#fainiausiapasaulymočiutė

Labai labai patiko man #fainiausiapasaulymočiutė – puikiai parašyta knyga. Mano rankose atsidūrė 2022-02-24… karo Ukrainoje pradžia, natūraliai ranka link knygos nesitiesė, vis dėlto paantraštė sako “anūkė klausia apie karus ir sąžinę”. Tikriausiai ir pristatymas knygos buvo ir visa kita, o aš beveik nieko iš šių metų knygų mugės neatsimenu – tik sustingusius Bumblausko ir Nikžentaičio veidus pirmame tą dieną susitikime…

Tuomet tikrai neatrodė skaitymui tinkama knyga, nes karo ir taip buvo daugiau, nei galima suvokti. Ir visai kitaip atrodo dabar. Močiutė gi knygoje pasakoja, kuo tuo metu vis tiek nebūčiau patikėjus – kiek žmonės gali išgyventi ir pakelti, kad ašaros išsenka (o juk pirmom karo dienom atrodė, kad verksiu ir verksiu), kad prie siaubo kažkaip priprantama, įsijungia kažkokie išgyvenimo mechanizmai. Visa tai močiutės gyvenime patikrintos tiesos. Na, bet tikriausiai viskam savas laikas.

Knygoje labai paprastai buvo galima pažvengt iš bajeriukų, palinguot galvą dėl nelaimių, ištikusių šeimą, ir tiek žinių, bet autorė nevengia močiutę paspausti su nepatogiais klausimais, tikrina infomaciją, konsultuojasi su istorikais dėl močiutės pasakojimų interpretavimo, platesnio konteksto. Ieško atsakymo, apie tai, ar galėjo močiustės brolis dalyvauti karo nusikaltimuose, ar vieno iš brolių atsitraukimas su vokiečiais traktuotinas kaip išdavystė? Savotiškai susišaukia su Noros Krug “Heimat” – niekas nenori būti karo nusikaltėlių palikuonimis, bet jei esame, ar esame pasiruošę, ar mokame tokiomis temomis kalbėtis (Silvios Foti knygos dar neskaičiau)? Knygos pabaigoje, jei skaitytojas vis dar spokso pro rožinius akinius, juos nuakiniuoja Nerijaus Šepečio komentaras.

Labai rekomenduoju susipažint su kultine Živilės Kruopaitės močiute. Skaitydama ir juokiaus, ir verkiau, ir ilgėjausi savo močiutės, kurios gyvenimas tikriausiai irgi buvo vertas knygos, kuriai, deja, niekas jau nebepapasakos.

Ilgiausių metų Onai Butrimaitei, netikėtinai tapusiai visos Lietuvos kiečiausia močiute!

_________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto.

Kraujo kvapas

Būna tokių knygų, po kurių reikia daryti pauzę, nes kad ir kokios knygos besiimtum, per daug dar gyveni pasibaigusios knygos pasaulyje, kad galėtum įsijausti į naują istoriją. Tai “Kraujo kvapas” sukėlė man knygynes prastovas – niekaip negalėjau išlįsti iš bunkerio, toks stiprus buvo įspūdis.

“Kraujo kvapas” yra trileris apie partizanus. Kaip tiksliai apibūdina žodžiai ant viršelio, skaitytojo laukia “kruvina išdavystė, mirtina dvikova ir amžina viltis”. Būtent taip ir buvo. Įtampa nuo pradžios iki pabaigos, su vis man kylančia mintim, ko čia temptis, vis tiek visi mirs (geriečiai), o kartu ir kažkokiu naiviu noru laimingos pabaigos. Toks, sakyčiau, vidinis konfliktas gavosi. Ir kai perskaičiau, net atrodė, kad per gerai baigės, lyg galvoj būtų įrašyta nerašyta taisyklė, kad partizanai trileriuose nedalyvauja (ir pabaigoje visada garbingai miršta). O čia štai Kranauskas-Drakonas, partizanų vadas, kuris taip strategiškai ir žmogiškai nebemato prasmės, ieško ne didvyriškos, o protingos išeities sau ir savo būriui. Taigi, teko galvoj palaužyt stereoripų ir išankstinių nusiteikimų.

Antiherojai šioje knygoje irgi išskirtiniai, stiprūs psichologiniai portretai ir patys geri psichologai, tobuli manipuliatoriai, kurių tikrame gyvenime niekada nenorėčiau sutikti. Ir apskritai knygoje labai gerai atskeista sovietinės sistemos šantažo, žmogaus stūmimo į aklavietę sistema, yra gerų pamąstymų apie kovos, karo, pralaimėjimo prasmę, jie įdomiai skaitosi Ukrainoje vykstančio karo kontekste – kaip saugomi ir tausojami laisvų žmonių gyvenimai ir kaip mėsmale malami diktatūrų piliečiai. Man gal tik Drakono Nastė tokia nevykusiai užsispyrus pasirodė, jos ciocytė ir ta krūtesnė, gerai sublefavo savo kvaišumą. Nastė, toks vaizdas, pirkelėj gyvendama, atitrūko nuo realybės.

