Oda

“Oda” ne ta knyga, kur labai veržčiausi aprašinėti. Labai jau ji sunkiasvorė ir nesijaučiu ją perskaičius iki galo, nes ten tiek visokio konteksto, kurio pati suprantu, kad nesupratau, tai nelabai paguodžiantis jausmas. “Odą” perskaičiau labai emociškai ir pati knyga man pavirto kontekstu kitoms Neapolio knygoms – Ferrantės draugėms ir ką tik skaitytai Elsos Morante “Artūro salai”.

Kai perskaitai, koks buvo Neapolio išvadavimas iš nacizmo ir ką tai reiškė paprastiems žmonėms kiekvieną paprastą dieną, Ferrantės Lilos srydis per langą vyksta jau kitame kontekste – kur buvo Lilos tėvas 1943 metais įžengus sąjungininkų kariuomenei? Kokio žiaurumo yra šis aktas ir iš kokio žiaurumo jis yra atėjęs? Ir apskritai, kas kare yra nugalėtojas, o kas pralaimėjęs (“…paskutinės minutės didvyriai, rytdienos tironai”), kaip žmogui reikia suktis tarp karo mėsmalės “savas-priešas-savas” dantiračių, kaip būti krikščioniu stovint prieš nukryžiuotus žydus – kas tada didesnis krikščionis (“Likti krikščioniu reiškė tapti išdaviku, nes tas nešvarus karas buvo kariaujamas ne prieš žmones, o prieš Kristų.”)?

Ten visa knyga – atvira žaizda ir klausimai, apie kuriuos visada labai daug galvoju – kas būtų, jei būtų, kaip būčiau elgusis, jei būčiau ten buvusi. Būčiau bailė ar didvyrė, ar aukočiau šeimą ir draugus vardan kažkokio tikslo, dėl išgyvenimo? Iš tikro, tokiuose apmąstymuose man atrodo, kad mane pačią pirmą nušautų – tokią kvailę, bailę ir naivuolę.

Kartu ši knyga ir labai žavinga stiliumi, humoru. Net kiek primena Balį Sruogą – kai vienintelis būdas gyventi siaube yra iš to siaubo juokiantis. Link knygos pabaigos perklausiau ir šiai knygai skirtą “Perskaitymų” laidą – labai rekomenduoju, nebiijokite paklausyti ir prieš skaitydami, nes iš tų knygų, kur galima siužetą išduoti. Labai dėkoju vertėjai Tomai Gudelytei už puikų vertimą ir įdomų pasakojimą laidoje.

——————————————-

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Mūsų visų Madikė

Nežinau, kaip taip įmanoma metų metus skaitant vaikams vakarais vis dar būt skersai išilgai neperskaičius Lindgren. Ir kaip iki šiol gyvenau nepažinodama Madikės – iš viso niekaip nesuprantu. Paskutinis mano šansas perskaityt savo mažėlei (aišku dar yra šansas su žvaigždute – skaityti anūkams, na, bet jau čia skamba beveik kaip mokslinė fantastika).

Kokia faina ta Madikė ir kokia nuostabi vis dėlto yra Astrid Lindgren. Taip mokėti matyti vaiko akimis. Man toks žavingas tas vaikiškas ėjimas daryti vieno ir nugrybavimas savais vaikiškais dalykais daryt ko nors daug įdomesnio. Arba ta išvyka svečiuotis į Obelų salą – kaip viskas smagu, kokie svetingi šeimininkai ir kaip, atėjus vakarui, staiga reikia namų. Ir tos nesibaigiančios traumos – smegenų sukrėtimai, guzai ir gyvačių įkandimai, nubrozdinimai, žirniai nosyse ir bužiai plaukuose – jokio sterilumo, vien tik tikras pasaulis ir tikras gyvenimas.

Ech, ir tos melagystės – skaitau savo mažajai ir klausiu: “Kaip tau atrodo, ar sužinos Madikės mama, ar ne?” Ir Madikė, negalinti laikyti paslapčių ir slėpti išdaigų. Jei mama ir nesužino, prisipažįsta užgraužus sąžinei. Myliu, myliu, myliu Madikę. Tokia tikra ir šilta knyga. Dabar jau niekas šiais laikais taip nebedrįstų rašyti, nes būtų užpultas teisuoliškų visažinių mamičių, socialinių tarnybų ir visokių kitokių reikalų. Rekomenduoju galvos pailsinimui nuo nupudruoto instagramo.

Fruit of Knowledge: The Vulva vs. The Patriarchy

FB jau gyriausi, kad šią knygą gavau dovanų is KŽG., o ji jau kai dovanoja, tai su trenksmu. Sakė, kai tik pamatė, kad yra šios knygos vertimas į anglų, iš karto man nupirko ir atsiuntė. Aš jau esu įsitikinusi, kad viena iš KŽG gyvenimo prasmių yra mane edukuoti, visaip lavinti ir šviesti.

