Kopenhagos trilogija

Kol kas verda man galvoj įspūdžiai. Priminimų kamputyje nuvainikuotas K.O. Knausgaardas tyliai rūko, pasirodo, Tove Ditlevsen be jokios savisaugos save aprašė dar šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kas absoliučiai neįtikėtina. Laikas knygoje visiškai nesijaučia, jei nešmėžuotų Hitlerio portretai, apskritai nepagalvotum, kad tai, apie ką ji rašo yra ten kokie 1930+, o autorė gimusi 1917 metais. Man pastoviai tekdavo sau priminti, kad skaitau ne apie XX amžiaus pabaigą, o pradžią.

Tove Ditlevsen taip betarpiškai rašo, kad kartais net nejauku. Skaitant toks jausmas, kad tas aplinkinis pasaulis kažkoks išplaukęs ir nesvarbus, nesvarbu, ar ten tarpukaris, ar pokaris, svarbu tik Toves jausmai ir mintys. Pasaulis plaukia pro šalį, o Tove, toks jausmas, jį gana sėkmingai ignoruoja, o ir jis pats leidžiasi būti igonoruojamas. Ach, aš tokia naivi ir neišsilavinusi – lengvabūdiškai įspėja skaitytoją apgaulingoji Tove. Nieko didvyriško iš manęs nesitikėkite!

Kiekviename knygos romane (“Kopenhagos trilogija” susideda iš trijų romanų) yra kažkas, kas yra tuo amžiaus tarpsniu svarbiausia, o nenutildomas pašaukimas būti poete ir rašytoja yra visus tris romanus jungianti gija. Štai vaikystė (ir man labiausiai patikusi dalis) su nerūpesntingumu neturi nieko bendro, ypač mergaitei, nesvarbu kaip talentingai, ji – “ilga ir siaura it karstas, pats iš jos neišlipsi”, vaikystė tiesiog “tenka ištverti ir kėblinti per ją valanda iš valandos, neapsakomą galybę metų”. Pritrenkia tas mažo žmogaus netilpimas mažame vaiko kūne, kuris savo būvį šiam pasauly gali ištverti tik stebėdama pro kvailybės kauke – suaugėliai kuo puikiausiai apsigauna. Ir kas tie žmonės, teigiantys, kad jų vaikystė buvusi laiminga? “Tiesiog manau, kad jiems pasisekė ją pamiršti.”

“Jaunystės” tikslas – pagaliau pabėgti iš tėvų namų, turėti savo kambarį, kur galėtų atsiduoti kūrybai, pagaliau išvysti savo vardą išspausdintą. Na, neblogai būtų ir koks vyras, bet kad vis po kojomis painiojasi visokie bedarbiai ir niekaip studijuoti nebaigiantys studentai, niekaip nepadėsiantys išlipt iš skurdo, juolab išleisti knygos. Sunkoka buvo persijungti į nekatalikiškos šalies gyvenimo būdą, kur visi gyvena meilės trikampiuose ir nuolatos vedasi ir skiriasi, ir viskas atrodo labai priimtina, niekas nekalba apie tai, kaip čia baisu bus būti išsiskyrusia moterim, ar turėti vaiką nesusituokus. Vėl grįžti ir tikriniesi, kada ten tos knygos buvo išleistos.

“Priklausomybėje” – didžiausi pakilimai ir didžiausi nuopoliai. Kažkoks sunkiai įvardijamas realybės, lengabūdiškumo ir svajonių mišinys, bandymas būt suaugusia ir savarankiška, lyg ir supranti, ko Tove siekia ir trokšta, o už posūkio jau nebe, o dar už minutės – šuolis į vaistų svaigulį. Tokia skaitytoja kaip aš pagauna save besierzinant, o paskui suvokiant, kad Tove niekaip nepasigražino, nepadarė savęs geresne, ar tokia, kokia gal ir pati norėtų būt. Neapgaudinėja nei savęs, nei manęs.

Atrodo, kad tikrai pabuvau kito žmogaus galvoje, mačiau Tovės akimis. Ši knyga tikrai nustebino, nesitikėjau, kad ji va tokia – nesuvaldoma ir nepavaldi laikui, sunki atpasakot, nes kažkokia neapčiuopiama, neaprašoma. Už tai bravo autorei, žinoma. Pasilieku ir toliau gromuliuot įspūdžių, būtinai bandysiu dar ką nors autorės skaityt.

_____________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Projektas “Sveika, Marija” / Project Hail Mary

Labai patiko man klausyti Project Hail Mary! Aš šiaip nuo vaikystės didelė mokslinės fantastikos gerbėja ir labai mėgstu filmus apie kosmosą, jei jie nėra visiškai idiotiški (Interstellar net “sudalyvavau”, kai biškį gavau narkozės po gimdymo – buvau šviežiai pažiūrėjus ir mano sąmonė palaimingai nuslydo į tuos paralelinio pasaulio kubus). Kaip audio knygai ši- tobula knyga. Aišku, dėl angliškų chemijos terminų biškį pablūdinau ten, bet nieko tokio, nebūtinai ir lietuviškai būčiau galėjus chemijos formulėm įrodyti, kad viską labai ten jau supratau.

