Lilė ir Liusė

Labiausiai man ši knygutė patinka todėl, kad šeima knygos heroję kalytę Liucę ne nusiperka, o priglaudžia. Šiuo karantininiu metu, kai, atrodo, visi aplinkui apsirūpino naujais gyvūnais (labai tikiuosi, kad vėliau ši banga, nenusiris į gyvūnų prieglaudas), knygutė apie suaugusio gyvūno priglaudimą atrodo tikrai pačiu laiku.

Lilės ir Liusės draugystė išgelbėja kaimą ir užsitarnauja meilę ir pagarbą, o didžiausias džiaugsmas, kai Lilės šeima oficialiai tampa Liusės šeimininkais.

Patiko knygutės iliustracijos, nors mano mažoji buvo sunerimusi dėl “storos” suknelės apačios.

——————————

Už knygą dėkoju leidyklai Dvi tylos

Transcendent Kingdom

Yaa Gyasi “Auksinės šaknys” man labai patiko. Aišku, su patikusiais debiutais paskui viltingai lauki kitos knygos. “Transcendent Kingdom” patiko, klausyt baigiau prieš keletą dienų, jau ir naują audio įpusėjau, o ką parašyti apie šitą knygą taip ir nesugalvoju. Taip, ji apie mamos – dukros, sesers – brolio, šeimos santykius, taip ji apie tai, ką išgyvena šeima, kurioje gyvena priklausomybių turintis žmogus, taip, ji apie imigrantus ir visus reikalus, su kuriais jiems tenka susidurti, ir t.t. Bet kažkaip suma summarum ir nebuvo kažko, kas padarytų knygą įsimenančia, tokia, apie kurią kiltų didžiulis noras pasidalinti ir visiems šaukti skaitykit, skaitykit, skaitykit.

Paprastai tokiais atvejais, pradedu skaitynėti recenzijas ir tikrintis, ko knygoje nepajaučiau ar nesupratau. Ir nieko. Net perskaičius The New York Times recenziją, kurios autorius ar autorė sako, kad jam ši knyga patiko labiau, nelabai supratau, kodėl. Nu, nes man labiau nepatiko. Tokia normali knyga. Labai tinka klausymui, jei nesugalvojat, ką klausyt ir reikia kažko nesudėtingo.

Tikėkimės geriausio

“Tikėkimės geriausio” – tai vienos jaunos moters gyvenimo kelionė, netekus gyvenimo partnerio. Karolina lieka viena su aštuonių mėnesių kūdikiu. Šioje nelaimėje didžiausia laimė, kad Karolina turi didžiulę šeimos ir draugų palaikymo komandą, kuri padeda jai viskuo, kas įmanoma padaryti kitų rankomis ir galvomis. Nereali ta palaikymo komanda buvo – negalėjau atsižavėti. Deja, visko, kas verda viduje – skausmo, savigraužos, nevilties niekam neperduosi ir nepasidalinsi. Ir nepagreitinsi kapanojimosi iš gedulo liūno. Gal dėl to, kad nėra to “pagreitinimo”, knyga vietomis užsitęsia, bet gal žmogui, išgyvenančiam tą patį, ką Karolina, tas užtęsimas yra savotiška paguoda, kelio ženklas, leidžiantis suprasti, kuriame kelionės etape yra gedintis žmogus.

Knygos pabaigoje sutinkame Karoliną po beveik dviejų metų po nektekties. Kai visi daugmaž grįžę į savo gyvenimus ir to paties tikisi iš gedinčiojo. Tiesiog judėti pirmyn. O jei nesijuda? Kaip netapt žmogumi, kurio vengiama? Moteris pradeda megzti naujus santykius, į kuriuos puola visa galva, ji išsiilgusi artumo ir bendrystės. Dar vienas gyvenimo etapas, apie kurį pasakodama autorė atvers savo širdį skaitytojams. Jų vertinimui Karolina atvirai pateisk savo sunkius pasirinkimus, kurie privers dar kartą apmąstyti moralines dilemas ir pritarti, ar nepritarti autorės pasirinkimams. Stipri pabaiga – man buvo įdomiausia knygos dalis.