Jei taip atvirai, tai vis dar nežinau, kaip man apie šį komiksą parašyti, nes sėdžiu tokia truputį pritrenkta, truputį šokiruota. Šokiruota ne dėl to, kaip komikse pasakojama apie moteriškus lytinius organus, kaip jie, net nežinau, kaip sakyti, buvo garbinami/išnaudojami/niekinami/nesuprantami įvairiausiais laikais, mane kažkaip šokiruoja tai, kiek aš pati nežinau apie savo kūną, net galima sakyti, dėl visokių kultūrinių reikalų jį ignoruoju/ignoravau, kažkuriais gyvenimo etapais nepriėmiau ir kiek apskritai į mano pačios galvą prikišta visokio mėšlo, kuris paskaičius tokią knygą šlumšt ant akių užkrenta ir negali atsipeikėti. Tikriausiai vis dar esu mėšlo iš akių krapštymosi procese. Ir šiaip nors save laikau pakankamai sveiko ir blaivaus proto, man kažkaip net liūdna suvokti, kad aš tikriausiai niekaip “neatsimokysiu” ir neatsikratysiu visokių stereotipų, ne iki galo supratimų ir t.t. Iš tikro, skayčiau, mane net apėmė praradimo jausmas kažkoks.

Na, o šiaip ši knyga ypač įdomi tuo, kad turinys yra rimtas, vos ne mokslinis, o forma yra šmaikšti, įdomi ir dar pateikta komiksu. Nu, bet vis tiek, žmogus skraido į kosmosą, valdo bepiločius orlaivius ir sugalvojo mobilų telefoną, o va visą klitorį “atrado” penkiais šimtais metų vėliau nei Ameriką (kad jau totaliai neapsijuokt atradimą lyginu su Kolumbu, ne su vikingais, nes tada jau belieka isterikuot, nes atradimas įvyko net po 1000 metų). Jei labai tingit skaičiuot, tai visas klitoris, kurio ilgis yra 7-10 cm buvo atrastas 1998 m. O tada –

“Now imagine that decades after the discovery of the organs’ actual size, biology textbooks would continue to get it wrong – textbooks published in 2006 and still in use today! “

Tai tokios tokelės. Sakyčiau a must read visoms moterims, mergaitėms ir žmonėms apskritai.

Oh, William

Išankstinis įspėjimas – Elizabeth Strout yra rašytoja, kuri gali parašyti bet ką ir man labai patiks. “Oh, William” yra trečioji Lucy Barton trilogijos dalis ir norit tikėkit, norit netikėkit, pati netikiu, bet savo audio knygų lentynoje susiradau “My name is Lucy Barton” ir klausysiu iš naujo. O niekada neskaitau knygų antrą kartą.

Pprisipažinsiu, kaip knygos veikėja Lucy Barton nėra tokia išskirtinė kaip Olive Kitterige (kuriai šiaip šešios žvaigždutės iš penkių), bet kadangi Olive iš numirusių neprikelsi, džiaugiuos Lucy. Man apskritai patinka Strout pasakojimo ritmas, istorijos pateikimo kampas ir tai, kaip ta istorija papasakojama, kaip visiškai joje paskęsti ir įsimyli veikėjus, nors nebūtinai jie ten labai simpatiški. Dėl to ir atrodo, kad tas personažas nebesvarbus, svarbu, kad tik autorė pasakotų.

William buvo pirmasis Lucy vyras, kuris ją ištraukė iš didžiulio iš ankstesnių knygų pažįstamo skurdo. To skurdo žymė, nors išoriškai nebematoma, yra tokia vaikystės trauma, kuri iki šiol Lucy paverčia nematoma (bent ji pati tokia jaučias, o ir aplinkiniams ji niekuo neišsiskirianti moteriškė), nepaisant to, kad ji yra sėkminga rašytoja. Bet dukroms užaugus, Lucy William palieka.

Kodėl ji taip pasielgia ir prie ko čia dabar tas William apskritai, skaitytojas sužino vėliau, kai Lucy vis užsukdama į vaikystę toliau pasakoja savo istoriją – ir apie William, ir savo anytą, ir apie kitus staiga jų gyvenime atsiradusius žmones. Žinia, labiau pasikapsčius bet kokiam gyvenime išlenda dalykai, kurių kartais visai ir nenorėtum žinoti. Arba, jei ir žinai, nenori įvardint. Šioj knygoj bus įvardinta net keletas. Tokių visiškai atvirų prisipažinimų ir įvardijimų. Labai toli nuo romantikos, tiesa, kuri dažniausiai tik sau tyliai prisipažįstama.

Jūs kaip norit, o aš einu klausyt Lucy Barton iš naujo. O paskui tikriausiai ir Olive 🙂

Iš dangaus nukrito trys obuoliai

Dabar tai prašom pasiruošti, nes bus vien tik pagyros. Nu, nuostabi knyga, kurią baigus norisi pradėti iš naujo. Kiek atsimenu, paskutinį kartą taip buvo su Elizabeth Strout “Olive Kitterige”. Nedaug beliko šių metų ir smalsu, kokių gėrybių dar suskaitysiu, bet vienareikšmiškai ši knyga bus tarp metų geriausių, taip pat ir viršelių. Tad trys bravo keliauja autorei, vertėjai Almai Lapinskienei ir dizainieriui Tadui Šiaučiuliui. Ir milijonas ačiū Balto leidyklai, kad pasirinko knygą išversti, nes aš tinginė rusiškai neskaitau.