Šiaip man labai patiko autoriaus idėja – globalinio atšilimo kontekste, staiga CO2 ir metanas pavirsta Žemės gelbėtojais, nes labai staigiai mažėja Saulės aktyvumas ir Žemėi gresia ledynmetis. Šiluma dabar deficitas. Reikia daug ir greitai. Kad išlaikyti šilumą, žmonės net priversti visaip “judinti Žemę”, kad tik į atmosferą patektų kuo daugiau metano. Atpasakojimo nerašysiu, bet išsiaiškinus, kas tą Saulės energiją “vartoja” tenka greitai susiruošti tarpgalaktinei kamikadzinei misijai į žvaigždę, kuri “neužkrėsta” ir išlaiko stabilų aktyvumo lygį. Reikia išsiaiškint, kodėl.

Bet čia jau viskas narpliojais knygos eigoje, nes pačioje pradžioje mes tiesiog susitinkame su žmogumi, kuris, kaip paaiškėja yra kosminiame laive ir ką tik pabudo iš keleto metų trukusios dirbinai sukeltos komos. Atmintis kiek sutrikusi, tad visa knyga mūsų herojui yra kaip atminties sugrįžimas, suvokimas, kas jis toks, kodėl šitokiu greičiu lekia link tolimos žvaigždės ir koks misijos tikslas. Vykdamas į šią kelionę, jis jau žino, kad nesame vienintelė gyvybės forma visatoje, tad ar sutiks dar ką nors ir koks bus Žemės ir jo paties likimas?

Jei nesi chemijos ir eksperimentų mėgėja/as, tai antroj knygos pusėj gal gali veiksmas kiek prailgti visokios hipotezės, eksperimentai ir bandymai, bet jei mėgsti sifi, tai labai rekomenduoju. Projektas “Sveika, Marija” – tikras saldainiukas.

________________________________________

Prisiminimui citata, kuri prajuokino:

Humans leak. Grose!

Shuggie Bain / Šugis Beinas

“Šugis Beinas” viena iš tokių knygų, kur “gera, paskaityk”. Tik tiek norisi parašyti apie ją. Tai perskaitau ir tempiu su įspūdžių dalinimusi, nes keliais sakiniais neina apie ją parašyt. Ją skaitydamas skaitytojas tikriausiai natūraliai prisimins kokį klasioką ar kiemo vaiką, kurio tėvai buvo alkoholikai. Aš irgi prisiminiau. Klasiokė iš mano namo. Visada tvarkinga, neatrodydavo alkana ar kuo kitu išsiskirianti, bet vis tiek su kiemo stigma “jos – tėvai girtuokliai”. Neatsimenu, kad būtume šaipęsi, labiau gal bijojom, net sunku įvardinti, ko.

Šugio mama – pritrenkianti gražuolė, pro ją abejingai nepraies nė vienas Škotijos vyras. Su dviem vaikais pabėgus nuo pačio normaliausio dviejų savo vaikų tėvo (bet jai – didžiausio nuobodylos), metasi ant labai nenuobodaus būsimo Šugio tėvo kaklo. Dabar jau pačiai teks lakstyt ir kitų moterų lovose ieškot aistringo lovelaso. Na, ir kiek apmalšint savo neviltį, nesėkmes ir apdaužytą kūną viena kita (vėliau niekaip neištuštėsiančia) taurele. Jos vyresnieji vaikai bėga nuo motinos neatsisukdami ir kuo toliau, ir mažėlis Šugis lieka vienas su nevaikiškomis užduotimis išgyventi pačiam ir kažkaip dar tempt savo motiną, kai aplink visas pasaulis kaip liūnas tik ir ruošiasi ją sugundyt ir pasiglemžti. Ir vienintelė paspirtis Šugiui – tik akimirksnį trunkanti, bet bekompromisė motinos meilė.

Skaitydama stebėjausi, kaip Douglas Stuart parašė tokią knygą. Čia gi tokia paprasta banali istorija, vykstanti tikriausiai milijonuose namų ūkių: daugiadienės, po namus išslapstyti buteliai, smurtas (savaime suprantama iš didelės meilės ir aistros) ir iš apačios į visą tai žiūrinčios alkano seniai suaugusio vaiko akys – kaip visiškai paprastais žodžiais rašydamas apie visiškai paprastą, niūrų, monotonišką kasdienybės pasaulį, kuriame vien pilkuma, drėgmė, pelėsiai ir suodžiai, beveik nėra nieko, kas skleistų šilumą ir šviesą, autorius prikausto savo skaitytoją. Kaip tobulai paprastai jis nupiešia alkoholikų vaiko pasaulį, neaprėpiamą nerimą, ką ras parėjęs namo, nesibaigiančią viltį, kad čia jau paskutinis kartas, o paskui viskas susitvarkys.

Va taip va, atrodo, kad lyg nieko kažko naujo ar labai ypatingo, bet taip pritrenkiančiai stipriai parašyta, dar ilgai neįmanoma atsitokėt. Labai rekomenduoju.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Silva Rerum (audio)

Šiais metais man užėjo noras iš naujo perskaityti “Silvą Rerum”. Toks įdomus noras, nes šiaip knygų antrą kartą beveik neskaitau, tikrai galėčiau tokias antrą kartą skaitytas suskaičiuoti ant rankų pirštų. Net nustebau, kad nuo pirmosios Silvos jau praėjo 15 metų. “Silva rerum” tapo viena iš knygų, kurios įtakojo požiūrį į Vilnių, LDK, apskritai į istoriją. Galbūt labiausiai dėl to, kad kai mokykloje mokėmės istorijos, normalių vadovėlių dar nebuvo, mūsų pagrindinis vadovėlis buvo romantiškasis Šapokos ir sukonspektuoti mokytojos pasakojimai. Tai man kažkaip Lietuvos istorija galvoj buvo su neaiškiu laikotarpiu nuo Vytauto iki XX amžiaus. Silva nugulė tam laikotarpy, pakeitė žvilgsnio perspektyvą, toks jausmas, kad išvedė iš kaimo.

