daug ką paaiškina iki šiol skaitytose Herbjorg Wassmo knygose – Dinos santykius su vyrais, Toros patėvį. Perskaičiau greitai – išimtinai skyriau visus įmanomus vakarus skaitymui, o ne kitokiems darbams. Turėjau gerą paskatą – knygą pasiskolinau, visada noriu kuo greičiau gražinti.
Wassmiška knyga, gerai skaitėsi, įdomi, geriausia pamoka apie Norvegijos istoriją žmogiškuoju lygiu – kaip ta istorija gyvena mažų neistorinių žmonių gyvenimuose. Na, ir žinoma, šiaurės moterys, šiaurietiški jausmai, nepasakymai, nutylėjimai. Knygoje autorė šokinėdama nuo vienos prie kitos papasakoja prosenelės Saros Suzanės, senelės Elidos, mamos Jordisės ir gabaliuką savo gyvenimo.
Kaip sakiau, įdomu buvo skaityti, bet vis tiek nė viena kita knyga man nebeprilygta “Dinos knygai”. Kažkaip nebeuždega manęs, bet, aišku, privaloma knyga Wassmo mylėtojams.
Kandangi jau prasidėjau su ta trilogija, tai ką jau darysi, teko ir užbaigti, tuo labiau, kad gavau pasiskolint. Tai apie trilogiją pasakysiu taip: perskaičius kilo mintis – o kam viskas padalinta į tris dalis? Juo labiau, kad tų trijų dalių atkirai skaityti nelabai įmanoma, kodėl nebuvo galima išleisti vienos, na gerai, tikrai storos knygos (nemanau, kad už Irvingą būtų buvus storesnė)? Net juokinga, kaip pasimiršta visa, kas buvo preitose knygose. Aš tik į kokį pirmą trečdalį trečiosios įkopusi, pagaliau prisiminiau, kas antrojoje Torai buvo atsitikę – tiesiog mano fantazija prisiminė visai kitą versiją… Na, bet eilinį kartą įsitikinau, kad Dinos daugiau nebus, kad visos kitos autorės knygos, nors ir buvo įdomios, manęs jau nebeužbūrė.
Nepaisant visos tos viršuj parašytos tirados, knyga buvo visai nebloga. Gal man net labiausiai patiko iš visų trijų dalių, kiek aš ten jas atsimenu. Kažkaip šita knyga išsiliejo prieš mane vaizdais – fiordais, raudonais besiplaikstančiais plaukais, mėlynu paltu ir avimis (vaizdinį įspūdį dar sustiprino vakar matytas filmas Firelight, kuriame daug rūko ir avių). Trečiojoje dalyje daug Rakelės, kuri, priešingai nei daugelis veikėjų – Tora, Toros mama Ingrida – neplaukia pasroviui, nėra nuolanki ir besilenkianti pavėjui – gal dėl to knyga įgauna energijos ir nebėra tokia neviltinga, kaip pirmosios dalys. Įdomus ir Toros susidvejinimas, įsijautimas į Rakelės vaidmenį (taip ir matau savo “filme” tuos raudonus abiejų plaukus), bet kažkaip į knygos pabaigą viskas vėl išblykšta, aštrūs jausmai bunka, lyg rūke plaukia ir pabaiga kažkokia man nei šiokia nei tokia. Ir kažkaip nepasijaučia man tos šviesesnės spalvos, apie kurias rašoma knygos anotacijoje. Iš tikrųjų, gal net nesupratau tos pabaigos – gera ji ar bloga – dėl to ir atsiverčiau galą pažiūrėti…
Tai instrukcija knygai būtų tokia: kas jau prasidėjot, pabaikit, nebeturit kur dėtis, kas neskaitėt, tai bent jau skaitykit visas tris iš karto, nors jei neperskaitysit, nors ir esat Wassmo gerbėja/as – nieko tokio.
Žinau, kad ir be manęs daug Wassmo mylėtojų čia paskaito. Tai va, šiandien užmačiau paskutinę trilogijos dalį – Beodis dangus. Ir kaina visai readerfriendly, net ne 40 litų 🙂 Tai skaitykite ir girkitės, ar patiko 🙂
Kai skaičiau Diną, taip įsijaučiau, kad išsitraukiau žemėlapį ir susiradau, kur yra Tromsė ir Lofoteno salos, kad geriau įsivaizduočiau, kur ir kaip gyveno Dina. Prie akmens ir prie vandens. Tora irgi ten gyvena. Neparašyta, kurioj saloj, bet visos jos tokios pat nuostabiai gražios ir atšiaurios. Iš viršaus gražios. Ten gyvenančiųjų jausmai suledėję nukrenta ant akmenuotos žemės – taip šalta, kad neįveikia atstumo tarp žmonių. Tokia tolima šiaurės žemė, iš kurios visi nori pabėgti.
“Iš kur žmonės semiasi stiprybės? Tie, kurie visą gyvenimą užguiti. Kuo paaiškinti, kad nelauktai jie ima ir pakyla, nors, regis turėtų būti sutrypti ir sulyginti su žeme?”
Apie tai visą laiką galvojau, kai skaičiau šitą knygą, o į pačią pabaigą autorė ėmė ir parašė šituos žodžius, taip tiksliai apibrėžiančius Toros išgyvenimus.
