Kokia užknisanti knyga, šitas “Palikimas”! Ir kokio gerumo! Kai suvoki, kad šitas užknisimas yra būsena, kurioje žmogus gyvena, pradedi žavėtis, kaip autorė sugebėjo surašyti ją žodžiais, panardinti skaitytoją ir duot panardyt nevilty, pabėgioti uždaram voverės rate ir pagyventi situacijoje be išeities (nors gal ir yra, net galvojau eit gūglint, kokia terapija ir praktika yra efektyvi aprašomose situacijose).

Viskas prasideda nuo, atrodo, eilinio giminių ginčo dėl palikimo. Nors deklaruojama, kad visiems keturiems vaikams palikimas turi būti dalijamas lygiomis dalimis, du šeimos vasarnamiai lieka dviem šeimos jaunėlėm. Ir nors pradžioje gali kilti mintis, kad vyresnėliai aikštijasi be reikalo, iriantis knygos puslapiais, supranti, kad yra povandeninė srovė ir dar labai stipri. Ar įmanoma kraujo ryšius padėti į stalčių ir nebepriklausyt šeimai ir giminei? Kaip pamatuoti aukos ir skriaudos dydį? Kaip išgyvent kambary, kuris pilnas trypiančių dramblių, kurių visi apsimeta nematantys? O tu esi tik mažas vaikas. Net kai tau jau kelios dešimtys metų. Ar įmanoma įveikti traumą, kurios nepripažįsta patys artimiausi žmonės. Nepripažįsta, nes esi nepatikimas, nestabilus suaugusysis, o nepatikimas ir nestabilus ir esi būtent todėl, kad nesuvesti galai.

Štai ką apie knygą pasakoja knygos vertėja Agnė Guigaitė:

Kai 2016 m. romanas „Palikimas“ buvo išleistas Norvegijoje, jis sulaukė išskirtinio kritikų bei skaitytojų dėmesio. Jo autorė, Vigdis Hjorth ‒ žymi, produktyvi ir nevengianti aštrių temų romanistė, kurios kūryba pastaraisiais metais sulaukdavo vis daugiau įvairių atsiliepimų. Vigdis niekuomet neslepė rašanti atsižvelgdama į savo patyrimus realiame gyvenime, tačiau šįkart užvirė tikras mūšis tarp tų, kurie perskaitę romaną nusprendė, kad jis yra autobiografinis ir tų, kurie teigia, kad šis faktas neturi reikšmės literatūrinei kūrinio kokybei. Nepaslaptis, kad nors romane vardai neatitinka tikrųjų autorės artimųjų vardų, tačiau ji iš tiesų turi brolį bei dvi jaunėles seseris bei buvo neseniai palaidojusi savo tėvą kaip tik tarpušvenčiu, kaip ir pagrindinė romano veikėja Bergljota. Nors atitikimų tarp rašytojos gyvenimo bei romano pasaulio yra ir daugiau, tačiau pati autorė pabrėžia, kad jos kūrinys turėtų būti skaitomas kaip romanas.

Arši diskusija tarp kritikų įsiplieskė iš esmės dėl to, kokio tipo nusikaltimas priskiriamas vienam iš veikėjų ir kokia tokiu atveju autorės etinė atsakomybė, jei ji iš tiesų aprašo įvykius, kurie nutiko jos šeimoje. Debatai buvo karšti ir truko ne trumpai, Norvegijoje knygos tiražas perkopė 150 000 egzempliorių, autorinės teisės jau parduotos 14 šalių.
2017 m. Norvegijoje pasirodė Vigdis Hjorth sesers Helgos romanas „Laisva valia“, kuriame rašytojos sesuo perpasakoja savo vyresnėlės romano siužetą, tačiau pateikia savąją jo versiją. Veikėjų vardai nesutampa, tačiau pasakojami lygiai tie patys įvykiai, išskyrus tai, kad šiame romane numanomai tą pačią šeimą terorizuoja vyriausioji duktė – rašytoja, kuri savo knygoje paviešina privatų jų gyvenimą.
Nors reikia pripažinti, kad galimas sutapimas su tikrove ir dėl autobiografinių motyvų užvirusi diskusija prideda kūriniui papildomą skaitymo bei suvokimo plotmę, tačiau dauguma kritikų Norvegijoje bei Danijoje sutaria, jog kūrinio meninė vertė egzistuoja už jos ribų. „Poetinė kūryba užgimsta tuomet, ‒ viename savo laiškų pažymi Ibsenas, ‒ kai rašytojui pavyksta pakylėti tikrovę iki vidinės, aukštesniosios tiesos plotmės.“ Ir būtent šitai, kiek jau ten man pavyksta, aš ir stengiuosi daryti,“ ‒ taip vieno interviu apie tikrovės ir meno santykį metu savo siekį apibūdina pati romano „Palikimas“ autorė.