Po taip sužavėjusios Olive Kitterige, puoliau prie kitų Elizabeth Strout knygų – juk sakiau, kad Olive galėčiau klausyti iki begalybės. Per daug nesidomėjusi, pasirinkau Amy and Isabelle, tik paskui pamačiau, kad tai yra debiutinė autorės knyga. Iš tikro, jaučiasi, kad autorė ten dar tik galanda savo plunksmą – apie knygos vidurį jau buvau begalvojanti, kad jau užteks, nelabai man patinka, nelabai kas vyksta, o ir kas vyksta – ne tai, kad neįdomu, gal labiau ištęsta, per daug nuspėjama.
Pati istorija yra apie mamą ir paauglę dukrą. Mama – be vyro, dukra – be tėvo su visomis iš to išplaukiančiomis, sakyčiau, vadovėlinėmis pasekmėmis. Na, tikrai tikėjausi daugiau niuansų, taiklių Strout nutylėjimų ir gyvenimo tarp eilučių. Na, bet debiutas, geras, bet ne išskirtinis. O kur ten Alice Munro įžvelgė ‘humour’, man lieka paslaptis. Teks Olive klausyti iš naujo.
knyguziurkes.com 