Taigi, ant tų mano pasvajojimų vėl perskaityt, ėmė ir paleido “Baltos lankos” audio knygų platformą, o tarp jų ir “Silva Rerum”. Iš karto ėmiausi klausyti ir pati save nustebinau, kaip (ne)prisimenu siužeto – daugiausia kažkaip prisimennu apie Uršulę, jos noviciatą, ir beveik nieko apie jos brolį Kazimierą ir Joną Kirdėjų. Suklausiau pusiau kaip naują knygą.

Ir kaip man sekės su viena pirmųjų klausytų lietuviškų audio (mano audible rodo 110 perklausytų knygų (92 not started… dar viena neskaityta lentyna)? Klausiau ir juokas iš savęs ėmė, nes kažkaip, kai klausau angliškai, vis tiek turi kažkiek ausį įtempti, susikaupti, o klausyti lietuviškos audio atrodė kaip visiška tinginystė – jokių pastangų, vien tik malonumas. Pasireguliuoji garsą, skaitymo tempą ir mėgaujiesi, svarbiausia, kad aplinkinis pasaulis su savo reikalais netrukdytų. Tai pradžioj kažkaip reikėjo save įtikint, kad it’s ok, kad taip lengva klausyt, atsipalaiduot ir tiesiog gyvent knygoj.

Kaip su bet kokia audio knyga, vis dėlto labai svarbu yra, kad neerzintų įskaitytojo balsas, tonas, akcentas. Prieš pirkdama bet kokią audio knygą, visada pasitikrinu, paklausau knygos pavyzdį. Kelis kartus tikrai esu prašovus ir nepataikius, pvz., Sabastian Barry The Secret Scripture pusės knygos, kur skaitoma airišku akcentu nesupratau, galvoju, reikės pabandyt vėl paklausyt, nes per tiek metų ausis pralavėjo akcentų atžvilgiu.

Silvoj Rereum mano ausiai kliuvo kai kurie skaitytojos Jovitos Jankelaitytės sakinio akcentų ir pauzių dėliojimai, vietom koks sakinio akcentas rodės ne ten, kur pati dėčiau skaitydama, taip savotiškai erzino. Iš kitos pusės suprantu įskaitytoją – Kristinos Sabaliauskaitės ilgus sakinius tikrai nėra lengva garsiai, aiškiai ir išraiškingai perskaityt. Kur uždėt akcentą puslapio ilgumo sakinyje? Galiausiai jau net nebesierzinau dėl tų pauzių, net pradėjau stebėti, ar ir toliau J.Jankelaitytė išlaikys tą patį skaitymo braižą.

Tai summa summarum mano įspūdžiai kuo puikiausi. Platformoje jau perklausiau tris knygas ir nežadu sustot, man blogiausia, kad beveik viską, ką norėčiau iš platformos knygų klausyti, jau esu perskaičius, tada kantriai lauksiu naujų audio knygų.

Aštuonios tobulos žmogžudystės

Oi, koks fainas tas Peter Swanson, kaip jis išduria visus knygų, knygynų ir bukinistų mylėtojus! Nes juk visi, kas knygutes myli praktiškai prilygta meiliems knygynuose gyvenantiems katinukams (šioje knygoje irgi yra vienas ryžikiukas). Taigi, visi blogiečiai, maniakai ir sociopatai gi yra arba knygose, arba už knygyno durų, ar ne taip, mielosios knygų žiurkės?

Koks sutapimas skaityti šią, knygą, kai už lango siaučia pūgos, o Amerikoj beveik taip pat siaubingai šalta, kaip ir knygos veiksmo metu. Ir štai mes visi kartu trepsėdami sniegą nuo batų jaukiai susitinkame senų detektyvų knygyne, kurį jo savininkas ir detektyvų ekspertas Malkolmas Keršou atveria net tada, kai dabgus maišosi su žeme. Na, žinoma, gi reikia katinuką pašerti. Tokią išprotėjusią dieną jis sulaukia netikėto skambučio iš FTB agentės, kuri nori pasikonsultuoti dėl kadaise knygyne vos pradėjusio dirbti Malkolmo sudaryto tobulų žmogžudysčių sąrašo. Atrodo, kad kažkas tuo sąrašu naudojasi.

Trumpas, greitas ir fainas detktyvas porai užpustytų vakarų. Man labai labai tiko pertraukoms tarp labai intensyvaus smegenų išnaudojimo (paskui, kaip sakau, būna keptų smegenų sindromas) – verti puslapius ir per daug nesikabinėji. Jei jau labai skaitytojas nusiteikęs kabinėtis, tai tikrai nuspręs, kad agentė kažkokia labai jau atsipūtus ir visiškai nesilaiko jokių griežtų procedūrų (kam irgi turi savų priežasčių, gi žinom, kaip šiam pasauly blogiečiams pavyksta išsukti uodegas!). Su FTB taip lengvai manau, nepaeitų, nors kas ten žino, gi vienas kubietis ten vos ne dvidešint metų kažkurią tai agentūrą vedžiojo už nosies ir buvo atskleistas tik per atsitiktinumą.