Man labai patiko, kad “Kraujo kvapas” nėra plikas, iš šablonų sukaltas alia piguva trileris (kaip “Gaono kodas“). Perskaičius šią knygą pasijaučiau perskaičius ne tik trilerį, bet ir istorinį romaną. Ir skaityti buvo malonumas – skaitės lengvai, greitai, persiritus į paskutinį trečdalį rekomenduoju turėti laiko užbaigimui, nes gali laukt bemiegė naktis. Su nekantrumu lauksiu kitų Bernardo Gailiaus knygų.

___________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Tekstas

Žodžiu, yra tokia kategorija knygų, kur pradedu skaityt ir matau, kad bus blogai. Taip blogai, kad net norėsiu mest ją. Visiškai neturiu omenyje “blogai” knygos gerumo prasme, blogai – tai, kad herojus kentės (o aš kartu su juo) ir patirs daug neteisybės, ir jį visaip ten kankins, ir tikimybė, kad jam gerai baigsis praktiškai lygi nuliui. Ir kartais pajutus tą jausmą, aš net labai rimtai galiu knygą mest, nes visaip kaip vengiu to šlykčtaus slogučio jausmo.

Viena iš tokių knygų yra Orwelo “Gyvulių ūkis”, kurią pradėjau skaityti prieš kokį, garbės žodis, dvim metų, ir mane apėmė toks žiaurus slogutis, kad aš iki šiol taip jos ir nepabaigiau (net tada, kai visi žengė iš Pranskiečio). Tokia ir ši Dmitry Glukhovsky knygą – jei nesi visiška naivuolė, žinai, kad ten bus šakės, ar tikrai būtina žinoti, kaip tos šakės įvyks?

2016 m. Maskva. Po septynerių metų kalėjime Ilja viltingai grįžta namo pas mamą pradėti iš naujo. Dar jaunas, į kalėjimą papuolė vos dvidešimties, tikrai turi laiko. Ir kažkaip neatrodo tas Ilja blogietis zekas, skaitai ir tikiesi, kad bus knyga apie tai, kaip jam pavyksta arba ne (nu, aš nugarėlių nebeskaitau knygų, tai nežinau, apie ką ten žada būt). O ten bam – neatidaro mama durų, nebėr mamos, tik jos paruoštas barščių puodas virtuvėj laukia. Kur to naujo gyvenimo pradžia tada? Už ko turi užsikabinti?

Nenoriu labai spoilint, Ilja, paskendęs degtinėj ir nevilty, eina keršyt į kalėjimą įkišusiam žmogui ir tarsi įkrenta į kitą, virtualią realybę, kur telefone žaidžia savo skriaudiko gyvenimą.

Iš kur tas velnio slogutis? Iš nevilties, tikriausiai. Rusiškos nevilties kvadratu. Mafijinės valstybės struktūros, apie kurią dabar jau tikrai nebeturime jokių iliuzijų. Arba tu tinkle, arba tu niekas, su labai mažai galimybių išlikti neutraliam, jei nori dešros and duonos su sviestu. “Sistemos neįveiksi, bet galima nematomam pasidaryti, ir ji tave pamirš. Reikia perlaukti, perkęsti,”- mokė motina išleisdama sūnų į kalėjimą. Tik kad patarimas “laisvei” tinka vos ne labiau nei įkalinimui. Nuleisk galvą, šiukštu nepagauk milicininko žvilgsnio gatvėje, pranyk minioje. Taip tikriausiai dabar gyvena visi suprantantys, kas yra “speciali karinė operacija”. Pakelsi galvą – tave sutraiškys “laisvės” arba kalėjimo sraigteliai.

Gera, stipri knyga. Žinoma, dabartiniame konkekste jau visai kitaip skaitosi. Gal apie vidurį kiek prailgsta tie virtualūs susirašinėjimai ir pradeda kliūt, kad niekas tiek ilgai neišriša, kas gi vyksta, bet, manau, ši vieta su laiku pasimirš. Ir liks tik geros knygos įspūdis. Eisiu ieškoti kitų Dmitry Glokhovsky knygų.

