Duobė

Truputį prisibijojau emocijų, kurias, įtariau, sukels ši knyga. Prieš skaitydama mačiau keletą iliustracijų ir bandžiau nusiteikti sunkumui. Dar pagalvojau, kaip drąsu knygą apie netektį tiesmukai pavadinti “Duobe”. Žodžiu, prisigalvojau visokių dalykų, o neišsipildė nė vienas.

Taip, knyga apie netektį, taip, joje rašoma apie laidotuves, ir taip, nekrykštaujama džiaugsmu, tačiau ji tokia šviesi, skaidri ir tikroviška. Be jokių suaugėliškų gyvenimo patirčių – neįsivaizduoju, kaip autorei taip pavyko vėl pabūt vaiku – pamatyt, kad iškeliavus seneliui, močiutė kažkokia kitokia nepažįstama, apie nežinojimą, kaip jaustis ir kaip nėra ko paklaust, nes vienintelis, kuris į tokius klausimus atsakydavo, tai – senelis. Apie raugintus obuolius, kuriuos tik senelis valgydavo, ir kas dabar su jais visais bus, ir kaip kažkaip niekaip nepavyksta verkti, o juoktis visai paprasta, nors ir “ne laikas ir ne vieta”. Ir taip subtiliai apie užgniaužtą vyrišką gedulą – kurį reikia užkasti į duobę.

Evelinos Daciūtės išmyluotos eilutės apglėbtos ne mažiau išglostytomis ir išjaustomis Julijos Skudutytės iliustracijomis. Patikėkit, kai vartai knygą supranti, kad visi tie interneto filmukai, kuriuose vartoma knyga, toli gražu neperteikia knygos grožio ir peršviečiamų lapų sukuriamos erdvės. Tik vartydami pajusite, kad Julija buvo jūsų kaime (jei turėjote), buvo įkišus nosį į tamsų kambarėlį su uogienėmis, kompotais ir raugintais agurkais ir suposi ant kiemo sūpynių.

Man net noris pažliumbt nuo grožio. Ačiū autorėms ir ačiū leidyklai “Aukso žuvys”.