Tai jau čia ir būtų galima baigti, nes “Obuoliai iš dangaus” yra iš tų knygų, kur užtenka pasakyt, kad labai gerai. Aišku, leidykla biškį paspoilino ant viršelio, na, jiems reikia knygą parduoti, bet aš knygą skaičiau nuo pradžios, ne nuo pabaigos (nugarėlės 🙂 ), tai man reikalo spoileris nepagadino. Rekomenduočiau ir jums to malonumo nepasigadint ir pasinerti į tokį magišką mažo neprieinamo kaimelio gyvenimą, kuriame sutelpa kartų kartos, vyksta stebuklai ir kliaujamasi nuojautomis. Beje, jei jums su švelnia gyvenimo magija ne pakeliui, tai kaip nors jau su šia knyga prasilenkinte. Man šios knygos magija taip sudozuota, kad ji tiesiog yra žemišką ir nežemišką gyvenimą jungianti gija – visiškai natūrali, įtikinama ir be jos niekaip.

Jau pirmame puslapyje skaitytojas susipažįsta su Anatolija, kuri nusidirbus visus darbus atsigula mirti. Kodėl ji taip susigalvojo, surašyta knygoje, kaip ir jos, jos kelių kartų protėvių ir su Anatolija susijusių žmonių – giminių ir kaimynų – istorijos. Kaip pro kaimą ėjo negandos, kokie prieš tai ėjo ženklai ir kaip ženklai atkeliavo iš tolimos praeities, kas ir kaip tas negandas pakėlė, o kas atsitiko su nepakėlusiais. Man ši knyga kaip daina – tokia poetiška, ilgesinga, duoklė praeičiai ir kartu išėjusių įamžinimas – aš irgi norėčiau tokios giesmės apie savo giminę.

Ir dar pasidalinsiu tokia smulkmena, kuri vainikuoja visą kūrinį ir kuria pasidalino poetas ir vertėjas Marius Burokas – knyga pabaigta fraze, kuria baigiamos armėniškos pasakos: “O naktis kerės, […], ir vėsiuose savo delnuose ritinės tris obuolius, kuriuos paskui, kaip byloja maraniečių sakmės, numes iš dangaus ant žemės – vieną tam, kas matė, kitą tam, kas papasakojo, o trečią tam, kas klausėsi ir tikėjo gėriu”. Tai va, kiekvienam romano skyriui po burnoje tirpstantį obuolį. O perskaičiusiems bonus obuolys – dar keletas nuostabių ir neapsakomai jautriai parašytų apsakymų, tokių, kur noris, kad nesibaigtų, garbės žodis.

Apsakymas “Berdas” – ir graudus, ir juokingas. Man gražu, kur graudu.

Sausis apie sniegą – “Atsibundi ryte – o už lango lyg trintuku ištrintas pasaulis. Tiktai šen bei ten matai tarsi brūkšteltą pieštuku galelį medinės tvoros ar vežimo paliktas vienišas kelio provėžas.”

Rugpjūtis; “Rugpjūtis ateina ankščiau, nei tu laukei. Ankščiau, nei pasirengei suvokti, jog atrodžiusi amžina vasara – baigiasi. Kone pralėkė. […] Rugpjūtis, laikas sulėtėjo ir pakėlė daiktų esmę.”

Gruodis: “Kai į perėją ateina žiema, žmonėms kuris laikas išsenka žodžiai. Tai palaiminga ir gydanti nebylystė – tylėk, žiūrėk pro langą, pratinkis prie savęs.”

Apsakymas “Karas”

“Didvyrių veidai visada labai paprasti, tai tik filmuose jie demonstruoja raumenis ir žandikaulius, galbėdami pasaulį. Tikrųjų didvyrių veidai visada labai paprasti.”

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Bitės

Na, kaip ir sako paantraštė “Bitės” – grafinė novelė apie išskirtinę merginų roko grupę. Labai ačiū Akvilei Magicdust, kad įamžino tokį sovietinės Lietuvos reiškinį, apie kurį, neįmanoma patikėti, rašė The New York Times ir merginos buvo kviečiamos koncertuoti į Ameriką!Ak, šventas vakariečių naivume, kas gi jas išleistų 1979 metais…

Nepaslaptis, kad esu grafinių novelių fanė ir džiaugiuosi bet kokia naujiena. Šioji kiek susigrojo su neseniai skaityta knyga apie Nelly Paltinienę – tos pačios sovietinių muzikantų problemos – instrumentų trūkumas, privalomos programos ir koncertai “nusipelniusioms” personoms. Taip pat Akvilė gražiai atskleidžia, ką reiškė būti moterim muzikante – kaip karjerą nutraukdavo nepatenkinti vyrai, buitis ar KGB.

Labai rekemenduoju. Skaitykim ir palaikykim lietuviškų grafinių novelių kūrėjas ir leidėjas.