________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Uraganų sezonas

Nesitikėkit švelnumo nė gramo šitoj knygoj – net viršelis kaip švitrinis popierius. Grubus toks. Fernandos Melchor žodžiai apie savo knygas, kurios kalba apie tai, “ką reiškia būti labai jaunam ir labai piktam subyrėjusioje šeimoje, gyventi šalyje, kurioje tau nėra jokios ateities, gyventi pasaulyje, kuris skęsta” – sudeda visus taškus ant i – pasaulis, į kurį pakviestas skaitytojas yra niūrus, beviltiškas ir žiaurus. Tai yra kovos už būvį ringas. Ir nėra čia jokių stebuklingai iš dangaus krentančių lengvinančių aplinkybių (netikėtai mirusių turtingų giminaičių) ar graudenančių aplinkinių gerumo momentėlių, kuriuos surasite Jeanine Cummins “Amerikos purve”. Jei jau esi ten, kur esi, greičiausiai gimei nepilnametei motinai, pražuvėliui tėvui ir neduok dieve, esi mergaitė – tada, greičiausiai, kažkieno tarnaitė, geidulių tenkintoja, kekšė. Ir gyvenimo pasirinkimams skaičiuoti vienos rankos pirštų – perdaug.

Tai yra pasaulis, iš kurio, jei tik gali ir žinai, į kurią pusę bėgti – bėgi. Nes tik pagyvenus Melchor pasaulyje, legendinis šiaurėn keliaujantis traukinys Bestija (“The Beast”) tampa vilties traukiniu, o rizikinga kelionė per dykumą – kelione į rojų (šiapus arba anapus – kaip pasiseks).

Kai skaičiau knygą, vis galvojau, kuo visi čia taip žavisi, nes matau tik tai, kuo galima baisėtis. Bet perskaičius, kaip ir dauguma – likau apžavėta autorės sugebėjimu papasakoti istoriją: pilti ilgus sakinius skaitytojui gerklėn, kad net, atrodo, paspringsi, pasakoti vienu ilgu nesibaigiančiu sakiniu, kai skaitytojui tenka knygą nakčiai atidėti vidury minties, meistriškai į vietas surikiuoti pradžios chaosą ir nesusigundyti apdovanoti skaitytoją melagingais pažadais. “Uraganų sezonas” man kažkodėl susišaukė su Gabriel Garcia Marquez pasauliu, iš kurio visiškai išvogta magija.

Šeštadienis

Po šios knygos man tikriausiai pradės rodytis, kad Ian McEwan gali rašyti apie bet ką ir man patiks (nors gal ir ne, “Amsterdamas” nepatiko, bet tikriausiai dar buvau malalietka, reikės iš naujo perskaityti). Skaitydama galvojau, kaip man patinka lėtai būti su knygos herojumi, slapinėti jam iš paskos ar plūduriuoti jo minčių sraute. Ir kaip talentingai viskas sudėliota ir surašyta, kad nenuobodu, neužknisa ir net pabaigus knygą tam sraute dar pagyveni.

Šioje knygoje rašytojas pasakoja apie vieną neurochirurgo gyvenimo parą – šeštadienį nuo aušros iki aušros. Per tą parą pergalvoja daugybę dalykų – nuo savo šeimyninio gyvenimo iki pacientų istorijų, nuo pamąstymų apie senstantį jo paties kūną iki jau pasenusios, jo nebepažįstančios motinos. Ir nors knygos herojus kažkaip netipiškai laimingas – jis aistringai myli savo žmoną, džiaugiasi ir didžiuojasi savo vaikais ir mėgsta savo darbą, fone visą laiką tvyro didelė įtampa – vos prieš kelis metus įvykusi rugsėjo 11-oji, Londone vyksta daugiamilijoninės demonstracijos prieš karą Irake. Ir į planuojamą ramią savaitgalio dieną ta aplink tvyranti grėsmė įsispraudžia net kelis kartus. Taip įsispraudžia, kad užgniaužia kvapą ir kerta per kelius – tiek mūsų herojui, tiek ir skaitytojui.

