Minaretas ir 7

Man atrodo, aš turiu visas Undinės Radzevičiūtės knygas, tuoj skaičiuoju, dabar neatsimenu, kurioj lentynoj Frankbugas. Skaitau aš jas po truputį, vienos labiau patinka, kitos mažiau, bet iriuosi į priekį, jos ir traukia, ir nervuoja, nes suprantu, kad ne viską suprantu. “Minaretas” taip netikėtai užšoko visoms už akių ir šiuo metu tikrai yra mėgstamiausia šios autorės knyga.

Jau rašiau fb, kad knygą pasiėmiau skaityti laukdama, kol užvirs virdulys, ir užkibau kaip žuvelė. Totaliai. Niekur nenorėjau eiti ir nieko nenorėjau daryt, kol neperskaičiau, bet teko aukoti dėl Paviljono knygų savaitgalio, nes tas tai kaip traukinys, tutū ir nuvažiavo. Šitą knygą skaitydama naktį juokiausi garsiai, iš tikro, iki ašarų. Rimtai. Vargšas vyras negalėjo ramiai miegoti, o aš niekaip negalėjau papasakoti, ko čia taip žvengiu. Juokiausi ir išsitraukus pieštuką braukiausi, nes ta knyga yra pilna vietų, į kurias aš norėsiu sugrįžti. Iš tikro tai kad ir dabar galėčiau pradėti skaityti iš naujo ir, įtariu, ne mažiau juokčiaus. Ir vėl sustingčiau 51 puslapyje, kur autorė sako:

O po mirties praėjus lygiai metams aš staiga kažką pasakiau.

Ne apie mirtį, apie gyvenimą.

Tą akimirką visi labai juokėsi.

Mano skausmas lėtai, daugiau nei trejus metus fermentavosi ir galiausiai tapo humoro jausmu.

Ir kuo labiau man skauda, tuo labiau jums juokinga.

Džezeskraist, kaip dabar juoktis, pagalvojau. Bet juokiausi, tik jau kitaip skaičiau tekstą. Kitom akim žiūrėjau. Ir stebėjaus, kaip Undinė Radzevičiūtė va taip mokėjo apie save parašyti, kad aš tiesiog prisiminiau ją viename knygos pristatyme, kur visiškai jautėsi, kokia kančia jai tas pristatymas ir visiškai aiškiai galėjau įsivaizduoti, kaip ji tuomet jautėsi ir koks kosmosas jai atrodo šis pasaulis (kur žmogui skauda, o visi juokiasi).

Ir šiaip tai net nežinau, kaip čia papasakot, apie ką knygą. Ji ir apie kelionę, ir apie rašytojo gyvenimą, ir apie tylos paiešką, ir kaip žviegia pjaunamos plytos, ir apie lūkesčius ir įsivaizdavimus, protėvių šauksmą ir prasmės ieškojimą, ir norą, kad ji būtų, ir suvokimą, kad na, kur jau ten, kokia ten prasmė, tiesiog tuštuma galvoj, kurią užpildo patys keisčiausi pasaulio dalykai. Beje, aš irgi turiu savo genetinį tyrimą, apie kurį knygoje pasakoja autorė, tai man labai smagu ir juokinga buvo skaityti apie panašias patirtis – nuo euforijos iki visiško nusivylimo savo tolimais teoriniais giminaičiais.

Manau, kad ką tik įvyko didelis pasistumdymas mano šių metų geriausių knygų lentynoje. Likau absoliučiai apžavėta.

2 thoughts on “Minaretas ir 7

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s