Petro imperatorė

Ilgokai pataupiau “Petro Imperatorės” antrą dalį, dar ilgiau užtrukau su apžvalga – ši knyga dar iš atostogų laikų ir tikrai buvo geriausia per atostogas perskaityta. Jei dar neskaitėte, tai prieš skaitant antrąją, rekomenduočiau bent jau perversti pirmąją, ypač, jei skaitant nebus galimybės pirmąją dalį turėt šalia. Kad ir kaip atrodė, kad prisimanu, apie ką pasakota pirmojoje, vis dėlto detalės pasimiršta, pvz., niekaip negalėjau prisiminti, kaip Petras atsikratė pirmosios žmonos. Na, bet čia niuansai. Tik kažkaip labai norėtųs kitą kartą turėti kantrybės ir knygą skaityti tik tada, kai ji išleista visa.

Šiaip jau antroji dalis man patiko labiau, kažkaip man ji įdomesnė pasirodė. Gal ir dėl to, kad turėjau galimybę perskaityti praktiškai vienu prisėdimu. O tada jau lieka vienas malonumas pasinerti į Kristinos Sabaliauskaitės bandymą suprasti Imperatorę kaip moterį, kaip žmogų, nėščią tampomą po stepes ir Vakarų Europą, kantrią vyrui lakstant pagal jaunų moterų sijonus, įsibauginusią dėl savo ir savo mergaičių saugumo, kenčiančią dėl prarastų vaikų, neatpažįstančių savo motinos. Ši knyga yra įtakingiausios Rusijos moters karūnos suteiktos jėgos ir tos pačios karūnos bejėgystės refleksija, išjausta ir išrymota ties kiekvienu niuansu.

Vis galvoju, kaip čia mus ištiko tokia laimė turėti tokią rašytoją. Užsispyrėliškai nenorintiems pripažinti K.Sabaliauskaitės populiarumo, siūlyčiau paįsivaizduoti, jei ji būtų latvių ar estų rašytoja, kaip garantuotai dejuotome: “O kodėl pas mus niekas taip negali parašyti?”. K. Sabaliauskaitė yra viena iš rašytojų, kuri man gerąja prasme išplovė smegenis – po jos knygų tikrai kitaip žiūriu į mūsų istoriją, kitaip matau Vilnių. Už tai autorei esu labai dėkinga.

Didžiausia laimės ministerija

Didžiausios nevilties ministerija. Ta laimė knygoje tikriausiai tik mirusiesiems, kurie jau kapuose. Laimė ramybėje. Man tai daugiau buvo nevilties knyga. Tos nevilties, kuria pulsuoja daugelyje knygų apie Indiją, o ypač tokiose, kur paliečiami politiniai reikalai – šalių dalijimai, atsidalijimai, pasidalijimai, nepasidalijimai ir visas su tuo susijęs paprastų žmonių siaubas (panašiai kaip vakar Kabule).

Man tą knygos situacijos beviltiškumą gerai atspindi knygoje pasakojamas anekdotas:

Vakar draugas iš Pakistano persiuntė man šitą anekdotą – jis keliauja iš vieno mobiliojo į kitą, taigi gal jūs jį jau žinote.

Pamačiau ant tilto žmogų, susiruošusį šokti.

Nedaryk to! – pasakiau. / – Niekas manęs nemyli, – atsiliepė jis. / – Dievas myli, – nesutikau aš. Ar tiki Dievą? / – Taip, – atsakė jis. / – Tu musulmonas ar ne? – paklausiau. / – Musulmonas, – atsakė jis. / – Šiitas ar sunitas?- paklausiau. / – Sunitas, – atsakė jis. / – Aš irgi! – tariau. – Deobandi ar barelvi? / – Barelvi, atsakė jis. / – Aš irgi! – atsiliepiau. / -Tanzyhi ar tafkyri? / – Tanzyhi, – atsakė jis. / – Aš irgi! – apsidžiaugiau. / – Tanzyhi azmati ar tanzyhi furhati? / – Tanzyhi furhati, – atsakė jis. / – Aš irgi! – tariau. /- Tanzyhi farhati džamija ul ulūm Adžmer ar tanzyhi farhati džamija ul nur Mevat? / – Tanzyhi farhati džamija ul nur Mevat, – atsakė jis. / – Mirk netikėli! – sušukau aš ir įstūmiau jį į upę.

Laimė, kai kurie iš jų tebeturi humoro jausmą.

Na, matyt, ta situacija ten tokia apskritai, kad tik juoktis ir belieka. Iš nevilties irgi.

“Džiaugsmo ministerija” nebuvo lengvas skaitinys, sakyčiau, net jaučiasi, kad rašytas begalybę metų – taip toli kartais nutoldavo viena tema nuo kitos, vietomis tikrai galvodavau, o prie ko čia tas ar anas nukrypis ir politinis pasažas. O pačių temų įvairovė – nuo transgender žmonių, kuriuos aplinkiniai gerbia/toleruoja/pakenčia dėl prakeiksmo prietarų ir baimės, kapinėse įkūrusių išgyvenimo koloniją, iki Kašmyro tragedijos, nuo partizaninės meilės, kurioje įsipynus famme fatale, iki Sadamo Huseino ant balto žirgo (no kidding).

