Kas nori?

Kartais mane apima visiškas išprotėjimas dėl knygų. Kaip kitaip pavadinti tai, kad Hilary Mantel knygos “Wolf Hall” aš turiu popierini variantą, tada turiu elektroninį audio variantą ir dar netyčia nusipirktą abridged CD variantą. O smagiausia, kad ta knyga man visai net nepatinka, aš jos kol kas nebaigiau skaityti ir artimiausiu metu neplanuoju baigti. Todėl galvoju, gal būtų norinčių gauti dovanų tą CD variantą, kad jis man namuose nebadytų akių ir neprimintų apie crazy išlaidavimą. Norintieji prašom apsireikšti komentaruose.wh

Man galima, aš žydas

Kaip nesusigundyti tokiu knygos pavadinimu? Iš karto krito man į akį, o kai įkrito ėmė ir telepatiškai nuskriejo į “Gimtojo žodžio” leidyklą, kuri pasiūlė pasirinkti kokią knygą paskaitymui, tai kaip ir buvo jau aišku, ką rinksiuosi.

Oliver Polack yra vokiečių komikas. Žydas. Vaikas žydo, vienintelio miestelyje grįžusio iš koncentracijos stovyklos. Tuo visas knygos rimtumas ir baigiasi, nes toliau viskas, kas žydiška yra lengvai traukiama per dantį. Rimtai. Knyga susišaukia su Philip Roth Portnoy’s Complaint, nes ten irgi pilna žydiškumo ir bandymo atrasti savo vietą nežydiškam pasaulyje. Tik Polak’o humoras toks lengvas, sakyčiau, palyginus su Roth, na, ir kūriniai, aišku, tokie – vienas lengvas, kitas toks sunkėlesnis. Šiek tiek.

Tai va, jei norit pakikenti ir lengai susipažinti su kalėdine vienatve, žydo ir musulmono draugystę (vis per tą kalėdinę vienatvę), kas nutinka žydų šeimai, išsiaiškinusiai, kad dešimtmetį valgė kiaulienos dešras, apipjaustymo madas ir t.t., tai eikit tiesiai prie šios knygos. Tiesa, kiek gaila, kad vis dėlto gero gabalo bajerių suprasti mums neduota, nes mes savo šalelėj esam gana toli nuo vokiškojo konteksto, kurio pilna knygoje – televizios kanalai, mums negirdėtos žvaigždės ir visokie kitokie mums nežinomi reikalai gerokai pristabdo pagreitį vis pagaunančią knygą. Sakyčiau, kad leidyklai versti tokią knygą apie mums nežinomą vokiečių komiką yra gana rizikinga, na, panašiai, kaip kad vokiečiai išverstų kokią Šapro knygą. Ar labai daug kam ji būtų juokinga? Ir žinoma, yra vienas didelis skirtumas su P.Roth – išliekamoji vertė. Nors, aišku, kas čia per palyginimas dviejų skirtingų žanrų. Gal geriau taip: prieš skaitant P.Roth knygą, apšilimui rekomenduojama perskaityti Oliver Polak. Ir jei šioji pasirodys per stipri, su Pilypu geriau neprasidėti.

Knygos autorius

“Kai buvau trejų metų, likimas nusprendė, kad jau laikas stumtelėti mane dvejonių dėl savo kultūrinių pozicijų link. Lankiau katalikišką darželį Wicherno gatvėje. Įdomi kombinacija: žydų vaikas lanko kalatikišką darželį gatvėje, pavadintoje evangelikų teologo vardu! Jei vis dėlto kas nors kada nors nuspręstų ieškoti biblijinių religijų sąsajų – tai būčiau aš! Jei kada nors būtų nutarta suvienyti Vakarų religijas, aš būčiau puikus kadidatas gauti aukščiausią postą.”

“Žydas esi tuomet, kai tavo motina yra žydė. Mano mama yra žydė. Ir dar kokia! Kaip man paaiškinti, ka reiškia būti motinos žydės sūnumi? Galbūt taip: kažkada esu girdėjęs, kad krikščioniškas Dievas viską žino, viską matyo ir kažkokiu būdu visada yra šalia. Jei tai tiesa, tuomet jis mokėsi iš mano mamos.”

“Krikščionims paprasta, blogiausiu atveju jie surengia kryžiaus žygį ir paskerdžia keletą musulmonų. Tačiau mums, žydams, draudžiama eiti į knyžiau žygius, mums žydmas, apskritai draudžiama dalyvauti ten, kur linksma.”

Listening

‘Listening’ – būdavo tokia anglų kalbos užduotis mokykloj. Giedre, atsimeni, kaip klausėme kažkokios istorijos apie Milo? Tokia įdomi buvo, bet taip ir nebaigėm klausyti. O gal pabaigėm, tik aš neatsimenu? Dabar tai prašau Metsuge atsiųsti mums į mūsų pašto adresą savo tikrą adresą, kad turėčiau kur siųsti knygą – 14 valandų ilgumo Listening pamoką. Malonaus!

Klausyk su manim

Dabar klausau Ken Follet “Fall of Giants”. Ken Follet knygos yra vienos geriausių klausyti – ir įdomios, ir nepersunkios – jau trečią jo knygą “klausau”. Prisijunk ir tu! Parašyk komentaruose, ką dabar skaitai ir kodėl labai norėtum (jei nori nelabai, tai teks apsimesti) paklausyti knygos kartu su manim. Šalia manęs sėdėti nereikės, nes CD knygą knygų žiurkės atsiųs tau dovanų ir, kol aš klausysiu važiuodama į darbą, tu irgi galėsi klausyti važiuodama/as namo, valgydama/as ar gulėdama/as vonioj. Pažiūrėsim, kas greičiau perklausys.