Žodžiu, kai ten klausiat lengvos ir neparinančios, tai štai “Aštuonios tobulos žmogžudystės” bus pats tas.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju “Balto”

Konservų gatvė

Dar viena pirmoji pažintis – šį kartą su John Steinbeck. Ir neturiu atsakymo, kodėl taip vėlai. Gal labiausiai paskatino “Rūstybės kekių” naujas leidimas, bet nesinorėjo nuo tokios storulės pradėti. Taigi, dar vienas super pavykęs pasirinkimas.

Kai klausiu savęs, kas šioje knygoje išskirtinio, pirmiausia į galvą ateina – šviesa ir meilė. Šių žodžių galima mažiausiai tikėtis iš Konservų gatvės, kuri pati tikriausia piktžolėm apaugusi dykvietė, šiukšlynas, pilnas ypatingo smardumo atliekų, gatvė, kurioje žmonės, jei gyvena vamzdžiuose, nebesiskaito benamiais, o ištaigingiausias gatvės pastatas – viešnamis. Maždaug taip galima įsivaizduoti Konservų gatvės realybę. Bet kaip apie visa tai rašo Steinbeckas! Kaip apie kokį prarastąjį rojų – kur visi yra tokie, kokie yra, be jokių pagražinimų ir lūkesčių, palikti būti sau, su savim, savo keistenybėmis ir ydomis. Ir su daugybe gerų norų, kurie dažniausiai nueina šuniui ant uodegos (beje, knygoje yra ir labai labai keletos gyventojų mylima kalė). Nesvarbu, kaip išsipildo ir įsigyvendina Konservų gatvės svajotojų planai (dažniausiai – kurioziškai), svarbiausia, kad viskas tik iš gerų ketinimų, noro atsidėkoti, pagerbti, pralinksminti.

Konservų gatvė yra tarsi priešprieša skubančiam, išsipuščiusiam, “teisingam” pasauliui, kurio nuodėmės kruopščiai slepiamos už gražių fasadų. Laisvų žmonių gatvė: “Makas su vaikinais žino viską, kas buvo pasaulyje, ir tikriausiai viską, kas bus. Man atrodo, kad jie geriau prisitaikę prie šio pasaulio negu kiti žmonės. Tuo metu, kai kiti plėšosi iš ambicijų, nervų ir garbės troškimo, šitie nejaučia jokios įtampos. Visi vadinamieji mūsų klestintys vyrai yra ligoniai su nesveikais skrandžiais, sielomis, tačiau Makas su tais vaikinais yra sveiki ir nuostabiai švarūs. Jie gali daryti ką tinkami. Jie gali pasisotinti savo apetitus , nevadindami jų kaip nors kitaip.”

___________________________________

#reklama #Pegasas

Seratoninas

Pirmoji mano pažintis su Michel Houellebecq. Ilgokai nuo jo laikiausi atokiau – pirmiausia buvau pradėjusi skaityti patį pirmą Houellebecq vertimą ir mečiau, vėliau prisiklausiau visokių kalbų apie autoriaus vulgarumą ir kitokius reikalus. Galiausiai kažkaip pabodo būti be nuomonės, be to, apie “Seratoniną” vis nugirsdavau šį tą teigiamo, tad nusprendžiau duoti dar vieną šansą. Likau nustebinta – knyga man tikrai labai patiko.

Floranas – vienišas išvėpęs pagyvenęs vyriškis, prisimenantis savo šaunias dienas ir nerandantis prasmės šiandienoje. Jis priminė senuką iš Philip Roth “Kiekvienas žmogus“, tik mūsų veikėjas tokio garbingo amžiaus pasistengs nesulaukti. “Ar įstengsiu būti laimingas vienišas? Nemaniau. Ar apskritai įstengsiu būti laimingas? Tokių klausimų, mano galva, geriau vengti.” Nes po tuo klausimu tik vienatvės bedugnė – ant jos krašto stovi mūsų herojus, kurio širdis pumpuoja dirbtinai kūne išlaisvintą seratoniną, ir iš sielvarto dėl prarasto gyvenimo plūstantį streso hormoną kortizolį.

Pagrindinio veikėjo Florano Klodo gyvenimas finansiškai kiek per geras, autorius pasistengė jį išvaduoti iš buitinių rūpesčių – jis turi gerą darbą, kuriame uždirba daugiau nei jam reikia, be to, jo tėvai jam paliko palikimą, kuris tikrai neapsunkins mūsų veikėjo gyvenimo, bet kas iš to, kai to nėr su kuo dalintis. Dabartinės merginos reikia greituoju būdu atsikratyti pabėgant iš nuomojamo būsto, buvusi draugė visai nuvytus ir dar blogesnėj psichologinėj būklėj nei Floranas, o su vienintele mylėta mergina keliai seniai išsiskyrė. Gal ir būtų galima jai apie save priminti, bet jie jau gyvena paraleliniuose pasauliuose, kuriuose nebeliko nieko bendro.

Didžiausią įspūdį daro M.Houellebecq sugebėjimas perduoti tą būseną, apimančią suvokus, kad gyvenimo viršūnės jau praeityje, o antras kvėpavimas kaip ir nenumatytas. Tik plaukimas per kažkokias vienodas drumzlinas dienas. Senų draugų lankymas ne tik kad negelbėja, bet tą beprasmybę ir bejėgiškumą tik sustiprina – tiems ne ką geriau – seni gyvenimo sėkmės receptai nebeveikia, viskas slysta iš rankų, jei ne vieniši, tai palikti žmonų, gniuždomi naujo pasaulio – kada jiems viskas pradėjo slyst iš rankų, kada pradėjo atsilikti ir nebepataikyti į ritmą? Ir kokia tada seratonino išsiskyrimą skatinančios tabletės prasmė? Gyvenimo pratęsimas be jokio palengvėjimo? Tikrų tikriausia apgaulė.