Nors ir norėjos daugiau vientisumo (iš tinginystės, kad būtų buvę lengviau skaityti), knyga labai patiko. Viena iš tų, kur atveria pasaulį ir primena apie tai, kokiam burbule gyvenu ir kiek mažai be to burbulo žinau, o tas, žinia, visada vis iš naujo sukrečia. Tai ir rekomenduoju visiems, per daug užsiliuliavusiems pokarantininėj ekrano iliuzijoj.

60 kilogramų saulės šviesos

Taip sunkiai su šita knyga sekės, jei ne šitas nuostabus viršelis, tikriausiai būčiau numetus, bet vis nenorėjau pasiduot, tai pabambėdama ir padejuodama, ir pafotkindama gražų viršelį vis kasiaus į priekį. Ir jei reiktų prisimint, kodėl man ten taip sunku buvo, dabar jau nebeprisiminčiau, nes knygą vis dėlto įveikiau ir už tą pergalę buvau apdovanota.

Iš tikro tai šioj knygoj apgaulingai daug teksto ir nepasakyčiau, kad labai lengvai skaitytųs, nors tekstas nėra sunkus, tiesiog kažkaip sulėtintai viskas gavos, užtruko, dėl to tikriausiai ir erzinaus, kad va čia sėdžiu tris savaites su ta pačia knyga. Gal dar biškį pritūko vientisumo, kurio lyg ir tikiesi iš knygos aprašymo, bet perskaičius tiesiog supratau, kad mano lūkesčiai visai kitokie buvo. Nes iš knygos aprašymo labiau tikėjaus, kad bus Gesto, išgyvenusio sniego griūtį istorija, o istorija tai fjordo (labiausiai) ir dar truputį Islandijos. Ir ypatingai virsmo – gyvenimo sąlygų, būdo, mentaliteto, laiko, santvarkos.

Po “Amžinybės fjordo pranašų” knyga nebetrinkteli temos naujumu ar brutalumu, bet šioji ypatinga Helgesono stiliumi, humoru, dvidešimtojo amžiaus aušros ir pabaigos palyginimų žaisme. Kai kurios vietos tikrai nerealios, bet kai kurios biškį nuobodžios (labiau pirmoj daly), bet šiaip visumai atleidžiu nukrypimus – perskaičius viskas man ten savo vietoj, antroj knygos pusėj kažkaip knyga išsigrynina, gal ir autorius pats kažkaip belipdamas iš purvyno pagaliau ant kokios lentos pasilipo.

Tai labai rekemenduoju kantriems Islandijos megėjams. Galiausiai tikrai gausit 60 kilogramų skaitymo džiaugsmo ir perskaitymo pasitenkinimo.

______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”, special thanks goes to viršelio dailininkei Kotrynai Šeibokaitei-Ša (už įkvėpimą skaityt iki pergalės).

1940. Paskutinė Lietuvos vasara

Nežinau, kaip jums, bet man šios knygos pavadinimas drasko širdį tiesiogine žodžio prasme. Nepaisant to, kad turiu privilegiją žinoti, kad bus dar tų vasarų – daug ir nuostabių, tikriausiai baugu dėl to, kad “paskutinės” grėsmė yra nuolatinė ir tikriausiai niekada neišnyks.

Bet grėsmė tvyro tik pavadinime. Kaip pristatyme dalinosi knygos autorius, jis stengėsi knygoje nežinoti ateities ir iš anksto neinterpretuoti “pranašiškų istorijos ženklų”. Manau, skaičiusieji sutiksite, kad pavyko kuo puikiausiai ir tame yra labai daug šios knygos žavesio – pagyventi 1940 metų kasdienybėje ir aktualijose, kurios, sunku bus patikėti, mažai kuo skiriasi nuo šiandienos. Sakyčiau net – tos pačios problemos ir tie patys reikalai, tik gal kitame lygyje.

Pavyzdžiui? Pavyzdžiui, šiuo metu toks aktualus partnerystės įstatymas. Neigiamai nusiteikusiųjų akyse neva vykstanti sodoma ir gomora ir skelbiama Lietuvos pabaigos pradžia, bet prieš aštuoniasdešimt metų ta pati sodoma ir gomora buvo paprasta civilinė santuoka, kuri Lietuvoje buvo tiesiog neįmanoma. Ateistai ar skirtingų religijų atstovai Lietuvoje tiesiog negalėjo susituokti. O kokia santa barbara vyko užkulisiuose, kad ji būtų įteisinta arba neįteisinta. Kuo skiriasi nuo šiandienos?

Arba vėlgi ūkininkų dejonės, kad visi bėga į miestą, nes būdamas darbininku mieste gauni teisę į poilsį ir padoresnį darbo užmokestį, kai tuo tarpu pas ūkininką papuoli į nesibaigiančius žemės ūkio darbus. Girdėta?

Ką žmonės skaitė ir turėjo galimybę skaityti, kaip gimdė moterys, kur ilsėjosi miestiečiai ir kiek kainavo kambario nuoma kaime, kokie planai buvo dėl atgauto Vilniaus ir kokia šalta buvo paskutinė Lietuvos žiema. O kiek darbų planuota nudirbti per ateinančius dešimt metų, iki 1950-ųjų! Ir kontekstui – kaip naciai žygiavo į Paryžių, kas dėjosi su diplomatais ir kokios tuo metu buvo Astrid Lindgren ir George Orwell aktualijos.