Knygos pabaiga kiek netikėta, ir sustabdo skaitytoją pagalvojimui apie kerštą, atleidimą, gyvenimo vertę ir kainą. Gavos tokia pamąstymo knyga su trilerio (ir dar medicininias) intarpais, kurie vienu momentu jau galvojau išvirs į siaubingąjį filmą “Smagūs žaidimėliai” (nenoriu net prisimint, kaip baisu). Eisiu ieškot to “Amsterdamo”, tikiuos niekam neatidaviau.

Geležinė Stalino pirštinė

Skaičiau, skaičiau ir pamečiau kantrybę. Iš tikro tai baigiau skyrių ir supratau, kad skaityt nebenoriu. Savotiškai pavargau nuo faktų faktelių, o dar laukė du trečdaliai knygos. Padėjau pailsėt, bet labiau padulkėt, ką darysi. Įdomiausia, kad šiaip tas pirmas trečdalis, kad ir biškį prisiverčiant skaitytas, išsijojus neįdomybes ir nelabai gal reikalingus kalnus detalių, buvo net labai įdomus. Bet sakau, kažkaip, nu, ar tikrai ten viską reikia sudėt į knygą, ką surinkai apie personažą? Kaip K.Sabaliauskaitė interviu sakė, kad kartais tenka su labai įdomiais faktais ir personažais su šidgėla atsisveikint, nes jų istorijos niekaip nestiprina ir neparemia pagrindinės istorijos linijos, taip va skaitant Stalino pirštinę, deja, neatrodo, kad taip būtų padaryta (dreba dabar neekspertinė rankelė taipindama).

Šio autoriaus daugiau nieko neskaičius, bet būtinai ieškosiu kitų knygų, užkabino ironiškas stilius. O čia buvo mano bandymas perskaityt pretendentes į geriausią 2020 m. knyga, tai va, kol kas toks pusiau sėkmingas (mano favoritė – Akvilės Kavaliauskaitės “Kūnai”, na, bet reikia dar Undinės Radzevičiūtės perskaityt). Linkiu visiems būsimiems skaitytojams kantrybės.

____________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Breasts and Eggs

Paklausyti šios knygos užsiinfluencinau nuo kitų knygų skaitytojų. Kaip įdomiai man skaitosi tos japonų knygos. Kažką turi tokio bendro, tos kažkokios japoniškos nuotaikos, specifinės vienatvės, man net spengia ausyse ta vienatvė, kaip aš ją įsivaizduoju tarp dangoraižių, ar traukinių stotyse, pačiuose traukiniuose – nesumaišoma.

Tai ši knyga irgi trykšta ta vienatve. Vienatve žmonių, kurie kaip ir porose, ne vieni, bet niekaip neišsipildo dėl nevaisingumo (čia man labiausiai surezonavusi tema, kuri susijus su pavadinimo “Eggs” dalim, “Breasts” dalis biškį crazy tokia buvo, paliksiu ją šį kartą ramybėj). Tada sugalvoja pasinaudoti donorais moteriškų ar vyriškų lytinių ląstelių ir ta tėvų vienatvė persismelkia į jų sukurtų vaikų vienatvę, sužinojus ir supratus, kad tavo tėvai (ar pusė tėvų) iš tikro ne tavo biologiniai. Tokia kosminė vienatvė, kai staiga netenki savo praeities, kai tavo močiutė tampa nebe tavo močiute, kai ji net nebesivargina vaidint ir staiga tampa svetimu žmogumi, kai pašlijus poros, taip troškusios kūdikio santykiams, tas taip išlauktas kūdikis tampa kažkokiu svetimkūniu, pasmerktų amžinoms spermotoziodo savininko paieškoms.