___________________________________________

#reklama #Pegasas

Kaip karas pakeitė Rondą

Kažkaip man atrodo, kad geriausiai visas su karu susijusias emocijas perduoda paveikslėlių knygos. Suaugėliškų knygų žodžiams dar turi ateiti laikas. Dar daugiau žodžių gal net ir nesinori, nes jų ir taip daug informaciniame lauke, žiniose, socialinių tinklų žinutėse. Bet kažkaip ir vaikiškomis tokių paveikslėlių knygų irgi nepavadinsi. Kokia ten vaikystė jose. Man atrodo, šios knygos yra bendros suaugusių ir vaikų, jas skaitant noris saugiai apglėbti vaiką glėby ir apsaugot nuo to, kas knygoje vyksta. Apskritai drasko širdį, kad tokios knygos turi atsirasti.

Nepaisant tokios mano emocijos ir knygos temos, knyga yra labai šviesi. Karas ateina į Rondą, su karu, deja, tenka kalbėti “jo paties kalba” (čia tikriausiai didžiausias lūžis mums visiems, norint laimėti – reikia kariauti). Bet tai karo nesustabdo, kaip nesustabdo ir planas smogti karui į širdį, nes karas papraščiausiai neturi širdies. Ar pagalvojat, kaip abstrakčiai tokius žodžius skaitytume 2021 metais ir kokie jie realūs skaitant 2022?

Pirmą kartą šią knygą skaičiau, kai rašistai stabiliai žygiavo į priekį, kai dar labai labai vakarais reikėdavo Arestovičiaus lopšinės ir iki Ukrainiečių kontraatakos dar buvo toli, tad ir skaityti apie tai, kaip nugalimas karas buvo kažkaip emociškai sunku. Dieve, dieve, galvoji, ar užteks tos šviesos, ištvermės ir vienybės karą nugalėti. Gerai, kad ukraineičių tikėjimas pergale yra bekompromisis ir užkrečiantis.

Knygoje man ypač patiko pabaiga. Jokių lozungų, šūkių ir fejerverkų. Karas žudo, traumuoja, žaloja, “gaila, kad toli gražu ne viską įmanoma sutvarkyti”. Visas dėmesys į gijimą, sveikimą, auginimą. Slava Ukraini!

_____________________________________

Už nuostabią knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Matilda

“Matilda” yra tikrų tikriausias vaikų literatūros aukso fondas. Gerai, kad dar turiu vieną mažą vaiką, tai galiu toliau sėkmingai kamšyti savo spragas.

Matilda yra apskritai žiauriai fainas personažas – maža mergaitė – vunderkindė. Deja, gimusi nevykusioje šeimoje, kur tėvams didžiausias gyvenimo pasiekimas yra ilgalaikis sukčiavimas. Tikrai kyla klausimas, kaip taip atsitiko, kad toks vaikas papuolė į tokią šeimą. Taigi Matildai tenka ieškot saugių, jaukių vietelių už namų ribų ir tokia vieta jai tampa biblioteka (ji tikrai mylimiausias knygų žiurkės personažas).

Nėr smagu ir mokykloje – nors mergaitės mokytoja yra gerumo įsikūnijimas, mokyklos direktorė yra tikra siaubūnė ir jos smurto lygis gerokai peržiangia šių laikų tolerancijos ribas (net permuša Danuko Dunduliuko nusukiotas ausis. Jos tiesa realistiškesnės, nei vaikų sukimas pačiupus juos už plaukų). Taigi, būkite pasiruošę vietoms, kai direktorė išsuktus vaikus paleidžia skrieti. Tiesa, vaikai knygoje guminiai, tai – spoiler alert – visi išgyvens sėkmingai, skalpai vietose. Na, o bjaurioji direktorė Kuoka, Matildai įsikišus, sulauks pelnyto atpildo (kaip ir visi kiti blogiečiai).

Be šio nukrypimo nuo šiuolaikinių normų (beje, tėvai Kuokos bijo ne mažiau nei vaikai), knyga tikrai labai smagi. Septynmetei skaičiau vakarais ir jai labai labai patiko. Quentin Blake iliustracijos irgi puikios. Beje, Matilda vis dar yra fainiausias miuziklas, kurį esu mačiusi.

_______________________________________

Už knygą dėkoju “Alma Literrai”

#fainiausiapasaulymočiutė

Labai labai patiko man #fainiausiapasaulymočiutė – puikiai parašyta knyga. Mano rankose atsidūrė 2022-02-24… karo Ukrainoje pradžia, natūraliai ranka link knygos nesitiesė, vis dėlto paantraštė sako “anūkė klausia apie karus ir sąžinę”. Tikriausiai ir pristatymas knygos buvo ir visa kita, o aš beveik nieko iš šių metų knygų mugės neatsimenu – tik sustingusius Bumblausko ir Nikžentaičio veidus pirmame tą dieną susitikime…

Tuomet tikrai neatrodė skaitymui tinkama knyga, nes karo ir taip buvo daugiau, nei galima suvokti. Ir visai kitaip atrodo dabar. Močiutė gi knygoje pasakoja, kuo tuo metu vis tiek nebūčiau patikėjus – kiek žmonės gali išgyventi ir pakelti, kad ašaros išsenka (o juk pirmom karo dienom atrodė, kad verksiu ir verksiu), kad prie siaubo kažkaip priprantama, įsijungia kažkokie išgyvenimo mechanizmai. Visa tai močiutės gyvenime patikrintos tiesos. Na, bet tikriausiai viskam savas laikas.