Labai rekomenduoju, net jei privengiate negrožinių knygų. Pagauliai parašyta, lengvai skaitoma ir neįtikėtinai įdomi – leidykla jau išleido antrą leidimą, tad jau nebedeficitinė.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”, tiesa, kai gavau dovaną, knygą jau buvau nusipirkusi, tad leidyklos dovana nukeliavo tinklaraščio skaitytojai.

Totoriškos virtuvės aštrumai

Patikusių autorių naujas knygas į rankas imu su savotišku nerimu – ar pasisekė autoriui, ar pavyksta išlaikyti aukštai užkeltą kartelę? Taip nesinori nusivilti… O dar “prisiregistruojant” su nauja knyga goodreads užmačiau toli gražu nežibantį bendrą knygos vertinimą. Ramiai atsikvėpkit, kaip kad atsikvėpiau perskaičius knygą. Alinai Bronsky vėl puikiai pavyko papasakoti dar vienos moteriškės gyvenimą.

Knygos perspektyva labai įdomi – viskas pasakojama iš Rozalindos, gūdžiu sovietmečiu gyvenančios totorės pozicijos. Tai va, kaip ponia Rozalinda supranta pasaulį, tokiame jame skaitytojas ir gyvena – be jokios galimybės pasitikrinti tikrovę ir Rozačkos pasaulio supratimo adekvatumą. Taigi gaunasi, kad skaitytojui kažkuriam puslapį užsidega ir pradeda mirksėti signalinė lemputė, kuri priverčia atsitraukti ir atsitapatinti nuo pagrindinės veikėjos ir viską skaityti tarp eilučių. Knygoje gal tik pora pastraipų, kur autorė duoda galimybė pasitikrinti, ar kitoks pasaulis dar nenustojo egzistavęs.

O Rozalinda jus tikrai, bent pradžioje, suvartys savo nepalaužiamu teisumu. Buvusios tarybinių vaikų namų auklėtinės tikslas labai aiškus – visais įmanomais būdais lipti iš skurdo ir kabintis į gyvenimą. Tikslas visada pateisina visas priemones! O turintys kitokius tikslus papraščiausiai yra skystablauzdžiai ir menkystos. Netgi nuosavas vyras ar duktė, šie tai ypač, juk po šitiekos gyvenimo kartu juos pažįsti kaip nuluptus ir viską apie juos žinai. Gal šiek tiek vilčių teikia anūkė – šiai dar galima ištiesinti ir nugarą, ir žvilgsnį.

Likau sužavėta autorės pasirinkta protagoniste ir būdu atskleisti Rozalindos charakterį, ją supančių žmonių ir jos pačios dramą. Ypatingai surezonuoja, jei tokį žmogaus tipažą atpažįsti pažįstamuose, nes tai yra savotiška galimybė pabūti tokio žmogaus galvoje ir jo akimis pažvelgti šį lūzerių (išskyrus patį asmenį) pasaulį, kurį žūtbūt reikia paremontuoti pagal savo paveikslą – vienintelį teisingą.

Labai patiko, labai rekomenduoju. Tikriausiai būsiu perskaičius savo metų knygą (nors nelabai atsimenu, su kuo ši konkuruoja). Žinoma už kelionę laiku dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.

Figmedis

Nežinau, iš kur Kitos knygos ištraukė Goran Vojnović – slovėnų literatūra ne tai kad neplūsta pas mus nesustabdomai, bet esu baisiai dėkinga, nes neturiu žodžių, kaip man patinka, kaip rašo šis rašytojas! O buvosi Jugoslavija, apie kurią skaitėm pirmajam autoriaus vertime į lietuvių kalbą, su savo burbuliuojančiu temperamentu, istorija ir traumomis yra nesibaigiantis šaltinis romanams.

Šioje knygoje autorius vėl kalba apie kartu su valstybe suskilusias šeimas ir žmonių likimus. Pagrindinis veikėjas vėl (kaip ir Jugoslavojoje) savotiškai netenka tėvo – nors šis gyvas, tačiau, staiga netekęs šalies, kurioje su šeima gyveno, pilietybės, atsiriboja ir nuo šalies, ir nuo šeimos. Jo senelio Aleksandro sudėtinga istorija kartu su juo nukeliauja užmarštin. Ir štai Jadranas, Aleksando anūkas, tarsi stovi savo gyvenimo kryžkelėj ir bando susivokti savyje.

“…prislopinta tapatybė niekada nėra iš tikrųjų prislopinta, ji veikia iš pogrindžio ir nepaliaujamai, o išsiveržusi į paviršių gali būti pražūtingesnė už visas kitas tapatybes, juk slepia savyje visa, kas buvo neigiama ir atstumiama, kažkokią ypatingą galią, kad ūmai gali mus užvaldyti, užvaldyti visa, kas manomės esą.”

