Category: Pamąstymai ir prisiminimai

Meno klajūno eskizai

~ kzL ~ Leave a comment

Iškart prisipažįstu, kad esu šališka, ir dar paminėta šitoje knygoje, kurioje autorius rašo, kad gauna laiškų iš gerbėjų. Tai, žinokit, čia apie mane. Prieš porą metų rašiau Stasiui Eidrigevičiui laišką per Facebook, kur rašiau, kokia man svarbi jo kūryba. Jei atvirai, tai dabar suprantu, kad mano supratimas apie jo kūrybą buvo per siauras, nes gerai žinojau tik jo iliustracijas vaikiškoms knygoms. Prisipažįstu, kad jo įkvėpta jo iliustracijų K. Sajos knygai „Už nevarstomų durų“, dailės mokykloje turėjau taškavimo periodą. Manau, kad didžiausia priežastis, kodėl jo iliustracijos taip mane užkabino, buvo jų daugiaprasmiškumas ir sugestyvumas. Kai mano vaikai buvo maži, daugely knygų buvo mokoma jausmų pavadinimų: linksmas, piktas, liūdnas, išsigandęs, bet jose nebuvo jausmo „nerimas“. Vaikų knygose neminimas angst arba anxiety, nors aš prisimenu, kad būtent tai dažnai jaučiau. Būtent tą jausmą man įkūnijo Eidrigevičiaus iliustracijos Vytautės Žilinskaitės knygose.

Kai KŽL paklausė manęs, ko norėčiau iš knygų mugės, pasakiau, jog Eidrigevičiaus. Ji pasakė, kad tą jau ir taip buvo suplanavusi. Tai gavusi autografuotą egzempliorių perskaičiau laiminga, kone išsišiepusi. Knyga sudaryta iš įvairių Eidrigevičiaus esė tekstų, tai skaitytojas tegu nesitiki, kažkokios chronologinės biografijos, nes čia – įspūdžių koliažas. Miestų, parodų, bienalių pavadinimai krenta ant skaitytojo kaip spalvoti konfeti. Eidrigevičius į savo skaitytoją žiūri kaip į labai kompetetingą, apsiskaičiusį žmogų, čia pilna kūrėjų pavardžių ir parodų pavadinimų. Tas, kas šiek tiek domisi šiuolaikiniu menu skaitys lengviau, o tas, kuris nori daugiau sužinoti apie tai, tikrai sužinos.

Pirmiausia, kas krenta į akis, yra autoriaus intelektualinis smalsumas. Jis godžiai „ima“ meną parodose, daug keliauja, su daug kuo susipažįsta. Labai graži žmogaus ypatybė yra būti atviru pasauliui, o pas Eidrigevičių, sprendžiant iš jo tekstų, ta savybė yra viena dominuojančių. Daug tekstų aprašo parodų įspūdžius ir autoriaus žvilgsnis yra labiau stebintis, nei vertinantis, nors kartais labai smagu pamatyti, kad net ir jam kyla abejonių apie kai kurių kūrinių meninę vertę.

Kitas imponuojantis Eidrigevičiaus kaip kūrėjo bruožas yra jo kosmopolitiškumas. Viena vertus, jam labai svarbios jo lietuviškos šaknys, bet tuo pačiu jis yra pasaulio žmogus, dažnai keliaujantis į Japoniją, Meksiką, Prancūziją, Veneciją.

Nė vienos esė negalėjau skaityti be pertraukos, nes man nuolat reikėjo pagooglinti tai kokį nežinomą kūrėją, tai paties Eidrigevičiaus kūrinį. Knygos pradžioje yra daug jo darbų fotografijų, bet kaip ir bet kuri meno knyga negali sutaplinti kiekvieno paminėto paveikslo, tai aš nuolat sustodavau ir ieškojau internete knygoje minimų instaliacijų, peformansų ir t.t. Bet tai, sakyčiau, yra knygos privalumas, o ne trūkumas, nes taip aš daug daugiau sužinojau ir pamačiau. Skaitau vieną puslapį, po to sėdžiu pusvalandį Youtube ir Instagrame, žiūriu, ieškau, skaitau. Smagu.

Kai studijavau Klaipėdoje turėjau vieną nuostabų dėstytoją istoriką Joną Genį. Jis mus, studentus, vedėsi į ekskursiją po Klaipėdos senamiestį: kas dešimt metrų sustodavome, nes jis mums apie kiekvieną gatvės kampą gali tiek visko įdomaus papasakoti, kad mes išsižioję klausėmės. Va toks nuostabus, daug žinantis gidas po šiuolaikinį meną yra ir Stasys Eidrigevičius – norisi gaudyti kiekvieną žodį ir matyti, kaip pasaulis atsiveria.

Kelios citatos iš knygos:

„…susiklostė taip, kad Hockney sutikau Los Andžele, o Niujorke atsitiktinai gavau kvietimą į Andy Warhole Party klube „Palladium“. Su savim turėjau eskizų blonknotėlį ir ėmiau piešti. Prie manęs priėjo tamsaus gymio jaunuolis. „Ką čia piešiat?“ paklausė. Paėmė plunksną ir brūkštelėjo kažkokią figūrėlę, − žiūriu, juk tai garsusis Basquiatas.“

„Tikėjausi, kad dar veikia Gustave Dore“ paroda, − deja, neseniai ji buvo uždaryta. Nusiminęs nuėjau žiūrėti van Gogho. Daugumą paveikslų esu matęs.“

KŽG

Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra

~ kzL ~ Leave a comment
Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra

Šią knygą perskaičiau dar metų pradžioj ir vis neprisiruošiau parašyt. Kiek girdėjau, labai tapo populiaria knyga. Aš irgi su nekantrumu perskaičiau ir buvo gal kiek gaila, kad tokia plona knyga, atrodė, kad autorė tikrai turi ką papasakoti. Įdomiausia buvo skaityti apie vaikystę ir jaunystę, šiandienos atspindžiai ir pamąstymai tokie, net nežinau. Labiau gal sakyčiau, nurašiau sergančio pavargusio žmogaus mintims, nes tas prieskonis kažkoks neskanus, va jau šie laikai tai tokie ir anokie. Jokia naujiena, kad visiems gražiausi ir teisingiausi laikai yra jų jaunystės, tad iš tokio žmogaus tikėčiaus platesnės perspektyvos.