________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką

Šią knygą pavadinsiu tokiu naujadaru – iliustruotas dokumentinis romanas. Iš tikro labai sunku jį padėti į kokią vieną lentyną – iliustracijos čia labiau kaip grafinė novelė, pats romanas su detaliais aprašymais – iš tikro skaičiau ir kraipiau galvą. Bet paskui visiškai netyčia užmačiau autoriaus pokalbį kažkokioj LRT ryto laidoj, kur jis papasakojo knygos atsiradimo istoriją.

Ši knyga yra bendras leidyklos “Aukso žuvys” ir Lietuvos jūrų muziejaus projektas. Pati knygos idėja gimė muziejaus istorikui Daumantui Kiulkiui beruošiant parodą apie okeaninius lainerius, kuriais lietuviai emigravo į JAV. Taigi, Justinas Žilinskas gavo super įdomią medžiagą, kuriai reikėjo kažkaip įpūsti gyvybės. Klikt ir visas puzlas sukrito į vietas – autorius ne šiaip netingėjo klaviatūra tarškinti, o turėjo tokią, sakyčiau, nelengvą užduotį. Kas įdomiausia, visai neseniai buvau galvojus apie tas lietuvių keliones už jūrų marių, net suradau savo senelio brolio atvykimo į Ameriką įrašą. Atrodo, didelio čia daikto – sėdo į laivą ir išplaukė. Gal po Antrojo pasaulinio vykusias keliones mums lengviau įsivaizduoti?

“Bėglių” istorija vyksta dar prieš Pirmąjį pasaulinį, Lietuva vis dar carinės rusijos užgrobta teritorija. Ar paprasta buvo išvykti? Kaip pereiti sieną? Kur gauti dokumentus, bilietus į laivą? Kiek truko kelionė iki lainerio ir kelionė jūra? Kokios buvo kelionės sąlygos, kokių imigrantų JAV neįsileisdavo ir t.t. Štai kiek detalių reikėjo supasakoti. O kad kelionė faktais neprailgtų, autorius skaitytoją vilioja romantiška (ir pašėlusia) kilmingos panelės ir paprasto kiek prasimokslinusio jaunuolio meilės istorija, na, ir dar gera porcija nuotykių keliaujant iš taško A į tašką B.

Taip ir gavosi tokia solidi knyga (ir sunki, ir stora, rankinuke nepasinešiosi). Gal kiek ilgoka, aš tai kantri skaitytoja, bet, va, galvoju, kuriam puslapy mano paaugliai pradėtų kniaukti. Reikės išbandyti. Sužinojus apie knygą, aš kažkaip laukiau grafinės novelės, ir turėjau nustebt, kad tiek daug normalaus teksto. Man, kaip grafinių novelių fanei, gal norėjosi daugiau grafinės dalies, būdavo gaila, kai grafinis intarpas pasibaigdavo. Bet summa summarum buvo labai įdomu skaityt, labai įdomi medžiaga, tikrai išskirtinė knyga, rekomenduoju visiems mėgstantiems istorinio arba dokumentinio arba grafinio žanro knygas. Va, kokia plati gali būti auditorija. Aš tai knygą dedu tiesiai į ypatingų ir gražių knygų lentyną.

——————————————

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Neprinokę vaisiai

Wioletta Greg buvo man visiškai nepažįstama rašytoja. Džiaugiuosi, kad ji atsirado Keliautojų serijoje, nes kitaip vargu ar būtų mano rankos iki jos priėjusios – būčiau praradus tiek skaitymo malonumo.

Šiuose dviejuose romanuose – tikra kelionė laiku: nuo mažos mergaitės iki jaunos moters. Nuo pirmų eilučių įkritau į knygos nuotaiką, kuri labai priminė vaikystę, vasaras kaime ir visokius vaikiškus reikalus bei pasaulio suvokimą, kai jis priimamas toks, koks yra ir atrodo toks vienintelis, kitokio net nebūna. Vaikystėje, kuri bėga kaime, natūralu, daug bažnyčios, tik suaugusiems suprantamų religinių ritualų (“Pavyzdžiui, močiutė, pjaustydama ant lentos kukulius kankolienei, kartodavo Loreto litaniją: “Motina Šiokiairtokia, Motina Šiokiairtokia”), kuriuos praskiedžia paralelinis sovietinis gyvenimas, kur vaikai piešia įsivaizduojamą Maskvą ir kaimynų siaubui lenktyniauja rinkdami metalo laužą. Vasaros alsuoja karščiu, žiemą mirtinai šalta, už kaimynų trobų durų slypi paslaptingi suaugusiųjų pasauliai, bandantys pačiupti ir įsiurbti Violetką, kuri kaip žvirblelis nuo visko dažniausiai sėkmingai išsisuka.