Knygoje labai paprastai buvo galima pažvengt iš bajeriukų, palinguot galvą dėl nelaimių, ištikusių šeimą, ir tiek žinių, bet autorė nevengia močiutę paspausti su nepatogiais klausimais, tikrina infomaciją, konsultuojasi su istorikais dėl močiutės pasakojimų interpretavimo, platesnio konteksto. Ieško atsakymo, apie tai, ar galėjo močiustės brolis dalyvauti karo nusikaltimuose, ar vieno iš brolių atsitraukimas su vokiečiais traktuotinas kaip išdavystė? Savotiškai susišaukia su Noros Krug “Heimat” – niekas nenori būti karo nusikaltėlių palikuonimis, bet jei esame, ar esame pasiruošę, ar mokame tokiomis temomis kalbėtis (Silvios Foti knygos dar neskaičiau)? Knygos pabaigoje, jei skaitytojas vis dar spokso pro rožinius akinius, juos nuakiniuoja Nerijaus Šepečio komentaras.

Labai rekomenduoju susipažint su kultine Živilės Kruopaitės močiute. Skaitydama ir juokiaus, ir verkiau, ir ilgėjausi savo močiutės, kurios gyvenimas tikriausiai irgi buvo vertas knygos, kuriai, deja, niekas jau nebepapasakos.

Ilgiausių metų Onai Butrimaitei, netikėtinai tapusiai visos Lietuvos kiečiausia močiute!

_________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto.

Kraujo kvapas

Būna tokių knygų, po kurių reikia daryti pauzę, nes kad ir kokios knygos besiimtum, per daug dar gyveni pasibaigusios knygos pasaulyje, kad galėtum įsijausti į naują istoriją. Tai “Kraujo kvapas” sukėlė man knygynes prastovas – niekaip negalėjau išlįsti iš bunkerio, toks stiprus buvo įspūdis.

“Kraujo kvapas” yra trileris apie partizanus. Kaip tiksliai apibūdina žodžiai ant viršelio, skaitytojo laukia “kruvina išdavystė, mirtina dvikova ir amžina viltis”. Būtent taip ir buvo. Įtampa nuo pradžios iki pabaigos, su vis man kylančia mintim, ko čia temptis, vis tiek visi mirs (geriečiai), o kartu ir kažkokiu naiviu noru laimingos pabaigos. Toks, sakyčiau, vidinis konfliktas gavosi. Ir kai perskaičiau, net atrodė, kad per gerai baigės, lyg galvoj būtų įrašyta nerašyta taisyklė, kad partizanai trileriuose nedalyvauja (ir pabaigoje visada garbingai miršta). O čia štai Kranauskas-Drakonas, partizanų vadas, kuris taip strategiškai ir žmogiškai nebemato prasmės, ieško ne didvyriškos, o protingos išeities sau ir savo būriui. Taigi, teko galvoj palaužyt stereoripų ir išankstinių nusiteikimų.

Antiherojai šioje knygoje irgi išskirtiniai, stiprūs psichologiniai portretai ir patys geri psichologai, tobuli manipuliatoriai, kurių tikrame gyvenime niekada nenorėčiau sutikti. Ir apskritai knygoje labai gerai atskeista sovietinės sistemos šantažo, žmogaus stūmimo į aklavietę sistema, yra gerų pamąstymų apie kovos, karo, pralaimėjimo prasmę, jie įdomiai skaitosi Ukrainoje vykstančio karo kontekste – kaip saugomi ir tausojami laisvų žmonių gyvenimai ir kaip mėsmale malami diktatūrų piliečiai. Man gal tik Drakono Nastė tokia nevykusiai užsispyrus pasirodė, jos ciocytė ir ta krūtesnė, gerai sublefavo savo kvaišumą. Nastė, toks vaizdas, pirkelėj gyvendama, atitrūko nuo realybės.

Man labai patiko, kad “Kraujo kvapas” nėra plikas, iš šablonų sukaltas alia piguva trileris (kaip “Gaono kodas“). Perskaičius šią knygą pasijaučiau perskaičius ne tik trilerį, bet ir istorinį romaną. Ir skaityti buvo malonumas – skaitės lengvai, greitai, persiritus į paskutinį trečdalį rekomenduoju turėti laiko užbaigimui, nes gali laukt bemiegė naktis. Su nekantrumu lauksiu kitų Bernardo Gailiaus knygų.

___________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Tekstas

Žodžiu, yra tokia kategorija knygų, kur pradedu skaityt ir matau, kad bus blogai. Taip blogai, kad net norėsiu mest ją. Visiškai neturiu omenyje “blogai” knygos gerumo prasme, blogai – tai, kad herojus kentės (o aš kartu su juo) ir patirs daug neteisybės, ir jį visaip ten kankins, ir tikimybė, kad jam gerai baigsis praktiškai lygi nuliui. Ir kartais pajutus tą jausmą, aš net labai rimtai galiu knygą mest, nes visaip kaip vengiu to šlykčtaus slogučio jausmo.