Ir visame šitame malasi tokia savo pasaulyje gyvenanti moteris, kuri svarsto, kaip jai neturinčiai partnerio ir negalinčiai pakęsti sekso, šiam pasauly nelikti vienai. Ir tas biologinis laikrodis, aišku, taip garsiai tiksi ir šiaip visokių reikalų ten emocinių. Ir kaip ji svarsto sukurti būtent tokį kūdikį, kurio jai labai reikia, bet kuris, didelė tikimybė, bus pasmerktas tai iš donoro spermos atsiradusio vaiko bešaknystei ir vienatvei. Ar vieno žmogaus didelis noras įgalina jį sukurti kitą žmogų? Sočiai medžiagos pamątymui.

______________________

Už rekomendacijas dėkoju normalioms knygų skaitytojoms.

Ledo rūmas

Labai gražus viršelis ir labai gražus tekstas, tik man kažkaip labai jautriai nesurezonavo, kaip kad, pavyzdžiui, Elžbietai, knygas skaitančiai ant @juoda_lentyna. Paskaičius jos įžvalgas, iš viso tenoriu patylėti ir pasigrožėti jausmais, kuriuos knyga sukėlė, bet tuo pačiu pasijausti biški akmeniu, biškį kelmu, o gal ledo gabalu, nes viskas man buvo gražu, bet tekstas neatsirakino ir kažko man pritrūko. Lyg kokio išrišimo…

O trumputėje knygoje – šaltis, kai net trobos girgžda, kai viskas, kas turi vandens, sustoja, sušąla, net krioklys sustingsta į ledo rūmą (jei norit paganyt akis ne tik į viršelį, pagooglinkit frozen waterfall – neįtikėtini vaizdai). Tokią šaltą žiemą susitinka dvi mergaitės ir akimirksniu pajunta bendrystę, svajoja apie draugystę, kuri jų laukia ateityje, bet, deja, ne be šalčio įsikišimo, ta ateitis neįvyksta. Neįvyksta matomame pasaulyje, bet gal įvyksta tam, kur vidujai?

Linkiu paskaityti, paeksperimentuoti su savim, pasmalsauti, kaip knygą perskaitysit, kaip jums atsiskleis šis gražus tekstas. O už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Franės Langton išpažintis

XIX amažiaus pradžia Jamaikoje ir Londone. Plantacijos, iš kurių į Londoną keliauja cukrus, kraunantis turtus plantacijų savininkams, ir juodaodžiai ar mulatai, kurie atkeliauja kartu su buvusiais savininkais, Londone pavirstančiais šeimininkais, nes Europoje vergijos nėra. Formaliai nėra, bet realybėje atgabentas buvęs vergas nebūtinai suvokia pasikeitųsi savo statusą, o ir kas iš statuso, kai nėra nei kur eit, nei iš ko valgyti. Formaliai laisvas – realiai geriausiu atveju prilygintas primatui.

Na, o būti juodaode ir dar moterim, kai ir baltosios moterys gyvena pusiau vergovės sąlygomis, visiškai priklausomos nuo šeimos ar vyro – situacija nepavydėtina. Ypač, kai esi išlavinta eksperimentiniais tikslais – taip, kaip Franė. Išsilavinimas, suteikęs suvokimą, bet tuo suvokimu labiausiai ir žeidžiantis, ir skaudinantis. Kai žinai, kad neteisinga, bet taip pat žinai, kad niekas nepasikeis. Kraupu būtų savu laiku žinoti, kad nepasikeis dešimtmečius, vos ne šimtmečius.