Labai skaudu buvo skaityt apie autorės vaikystę. Užsiliko galvoj jausmas apie motinos atstumtą vaiką, kuriam vos ne priekaištaujama, kad apskritai atsirado šiame pasaulyje. Pačios motinos neišsipildžiusio gyvenimo trauma ir nemokėjimas perfokusuoti savo gyvenimo, paliko gilią žaizdą autorės gyvenime, matomai, nulėmė ypatingą jautrumą ir atjautą paliktiems vaikams. Bet iš kitos pusės nustebina, kaip autorė šaltai pasakoja apie avariją, kurioje žuvo jos įkalbinta kartu važiuoti mergina. Mažų mažiausia tikiesi akmens ant širdies iki gyvenimo galo, bet autorė tik konstatuoja faktą ir visai nepasakoja, kaip jautėsi. Gal tikisi, kad skaitytojas pats turi nujaust? Nežinau.

Tai tokia fragmentuota, kapota knyga, tai ir jausmas nuo jos kaip sūpynėse – nuo skausmo, atrodo iki gyvo kaulo, iki nesuprantamo šalčio, nenorėjimo suprasti kitokį gyvenimą, nei jos nugyventas. Iš tikro, gal toks sunkaus ligos nualinto gyvenimo nuovargis. Labai norisi nuoširdžiai autorei palinkėti sveikatos, šviesesnių ir lengvesnių dienų ir gražių akimirkų su anūkėliais.

P.S. Labai graži viršelio foto.

Minaretas ir 7

~ kzL ~ 2 Comments

Man atrodo, aš turiu visas Undinės Radzevičiūtės knygas, tuoj skaičiuoju, dabar neatsimenu, kurioj lentynoj Frankbugas. Skaitau aš jas po truputį, vienos labiau patinka, kitos mažiau, bet iriuosi į priekį, jos ir traukia, ir nervuoja, nes suprantu, kad ne viską suprantu. “Minaretas” taip netikėtai užšoko visoms už akių ir šiuo metu tikrai yra mėgstamiausia šios autorės knyga.

Jau rašiau fb, kad knygą pasiėmiau skaityti laukdama, kol užvirs virdulys, ir užkibau kaip žuvelė. Totaliai. Niekur nenorėjau eiti ir nieko nenorėjau daryt, kol neperskaičiau, bet teko aukoti dėl Paviljono knygų savaitgalio, nes tas tai kaip traukinys, tutū ir nuvažiavo. Šitą knygą skaitydama naktį juokiausi garsiai, iš tikro, iki ašarų. Rimtai. Vargšas vyras negalėjo ramiai miegoti, o aš niekaip negalėjau papasakoti, ko čia taip žvengiu. Juokiausi ir išsitraukus pieštuką braukiausi, nes ta knyga yra pilna vietų, į kurias aš norėsiu sugrįžti. Iš tikro tai kad ir dabar galėčiau pradėti skaityti iš naujo ir, įtariu, ne mažiau juokčiaus. Ir vėl sustingčiau 51 puslapyje, kur autorė sako:

O po mirties praėjus lygiai metams aš staiga kažką pasakiau.

Ne apie mirtį, apie gyvenimą.

Tą akimirką visi labai juokėsi.

Mano skausmas lėtai, daugiau nei trejus metus fermentavosi ir galiausiai tapo humoro jausmu.

Ir kuo labiau man skauda, tuo labiau jums juokinga.

Džezeskraist, kaip dabar juoktis, pagalvojau. Bet juokiausi, tik jau kitaip skaičiau tekstą. Kitom akim žiūrėjau. Ir stebėjaus, kaip Undinė Radzevičiūtė va taip mokėjo apie save parašyti, kad aš tiesiog prisiminiau ją viename knygos pristatyme, kur visiškai jautėsi, kokia kančia jai tas pristatymas ir visiškai aiškiai galėjau įsivaizduoti, kaip ji tuomet jautėsi ir koks kosmosas jai atrodo šis pasaulis (kur žmogui skauda, o visi juokiasi).

Ir šiaip tai net nežinau, kaip čia papasakot, apie ką knygą. Ji ir apie kelionę, ir apie rašytojo gyvenimą, ir apie tylos paiešką, ir kaip žviegia pjaunamos plytos, ir apie lūkesčius ir įsivaizdavimus, protėvių šauksmą ir prasmės ieškojimą, ir norą, kad ji būtų, ir suvokimą, kad na, kur jau ten, kokia ten prasmė, tiesiog tuštuma galvoj, kurią užpildo patys keisčiausi pasaulio dalykai. Beje, aš irgi turiu savo genetinį tyrimą, apie kurį knygoje pasakoja autorė, tai man labai smagu ir juokinga buvo skaityti apie panašias patirtis – nuo euforijos iki visiško nusivylimo savo tolimais teoriniais giminaičiais.

Manau, kad ką tik įvyko didelis pasistumdymas mano šių metų geriausių knygų lentynoje. Likau absoliučiai apžavėta.

Nelly Paltinienė. Tu ateik į pasimatymą

~ kzL ~ 3 Comments

Tikriausiai, jei ne virtuali draugystė su knygos autore Irma Laužikaite, maksimum, ką būčiau darius su šia knyga – tai pavarčius knygyne – tikrai labai gražiai išleista knyga. Bet dabar džiaugiuosi, ir draugyste, ir kad perskaičiau knygą – iš jos gavau netikėtų dalykų.

Na, visų pirma supratau, kad apie Nelly Paltinienę nieko nežinojau, na, tik kad ji Nelly Paltinienė ir dainuoja dainas, kurių neklausau. Dar atsimenu tą įspūdį iš vaikystės, kad man labai buvo keistas dainininkės vardas ir apskritai ji tokia nežemiška, kad tikriausiai iš užsienio, ypatingai, tikriausiai, dėl akcento. Na, bet nebuvo kur pagooglint, tai tuom žinios ir baigėsi.