Viena iš tokių knygų yra Orwelo “Gyvulių ūkis”, kurią pradėjau skaityti prieš kokį, garbės žodis, dvim metų, ir mane apėmė toks žiaurus slogutis, kad aš iki šiol taip jos ir nepabaigiau (net tada, kai visi žengė iš Pranskiečio). Tokia ir ši Dmitry Glukhovsky knygą – jei nesi visiška naivuolė, žinai, kad ten bus šakės, ar tikrai būtina žinoti, kaip tos šakės įvyks?

2016 m. Maskva. Po septynerių metų kalėjime Ilja viltingai grįžta namo pas mamą pradėti iš naujo. Dar jaunas, į kalėjimą papuolė vos dvidešimties, tikrai turi laiko. Ir kažkaip neatrodo tas Ilja blogietis zekas, skaitai ir tikiesi, kad bus knyga apie tai, kaip jam pavyksta arba ne (nu, aš nugarėlių nebeskaitau knygų, tai nežinau, apie ką ten žada būt). O ten bam – neatidaro mama durų, nebėr mamos, tik jos paruoštas barščių puodas virtuvėj laukia. Kur to naujo gyvenimo pradžia tada? Už ko turi užsikabinti?

Nenoriu labai spoilint, Ilja, paskendęs degtinėj ir nevilty, eina keršyt į kalėjimą įkišusiam žmogui ir tarsi įkrenta į kitą, virtualią realybę, kur telefone žaidžia savo skriaudiko gyvenimą.

Iš kur tas velnio slogutis? Iš nevilties, tikriausiai. Rusiškos nevilties kvadratu. Mafijinės valstybės struktūros, apie kurią dabar jau tikrai nebeturime jokių iliuzijų. Arba tu tinkle, arba tu niekas, su labai mažai galimybių išlikti neutraliam, jei nori dešros and duonos su sviestu. “Sistemos neįveiksi, bet galima nematomam pasidaryti, ir ji tave pamirš. Reikia perlaukti, perkęsti,”- mokė motina išleisdama sūnų į kalėjimą. Tik kad patarimas “laisvei” tinka vos ne labiau nei įkalinimui. Nuleisk galvą, šiukštu nepagauk milicininko žvilgsnio gatvėje, pranyk minioje. Taip tikriausiai dabar gyvena visi suprantantys, kas yra “speciali karinė operacija”. Pakelsi galvą – tave sutraiškys “laisvės” arba kalėjimo sraigteliai.

Gera, stipri knyga. Žinoma, dabartiniame konkekste jau visai kitaip skaitosi. Gal apie vidurį kiek prailgsta tie virtualūs susirašinėjimai ir pradeda kliūt, kad niekas tiek ilgai neišriša, kas gi vyksta, bet, manau, ši vieta su laiku pasimirš. Ir liks tik geros knygos įspūdis. Eisiu ieškoti kitų Dmitry Glokhovsky knygų.

________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką

Šią knygą pavadinsiu tokiu naujadaru – iliustruotas dokumentinis romanas. Iš tikro labai sunku jį padėti į kokią vieną lentyną – iliustracijos čia labiau kaip grafinė novelė, pats romanas su detaliais aprašymais – iš tikro skaičiau ir kraipiau galvą. Bet paskui visiškai netyčia užmačiau autoriaus pokalbį kažkokioj LRT ryto laidoj, kur jis papasakojo knygos atsiradimo istoriją.

Ši knyga yra bendras leidyklos “Aukso žuvys” ir Lietuvos jūrų muziejaus projektas. Pati knygos idėja gimė muziejaus istorikui Daumantui Kiulkiui beruošiant parodą apie okeaninius lainerius, kuriais lietuviai emigravo į JAV. Taigi, Justinas Žilinskas gavo super įdomią medžiagą, kuriai reikėjo kažkaip įpūsti gyvybės. Klikt ir visas puzlas sukrito į vietas – autorius ne šiaip netingėjo klaviatūra tarškinti, o turėjo tokią, sakyčiau, nelengvą užduotį. Kas įdomiausia, visai neseniai buvau galvojus apie tas lietuvių keliones už jūrų marių, net suradau savo senelio brolio atvykimo į Ameriką įrašą. Atrodo, didelio čia daikto – sėdo į laivą ir išplaukė. Gal po Antrojo pasaulinio vykusias keliones mums lengviau įsivaizduoti?

“Bėglių” istorija vyksta dar prieš Pirmąjį pasaulinį, Lietuva vis dar carinės rusijos užgrobta teritorija. Ar paprasta buvo išvykti? Kaip pereiti sieną? Kur gauti dokumentus, bilietus į laivą? Kiek truko kelionė iki lainerio ir kelionė jūra? Kokios buvo kelionės sąlygos, kokių imigrantų JAV neįsileisdavo ir t.t. Štai kiek detalių reikėjo supasakoti. O kad kelionė faktais neprailgtų, autorius skaitytoją vilioja romantiška (ir pašėlusia) kilmingos panelės ir paprasto kiek prasimokslinusio jaunuolio meilės istorija, na, ir dar gera porcija nuotykių keliaujant iš taško A į tašką B.