Antrajame romane, Violeta išvažiuoja mokytis į miestą ir, kadangi negauna bendrabučio, prasideda jos kelionės per nuomojamus kambarius – nuo vos ne landynės tipo iki palėpės vienuolyne. Šioje knygos dalyje nebėra vaikystės lengvumo, Violeta tarsi suvokia ir įvardina šeimynykščių traumas, netektis ir nelaimes, ir kaip jos atsispindėjo jos gyvenime (tie atspindžiai visiškai neatitiktų šiuolaikinių normų). Per visą antrą dalį driekiasi paaugliško įsimylėjimo gija, kuri galiausiai irgi atsimuša į suaugėlių pasaulio realybę.

Man labai patiko, kaip autorei pavyko perteikti šiuos du atskirus pasaulius – vaikų ir suaugusių, kiekvieną su savo paslaptimis ir taisyklėmis, kiekvieną egistuojantį sau. Ir kaip gražiai tų pasaulių jungtim tampa seneliai – tarsi užbaigiant gyvenimo ratą jiems grįžta gebėjimas žiūrėti vaiko akimis, suprasti ir neskubinti perėjimo iš vieno į kitą.

Žinau, kad nebus iš tų knygų, kur visiems rekomenduosiu ir visiems patiks, bet jei iš apžvalgos jaučiat, kad būtų įdomu, jei patinka lenkų autoriai, jei patiko Keliautojų laiku serijos knygos, tai labai rekomenduoju – šios knygos skaitymas buvo gryniausias malonumas.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Kas išsigando Šliūpo?

Pirma, esu absoliuti Miglės Anušauskaitės fanė. Jau net norėju girtis, kad turiu visas jos komiksų knygas, bet radau vieną nematytą, tai nesigirsiu. Man atrodo absoliučiai nuostabu, kaip Miglė piešdama komiksą sugraužia didelį kiekį informacijos, kuria šiaip gal paprastam gyvenime pritingėtum domėtis ir skaityti, ir išverčia ją į nuotykį. Sakyčiau, kad šis komiksas apie Šliūpą labai pritinka šiai kategorijai.

Antra, taip gaila, kad tik dabar apie komiksą rašau. Atsimenu, kaip džiaugiausi jį gavus, kaip norėjau juo dalintis (spėjau pasidalint FB), bet vos spėjus perskaityti prasidėjo karas. Šioji bus viena iš tų, kurios primins karo pradžią.

Na, o Šliūpas tikrai buvo išskirtinė asmenybė. Tikras nenuorama ir toks žavingas. Atrodo visiškai ne savo laikmečio žmogus, gimęs kokį 50 metų per anksti. Aplinkiniams tikriausiai atrodė visiškas beprotis su savo nebažnytinėm santuokom, darbininkų ir šiaip žmonių teisėmis, litvomanija ir t.t. Toks baisūnas, kurį net reikia pašalint, kad neskleistų savo erezijų.

Labai rekomenduoju visiems, o ypač per daug rimtiems žmonėms, istorijos mokytojams, kuriems reikia pralaužti nesidomėjimo istorija ledus ir, žinoma, visiems Miglės fanams. O už galimybę nepražiopsoti komikso dėkoju Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Gimusi po fortepijonu

Man, turinčiai patį papraščiausią vardą pasaulyje, Mūza įstrigusi nuo pat vaikystės. Kiekvieną kartą išgirdusi šį vardą galvodavau apie tėvus, kurie taip neįprastai pavadino savo vaiką. Kokie jie? Ar aiškiaregiškai, nuspėję savo vaiko ateitį, ar bandantys tą ateitį užkoduoti varde, o gal tiesiog išprotėję? Kažkaip taip ir gavos, kad dar tada, kai nebuvo socialinių tinklų, sekiau šį vardą, kur tik jis bepasirodydavo. Tad pamačius, kad Mūza Rubackytė pagaliau papasakojo savo gyvenimo istoriją, iš karto griebiau knygą į rankas ir perskaičiau tokiu greičiu, kad vienu metu net pagalvojau, kad kaip koks trileris skaitosi – buvo labai įdomu, smalsu ir neįmanoma atsitraukti.

Kokia gyvenimo istorija, tiesiogine to žodžio prasme prasidėjusi po fortepijonu! Mat bute, kuriame Mūza gimė ir augo, tikriausiai erdviausia ir buvo po fortepijonu – dėl klavišinių gausos namuose, net lovos nebuvo kur normaliai pastatyt. Mūzos močiutė, mama ir teta nuo pat mažų dienų užsiėmė Mūzos vardo įkūnijimu, matyt, mergaitei kito kelio nebuvo numatyta, ypač, kai pradėjo skleistis talentas. Vos ne vienintelis nuo užsiėmimų laisvas laikas buvo keliaujant namo iš mokyklos!