Sužinojau, kad nežinojau, kad dauguma per balius tėvų dainuotų dainų – dainuotos Nelly Paltinienės ir pavirtusios į “liaudies dainas”, kurių nei autoriaus, nei kompozitoriaus niekas nebežino. O kaip kitaip, kai, pasirodo, Nelly Paltinienė buvo mano gimtojo miesto megažvaigždė! Taip visai netikėtai prisiskaičiau apie sovietinės Klaipėdos naktinį (su Nelly žvaigžde) ir buitinį (su Nelly, perkančią vogtą mėsą iš mėsos kombinato) gyvenimą, visokias pramoginio-kultūrinio gyvenimo peripetijas, koncertų organizavimo, jų programų sudarymo, įrašų darymo reikalus (alia – dainų tekstai turi būti aprobuoti vienos komisijos, antros komisijos, viršelis – trečios komisijos), o kur dar tas Klaipėdos prieskonis – jūra, jūreiviai, prekės “iš jūros” ir t.t.

Beje, jei tikitės knygoje pasiskaityti pletkų, tai gali tekti nusivilti. Nelly Paltinienė visą gyvenimą buvo labai diskretiška ir apskritai stengėsi nesivelti į jokias intrigas. Dažnai net nepastovėdavo už save, kur gal reikėjo pastovėti. Daug kas atėję iš baisios Nelly vaikystės karo metais – ir akcentas, dėl kurio negalėdavo tapti konkursų laureate, ir visur sukaišioti duonos gabaliukai – jei kartais tektų malšinti alkį. T

Taigi, knygoje Nelly spindi – buitis ir dideli rūpesčiai, kurių, esu tikra, buvo apsčiai – ne tai, apie ką verta kalbėti, prisiminti ir sudėti į knygą – viską nustelbia meilė savo darbui, meilė dainai, žiūrovams. Man net pačiai keista, kad knyga taip patiko, bet iš kitos pusės, kodėl taip stebiuosi, juk man visada patinka knygos, kurisoe daug sužinai ne tik apie knygos herojų, bet apie laikmetį, gyvenimo aplinkybes. Be to, net iš knygos puslapių Nelly Paltinienę tą meilę spinduliuoja. Tiek, kad eini jutubint pasimatymų ir kitų dainų. Rekomenduoju dovanot mamoms, o paskui ir patiems perskaityt.

_____________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto ir knygos autorei Irmai Laužikaitei, kuriai tariu bravo – už knygą, nuo kurios sunku atsitraukti.

Partizanė. Monika Alūziatė – moteris laisvės kovose

~ kzL ~ Leave a comment

Prisipažinsiu, jei ne šis tikriausiai geriausias dešimtmečio viršelis (žinoma, Zigmanto Butaučio), tikriausiai į šią knygą nebūčiau atkreipus didelio dėmesio, bet kai toks viršelis, knygą norisi turėti vien dėl jo, o paskui nejučia imi ir perskaitai (na, dar painfluencina nugirsti geri atsiliepimai).

Ši knyga yra ne tik apie jauną merginą, kuri atsiduria gyvenimo kryžkelėje ir turi pasirinkti gyvenimo kelią, kuris neprasilenktų su jos sąžine, bet ir apie daug dalykų apskritai – partizanų gyvenimo kasdienybę, kuri partizanus tarsi nukelia nuo pjedestalo ir paverčia paprastai žmonėmis; žmogaus tvirtybę ir garbingo gyvenimo principus, bet ir silpnybes, apie kurias patriotiškumo kontekste nutylima, na, nes kaip gi tautos didvyriai bus alkoholikai, ar tuštinsis į kažkokį bidoną bunkeryje.

Manau, labiausia knyga ir patraukia tuo, kad autorius į partizanus žiūri ar bent stengiasi žiūrėti kuo objektyviau, nesmerkti suklydusių, abejojusių savo pasirinkimu, išdavusių. Knygoje netikėtai daug empatijos, pastangų pabandyti suprasti ir paaiškinti žmonių pasirinkimus, ir visai nėra patoso. Be viso to, autorius labai aiškiai su suprantamai išdėsto to meto kontekstą – kas skatino žmones eiti partizanauti, kaip buvo tam ruošiamasi ir t.t.

Labai verta paskaityti net tiems, kuriems sunkiai sekas su negrožine literatūra. Ačiū autoriui už pasirinktą lengvai skaitomą ir aiškų stilių ir pasakojimo būdą, o leidyklai už knygą (skaičiau leidyklos dovanotą egzempliorių).

Vilniaus atminties punktyrai

~ kzL ~ Leave a comment

Šios knygos net nesiruošiau skaityti – pilnos lentynos publicistinių knygų apie Vilnių, nenorėjau dar vienos padėt į lentyną, tai turiu tik padėkoti Irmai iš Balto leidyklos, kad švelniai mane įkalbėjo – skaitydama “Vilniaus atminties punktyrus” patyriau didžiulį malonumą.

Kaip K.Sabaliauskaitės knygos atvėrė akis į neregėtą ir nežinotą XVII a. Lietuvą, Dviejų Tautų Respubliką, ir Vilnių, taip “Vilniaus atminties punktyrai” miesto gatvėmis veda skaitytoją nuo maždaug Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų. Verti puslapius, eini tomis pačiomis gatvėmis, pro vis dar egzistuojančių ir jau nebesančių namų duris, už kurių knygos pašnekovai, kiekvienas su neįkainojamomis savo istorijomis, už kurių užrašymą – pagautas akimirkas, kurios su kiekvienu išeinančiu negrįžtamai dingsta – esu be galo dėkinga knygos autorei Gabijai Lunevičiūtei.

Pašnekovų pasidalinimas savo vaikyste, jaunyste, miesto kasdienybė ir kaita, sudėtinga, be galo turtinga istorija, turtingi ir turiningi gyvenimai – nenumaniau tokių žmonių esant gyvų, neįsivaizdavau, kad Vilnius tebeturi gyventojų mieste gyvenusių visą gyvenimą, kad yra išgyvenusių visus beprotiškus istorijos posūkius – valdžių, valstybių kaitas, bombardavimus, frontus ir tremtis. O pašnekovai kokie puikūs, kokie šviesūs žmonės – kosmosas. Skaičiau nuolatinėj nustebimo būsenoj.

Grožinės mėgėjams ši knyga susiskaitys kaip ilgas puikus pasakojimas, taip nuosekliai ir gražiai sudėliotas, vietomis persipinantis, nes visi senbuviai vienaip ar kitaip susidūrę – ar toj pačioj gatvėj, ar toj pačioj mokykloj, ar pažinoję tuos pačius žmones. Knyga gausiai iliustruota, daug žemėlapių ir nuotraukų “tada” ir “dabar” – ypatingai pabrėžiančių laikinumą ir trapumą, miesto žaizdas ir naujakuriams nematomą miestą , kuris vis dar gyvena pašnekovų vaikystėje ar jaunystėje.

