakarčių tikslinės auditorijos man net kiek juokinga, nes manau, kad skaitydamos knygą jos vis tiek galvos: “Na, jau man tai tikrai taip nebus! Niekada to neleisiu!” Jos sėkmingai ir šventai naiviai kartos būsimos mamos “visada” ir “niekada” litanijas, nes, mano giliu įsitikinimu, tai yra kelias, kurį kiekviena moteris turi nueiti savo kojomis (kaip ir nusipirkti nesąmoningą pirmagimio kraitelį, pilną nereikalingų ar nepanaudojamų daiktų). Na, o tos, kurios jau mamos, gali linksmai skaityti knygą, juoktis prisiminusios savuosius “visada” ir “niekada”, prisiminti užplūdusią euforiją ar nusipurtyti nuo prisiminimų apie pogimdyvinę depresiją.

Neįtikėtina skaityti ir suprasti, kokia neunikali mama buvai ir esi. Neįmanoma nesijuokti ar bent jau nesišypsoti sau į ūsą. Atsimenu, ėjau išsišiepus ir stumdama vežimą galvojau apie save kaip apie stebuklą, kuris pagimdė kitą stebuklą, kol pasibeldus racionaliam protui sumąsčiau, kad visus septynis milijardus kažkas stebuklingai pagimdė. Taip pat skausmuos (su nežymiomis išimtimis). Ups. Tapsmo mama euforija gerai suvartė mano smegenis.

Žodžiu, sakyčiau, kad ši knyga yra skirta pradėti skaityti, kai apskritai nežinai, ar nori vaikų, ar ne, tada skaityti išvydus lemiamus II, lėtai ir kantriai nagrinėti kaip kokią Nėštumo, o paskui ponėšumo bibliją. Bet manau, kad taip neįmanoma, nes viską perskaitysit per pirmą vakarą.

O štai žemiau auksinė laimės formulė. Nemokamai

…svarbiausia šiame motinystės atradimų kelyje yra nustoti lyginti. Atrasti autentišką save santykyje su vyru nesistiebiant prie žurnalinių istorijų ir nesiguodžiant kaimyniniame name vykstančiais barniais…

Tarnaitės pasakojimas

tarnaites

Man ir pačiai keista, kodėl aš tiek ilgai neskaičiau šios knygos. Atsimenu, kad Martos dovanotą anglišką bandžiau skaityti, bet kažkaip buvo labai sunku, tai padėjau į šoną ir laukiau vertimo, o šio sulaukus dar porą metų palaikiau lentynoj, o be reikalo.

„Tarnaitės pasakojimas“ yra įspūdinga knyga. Paprastai aš po tokios knygos nieko nenoriu rašyti, nes ką gi gali rašyti apie labai gerą knygą, išskyrus tai, kad ji labai gera. Ir kad ji ne veltui yra visuose įmanomuose knygų šimtukuose, tūkstantukuose ir visuose kituose -ukuose.

Be savo gerumo, ji dar yra baisi. Ir nepaisant to, kad parašyta senokai, preitam tūkstantmety, ji yra nerealiai aktuali (čia aš vėl paminėsiu prezidentą Trumpą arba kad ir valstiečius su visais savo reguliavimais, draudimais, sienomis ir visa kita) ir mane visada labiausiai gąsdina ta plonytė trapioji linija, kurią peržengus viskas pradeda negrąžinamai keistis. Kai greičiausiai žmonės galvoja, na, šitą mes dar galim pakentėti, tikrai blogiau nebegali būti, paskui, na, dar truputį toleruosime situaciją, pažiūrėsim, kas čia bus, o paskui staiga ateina momentas, kai tavo balso niekas nebeklauso, be to, kalbėti pasidaro per daug pavojinga. O pabėgti – per vėlu. Lietuva išgyveno panašų scenarijų apie 1945-uosius.

Ir kas keisčiausia, kad vėliau, po pokyčio, kai revoliucija suvalgo savo vaikus, niekas naujojoje sistemoje nebenori būti, niekas ja nebetiki, bet nebėra kaip grįžti atgal, turi praeiti pusė šimtmečio, kad subręstų kita revoliucija.

Tai be galo gili, išmintinga, įžvalgi knyga. A must read.