Agata

Toks gražus šios knygos viršelis – niekaip negaliu atsižiūrėti! Toks kažkoks šviesus ir skaidrus ir labai tinka šiai knygai, nors ji nei apie paukštelius, nei apie gėlytes. Ši nedidukė knygelė – toks, sakyčiau, priminimas, kad kartais į viską žiūrim per sudėtingai, užsidarome per aukštam bokšte ir žaidžiam vienatvę, o tas pasaulis visai nesiteikia mūsų išklausyti. Nors kartais tereikia pasibelst į kaimyno duris arba parašyti žinutę mesendžery.

Iki pensijos dienas skaičiuojantis psichiatras, užsisūpavęs savo niekada nesikeičiančioje kasdienybėje suvokia, kad kai nebeturės darbo – nebeturės nieko. Nebent savo vis labiau vargstantį seną kūną ir vienatvę bute. O svarbiausia, kad paaiškėja, kad beklausydamas pacientų, jis visiškai nebegirdi savęs, kur ten negirdi, net pamiršo pakalbinti.

Na, o jei skaitysite, tai susipažinsite ir su Agata.

_____________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Visos dingusios

Kažkaip man jau reikėjo poilsinio skaitalo, tai kas praeinant arčiausiai buvo po ranka, tą ir ėmiau. Na, ir dar su tikslu apmažint neskaitytas seniai laukiančias eilėj. Tai kaip rinkausi nesidomėdama nei vertinimais, nei kitų skaitytojų įspūdžiais, taip ir susiskaitė poilisiniais savaitgalio prisėdimais. Bet nebuvo taip, kad norėtųsi per naktį skaityti, kad sužinot, kaip baigės – vis tik skandinaviški gal vis dėlto man labiau prie širdies nei amerikietiški.

Labiausiai knygoje patiko tai, kaip pateikta laiko juosta: sakykim, užbėgam veiksmui dvi savaites į priekį ir tada sekam atgal – vis vakar, o tada vėl vakar ir vėl vakar, kažkaip neprisimenu, kad su panašiu žaidimu laiku būčiau susidūrus, tai buvo smagu stebėt, kaip autorė savo žaidime varijuoja ir reguliuoja įtampą. O neįtikino gal, kaip nebuvo savo laiku išnarpliotas pirmasis nusikaltimas (pirma dingusi mergina). Kažkaip toks jausmas, kad labai jau per gudrūs buvo paprasto miestelio gyventojai. Na, bet per daug nesikabinėjau, nes kažkaip nebuvo kažkokių užknisančių nesamonių.

O siužetas – Nika grįžta gimtajan miestelin pardavimui paruošti slaugos namuose gyvenančio tėvo namo. Iš gimtinės ji pabėgo prieš dešimt metų, po to, kai dingo jos geriausia draugė, o jos dingimas taip ir nebuvo išaiškintas. Ir štai jai beviešint vėl dingsta mergina. Koks netikęs sutapimas! Gal ir Nikai gresia pavojus? Kas šmirinėja naktim aplink namą? Ūūūūū!

Poilsiniam nepretenzingam skaitymui.

Ne tik geri, ne tik blogi

Ooo, kiek visokių drumzlių man galvoje iškėlė ši knyga, vajei. Pagrindinėje mokykloje esu prisikentėjusi nuo vyresnėse klasėse besimokiusių bernų terorizavimo. Ne kas buvo, tikriausiai porą metų petraukas praleisdavau tulike. Žiauru, kad tai būdavo bene vienintelė “saugi” mokyklos vieta. Biblioteka buvo kitam mokyklos gale – nueiti nesutikus terorizuotojų ir paskui spėt grįžt į pamoką – be šansų. Ir nebuvo dar jokių patyčių prevencijos, visiškai netikėjau, kad kažkas man galėtų padėti – jei nelįs mokykloje, patykos už mokyklos.

