The Mountains Sing

Audioknyga, kurią užskaitau – lengvai klausėsi ir papasakojo apie Vietnamo karą vietnamiečių akimis. Literatūrine prasme nėra kažkoks ten šedevras, sakyčiau tokia alia vietnamietiška “Tarp pilkų debesų”, tik kad mums labiau suprantama, nei komunizmo rytojuje negyvenusiems. Bet papuola į tą “pasaulio praplėtimo” knygų kategoriją, kuri tinka klausymui.

Kad ir kaip būtų keista taip sakyti, bet knyga lietuvio mentalitetui daug artimesnė, nei galima būtų tikėtis – panašiai išgyvenome komunistinio ir kapitalistinio pasaulių susidūrimą, nuosavybės nusavinimą ir niokiojimą. O viso šito pasekoje, šeimų išdrąskymą, propagandos išplautus smegenis, šeimos narių supriešinimą.

Man patiko, kad autorė kaip pagrindinį pasakotoją pasirinko šeimą, atsidūrusią po komunistų sparneliu šiaurėje – būtų per daug paprasta vakariečiams pasakoti iš pietų vietnamiečio perspektyvos – va, tie blogiečiai komunistai taip ir anaip, būtų buve plokščia. O čia šiauriečiai – kaip jie ten “pavirto” komunistais, kaip buvo išbuožinti, išprievartauti ir perauklėti. Kaip turėjo su ginklu eiti prieš savo tautiečius, bijodami priešininko pusėje pamatyti savo brolį, pusbrolį ar kaimyną. Kaip buvo “nukenksminti” ant galvų pilamais chemikalais. Baisiau už karą yra tik pilietinis karas, kuriuose įsivėlę “gelbėtojai”.

Tokio tipo knygos tikrai turi mėgėjų ratą, tad jiems ir rekomenduosiu.

Mano likimo broliai

Nebelabai atsimenu, kodėl labai patiko “Vogti arklius”, bet apie tai prieš daugiau nei dešimt metų labai gražiai parašė KŽG, kur sako, kad tai labai vyriškas romanas. Toks pat, kaip ir “Mano likimo broliai”, kurią jau kelios dienos kaip perskaičiau ir nešiojaus galvoje, niekaip negalėjau sudėlioti, kaip apie ją parašyti.

Net kai skaičiau, niekaip nesugalvojau, kaip čia man į tą Arvidą Janseną žiūrėti – kaip į vargšą paliktą, ar kaip į apatišką užsidepresavusį, o gal nevykėlį vyrą? Viskas, kas vyksta knygoje, vyksta Arvido galvoje, jis yra pats su savim savo vienatvėje, ir skaitytojas nelabai gauna gairių susistatyti tą žiūrėjimo perspektyvą – visoje knygoje vos kelios aplinkinių užuominos apie tai, koks jis žmogus. Net atsidūrus tam tikrose situacijose, kur jau atrodo, kad autorius duos daugiau kontekso, skaitytojo smalsumas niekaip yra nepatenkinamas.

Knygoje pasakojimo laiku nelabai kas vyksta, labiau Arvido prisiminimai dėlioja šiandienos paveikslą – kodėl jo nebelanko dukros ir kodėl jis į jų pasakymą, kad nebesilankys, taip niekaip išoriškai nesureaguoja, tarytum jam būtų vis vien, nors iš tikro širdis dūžta į šipulius. “Likimo broliuose” labai surezonuoja, kaip per tas savotiškai apatiškas būsenas autorius parodo, kaip šeimoje fiziškai gyvenantis vyras, dvasiškai gyvena ne su šeima, bet tarsi šalia jos, kaip jaučia su laiku besikeičiančius savo ir žmonos interesus, neišvengiamai vedančius prie išsiskyrimo, nes, na, niekaip nebūsi mielas per prievartą, nesimėgausi nemėgstama muzika ir žmonėmis, su kuriais neturi nieko bendro.

Vienas keistas dalykas, kuris nebūtų keistas, jei veiksmas vyktų Vilniuje – Pettersonas labai smulkmeniškai aprašinėja, kokiomis gatvėmis vaikšto ir važinėja Arvidas. Beveik norėjos atsirašyt žemėlapį ir sekiot iš paskos. Manau patiks pažįstantiems Oslą, bet nepažįstant biškį užkniso. Nors žemėlapį vis dėlto atsidariau – pažiūrėjau, kur yra sala, į kurią Arvidas važiavo su žmona ir kur yra jo vaikystės rajonas.

Tai klausit, patiko pagaliau, ar ne. Patiko, ir kuo daugiau galvoju, tuo labiau. Tad jei skaitysit, skaitykit lėtai, nes gausit galimybę pabūti kito žmogaus galvoje arba batuose, kaip pasakytų anglai.