Neįtikėtinas gyvenimas buvo ir sovietmečiu. Kas galėjo patikėti, kad Mūza, daugybės konkursų laureatė, turėjo atidirbti darbo liaudžiai grodama darbininkams per pietų pertraukas kolūkiuose ir fabrikuose išklerusiais nederintais instrumentais, miegoti viešbučio foje, nes padorios moterys neatvyksta vidury nakties ir t.t. Štai jums ir trileris! Beje, neapsigaukite dėl darbininkų – pianistė taip grodavo, kad net tokios kokybės intrumentais grodama vidury kąsnio užburdavo savo klausytojus.

Nenoriu išpasokoti visų įdomiausių istorijų. Tiesiog rekomenduoju visiems Mūzos ir jos vardo gerbėjams – labai įdomi ir nekasdieniška istorija. Ir, žinoma, po ranka turėkit Spotify – dar viena knyga, kurios neįmanoma skaityt nesiklausant muzikos.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Laužytojai

Knyga patiko, ją skaityti buvo pramoga. Nors apie šiuos žmones esu skaičius tikriausiai begalybę straipsnių ir interviu, net ir stebėjus laidose “Gimę tą pačią dieną”, vis tiek apie kiekvieną knygos herojų sužinojau kokių nors įdomybių. Pvz., Algis Ramanauskas yra pusiau ukrainietis! Kad Oskaras Koršunovas laimėjo pagridinį Edinburgo teatro festivalio prizą, žinojau, bet tik pamačius nuotraukas suvokiau, koks jis buvo jaunas! Praktiškai malalietka. Ir tokį prizą nuskynė, eina sau.

Bendras tos kartos vaikinų reikalas – sovietų armija. Vieniems labiau pasisekė, kitiems mažiau, beveik visiems grėsė būti Afganistano išvaduotojais… Atsimenu, kai jaunuolius šaukdavo į kariuomenę, tėvai kryžiaus kelius eidavo, kad tik ne Afganistanas.

Labai įstrigo muzikantų vargai su instrumentais, mokykliniai šposai (savotiška paguoda, kad maniškiui iki tokio lygio toloka, nors man dažnai atrodo kad jau pasaulio pabaiga, bet sakyčiau, kad ir šposų tolerancijos lygis gerokai pasikeitęs) ir pirmosios kelionės už geležinės uždangos (ir savo prisiminiau, dieve, dieve, kokie buvom ubagai).

Beje, man labai patiko, kad knyga ne tik pasakoja apie herojų gyvenimus, bet ir pakomentuoja tuomečio gyvenimo kontekstą – paaiškina tuometį slengą, leksiką, įvykius, valiutas, net palygina kainas ir t.t. Užaugo karta, kuriems sovietinės realybės grimasos nebėra savaime suprantami dalykai, tad atrodo tikrai prasminga (ir savotiškai pagarbu) leisti jaunesniems skaitytojams kuo geriau pajausti tarybinės realybės absurdą, kuris nebėra savaime suprantamas (kokia laimė!)*.

Aidas Giniotis, Algirdas Kaušpėdas, Oskaras Koršunovas, Arnoldas Lukošius, Algis Ramanauskas, Saulius Urbonavičius-Samas ir Arūnas Valinskas (Valinsko istorijos paimtos iš Laisvės Radzevičienės knygos, tai savo stilium visiškai iškrenta iš bendro konteksto) yra šios knygos herojai. Išvardinau ir susimąsčiau, o kur moterys laužytojos? Nė vienos pakankamai didelės žvaigždės neatsirado? O gaila. Bet gal autorė ruošia tokią pačia knygą apie moteris? Tikiuosi.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Alma Littera

  • Komentarai istoriko Valdemaro Klumbio

Kvėpuoti kitais

Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre “Kvėpuoti kitais” tikrai maloniai nustebino. Pirmiausia tuo, kaip autorė sukūrė knygos atmosferą – buvau absoliučiai įsijautus į meilės emigrantės Elenos išgyvenimus atsidūrus Prancūzijoje – vienatvė tiesiog spengia iš knygos eilučių. Panašiai esu jautųsis, kai tekdavo pagyventi užsienyje kiek ilgiau nei atostogų laikotarpiui, buvo labai pažįstama, gal dėl to taip ir surezonavo? Bet tokiais atvejais ramini save atbuline data skaičiuodama dienas ir žinai, kad, dar kiek, ir važiuosi namo, o Elena atgalinio laikmačio įjungti negali – nelabai yra kur grįžti, emigracijoje ji nedirba, savo pajamų neturi, o taip norisi gyventi prabangiai, sitlingai ir prancūziškai atsainiai, lyg be pastangų.