Labai labai rekomenduoju, net žodžių trūksta, kaip.

#leidyklosdovana

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais

~ kzL ~ Leave a comment

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais | Veronika Urbonaitė-Barkauskienė

Šios knygos visai neplanavau skaityt, nes iš pirmo žvilgsnio į pavadinimą nesusitapatinau su devyniasdešimtųjų karta. Gimus dešimtmečių sandūroj, pastoviai susiduriu prie priskyrimo save vienai ar kitai kartai iššūkiu (tada prisiskiriu tai, kuri labiau patinka). Bet staiga suošus fb skaitytojų bendruomenei pamačiau, kad reikia susidaryti kažkokią nuomonę, nes kitaip išvis būsiu iškritus iš konteksto.

Knyga šiaip labai fainai parašyta, labai įtraukia ir praktiškai perskaitoma vienu prisėdimu, na, gerai, dviem, jei labai spaudžia laikas. Jaučiasi, kad autorė (kurios įrašus skaičiau fb, bet kad Pterodaktilio autorė yra ir knygos autorė sužinojau tik skaitydama knygą) yra gerai atkalus ranką įdomiai rašyti ir svarbiausia – turi ką pasakyti. Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės žvilgsnis knygoje žvelgia ir to laikmečio kartos akimis, bet kartu ir lyg ir iš šalies, sociologės akimis – nesusentimentalėja, nepraskysta ir sako taip, kaip yra – objektyviai ir pagrindžiant solidžia patirtim.

Tai ar pavyko man susitapatinti su aprašomąja karta? Ir taip, ir ne. Bet gal dėl personalinių priežasčių – dėl tokios, o ne kitokios vaikystės, dėl tokios ir ne kitokių tėvų, dėl pasiruošimo motinystei labiau ne su iliuzija, kad niekas nepasikeis, o su realia nuostata, kad pasikeis viskas, dėl tuo pačiu laiku vaikų susilaukusių draugių palaikymo komandos (šiaip labai rekomenduoju turėti tą palaikymo komandą), dėl plūduriavimo, kaip sako Beata “laimės ir meilės burbule” ir nesukant galvos dėl alia nueinančios karjeros (niekur ji nenuėjo ir smegenys nesuminkštėjo), dėl labiau realistinio suvokimo, kad visko gyvenime neturėsi, todėl reikia sąmoningai pasirinkti, ką renkiesi turėti ir tada nuoširdžiai džiaugtis tuo, ką turi. Na ir suvokimo, kad gyvenimas yra kaip zebras – balta, juoda, balta, bet galiausiai viskas praeina. Geri dalykai taip pat kaip ir blogi.

Tai labai nesusitapatinus (nes tiesiog daug kas jau praėjo, pamokos išmoktos ir jau kitas gyvenimo etapas), vis tiek labai įdomu buvo skaityti autorės įžvalgas, patarimus ir pasidalinimus. Nes jie ir teisingi, ir atviri – be tikslo išgasdinti, bet labiau su tikslu padėti pasiruošti, nusiteikti, gal kažkam – tiesiog pasiguosti, kad ne tavo vieno/os būsena. Ir žinoma, vienas niuansas – gali būt šimtai patarimų ir patyrusių ekspertų nuomonių, bet dažniausiai viską reikia išgyventi pačiam savo gyvenimo herojui – ir visus “man tai jau tikrai taip nebus” (nuo šios minties bėgu rėkdama, nes būtent taip ir būna, kaip užtenka tik pagalvot, kad nebus), ir beprotystę visokiuose forumuose (o, kad galėčiau sugrąžinti anktyvojoj supermamoj paliktas dienas ir naktis – gerai nors kad smartfonų dar nebuvo), ir kategorišką nuomonę tėvystės klausimais, ir t.t. Tik, žinoma, nepakenks būt paskaičius (ir pagalvojus, kad jau man taip nebus), kaip realiam gyvenime būna, nes tada gal greičiau smegenyse susigulės sveikas požiūris.

Drąsiai dedu į rekomenduojamų perskaityt knygų apie motinystę ir tėvystę lentyną šalia Vaivos Rykštaitės “Pirmąkart mama”. Bravo ir norisi daugiau.

Mano kova. Mylintis žmogus

~ kzL ~ 2 Comments

Kai perskaičiau pirmąją serijos dalį, pagalvojau, kad gal užteks ir vienos – na, maždaug įsivaizdavimui, apie ką čia kalba ir kas per reikalas ta autofiction. Skaičiau 2014 metais ir niekaip netikėjau, kad kokia nors leidykla imsis tokios apimties kūrinio vertimo. Ir štai 2020 m. – ir knyga išversta, ir tęsiu skaitymą, ir galvoju – kodėl.

Labiausiai tikriausiai iš smalsumo. Dėl tos pačios priežasties, kaip spoksau į instagraminių žmonių stories, kur balansuoju ant ribos – ar tikrai man tikrai reikia/trūksta/duoda žinojimas, kas juose yra transliuojama? Ypač kai transliuojama va taip intymiai? O ir dabar atrodo jau, kad auditoriją sudominti ir tegalima štai tokio lygio intymumu, kokio pradininku ir tapo Karl Ove Knausgard.

Ir dar tas atvirumas – ar peržengia ribą, ar ne? Iš jo pusės – tikriausiai, kad ne, bet iš žmonos, ypač, kai atkleidžiamos jos vyrui patikėtos paslaptys, dalykai, kur šiaip niekam nepasakoji? Kaip autoriui apsinuogint prieš skaitytoją su savo gyvenimu neapnuoginant žmonių, su kuriais gyveni? Tikriausiai neįmanoma ir vienintelė išeitis (kuri nelabai išeitis) – būt visų nesavanorių knygos veikėjų prakeiktam.

Ir kodėl vis tiek skaitom? Dėl to paties atvirumo – gal matydamas, kaip pasaulinio lygio literatūros žvaigždė kamuojasi su žemiškais dalykais, kaip netiki savo darbais, kaip visiškai panikuoja, kai reikia kalbėti auditorijai, save ramina, kad va ir jam nelengva, kad ir jį užknisa buitis, bamba žmona, būti visą dieną su vaikais nuobodu ir t.t.