Kai pagalvoju, kaip niekas nieko “nematydavo”, niekas neišsižiodavo – tos nuleistos galvos ir nusukti žvilgniai. Buvom visiški bailiai. Visi džiaugėsi, kad ne jis/ji auka, o ir niekas nemokė nebijoti, nežinojome, kaip su tuo kovoti, pasiguodimas kokiai auklėtojai prilygo gauti skundiko etiketę geriausiu atveju. Ir aš buvau visiška bailė, nes kai mano kankintojai pasirinko kitą auką klasėje, aš buvau tiesiog laiminga, kad nebe aš. Tokie būtent it buvom – ne tik geri, ne tik blogi.

Tikriausiai jau aišku, kad pagrindinė knygos tema yra patyčios. Įtarimas blogiausio, ką galėjo pa(si)daryti mokyklos vienišius atkentėjęs visą sąrašą populiariausių mokyklos mokinių “prikolų”, suartina mokyklos populiariuosius su Herieta, tokia pat vieniše, metų metus akimis sekiojusi populiariuosius ir staiga gavusios progą užglaistyti jų nerimą ir kaltės jausmą – neva, ji pažinojus pradingusį paauglį ir gali padėti jį surasti. Bet juk svarbiausia tiesiog būt šalia populiariųjų, būt viena jų.

Tokia tad istorija susidėlioja perskaičius gan painią knygą. Kodėl sakau painią? Na, man daugelyje vietų nebuvo aišku, kas vyksta, kas kalba, kas galvoja – tokia painiava Herietos galvoje, blurry vietos, kur skaitant atsiranda jausmas, kad kažką praleidai, netyčia pravertei puslapį ar ką. Šitas jausmas kiek išvargino, norėjos, kad kažkaip toj minčių tėkmėj bent pastraipos būtų atskirtos, ar kažkaip kitaip palengvintas skaitymas. Gal norėta išlaikyti paslaptį ir intrigą, bet man gavos per daug neaišku, per daug tik užuominų. Tad reiks kantraus skaitytojo ir vyresnio, nei pradžioj įsivaizdavau, gal, sakyčiau, labiau link gimnazisto jau. Na, bet drumzlių gerai sukėlė galvoj. Reikia kelt tas drumzles ir filtruot, kad kuo mažiau būtų apskritai.

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Naujokas

Mano vaikai kreizėja nuo mangų, tos persiskaito kosminiais greičiais, nesvarbu, kiek benupirktum, tad bandau ieškoti visokių įmanomų alternatyvų. Kai atėjo leidyklos “Alma Littera” naujiena, parodžiau vyresniajai, tai suraukė nosį: “Čia ne manga”. Dar bandysiu sūnui įsiūlyti.

Skaitydama nuolatos galvojau, ar leidykla teisingai pasirinko knygą mūsų rinkai. Taip, tema labai aktuali – naujokas mokykloje, bet kontekstas labai amerikietiškas, kur net suaugėlis tiksliai nebūtinai žinai, apie ką kalbama (pvz. rasistinės patyčios ir juokeliai, finansines pagalbos schemos gabiems vaikams). Komikse viskas patiekiama kaip savaime suprantami dalykai, bet mums jie nelabai savaime suprantami ir net nelabai įsivaizduoju, kaip komikse reiktų dėt paaiškinamąsias išnašas (o kodėl ne?). Užtat jau girdžiu sūnaus komentarą, kad kalba “nesąmones” arba kad “neįdomu” – su kantrybe ten būna reikalų.

Pirmojoje komikso dalyje tikrai sunkiai sekės įsivažiuoti, bet nuo kokio knygos vidurio tai skaitėsi smagiai, labiau buvo koncentruojamasi į bendras (globaliu mastu 🙂 ) mokyklines problemas, tad tikriausiai didžiausias iššūkis jauniesiems skaitytojams bus kantriai iki ten dasibrauti. Gal nėra tobuliausia knyga pradėt draugystę su komiksais, bet gal čia tik man taip atrodo, reiktų žiūrėt, kaip vaikams sekasi jį skaityt.

P.S. Manau, kad komiksus reiktų leisti minkštais viršeliais. Biškį beryšio komiksas kietais.

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”