Knyga ir buvo įdomiausia dėl istorinio rakurso, tuo, kad prabyla mulatės balsu, tai patiktų visoms/iems besidomintiems panašiomis temomis. Susiskaitė gerai, bet iki labai geros knygos man kažko pritūko, sunku net pasakyti ko – gal atmosferiškumo, nelabai man pavyko susukt knygos filmą galvoj, kažkaip vietom pritrūko Franės elgesio įtikinamumo, atrodo, kad būdama protinga ir gerai situaciją suvokianti moteris, turėjo elgtis labiau apgalvotai, labai jau ji man pasirodė aistrų nunešta, negalvojanti apie rytdieną, na, bet gal čia aš tokia neaistringa.

Beje, viršelis tiesiog puikus, o už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Apeirogon

Nelengvas buvo skaitymas, bet labai vertas. Skaityti teko su telefonu rankoje nuolat verčiant žodžius, nes norėjau išgyventi tekstą nespėliojant, koks ten maždaug žodis, o autorius tikrai pasistengė žodžių parankiot. Taip pat ir googlintant, nes knygoje tiek visokių nuorodų, kontekstų, meno kūrinių, paveldo vertybių, keistenybių (pvz., medžioklės sakalų šalmelių-kepurėlių), kad tenka pagooglint, kad spėtum su autoriaus vaizduote.

Du tėvai – palestinietis ir izrealietis – abu netekę savo dukterų (true story). Rami dukra žuvo susisprogdinus savižudžiams, Bassam’o dukra – nuo Izrealio kario paleistos kulkos. Abu galėję stoti į nesibaigiančio keršto estafetę, abu supratę, kad gedulas ir netekties skausmas neturi tautybės. “The victims of victims.” Istorijos klaidų, kažkieno blogų sprendimų, nesusipratimų, politikos, religijos ir kieno tik norit aukos, žmonės, įmesti gyventi ten ir dabar, be pasitinkimo nebūti kažkieno pusėje.

Tokios knygos ilgai, galima sakyti – niekada – neišeina iš galvos. Ir man liūdna galvojant apie tą nesibaigiantį Izraelio – Palestinos konfliktą, ir neįsivaizduoju, kokia turi būti abipusė lyderystė, kad net kažką sutarus abiem pusėms, nekaišiotų kojų senos nuoskaudos, nebūtų draskomi šašai, pro visus įmanomus plyšius nelįstų interesai ir užnugariai.

Labai rekomenduoju paskaityti, kai tik sulauksime (greitai) lietuviško leidimo.

Unaccustomed Earth

10 balų. Esu absoliuti Jhumpa Lahiri fanė, o ypač, net pačiai keista sakyti – jos apsakymų (short stories), su kuriais paprastai man sunku užmegzti gerą santykį – na, vos tik įsijauti, o jau baigias. Jos Interpreter of Maladies buvo viena geriausių 2018 metais skaitytų knygų, The Namesake – viena geriausių 2014-ais (lietuviškai Bendravardis ir dabar patogupirkti.lt kainuoja juokingus 2,99), The Lowlands gal mažiausiai patiko, bet gal netinkamu laiku klausiau.

Labiausiai mane žavi jos apsakymų subtilumas. Nieko ten per labiausiai nevyksta pačio veiksmo, jis kažkoks tarytum užkulisinis, jausmai apskritai tokie, kur nelabai dera apie juos kalbėti – vedybos iš anksto suorganizuotos, vaikai privalomai inžinieriai ir medikai, temos vėlgi indų emigrantų, migruojančių Londonas, JAV, Indiją bei iš paskos besitampančių savo vaikus. Šį kartą net keliuose apsakymuose dalyvauja mirusios arba mirštančios motinos ir kaip tas netektis išgyvena jų vyrai ir vaikai, kaip vienas greitai peršoka į naują gyvenimą, užsako sau naują žmoną, o kitas nedrįsta dukrai pasipasakoti, kad sutiko gyvenimo pakeleivę, su kuria jam gera. Apie slaptas meiles su perspektyva ir be perspektyvos, apie tai kaip praradimas tampa atradimu ir dovana ir t.t.