Viena tikrai aišku – autoriui tikrai negalioja patarimas “jei gali nerašyti – nerašyk”. Nu, negali žmogus tikrai. O aš tikriausiai negaliu toliau neskaityt, padaryt “unfollow” Knausgard iš savo lentynos. Vis tiek smalsu, kaip ten ta vaikystė trečioje knygos dalyje. Tai – to be continued… O atsvarai tikriausiai reiktų žmonos Lindos kokią knygą perskaityt. Jos tikriausiai irgi niekas nebūtų vertęs, jei ne skandalistas vyras. Jei leistų kas pasirinkt, įdomu, kaip būtų pasirinkus?

2019

~ kzL ~ 3 Comments

Imdama kiekvieną knygą, prisimindavau, kad šiemet, brangindama savo laiką, labiausiai siekiu skaitymo malonumo ir kokybės. “It’s ok” knygoms neturiu laiko! Jų, žinoma, buvo – ne visada pataikiau gerai su pasirinkti, bet summa summarum galiu tik pasidžiaugti, kad šiemet pavyko ne tik su kiekybe, bet ir su kokybe.

Kadangi padariau nesąmonę ir į metų pabaigą nepasiėmiau savo knygų knygelės (nes ir taip apsikrovę išvažiavome), tai statistikos bus mažai – aš net nežinau, kiek tiksliai perskaičiau knygų, bet, atrodo, ir vėl sumušiau rekordą perskaitydama 100+ knygų (kažkur 105 gal), kuo pati save nustebinau, nes jau galvojau, kad daugiau nei pernai (80) perskaityti man tiesiog neįmanoma.

Kadangi metai buvo turtingi, tai ir vienos geriausios knygos nebus. Bus keletas geriausių knygų, kurias skaitant visada galvojau, kad skaitau geriausią metų knygą, tad tebūnie jos visos geriausios. O paskui dar ilgiausias sąrašas labai gerų.

2019 metų geriausios

Trent Delton “Berniukas nuryja visatą” – už tai, kad berniukas toje visatoje nuryja ir mane. Knyga – juodoji skylė, kurioje su malonumu pradingsti.

Eka Kurniawan “Grožis lyg žaizda” – už visiškai naują netikėtą pasaulį ir realybės ir fantazijos žaismą

Guzel Jachina “Mano vaikai” – už tai, kad skaityčiau kiekvieną šios autorės parašytą eilutę.

Guillermo Arriage “Laukinis” – už dar vieną pasaulį mano galvoje

Alina Bronsky “Paskutinė babos Dunjos meilė” – už visišką netikėtumą ir dzen reakciją į pasaulį

David Mitchel “Prižiūrėtojas” – už dar vieną įrodymą, kad žmogaus fantazija yra beribė

Juozas Baltušis “Sakmė apie Juzą” – už tai, kad negalėjau patikėti, kad buvau neskaičius

2019 metų labai geros

Philip Roth “Kiekvienas žmogus” – už atvirumą ir žodžio tikslumą

Emily St. John Mandel “Vienuolikta stotis” – už priminimą apie civilizacijos trapumą

Olga Tokarčiuk “Bėgūnai” – už tai, kad nudžiugino nunešdama premijas, už galvoje apsigyvenusią bėgūnų idėją, kuri dabar amžiams mano galvoje

Kent Haruf “Mūsų sielos naktyje” – už žodžius apie senatvę, kuri atima pasirinkimo laisvę

Kazuo Ishiguro “Dienos likučiai” – už tai, kad tiek ilgai laukė būti mano suprasta ir įvertinta

Graham Swift “Motinų sekmadienis” – už koncentruotą jausmo blyksnį

Romain Gary “Aušros pažadas” – už atsisakymą patikėti realybe

George Saunders “Linkolnas Bardo” – už suvaldytą kokofoniją

Elisabeth Harthy Winthorp “Paskutinė malonė” – už nutylėjimus, kurie yra istorijos esmė

Sally Hepworth The Mother in Law arba “Anyta” – už priminimą, kiek daug nedrįstame pasakyti, o paskui būna per vėlu (bet vis tiek nedrįstame)

Delia Owens Where the Crawdads Sing – už pelkynų Mauglę

Nora Ikstena “Motinos pienas” – už slogią tarybinę realybę ir džiaugsmą, kad tai praeitis

Kamila Shamsie Home Fire – už kitą perspektyvą

Naomi Alderman The Power / “Galybė” – už sukrečiantį “kas būtų, jeigu būtų” ir ne mažiau sukrečiantį “o kaip yra dabar?”

Elif Shafak 10 Minutes 38 Seconds in this Strange World – už tai, kad labai gera

Lars Mytting “Seserų varpai” – už istoriją ir nuotaiką, kurioj paskęsti

Negrožinė

Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė “Kabinetas 339” – už viską, apie ką parašiau poste

Bea Uusma The Expedition. Solving Mystery of a Polar Tragedy – už neįtikėtina, kad buvo taip įdomu

Malcolm Gladwell Talking to Strangers – už visokių faktų išknisimą ir susimąstyti verčiančias išvadas

Yuval Noah Harrari “Sapiens” – už kelionę laiku atgal

Young Adult

Kotryna Zylė “Sukeistas” – už geriausią knygą, kurią norėčiau padovanoti sau trylikametei

Clementine Beauvais “Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja” – už šviesų požiūrį į potamsį paauglystės pasaulį

Lietuvių autorių

Virginija Kulvinskytė “kai aš buvau malalietka” – nes vėl pavaikščiojau savo malalietkiniais batais

Kristina Sabaliauskaitė “Petro Imperatorė” – už istorijos nutildytos moters istoriją

Grafinė novelė

Gerda Jord “Daugiabutis” – už juoko vitaminus ir visas primintas istorijas, kurias išgyvenau daugiabučiuose

Geriausios iliustracijos

Maja Lunde “Sniego sesė” – už paveikslus, sudėtus į knygą

Metų poezija

Apskritai džiaugiuosi, kad jos skaičiau daugiau nei bet kada ir tai yra metų pasiekimas!

Sakiau, kad gavau ir kokybės, ir kiekybės!