Šioj knygoj labai ryškus cikliškumas – šeimos narių poelgiai tarsi atsikartoja vėlesnėse kartose, nesprendžiami ir neiškalbėti dalykai traumuoja, žmonės nesugeba jų išspręsti, neįsivaizduoja sprendimą apskritai esant. Kiekviename puslapyje tarsi tvyro neišsakyti žodžiai – žmonės tai supranta, bet vis tiek tyli ir nutyli, ir tuose nutylėjimuose tiesiog akyse tolsta vienas nuo kito. O iš prisiruošusių prabilti likimas pasišaipo – nesuteikia šanso.

Iš tikro tai labai sunku trumpai parašyti apie šią knygą – ji labiau tiktų ilgiems pokalbiams knygų skaitytojų klube (kaip norėčiau tokios diskusijos). Užvertus paskutinį puslapį ėmiausi ją skaityti iš naujo. Kadangi tai nėra greito skaitymo knyga, kol nukeliauji į pabaigą, pasimiršta detalės, arba jau žinant visą istoriją, jos nušvinta visai kitokiom spalvom ir prasmėm.

Labai rekomenduoju pasiilgusiems gilios ir lėtos knygos. Retai pasitaiko, kad perskaičius vis nenoriu knygos padėt į lentyną – vis atsiverčiu ir paskaitinėju bet kurioj vietoj.

Nelly Paltinienė. Tu ateik į pasimatymą

Tikriausiai, jei ne virtuali draugystė su knygos autore Irma Laužikaite, maksimum, ką būčiau darius su šia knyga – tai pavarčius knygyne – tikrai labai gražiai išleista knyga. Bet dabar džiaugiuosi, ir draugyste, ir kad perskaičiau knygą – iš jos gavau netikėtų dalykų.

Na, visų pirma supratau, kad apie Nelly Paltinienę nieko nežinojau, na, tik kad ji Nelly Paltinienė ir dainuoja dainas, kurių neklausau. Dar atsimenu tą įspūdį iš vaikystės, kad man labai buvo keistas dainininkės vardas ir apskritai ji tokia nežemiška, kad tikriausiai iš užsienio, ypatingai, tikriausiai, dėl akcento. Na, bet nebuvo kur pagooglint, tai tuom žinios ir baigėsi.

Sužinojau, kad nežinojau, kad dauguma per balius tėvų dainuotų dainų – dainuotos Nelly Paltinienės ir pavirtusios į “liaudies dainas”, kurių nei autoriaus, nei kompozitoriaus niekas nebežino. O kaip kitaip, kai, pasirodo, Nelly Paltinienė buvo mano gimtojo miesto megažvaigždė! Taip visai netikėtai prisiskaičiau apie sovietinės Klaipėdos naktinį (su Nelly žvaigžde) ir buitinį (su Nelly, perkančią vogtą mėsą iš mėsos kombinato) gyvenimą, visokias pramoginio-kultūrinio gyvenimo peripetijas, koncertų organizavimo, jų programų sudarymo, įrašų darymo reikalus (alia – dainų tekstai turi būti aprobuoti vienos komisijos, antros komisijos, viršelis – trečios komisijos), o kur dar tas Klaipėdos prieskonis – jūra, jūreiviai, prekės “iš jūros” ir t.t.

Beje, jei tikitės knygoje pasiskaityti pletkų, tai gali tekti nusivilti. Nelly Paltinienė visą gyvenimą buvo labai diskretiška ir apskritai stengėsi nesivelti į jokias intrigas. Dažnai net nepastovėdavo už save, kur gal reikėjo pastovėti. Daug kas atėję iš baisios Nelly vaikystės karo metais – ir akcentas, dėl kurio negalėdavo tapti konkursų laureate, ir visur sukaišioti duonos gabaliukai – jei kartais tektų malšinti alkį. T

Taigi, knygoje Nelly spindi – buitis ir dideli rūpesčiai, kurių, esu tikra, buvo apsčiai – ne tai, apie ką verta kalbėti, prisiminti ir sudėti į knygą – viską nustelbia meilė savo darbui, meilė dainai, žiūrovams. Man net pačiai keista, kad knyga taip patiko, bet iš kitos pusės, kodėl taip stebiuosi, juk man visada patinka knygos, kurisoe daug sužinai ne tik apie knygos herojų, bet apie laikmetį, gyvenimo aplinkybes. Be to, net iš knygos puslapių Nelly Paltinienę tą meilę spinduliuoja. Tiek, kad eini jutubint pasimatymų ir kitų dainų. Rekomenduoju dovanot mamoms, o paskui ir patiems perskaityt.

_____________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto ir knygos autorei Irmai Laužikaitei, kuriai tariu bravo – už knygą, nuo kurios sunku atsitraukti.

Mums reikia vado? Prezidento institucija nuo Landsbergio iki Nausėdos

Mokykloje su Giedre mes turėjom ne tik gerą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, bet ir pagazuotą istorijos, kuri per kontrolinius mus muštruodavo savo nemirtinguoju “remiantis faktais, įrodykite…” (pirmą kartą išgirdus šią frazę, mane surakino panika). Tai va, mūsų mokytojai buvo nesuprantama nesidomėjimas politinėmis aktualijomis ir savo kontroliniuos ji turėjo teisę užduoti bet kokį klausimą iš bet kokios epochos, na, kad ir “Remiantis faktais, įrodykite, kad mums reikia vado”.