Kas dėžėje?

 

Pareinu namo.

– Kieno čia dėžė?

– Tavo.

– Mano?

– Tavo.

O, mano dėžė! Kaip smagu gauti dėžę į dienos pabaigą. Kas dėžėj? Pažiūrėkim.

 
Mano koja sugalvojo dalyvauti fotosesijoj 🙂
 
 

 

Štai

 

Iš arčiau

 Smagus siurprizas, ar ne? Tikiuos, vertimas geras 😉 Ir ateity tikiuos gerų vertimų. Ačiū.

Dovana

Arūnės princas

Nors pažadėjom Arūnei švedišką “Mažajį princą”, pagalvojau, kad gal egzotiškesnis bus įdomiau? Kaip tau atrodo, Arūne? Taigi, artimiausiu metu ant balto žirgo į Arūnės, kuri buvo 300 mūsų gerbėja Facebook’e, pašto dėžutę atjos štai toks arabiškas Mažasis princas. Knygutės puslapiai, aišku, verčiasi iš kairės į dešinę!

Go the F..k to Sleep

Šiandien knygyne pamačiau, kad šitą knygelę jau turime ir lietuviškai.

Vien iš pavadinimo matosi, kad vertimas yra gražiai sušvelnintas, o mėnuliukas pavadinime neslepai to, ką slepia originaliame variante. Dar vienas neišverčiamumo pavyzdys, ane?

 Pagalvojau, kad žmonės gali ir išsidurti kalėdoms nupirkdami vaikams lopšinės knygutę. Žodžiu, bukite atidūs su tom dovanom, o aš siūlau parašyti komentaruose, kaip (ne)košmariškai jums sekasi migdyti savo palikuonis ir už tai gauti originalią knygutės versiją, įskaitytą Samuel L. Jackson. Ypatingai rekomenduoju komentaruose dalyvauti Giedrei 🙂 Rašykit iki trečiadienio vakaro.

Autorius ir originali versija

100 000

“Šimtą, šimtą!” – rėkiam savo krepšininkams kas kartą, kai priartėjam prie šimto ribos. Dabar ir mes su Giedre mintyse rėkiam “Šimtą, šimtą”, kai žiūrim į savo blogo skaitliuką, artėjantį prie 100,000. Praneškit mums komentaruose, kai jau bus tas šimtas, o mes dovanosim… manau, kad dabar geriausia dovana mano su pasigardžavimu “skaitoma” The World without End. Pradedam: devyniasdešimt devyni tūkstančiai keturi šimtai dvidešimt…

84 Charing Cross Road

Laiškų knygelė knygų mėgėjams. Apie knygas, žinoma. Dar apie taip, kaip gyveno Anglija po karo, koks brangus buvo doleris ir maisto korteles. Na, būtent toks įspūdis man susidarė perskaičius knygą. Autorė į knygą sudėjo savo susirašinėjimą su vienu second hand Lodono knygynu – net seilė tįsta skaitant apie visokias nuostabiai išsilaikiusias šimtametes knygas odiniais viršėliais, kuriuos knygyno darbuotojas Frank suranda ir siunčia Helene Hanff. Laiškai taip suartina tuos žmones, kad Helene jiems pradeda siųsti maisto siuntinius ir taip paskanina jų varganą pokario gyvenimą, ji visą laiką kviečiama atvykti ir aplankyti Londoną, tačiau tai vienas, tai kitas netikėtumas vis jai sutrukdo nuvažiuoti, kol… Na, nerašysiu, ar nuvažiavo ar ne, paskaitykit, pamatysit.

Giedrės knygos aprašymas mane eilinį kartą apžavėjo, bet kad taip apžavėjo knyga, negaliu pasigirti. Laiškų dalį perskaičiau smagiai, na, o jau antrą knygos dalį – nelaiškinę pakankinau, pakankinau ir, niekam nesakykit, užverčiau ir padėjau, kažkaip nusibodo man skaityti, rodės vis tas pats per tą patį.

Visą laiką skaitant, kažkodėl galvojau, kad labai panašu į Gernsio literatūros draugiją, kuri man iš tikro labiau patiko, ir dar vis galvojau, kad knygos filmą tikrai labai labai noriu pažiūrėti. Tai tokie tad įspūžiai, dabar einu žiūrėt tos filmo ištraukos, kurią įkėlė Giedrė. Beje, mano knyga irgi antikvarinė – 1979 m. leidimo (ačiū už ją Giedrei).

Neik alkana į maisto parduotuvę

pagalvojo knygų žiurkė ir nuėjo į knygyną. Na, bet turiu pasiteisinimą – dar nuo savo gimtadienio laikų (jau praėjo beveik pusė metų), turiu dovanų čekį į knygyną – įsivaizduoji, tiek ilgai išlaikiau, nes tiesiog neradau, ką pirkti. Viskas, ką norėjau pirkti buvo Tyto Albos, o kadangi leidykloj daug pigiau, tai nieko ir nepirkau, buvo gaila permokėti. O šiandien, kaip jau sakiau sugriešijau. Nusipirkau naują gražią baltų lankų knygą ir nukainuotą audio knygą – krūvą CD – Ken Follet World Without End – klausysiu važiuodama į darbą ir namo, t.y. – negaliu įeit pro duris (nėra laiko skaityti) – lipsiu per langą (klausysiu, kaip kažkas kitas skaito).