Jau nekantrauju susitikti su 2020-ųjų geriausiomis! Bokštuose prie lovos laukia puikūs metai 🙂

Visi balsuoti!

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

 

Jokių pasiteisinimų.
Jokių “nespėju”, “pamiršau”, “tuo metu nesu namuose”, “nežinau už ką”, “man nerūpi politika” , “nėra skirtumo už ką balsuot, vistiek viskas bus kaip yra”.
Demokratija yra trapus dalykas. Demokratija yre ne turima, demokratija yra daroma. Kasdien.
Todėl visi turime eiti balsuoti. Visi turime prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta. Nė vienas negalime nusiplauti rankų.

Kai pagalvoji, kad sufražistės, kovojusios už moterų laisvę balsuoti buvo uždaromos į kalėjimus, badavo dėl teisės balsuoti, buvo prievarta maitinamos, kokie dar pasiteisinimai nebalsuoti gali būti?

suffragette Suffragette_poster

 

 

 

 

 

 

suffraggette

forcefed232times17april1914

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Arba prisiminkim “rinkimus” sovietų laikais, kai galėjome “rinktis” už kurią partiją, kurį požiūrį balsuoti

171368767

 

 

 

 

 

 

Todėl visi eikim balsuoti prezidento ir ES rinkimuose.
Paskaitom, pagalvojam ir – balsuoti.

Kad po to nebūtų taip, kaip kai kuriose  knygose

images index indexs

 

 

 

 

 

 

 

 

hungergamescover Harry_Potter_and_the_Chamber_of_Secrets_(US_cover) fhlg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

animalfarm 051008ac5b01e2569738cc782a6f31ee44b50319_article_200 7624 1984-front

K.Ž.G

“Teaching reading IS rocket science.” //Louisa Moats

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

Austėja bloge publikavo man labai patikusį įrašą apie skaitymą XXI amžiuje. O tame įraše įdėjo nuorodą į straipsnį “Apie skaitymo malonumą XXI amžiuje”, kur įdomias mintis dėsto doc. V.Mozūraitė.

Man patikusios straipsnio vietos:

“Doc. V.Mozūraitės drąsios mintys dar prieš keliolika metų sulaukė griežtos pedagogų kritikos, tačiau dabar atsiranda ir mokytojų, pritariančių jos nuomonei, kad moksleiviams privaloma skaityti literatūra neatitinka jų amžiaus. Ar septyniolikmečiai gali suvokti, pavyzdžiui, Friedricho Schillerio „Klastą ir meilę“, Williamo Shakespeare’o „Hamletą“ ar Johanno Wolfgango Goethe’s „Faustą“, rašytą visą gyvenimą ir užbaigtą prieš pat mirtį?! Suprasti ir išanalizuoti brandaus žmogaus viso gyvenimo patirtį, ne vieną kartą permąstytą ir sudėtą į kūrinį?! Perskaitys, išanalizuos, tačiau nesuvoks. O toks mechaninis išmokimas ir atsakymas sieloje nepaliks nieko.”

“Doc. V.Mozūraitė prisiminė amerikiečių edukologą Marcą Prensky, pavadinusį kartą, gimusią po 1994 metų, kai labai atpigo, sumažėjo ir staiga visur paplito personaliniai kompiuteriai, „skaitmeniniais čiabuviais“, o vyresnius žmones – „skaitmeniniais imigrantais“. Jie „vadovauja paradui“, moko „čiabuvius“, tvarko šiuolaikinio jaunimo gyvenimą, nors iš tiesų labai daug dalykų nepastebi, nežino, nesupranta.”

 


)

 

Mums reikia pasikalbėti apie mamą

~ knyguziurkeG ~ 6 Comments

Prieš “Mums reikia pasikalbėti apie Keviną”  (apie kurią kalbėsiu kitame įraše) perskaičiau knygą “Kaltės draugijoje”, kurią parašė Ylva Elvin-Nowak. Ši knyga remiasi jos disertacija, kurios tema yra motinystė ir kaltė. Knygoje kalbama apie tai, kad motinystė ir kaltės jausmas mūsų visuomenėje yra labai tampriai susiję.

Autorė teigia, jog šiandien mamos  jaučia “ypatingą kaltę, tam tikrą kasdieninę kaltę, atsirandančia su vaikais susijusiose situacijose. Dažniausiai kalba neina apie tam tikrą specifinę, apribotą situaciją kaip ”Tą kartą kai buvau neištikima” ar “Tą kartą, kai apsivogiau”, o apie daugiau ar mažiau nuolatinę kasdieninę kaltę, kuri yra labai apsunkinanti, bet dažniausiai su kuria įmanoma gyventi” ir kad tas  “kaltės jausmas , nesugebėjimas ar nenusisekimas kyla  daugiau iš jos pačios nei aplinkinių “.

Autorė teigia, jog “būti mama yra daugialypė būsena ir pozicija. Kaip mes suvokiame, elgiamės ir vertiname save pačias kaip mamas priklauso ne tik nuo mūsų asmeninės patirties, bet  ir nuo istorinio laikmečio, kultūrinio ir politinio konsteksto, kuriame esame“.

Autorė rašo, jog atsakomybė už vaikus yra stipriau užkoduota moteriškumo sąvokoje, nei sąvokoje “vyriškumas”, todėl vyrai turi didesnę galimybę patys pasirinkti, kokio laipsnio atsakomybę  prisiimti už vaikų kasdieninį gyvenimą.  Moterys neturi tokios pačios galimybės mažiau aktyviai dalyvauti savo vaikų gyvenime, nes jos vertinamos pagal visiškai kitą skalę nei lygiai taip pat besielgiantys vyrai.

Situacija iš mūsų gyvenimo: Vyras vienas su vežimėliu- ojojoj kaip gražu, koks jis geras tėtis, kad būna su vaiku. Ar įsivaizduojatm, kad kas nors pasakyt “Ojoj kokia gera mama, kad ji išėjo su vaiku pasivaikščioti”? Kai su mūsų pirmagimiu mano vyras nuėjo į parapijos namuose trečiadieniais vykstančią dainų valandėlę kūdikiams, prie jo priėjo kunigas, paspaudė ranką ir pasidžiaugė, jog smagu buvo matyti tėtį. Tuo metu aplink esančių dešimties mamų jis nepuolė girti, nes joms egzistuoja kita vertinimo skalė.