Su šia knyga, savo pačios nuostabai, kaip puoliau, taip prapuoliau. Kaip kokiam trilery. Užvakar vidrunaktį sprendžiau dilemą, ar pradėt skaityt apie Nausėdą, ar jau eit miegot. Paprastai tokie dalykai, žinia, dedasi su trileriais, nes su nežinomu žudiku eit miegot kenkia ne tik sveikatai, bet ir gyvybei.

Jei, priversta istorijos mokytojos ar kitų veikėjų, kažkiek domiesi politika, didžioji dalis knygos nebus naujiena ir nebus čia kaip su D.Pancerovo ar B.Davidonytės knyga, kad sužinosi kokį stulbinantį negirdėtą dalyką – ši knyga yra tokia labai gerai ir įdomiai sudėliota summary apie Lietuvos prezidento instituciją ir kaip ji atrodo pasauliniam kontekste. Šios knygos skaitymas yra absoliučiai nenobuodus būdas prisiminti mūsų prezidentų kelią, nes su pirmuoju prezidentu geriausiu atveju dar buvai nuo tėvų politinių pažiūrų priklausoma malalietka ir nelabai gal ten viską supratai.

Nebežinau, ką ir bepridurti. Rekomenduoju.

____________________________

Už knygą dėkoju autoriui, kad parašė, o leidyklai Baltos lankos, kad padovanojo

Siela sumuštinių dėžutėje

Žinokit, jau ir nebežinau, nuo kurio galo pradėti girti šią knygą. Ją skaitydama nuolatos stebėjaus ir džiaugiausi autorės talentu. Ne tik iliustruoti savo knygą (kas apskritai yra kosmiškai fantastiška), bet taip perkelti mitologiją į šiandieninį gyvenimą, o kartu atskleisti vaikų pasaulį, kuriame toli nuo suaugusiųjų ausų pasakojama, bauginamasi ir mėgaujamasi siaubo istorijomis.

Šios knygos laukiau labai nesidomėdama, kas ten bus, tad labai maloniai buvau nustebinta knygos struktūros – pirma eina nelabai baisi Kotrynos Zylės pasakojama istorija, o paskui – Kotrynos tėčio, pasakų senelio, žavingai paprastas (ne prastas, o toks tiesiog kažkoks naminiai kasdieniai paprastas, neištaigingas, nepotosiškas) kokios nors pirmojoje istorijoje dalyvavusios būtybės (laumės ar giltinės) ar tradicinės (jau dabar ir šito žodžio nebegalėsim kaip paprastai vartoti) šventės (Užgavėnių) apibūdinimas, paaiškinimas. Duotų kas jums tokius senelio pasakojimus šiaip paskaityti, tai visi vaipytųmėmės ir vartytume akis, o Kotrynos Zylės knygoje lauki nesulauki, kad sužinotum, kaip baigėsi nelabai baisi istorija ir kodėl atsitiko, kaip atsitiko – nes taip pasaulis surėdytas. Šitas dviejų pasakotojų žaidimas buvo toks netikėtas, bet toks vykęs, žavingas ir labai prasmingas, kad nežinau, kaip atsidžiaugt.

Visos istorijos ir tėčio intarpai taip išglostyti ir išmyluoti, kad, atrodo, nėra nė vieno nereikalingo žodžio. Istorija trunka tiek, kad užtektų vieną kartą įkvėpti, panerti ir jau tada skaityt iki pabaigos, nes atsitraukti niekaip neįmanoma – perskaitai, o tada greičiau verti paskaityt “išaiškinimą”, o tada vėl stebiesi “šiuolaikine” interpretacija ir begaline autorės fantazija.

Iš kitos pusės, skaitant šią knygą man norisi bliauti, kokius baisiai nuobodžius tekstus turi skaityti pagrindinės mokyklos mokiniai – ale, sudėvėkit geležines kurpes ir jei dar norėsite skaityti, tada jau duosim įdomių tekstų. Deja, dauguma kurpes nuspiria velniop taip ir nepatyrę skaitymo džiaugsmo. Aš labai viliuosi, kad mokyklose bus drąsių mokytojų, kurie kūrybingai panaudos “Sumuštinių dėžutę”.

Ir kad nepamirščiau, “Sumuštinių dėžutė” man priminė ir surezonavo (čipas veikia) su Neil Gaiman “American Gods”, kurioje šiuolaikiniam pasauly bastosi pamiršti dievai.

Penki su pliusu mano vertinimas ir einu pirkt ir siųst visiems giminaičių ir draugų vaikams, kur ne Lietuvoj. Nes kai išvažiuoji į kitą šalį, paskui tave išvažiuoja ir mitologija (žiūr. “Amerikos dievai”) ir geriau jau žinoti, ką daryti, jei laumė grobia tavo brolį arba kaip parašyti sms į anapus.

———————————————-

Už knygą dėkoju Kotrynai Zylei ir leidyklai “Aukso žuvys”. Taip, taip, esu visiškai šališka ir neobjektyvi. Jei visi taip gerai rašytų, visus išsijuosusi taip pat girčiau jais džiaugčiausi ir šaukčiau pasauliui apie stebuklą – tikrai negaila.