Elena po truputį grimzta emocinį liūną, viskas, kas jos – vyras, vaikas, namai – vis labiau erzina, ji desperatiškai kabinasi į kaimynės gyvenimą, skaudžiai išgyvena, kai yra priimama, tik tada, kai yra naudinga, iš pykčio ir nevilties ji ima neadekvačiai ir paranojiškai elgtis, net ima pradeda persekioti savo susižavėjimo objektą. Ji nebegyvena savo gyvenimo, ji tik kvėpuoja kitais, žiūri jų akimis.

Puikus knygos pavadinimas! Jis apglėbia knygą ir yra tarsi Elenos savijautos diagnozė: kvėpuoti kitais – nuodinga ir prie gero neveda. Ar pavyks Elenai iš tikro įkvėpti?

____________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Tu ir esi kolibris

Tu ir esi kolibris | Knygos.lt

Man atrodo, Sandro Veronesi “Ramus chaosas” nebuvo labai sėkminga knyga, nes, atsimenu, visur buvo nukainuota ir buvo galima už grašius nusipirkti. Dėl to liūdėjau, nes jei autorius nenusiseka, greičiausiai niekas jo daugiau nebevers, o itališkai nemoku. Liūdėjau, nes “Ramus chaosas” man labai labai patiko, net buvo mano 2010 metų geriausia knyga. Negalėjau patikėt, kad ant viršelio vėl matau Veronesi pavardę! Užtruko kokį dešimtmetį su trupučiu. “Ramų chaosą” iki šiol labai rekomenduoju.

Man taip patinka būti Veronesi pasaulyje. Šis – kaip kaleidoskopas, iš mažų detalių, laiškų, užuominų ir laike pabirusių įvykių – sukasi sukasi ir po truputį sukrenta į Marko Kareros gyvenimo virtražą. Iš pradžių skaitant tos užuominos kiek vargino, vis galvojau, kad vėl kažką praleidau, nepagavau, bet paskui pajutau knygos ritmą ir ramiai stebėjau ir laukiau, kur motyvas pasikartos ir autorius paaiškins tai, apie ką buvo užsiminęs.

Sunku sudėlioti, apie ką ši knyga (apie gyvenimą) ir kodėl ji taip užburia (nes tikra ir be povyzos). Markas Karera, žmogus, kuris laike stovi kaip uola upėje – laikas ir gyvenimas srūva aplink kaip vanduo arba kaip kolibris, paukštelis, kuris per sekundę suplazda begalybę kartų vien tik tam kad kabotų ore prie skaniausio pasaulio žiedo. Ir vieniems duota būti tuo vandeniu – nuolatos keistis ir judėti, o kitiems – būti uola, atrama ir namais, į kuriuos sugrįžtama atsikvėpti.

“Tu ir esi kolibris” – ir keista neišsipildžiusios ir išvarginusios meilės istorija, ir knyga apie netektis, kurios sukelia netekčių cunamius, ir istorija, kurioj meilė nugali viską ir yra svarbiausia, kas nutinka žmogui šiam pasauly. O šiaip tai neklausykit manęs, nes iš manęs Veronesi atveju – nulis objektyvumo.

____________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms” ir juodoms avims

Mažasis griaustinis. Nuotykiai žėričiame slėnyje

Kokia faina knyga! Net negaliu patikėt. Toks malonumas buvo įgarsint ją vakarais, kokie žmonės, kokie nuotykiai! Net gaila, kad baigėsi, mielai skaityčiau toliau. Jei kaip aš esate įsimylėję Astridos Madikę, Tonja tikrai taps tokia pat nauja simpatija.

Tonja Glimerdal yra vienintelis vaikas nuošaliame slėnyje ir ne veltui ji vadinama griaustiniu. Ši garbanė pilna energijos, jos galvoje knibžda būriai idėjų ir apskritai ji ramiam kaimeliui suteikia bent kažkiek judesio ir veiksmo. Na, nelabai šiek tiek, labiau – daug! Draugystei amžius ne riba, tad geriausias Tonjos draugas yra slėnio diedukas Gunvaldas. Panašiai kaip ir slėnį, jį geriausiai išjudina Tonja. Ne tik išjudina, bet ir priverčia išspręsti senas problemas (neišspręsti Gunvaldo reikalai yra svarbiausia knygos siužetinė linija). O seniems reikalams išjudėti kartais reikia tiek nedaug – vaikiško jautrumo, užsispyrimo ir bekompromisės meilės.

Labai labai rekomenduoju, o už knygą dėkoju Alma litterai.

Oderis

See the source image

Jei lentynoje turite “Oderį” ir laikote geresniems laikams (nu, nes lietuvių autorius gali ir palaukti), tai siūlyčiau keist požiūrį, kad paskui nebūtų kaip man – kam tiek ilgai reikėjo laikyti eilėj, netikėtai gera knyga! Gal jau būtų laikas nebe taip skeptiškai žiūrėti į mūsų autorių knygas? Na, bet toks požiūris gi ne iš lempos.