Arba kita situacija: po antrojo vaiko gimimo mes nusprendėme, kad nuo antro vaiko mėnesio abu dirbsime po pusę savaitės, o kitą pusė kuris nors iš mūsų bus namuose su vaikais. Mano vyras sulaukė daugybės komplimentų kad jis yra nuostabus tėtis, jog nori dalintis tėvystės atostogas lygiai.

Kai aš papasakodavau aplinkiniams apie mūsų planus, tai išgirsdavau porą komentarų “Aha…tai reiškai jog nemaitinsi vaiko” (Atrodo, jog tai vienintelis “būti mama” aspektas) arba “Ar neskaudės širdies palikti tokį mažutėlį namuose ir eiti į darbą?” Mano vyro, žinoma, niekas neklausė, ar jam nebus liūdna rytais išeiti į darbą. Nors abu su vaikais būsime lygiai tiek pat laiko, sulaukiame visisškai skirtingų komentarų…

Man pačiai labai patiko, kai autorė rašo, jog mamos bando derėtis su savo kaltės jausmu. Pavyzdžiui, daug mamų, tarkim einančių pasportuoti, ar susitikti su draugėmis labai dažnai sako : “Turiu tai padaryti. Turiu šiek tiek laiko skirt sau, kad vėliau galėčiau būti gera ir linksma mama” (Ojėtus kaip man šitas paaiškinimas pažįstamas).

Y.Elvin-Nowak sako, jog tokiu būdu mamos bando nugesinti savo kaltės jausmą, jog tada, kai mamos tiesiogiai nevykdo savo kaip mamiško darbo, jos jaučia kaltę, kad daro kažką sau, o ne vaikams. Daugelis mamų negali pasakyti, jog daro tai tik dėl savęs. Taškas.

Dar man patiko, kai autorė rašė apie pasidalijimą darbais namuose. Iš jos vykdytų interviu paaiškėjo, jog net porose, kuriose  darbai dalijami beveik lygiai, dažniausiai būtent moterys prisiima “nematomą atsakomybę”. Tokią atsakomybę, kurią ant popieriaus ne visada išreikši. “Prisiimti atsakomybę už vaikus, namus ir šeimą reiškia ne vien praktiškus darbus, bet taip pat ir daryti situacijos apžvalgą, planuoti ateičiai. ” Knygoje net yra terminas “mamos su žuvėdros žvilgsniu”, t.y. mamos, kurios iš aukščiau viską mato, žino, kokios kliūtys priekyje, planuoja, sudaro dalykų, kuriuos reikia atlikti sąrašus, guli su tais sąrašais galvoje niekaip neužmigdamos, na, trumpiau sakant, yra šeimos projekto vadovės.  Kas jūsų šeimoje žino visų vaikų batų ir drabužių dydžius? Kuris iš jūsų šeimoje perka dovanas vaikų draugų gimtadieniams? Kuris iš jūsų dviejų prigalvoja žaidimų ir veiklos per vaikų gimtadienius? Kuris labiausiai išgyvena, jei pamiršo darželyje palikti rūbus nuo lietaus? Kuris iš jūsų labiau jaudinasi, jog vaikai darželyje būna per ilgai?

Ir dar viena labai įstrigusi citata: “Nesvarbu ar mes pateisiname ar teisiame kitų mamų elgesį, mes patvirtiname savo pačių trapų pranašumą. Jei jauti daug kasdieninės kaltės ir dažnai jautiesi nepakankama,  gera valandėlei pailsėti žinant, jog “aš bent nesu tokia ar anokia”. Matydama kitų žmonių trūkumus  valandėlei galiu pasijusti esanti pakankama.”

K.Ž.G

Apie blogį

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

Skaitau Ann Haberlein “En liten bok om ondska” (Knygelė apie blogį).

Ann Haberlein yra Švedijoj gana žinoma teologijos mokslų daktarė, Lund universiteto dėstytoja, dažnai rašanti etikos temomis ir išleidusi keletą knygų, kurių pati žinomiausia, ko gero, yra “Jag vill inte dö, jag vill bara inte leva” (“Aš nenoriu mirti, aš tik nenoriu gyenti”), kurioje ji labai atvirai aprašo savo maniakinę depresiją.

Praėjusiais metais buvo išleista “Knygelė apie blogį”, kurioje autorė analizuoja, kas tai yra blogis ir kaip jis yra traktuojamas mūsų kultūroje. Remdamasi įvairiais filosofais, pavyzdžiui, Nietzsche, Aristoteliu, Kantu, fiktyviais “blogiečiais” iš klasikinės ir populiariosios kultūros (“Nusikaltimas ir bausmė”, “Milenium trilogija”, “Kill Bill”) po truputį, detaliai narsto mūsų blogio suvokimą, aiškinasi, kodėl mūsų visuomenę taip traukia pasakojimai apie blogį, kodėl mes taip įsitraukę skaitome krimnalinių įvykių aprašymus, kodėl mes pasigardžiuodami skaitome detektyvinius trilerius.

Ji teigia, jog priskirti vieną ar kitą individą blogiui yra gana primityvu. Kai mes kam nors užklijuojame “blogio” etiketę, kai teigiame, jog individas yra “blogietis”, mes pasiteinkiname metafiziniu paaiškinimu. Tada mums nereikia giliau analizuoti, kodėl taip atsitiko, ką buvo galima padaryti ir ko mes nepadarėmė (nors ir galėjome). Tokiu būdu mes kaip visuomenė tarsi nusiplauname rankas.

Pavadinti ką nors monstru, anot A.Haberlein, yra būdas sukurti distanciją tarp savęs ir “monstro”, tarsi bandymas įtikinti save, jog pats negalėtum priklausyti juodajai pusei. Bandymas atskirti save nuo blogio. Bet paradoksalu yra tai, kad daugelis žmonių, kurie padarė nesuvokiamus baisius dalykus, aplinkinių buvo būtent suvokiami kaip… normalūs. Juk ir garsiajame Philip Zimbard Stanfordo kalejimo ekspermente dalyvavo ne monstrai, o paprasti studentai.

