Prisipažinsiu, jei ne šis tikriausiai geriausias dešimtmečio viršelis (žinoma, Zigmanto Butaučio), tikriausiai į šią knygą nebūčiau atkreipus didelio dėmesio, bet kai toks viršelis, knygą norisi turėti vien dėl jo, o paskui nejučia imi ir perskaitai (na, dar painfluencina nugirsti geri atsiliepimai).
Ši knyga yra ne tik apie jauną merginą, kuri atsiduria gyvenimo kryžkelėje ir turi pasirinkti gyvenimo kelią, kuris neprasilenktų su jos sąžine, bet ir apie daug dalykų apskritai – partizanų gyvenimo kasdienybę, kuri partizanus tarsi nukelia nuo pjedestalo ir paverčia paprastai žmonėmis; žmogaus tvirtybę ir garbingo gyvenimo principus, bet ir silpnybes, apie kurias patriotiškumo kontekste nutylima, na, nes kaip gi tautos didvyriai bus alkoholikai, ar tuštinsis į kažkokį bidoną bunkeryje.
Manau, labiausia knyga ir patraukia tuo, kad autorius į partizanus žiūri ar bent stengiasi žiūrėti kuo objektyviau, nesmerkti suklydusių, abejojusių savo pasirinkimu, išdavusių. Knygoje netikėtai daug empatijos, pastangų pabandyti suprasti ir paaiškinti žmonių pasirinkimus, ir visai nėra patoso. Be viso to, autorius labai aiškiai su suprantamai išdėsto to meto kontekstą – kas skatino žmones eiti partizanauti, kaip buvo tam ruošiamasi ir t.t.
Labai verta paskaityti net tiems, kuriems sunkiai sekas su negrožine literatūra. Ačiū autoriui už pasirinktą lengvai skaitomą ir aiškų stilių ir pasakojimo būdą, o leidyklai už knygą (skaičiau leidyklos dovanotą egzempliorių).
knyguziurkes.com 