Tora, mergaitė, mergina, pavainikė, vokiečio duktė. Jos atsiradimo šiam pasauly istorija tikriausiai papasakota pirmojoj trilogijos dalyje – aš jau nebelabai atsimenu. Atsimenu tik pirmosios knygos nuotaiką – tą beviltiškumą, neviltį, kai niekur negali pabėgti ir nelaukia jokia šviesesnė diena. Tora kartu su savo motina gyvena Šimtabutyje – name, kur visi kaimo neturtingieji, lyg pažymėti kažkokiu antspaudu, svetimi, dažnai keisti (kaip Solės dievovaimongoji motina, palikusi gausią šeimyną jos manymu dievo valiai). Bet Torai dabar tai nesvarbu, svarbiausia, kad jos didžiausias priešas – patėvis Henrikas – dabar sėdi kalėjime, todėl ji gali laisviau kvėpuoti, atsikvėpti gali ir Ingrida, jos mama.
Man pasirodė, kad šioj daly daugiau šviesos nei pirmojoje, jei taip galima pasakyti, nes juodieji Toros gyvenimo tarpsniai tokie tamsūs, kad išpurvina ir niekais paverčia bet kokius prašviesėjimus. Bet jie bent jau yra – tie prašviesėjimai – ir jie leidžia Torai dar daugiau pakelti ir išgyventi, leidžia laukti rytojaus. Juk ji, paprasta mergaičiukė, mylimųjų tetos Rakelės ir dėdės Simono padedama, keltu plauks iš nelemtosios Salos į naują gyvenimą – mokytis į gimnaziją, būti nauju žmogumi. Būtų per gerai, per lengva, per paprasta… Ne šitai knygai…
H.Wassmo
Išvažiuoja pririšta nematomos gijos, kuri tolstant keltui vyniojasi, nepaleidžia, neleidžia užsimiršti, ima smaugti. Iš kur pas Torą tiek stiprybės? Atsitiesti trypiamai? Kur jos angelas sargas? Ant kurios salos uolos sušalęs užmigo?Bus trečia dalis. Taip norisi šviesos, taip norisi leisti Torai pakilti, džiaugtis ir mėgautis jaunyste. Ar leis Wassmo?
Lofoten - vanduo, uolos, vėjai
Skaitydama kažkaip pamiršau šifruoti pavadinimą. Kas tas nebylusis kambarys? Toros kamaraitė namuos ar palėpės kambarėlis pas ponią Karlsen? Nei tas, nei tas? Metafora? Gal tu sugalvojai, iššifravai?
Iš konteksto išplaukęs postas. Knygos, kurių daugumą norėčiau perskaityti antrą ir šimtąjį kartą, bet neskaitau, nes kitos labai garsiai iš lentynos šaukia :), o ir dėl to, kad noriu atrasti dar daugiau tokių nuostabių knygų, o tam reikia skaityti tas šaukiančias. Knygos, kurias tampausi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, ir, jei galėčiau, išsivežčiau visur, kur važiuoju. Knygos, kurias visiems rekomenduoju. Jausmą apie kurias nešiojuos savo širdy, nors, kad ir kaip būtų keista, kai kurių jau negalėčiau atpasakot 🙂 Čia jas sudedu tikrai ne pagal patikimo laipsnį :). Gal taip sudarysime savo knygų šimtuką, o paskui ir tūkstantuką (iki pensijos, manau, pavyks 😉 ).
Jei paklaustumėt mano sesės, kokia mano mėgstamiausia, tai ji nurodytų Diną 🙂 Bet jau rašiau, kad man sunku būtų sudėlioti pagal mėgstamumą. Bet šita, be abejo, prie labai labai patikusių. Mane Dina tiesiog veža. Na, kaip herojė ji man nereali. Moteriška, veržli, nesuvaldoma, aistringa, grojanti, paslaptinga, gudri, protinga, besikarstanti po medžius, valdinga, trapi, vieniša, uždara. Iš kito pasaulio.
Knyga, kuri užvedė ant skandinavų literatūros. Knyga, kurios, man atrodo neįmanoma ekranizuoti, nors tai buvo padaryta. Žiūrėjau iš smalsumo ir didelės meilės knygai, bet kartu norėjau užsimerkt ir išjungt televizorių, kad man liktų ta Dina, kurią pati susikūriau.
Šimtas knygos viršelių. Negaliu pasakyti, kuris man labiausiai patinka, tikriausiai tas baltas, kuriuo apvilkta knyga, gyvenanti mano lentynoj. Nesugebėčiau papasakot, kas ten knygoj. Atsimenu, kad ratas – gyvenimo ratas, giminės ratas. Giminės medis. Daug užburiančios fantazijos, įtraukiančios, apkabinančios, plūduriuojačios ir užliuliuojančios. Fantastiška knyga. Skaičiau skolintą, o ji mane taip apsvaigino, kad pamačius naujai išleistą negalėjau nenusipirkti, o paskui dar ir originalą, kurį tikiuosi kada nors perskaityti. Taip noriu į Pietų Ameriką pakvėpuoti magiškuoju realizmu.
daug ką paaiškina iki šiol skaitytose Herbjorg Wassmo knygose – Dinos santykius su vyrais, Toros patėvį. Perskaičiau greitai – išimtinai skyriau visus įmanomus vakarus skaitymui, o ne kitokiems darbams. Turėjau gerą paskatą – knygą pasiskolinau, visada noriu kuo greičiau gražinti.
knyguziurkes.com 