A.Haberlein savo knygoje cituoja Aleksandrą Solženyciną, kuris yra pasakės, jog “Riba, skirianti gėrį nuo blogio, eina ne tarp valstybių, ne tarp visuomenės klasių, ne tarp politinių partijų, bet tiesiai per kiekvieno žmogaus širdį “, tad “atsižegnoti” nuo blogio negalime. Autorė nesako, kad kiekvienas iš mūsų galėtų elgtis taip, kaip prižiūrėtojai elgėsi Guantanamo kalėjime, ne kiekvienas iš mūsų galėtų užrakinti savo dukrą rūsyje ir laikyti ją ten metai iš metų, kaip kad darė Josef Fritzl.

Knygos autorė Ann Haberleine

Bet A.Haberlein rašo, jog mes kaip visuomenė suteikiame leidimą tokiems dalykams atsitikti, kai neprisiimame atsakomybės už dalykus, kurie vyksta šalia mūsų, kai elgiamės abejingai.

Jei girdi kaip kaimynas muša žmoną, ar skambini policijai? Jei žinai, jog tėvai psichologiškai ir fiziškai kankina savo vaiką, ar reaguoji į tai? Jei gatvėje pamatai, jog kažkoks pienburnis kabinėjasi prie praeivio, ar sustoji?

 
Laikraščiai, radijas , televizorius šiandien be perstojo analizuoja Norvegijoje įvykdytą terorizmo aktą ir jo vykdytoją. Visur pilna jo nuotraukų, visur vyksta diskusijos apie kaip, kodėl ir t.t.

Ir taip norėtųsi tiesiog duoti jam blogio diagnozę.

Bet anot “Knygelės apie blogį” tai reikštų, jog kaip visuomenė ignoruotume problemą. Jog nebandytume keistis, kad tai ir vėl neįvyktų.

Tad turėtume savęs klaust, ka galėjome padaryti kitaip. Ar esame pakankamai tolerantiška visuomenė? Ar leidžiame sau propaguoti neapykantą? Ar turime normalius įstatymus, apribojančius ginklų įsigyjimą? Ar būtum pats išdrįsęs plaukti salos link ir gelbėti vandenyje esančių vaikų ir paauglių, nors ir tau pačiam būtų buvusi grėsme?

Verčianti susimąstyti knyga.

K.Ž.G

 

Siuntinys su dar neskaitytais rašytojais ir dviem feministėm

~ knyguziurkeG ~ 9 Comments

Vakar pagaliau paštu parkeliavo internetu užsakytos knygos

  • Gary Shteyngart “The Russian Cebutante’s Book”
  • Gary Shteyngart “Absurdistan”

Jo knygas užsisakiau, nes labai smalsu pasidarė po to, kai švediškas knygų žurnalas “Vi läser” priskyrė jį prie dešimties naujųjų amerikiečių rašytojų, kurių kūrybą turėtume sekti.

Dar įdomu ir todėl, kad G.Steyngart  (Igor Steyngart) yra gimęs Sovietų Sajungoje, tuometiniame Leningrade. Man labai patinka, kad jis vadinamas amerikiečiu rašytoju. Ten daug dosniau su ta amerikietiškaja priklausomybę dalina nei, pavyzdžiui, Lietuvoje ar Švedijoj.

  • L.Shriver “We Need to Talk About Kevin” užsisakiau todėl, kad ta knyga 2005aisiasi laimėjo  Orange Prize.
  • Dėl tos pačios priežasties (Orange Prize laimėtoja 2010aisiais) nusipirkau Barbara Kingsolver knygą “The Lacuna”
  •  Marilynne Robinson knyga “Gilead” 2005aisias laimėjo Pulitzerio premiją
  • R. Edgren Aldén & T. Ernsjöö Rappe “Skriet från kärnfamiljen” (“Branduolinės šeimos šauksmas”).

Šitą paskutiniąją jau spėjau beveik perskaityti. Joje gana lengvai diskutuojama lygybės šeimoje tema. Kalbama apie tai, kodėl mamos dažniau jaučia kaltę prieš vaikus nei tėčiai. Kalbama ir apie tai, kaip tradicinės moteriškos rolės laikymasisi į šalį nustumia tėčius.

Autorės taip pat diskutuoja apie tai, kaip iš 50ųjų grįžę namų šeimininkių idealai vėl apsuka mums galvas ir kelia vėl žiauriai didelius ir neįmanomus reikalavimus moterims šeimose. Kalba eina apie gražiuose žurnaluose gimstantį norą kepti savo duoną, daryti savo (žinoma, kad tik ekologišką) uogienę, norą iškelti vaikui patį pačiausią įspūdingiausią gimtadienį su minimum penkiais žaidimais, kelių rūšių sausainiukais, namuose keptu tortu. Ir apie tai, kaip dar neprasidėjus vakarienei su savo draugais moterys jau būna nusivarusios po kojų.

Kalba autorės ir apie tai, jog į tą supertradicinę mamos šeimoje rolę tarsi automatiškai įeina pasiaukojimas ir kaltės (jog per mažai darai, per blogai tvarkaisi, per mažai būni su vaikais) jausmas. Ir kad daugelis moterų tuos jausmus priima kaip vieną svarbiausių motinystės atributų, tokių būdu paversdamos save kone madonomis, atsisakančios laiko sau, savo laiko savišvietai, savo laisvalaikio.

Autorės dažnai remiasi švediška statistika, ir vienas tokių statistinių tyrimų parodė kad moterys ir vyrai pasiruošimą Kalėdoms supranta visai kitaip. Vyrų buvo klausiama, kokios jų pareigos ruošiantis Kalėdoms. Tai didžioji dauguma atsakė, jog jų reikalas yra pasirūpinti eglute. Taškas. 🙂

Didelė dalis moterų nurodė, jog į pasiruošimą Kalėdoms įeina ne tik namų tvarkymas, maisto gaminimas, dovanų pirkimas vaikams, savo artimiesiems, bet ir VYRO artimiesiems.

Skaičiau tą “Branduolinės šeimos šauksmą” ir kartais pritariamai lingavau galva, kartais purčiau galvą, nes visai nepažinau aprašomos situacijos. Bet 100 procentu sutinku su autorių viena pagrindinių minčių, kad niekada nepasieksime lygybės visuomenėje, jei neturėsime lygybės šeimoje.

Ir jei mes nesugebame lygiai pasidalinti atsakomybe už namus ir vaikus su žmogumi, kurį mylime… ką tai sako apie mus?

K.Ž.G