“Oderį”, distopinį ir debiutinį romaną, perskaičiau vienu prisėdimu (lėktuve nelabai turėjau kur eit) ir autoriui gerai pradėjus, meldžiausi, kad tik neišblėstų, nepritrūktų parako ir nesugadintų pabaigos, nes labai dažnai autoriams visai pavyksta su pirma ir antra pavara, o va, jau ketvirta tai būna “susigalvok pats”. Tai va, čia ta trečia pavara tokia silpniausia buvo ir buvo pradėję tempt ant nuobodulio, ypač, kai jau skaitytojas maždaug žino, kaip Oderis – miestas, kuriame visi turi būti naudingi, o nedirbantys paskelbiami nepageidaujamais asmenimis (kaip sovietmečiu – veltėdžiai) ir deportuojami, o miesto veikimo principai vis ir toliau aiškinami (arba nesupratau, kam ta porcija buvo skirta). Žmonių gyvenimų traiškymo mašina, sėkmingai sukasi ir į ją, kaip plaštakės į šviesą, srauniai plaukia savanoriai iš viso pasaulio – Oderis visų išsvajotas, išoriškai spindintis, tvora atsitvėręs ateities miestas, kažkuriuo metu (kas žino, kada tai įvyko?) peržengęs ribą ir pareikalavęs įsikišimo (ne marsiečių). Bet mieste jau susiformavęs vos ne Stokholmo sindromas, kai miestiečiai bet kokiu būdu nori išlaikyti esamas miesto struktūras. O gal tai tik sujudinti kažkieno interesai? Tikrai rasit daug aliuzijų į įvairiausias šiandienos aktualijas – sienų, gerų ir geresnių, vertų ir vertingesnių ir “jei nenori pasislinkti, dink iš čia iš viso) ir t.t.

Na, bet pabaigai autorius kirto iš peties. Ir sėkmingai. Net ne ketvirtu bėgiu, o penktu, atveriančiu visai kitą knygos sluoksnį, sukrečiančiu skaitytoją tokiu – o jau galvojai, kad viskas čia aišku, ane? Mintis, kad kiekvienas žmogus kiekvieną kartą nuo nulio turi išmokti tai, ką žmonija iki jo išmoko ir sukūrė, ir koks tai yra laiko, resursų švaistymas ir pažangos lėtinimas yra verta diskusijos ir distopinės knygos. Kokį velnią ta kryptim veikia Oderio eksperimentatorius, sužinosit perskaitę knygą. O aš čia jau biškį jaučiuosi paspoilinus, bet tik labai labiai truputėlį, labiau kaip teaser’į. Autoriaus dabar laukia nepavydėtinai sunki užduotis – antra knyga po sėkmingo debiuto. Labai tikėsiuos ir lauksiu.

__________________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Dėkoju autoriui, kad nepagailėjo tų interviu minėtų į knygą neįdėtų gabalų – manau, dėl to knyga tokia gerai koncentruota, daugmaž be “lyrinių nukrypimų”.

Dėmesingo įsisąmoninimo vadovas žudikui

Dėmesingo įsisąmoninimo vadovas žudikui

Kelionei pasiėmus šią knygą tikrai neprašoviau. Vienintelis minusas – čia tikras pageturner, viena diena ir jau reikia traukt kitą knygą. Bet visa kita – kuo puikiausiai! Ypač skaniai susigraužė juodas knygos humoras – apskritai knygos idėja labai originali (bent jau aš nieko panašaus neskaičius) ir labai vykusi. Tad apie ką gi ji?

Kai kalbame apie savęs ir vidinės ramybės paiešką, mokymąsi susidoroti su stresu ir visokio plauko nušvitimus, meditaciją ir t.t., dažniausiai prieš akis išdygsta tokie laimingi saulėta pieva bėgantys nestresuojantys besišypsantys busibalansavę žmonės ar ant liepto lotoso poza medituojančios jogės, trumpai tariant, žmonės, kurie harmonijoje ir su savim, ir su aplinka. Ką daro šios knygos autorius – jis visus vidinio balanso principus pritaiko kriminalinės teisės advokatui, kuris su paties atstovaujamais mafijozais tokiam mėšliuke įklimpęs, kad maža nespasirodys. Šeimyninis gyvenimas irgi peilio ašmenim vaikšto, o kad nebūtų per mažai, dar ir vaiką kažkokiu būdu reikia įkišt į deficitinį darželį – čia jau mūsų šalies vaikų turintys skaitytojai lengvai susitapatins su herojumi ir supras jo skaudulius. Šitoks stresas! Gelbėdamas savo santuoką mūsų herojus Bjornas sutinka lankyti dėmesingo įsisąmoninimo paskaitas pas kažkokį guru, kurį nurodo žmona.

