Ši knyga toks nuolatinis balansavimas ant ribos – tarp to kas normalu ir nenormalu, to kas įprasta, bet neteisinga ir neįprasta, bet teisinga, tarp to kas etiška ir neetiška – toks dilemų minų laukas, kuris jau irgi pats ant pačios pačios ribos, nors ką žinau, gi sako, kad gyvenime nutinka taip, kad patys didžiausi fantazuotojai nesufantazuotų. Tai sakykim taip, kad kai kurios vietos gal kiek perlenktos, gal ir gerokai vietomis. O istorija tokia – vienai mergaitei teko labai netikusi šeima gimti. Ji buvo tąsoma po įvairiausius namus, nes tėvai tai kalėjime, tai dar velnias žino kur. Prikalbėję vaikui nesąmonių, sužaloję dvasiškai, pavertę asocialiu vaiku. Viena močiutė kažkiek vaiką atpumpavo, bet ir ta pasimirė. Ir toj padvisusioj aplinkoj atsiranda žmogus, jaunas vyras, kuris mergaite pradeda rūpintis. Kiek per suaugęs būti draugu, kiek per jaunas būti jos tėvu. Toks skirtumas, į kurie nelabai kreipiama dėmesio, kai mergaitė dar vaikas, bet kuris pasidaro toks slidus, kai mergaitė paauglė. Tai va tokiais ir vaikšto peilio ašmenimis, o pasaulis, žinoma, prisideda visais įmanomais, excuse my french, š…dais. Klausymui tiko, nežinau, kaip tokia knyga skaitytųsi, gal ne taip gerai, kas žino. Bet šiaip minčių sukėlė, nuolatos galvojau, kaip reaguočiau ten visų sveiko proto žmonių vietoje, kur iki sveiko proto toloka. Na, tai tikriausiai rekomenduoju mėgstantiems dilemas.