“Gyvenimo lai(š)kų” gražią knygą perskaityt gavos taip įdomiai. Visų pirma vis atrodydavo, kad į kadrus papuolus mano močiutė, o antra, visi laiškai labai priminė mano senelio brolio laiškus iš Amerikos. Taip pat rašyti mašinėle, su prikabintomis varnelėmis ir nosinėmis raidėmis, ir frazėmis apie greitai lekiantį laiką – Kalėdos, Velykos, vėl Kalėdos. Į tarpus visi gyvena gerai, skundžias ar nesiskundža sveikata, visi daug dirba, vaikai auga. O kiek daug įspūdingo gyvenimo nutiko tarp tų laiškų ir liko neaprašyta, nes kai taip reti laiškai, taip jau nutinka, kad ne vieta ir ne laikas į detales veltis.
O čia dar toks neįprastas gyvenimas filmininkų – ir jų keistų veiklų. Bandau įsivaizduoti, kaip Mekų mama kaimynų paklausta bando paaiškint, ką Amerikoj dirba jos sūnūs. Kiną kuria? Tikriausiai skambėjo panašiai, kaip dabar kad sako, kad kažką su kompiuteriu dirba kažkieno vaikas, bet niekas nesupranta, ką tiksliai. Ką ten filmų laimėjimai tarptautiniuose festivaliuose reikškia tarybinio kolūkio gyventojui, kurio žvilgsnis pagal planą nukreiptas tik į šviesų rytojų. Taip smalsu, ką Mekams rašė giminės, kuriems taip nuoširdžiai kiekvieno laiško pabaigoje linkėjimus siunčia broliai.
O močiutėlė, mama. Bandau įsivaizduoti ją skaitančią tuos retus laiškus – mama, gyvenam gerai, Niujorke vėl karšta, žiemą sniegas trumpai teužsistovi, ne taip kaip Lietuvoj. Mama, vedžiau, mama, Adolfui gimė sūnus. Neskaičiavau tiksliai, bet dvidešimt metų, dvidešimt laiškų, o kiek nepasiekusių adresato? Ir mama, laiminga, kad vaikai gyvi ir sveiki, nes nežinia, kas galėjo nutikti.
Tarp eilučių priskaičiau laiškus. O laikai ir kaimas, apie kurį girdėję visi filmininkai, jau prarasti.