Na, ką? Giliai kvėpuojam ir imamės spręst visas aukščiau išvardintas problemas. Geras paradoksas, kai alia gerietis mūsų herojus (stengias gelbėt šeimą, užregistruot vaiką į daržą ir išnešt sveiką kailį) dėmesingai įsisąmoninęs savo problemas ir taikydamas rekomeduotus harmonizuoti ir balansuoti turinčius metodus, sėkmingai susiharmonizuoja ir susibalansuoja savo gyvenimą. Tik biškį kitų gyvenimų sąskaita. Bet jei tie kiti gyvenimai – blogiečių, tai gal nesiskaito kaip netinkamas balansavimas?

Labai rekomenduoju, puiki knyga savaitgaliui ir daug gerų dėmesingo įsisąmoninimo patarimų, tinkančių ne tik žudikams. Ir šiaip labai susišaukia su tuo Elono Musk/Jeff Bezos/ Tim Cook/Mark Zuckerberg mixu Peter Isherwell filme “Don’t Look Up”. Ramus monstras, žodžiu.

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Literra”.

Death Wins a Goldfish

Imagine if Human Resources told death he must take vacation days – an entire year’s worth of time off. What would Death do with all that free time? Where would he go? What his life would be?

Įsivaizduok, kad Žmogiškųjų išteklių skyrius liepia Mirčiai išnaudoti visas sukauptas atostogas – viso 365 dienas, nes niekada gyvenime neatostogavo. Ką Mirčiai daryti su tiek laisvo laiko, kur eiti, koks bus jos gyvenimas be darbo (kai nieko nereikia nužudyti)?

Autorius labai įdomiai pasirinko atskleisti žmonių, niekaip nesugebančių atsijungti nuo darbo ir pailsėti, patirtį. Jo manymu, Mirtis dirba daugiausiai iš visų, tieisiog nuolatos, naktimis ir be išeiginių – štai tokia netikėta metafora. Ką darboholikai veikia laisvalaikiu? Nuo ko pradėti, gal nuo garderobo (juodos skraistės atnaujinimo), gal nuo Netflixo, o gal nuo atrakcionų parko? Sporto? Tinderio? Kolekcionavimo? Dienos pliaže? Road trip, aplankant Mirties slėnį?

Knygoje labai mažai teksto (va tiek kaip viršuj – bene daugiausia), daug iliustracijų, bet viskas taip išgryninta, atidirbta, su humoru ir su mintim, ir su kontekstu. Makabriškai puiki knyga. Ai, o prie ko čia auksinė žuvelė tai jau teks paskaityt.

Išlikusieji

206 puslapiai gyvenimo. Trijų brolių ir jų tėvų. Toks emocinis roller couster – nuo neapykantos iki užuojautos, nuo muštynių iki ore nuolat tvyrančio poreikio švelnumui ir meilei – ir nuo vakar sustingdžiusi knygos pabaiga ir baimė bet ką parašyti, kad netyčiom nesuspoilinčiau.

Vidurinėlis Benjaminas skaitytojui pasakoja apie savo šeimą. Šiosios gyvenime daug įtampos – visi nuolatos laukia kito tėvų kivirčo, kurį gali iššaukti bet kas (taip įtaigiai tos nuojautos scenos aprašytos – atrodo net jauti, kaip ta audra pareina), visi atidžiai renka žodžius, nes abu tėvai užgaulūs, nelabai prognozuojami ir, nežinia, kas ir kada jiems užklius.

Ir nuolatos fone – alkoholio tvaikas. O paskui ir nevalyvumo, nepriežiūros, emocinio vaikų apleistumo, kuris suvokiamas tik praaugus. Ir kaupias skaitytojui pasibjaurėjimo tėvais jausmas ir kažkoks įvykis, aplink kurį vis užsimenama ir link kurio artėjama, atrodo ne toks gal ten jau ir svarbus, na, kažkas negero atsitiko, kaip kitaip, kai vaikai nežiūrimi, bet negi tik apie tai knyga?

O paskui, paskutiniuose puslapiuose toks netikėtas emocinis rankos užlaužimas – atrodo, net persirikiuoja tie išlikę penki veikėjai – lyg užkulisiuose šmėžavusi, bet vis tiek pagrindinė veikėja motina, jautrusis Benjaminas, degtukas Pjeras ir kuo greičiau nuo visų norintis pabėgti Nilsas.

Rekomenduoju, jei nebijot, kad bus skaudžiai užlaužta ranka.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”