Ir šiaip, man atrodo, aš galėčiau juos skaityti be galo (panašiai kaip Elizabeth Strout Olive), galėtų nesibaigianti audio knyga bus. Vos ne norisi vėl iš naujo knygą pradėt klausyt. Labai rekomenduoju, eisiu ieškoti, ką dar jos galima paskaityt.

Neišvengiamas blogis

Puiki savaitgalio ir smegenų poilsio knyga – gera intriga, Indijos egzotika, britiškas humoras, geras vertimas ir nė akimirkos nuobodulio ar tuščių išvedžiojimų – žodžiu, pasirinkimas buvo geras. Šį kartą autorius skaitytoją nukelia į mažytę Sambalpuro kunigaikštystę, kurios sosto įpėdinis nužudomas Semui Vindesui po nosim. Kunigaikštystė dievų palaiminta būti turtinga deimantų, tad būkite pasiruošę neįtiktinai prabangai ir spindesiui. Na, o kur turtai, ten ir įvairiausi interesai. Bet vis dėlto, kam labiausiai rūpėjo patraukti princą iš kelio, nors gal tai tiesiog buvo religijos fanatikų darbas? Semo laukia sunkus, dažnai aklavietėje atsiduriantis tyrimas, o kur dar kančios dėl simpatijos, kuriai labai sunku nusisukt nuo deimantų spindesio, ar abstinecijos keliamos fizinės kančios! Daugybė mažiau ar daugiau suinteresuotų asmenų, tyrimą stabdantys kalbiniai barjerai, musoninės liūtys ir lietaus paplauti traukinio bėgiai, tigrų ir žmonių medžioklė – nors tyrimas tęsiasi vos šešias dienas, per jas nutinka tiek reikalų, kad tik spėk versti puslapius. Rekomenduočiau pertraukas daryti ramesnėse knygos vietose, nes kitaip gresia skaityti per naktį. ______________________________ Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida

Mano sūnus jau sako, kad pastaruoju metu daug knygų apie našlaičius, sako, kad jau gali maždaug papasakoti, koks bus siužetas. Galbūt jis ir teisus, visai neseniai skaitėm apie smarkuolę Gilę, Albis Braitas neturi mamos, na, o Enė irgi keliauja per šeimas ir institucijas. Autoriai mėgsta paaštrinti situacijas su vaikais, kurie netekę vieno ar kito gimdytojo, tikriausiai tokiam vienišo vaiko kontekste geriausia atskleisti, ką reiškia ir kiek gali meilė ir draugystė.

Enė netikėtai turi palikti gerų globėjų šeimą ir patenka į internatą kalnuose. Visas jos gyvenimas ir mintys sukasi apie tai, kaip internate esamuoju laiku išgyventi, o vėliau pabėgti ir nusigauti pas savo įbrolį, globėjų sūnų Nojų. Na, bet prieš tai reikia viską gerai apgalvoti ir pasiruošti.

Man labai patiko knygos kalba, neperspausta ir natūraliai paaugliška – taip kaip maždaug kalba paaugliaia ir vaikai. Kai kur tekstas užbrūkšniuotas ar kitaip paslėptas – ten slepias visokie šikniai ir kitokie riebesni žodeliai – skaitytojas pats gali apsispręsti, kokie. Patiko ir draugystės tema. Gal kiek užkliuvo kai kurie suaugusiųjų personažai, norėjos platesnio jų elgesio konteksto, be to, kai kurie knygos posūkiai pasirodė nelabai realistiški (laipionimai pastoliais), bet čia jau galima mane kaltint senove ir šiaip bailumu, būna gi ir stiprių, ir drąsių žmonių.

Taigi, summa summarum, mano karantininiam namų ūky knyga patiko abiem ją skaičiusiems, tikiuos, patiks ir jums. Beje, pamiršau paminėti, kad knyga iliustruota!

________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”