Taip ir gavosi tokia solidi knyga (ir sunki, ir stora, rankinuke nepasinešiosi). Gal kiek ilgoka, aš tai kantri skaitytoja, bet, va, galvoju, kuriam puslapy mano paaugliai pradėtų kniaukti. Reikės išbandyti. Sužinojus apie knygą, aš kažkaip laukiau grafinės novelės, ir turėjau nustebt, kad tiek daug normalaus teksto. Man, kaip grafinių novelių fanei, gal norėjosi daugiau grafinės dalies, būdavo gaila, kai grafinis intarpas pasibaigdavo. Bet summa summarum buvo labai įdomu skaityt, labai įdomi medžiaga, tikrai išskirtinė knyga, rekomenduoju visiems mėgstantiems istorinio arba dokumentinio arba grafinio žanro knygas. Va, kokia plati gali būti auditorija. Aš tai knygą dedu tiesiai į ypatingų ir gražių knygų lentyną.

——————————————

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Neprinokę vaisiai

Wioletta Greg buvo man visiškai nepažįstama rašytoja. Džiaugiuosi, kad ji atsirado Keliautojų serijoje, nes kitaip vargu ar būtų mano rankos iki jos priėjusios – būčiau praradus tiek skaitymo malonumo.

Šiuose dviejuose romanuose – tikra kelionė laiku: nuo mažos mergaitės iki jaunos moters. Nuo pirmų eilučių įkritau į knygos nuotaiką, kuri labai priminė vaikystę, vasaras kaime ir visokius vaikiškus reikalus bei pasaulio suvokimą, kai jis priimamas toks, koks yra ir atrodo toks vienintelis, kitokio net nebūna. Vaikystėje, kuri bėga kaime, natūralu, daug bažnyčios, tik suaugusiems suprantamų religinių ritualų (“Pavyzdžiui, močiutė, pjaustydama ant lentos kukulius kankolienei, kartodavo Loreto litaniją: “Motina Šiokiairtokia, Motina Šiokiairtokia”), kuriuos praskiedžia paralelinis sovietinis gyvenimas, kur vaikai piešia įsivaizduojamą Maskvą ir kaimynų siaubui lenktyniauja rinkdami metalo laužą. Vasaros alsuoja karščiu, žiemą mirtinai šalta, už kaimynų trobų durų slypi paslaptingi suaugusiųjų pasauliai, bandantys pačiupti ir įsiurbti Violetką, kuri kaip žvirblelis nuo visko dažniausiai sėkmingai išsisuka.

Antrajame romane, Violeta išvažiuoja mokytis į miestą ir, kadangi negauna bendrabučio, prasideda jos kelionės per nuomojamus kambarius – nuo vos ne landynės tipo iki palėpės vienuolyne. Šioje knygos dalyje nebėra vaikystės lengvumo, Violeta tarsi suvokia ir įvardina šeimynykščių traumas, netektis ir nelaimes, ir kaip jos atsispindėjo jos gyvenime (tie atspindžiai visiškai neatitiktų šiuolaikinių normų). Per visą antrą dalį driekiasi paaugliško įsimylėjimo gija, kuri galiausiai irgi atsimuša į suaugėlių pasaulio realybę.

Man labai patiko, kaip autorei pavyko perteikti šiuos du atskirus pasaulius – vaikų ir suaugusių, kiekvieną su savo paslaptimis ir taisyklėmis, kiekvieną egistuojantį sau. Ir kaip gražiai tų pasaulių jungtim tampa seneliai – tarsi užbaigiant gyvenimo ratą jiems grįžta gebėjimas žiūrėti vaiko akimis, suprasti ir neskubinti perėjimo iš vieno į kitą.

Žinau, kad nebus iš tų knygų, kur visiems rekomenduosiu ir visiems patiks, bet jei iš apžvalgos jaučiat, kad būtų įdomu, jei patinka lenkų autoriai, jei patiko Keliautojų laiku serijos knygos, tai labai rekomenduoju – šios knygos skaitymas buvo gryniausias malonumas.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Kas išsigando Šliūpo?

Pirma, esu absoliuti Miglės Anušauskaitės fanė. Jau net norėju girtis, kad turiu visas jos komiksų knygas, bet radau vieną nematytą, tai nesigirsiu. Man atrodo absoliučiai nuostabu, kaip Miglė piešdama komiksą sugraužia didelį kiekį informacijos, kuria šiaip gal paprastam gyvenime pritingėtum domėtis ir skaityti, ir išverčia ją į nuotykį. Sakyčiau, kad šis komiksas apie Šliūpą labai pritinka šiai kategorijai.

Antra, taip gaila, kad tik dabar apie komiksą rašau. Atsimenu, kaip džiaugiausi jį gavus, kaip norėjau juo dalintis (spėjau pasidalint FB), bet vos spėjus perskaityti prasidėjo karas. Šioji bus viena iš tų, kurios primins karo pradžią.

Na, o Šliūpas tikrai buvo išskirtinė asmenybė. Tikras nenuorama ir toks žavingas. Atrodo visiškai ne savo laikmečio žmogus, gimęs kokį 50 metų per anksti. Aplinkiniams tikriausiai atrodė visiškas beprotis su savo nebažnytinėm santuokom, darbininkų ir šiaip žmonių teisėmis, litvomanija ir t.t. Toks baisūnas, kurį net reikia pašalint, kad neskleistų savo erezijų.

Labai rekomenduoju visiems, o ypač per daug rimtiems žmonėms, istorijos mokytojams, kuriems reikia pralaužti nesidomėjimo istorija ledus ir, žinoma, visiems Miglės fanams. O už galimybę nepražiopsoti komikso dėkoju Lietuvos nacionaliniam muziejui.