Month: March 2020

Mano miego ir poilsio metai

~ kzL ~ 2 Comments

img_0096

Toks keistas jausmas – kai tik pradėjau skaityti šią knygą (beprasidedant antrajai karantino savaitei), pagalvojau, kad štai dabar gyvename tokiomis aplinkybėmis, kai ši knyga tampa visai nebeaktuali, na, maždaug, kaip žinot, “senais laikais netekėjusios nėščios moterys patekdavo į visuomenės užribį ir joms belikdavo nusižudyti” – taip turime dabartiniais laikais aiškinti savo vaikams, kodėl nusiskandino mergina “Paskenduolėje”. Taip ir apie šią knygą galima sakyt – buvo laikai, kai visuomenė taip susvetimėjo ir individai neturėjo kur su savim pasidėti, kad į galvą šaudavo pačios keisčiausios idėjos, kaip kad, pavyzdžiui, užsidaryti ir izoliuotis nuo visuomenės. Tiesiog. Dabar visi sėdime izoliuoti ir, jei turėtume užtikrintus pragyvenimo šaltinius, galėtume ramiai sau svaigti, kad “pramiegosiu aš tą, koroną, o jūs čia kapstykitės”. Jei tik nereiktų kovoti dėl Barboros laiko.

Taip, pati idėja pramiegoti krizę – asmeninę ar pasaulinę – visai patraukli, bet man labiausiai kliūva, kad autorė “palengvina” pamiegojimą finansiniu stabilumu (panašiai, kaip “American Dirt” autorė savo herojų kelionę palengvina šlamančiais motinos kortelėje). Ar nebūtų įdomiau stebėti “pamiegojimą”, kai atsibudus nelauks pilnos sąskaitos pinigų, ar net praturtėjimas iš paveldėto namo pardavimo? O gal tada šiaip iš esmės pamiegoti nesinorėtų, nes tektų tai daryt gatvėje?

Taip knygų žiurkė realistė perskaitė šią knygą koronos viruso kontekste. Esu toli nuo tokio tipo žmonių, kaip kad toli nuo Stasio Šaltokos (daug babkių – mažai savęs iššipildymo) – šios knygos mėgėjams, manau, knyga būtų artimiausia – labai panaši man šios knygos atmosfera ir nuotaika.

Na, o jei be koronos? Skaičiau ir man visą laiką buvo gaila nemylėtos ir mylėt neišmokusios gražios merginos, konkurentės visoms ne tokiom gražioms, ir nuolatos užsiraunančios ant visokių nepavydėtinų freak’ų. Bet nesiplėsiu čia su psichologiniais aspektais. Nespoilinsiu, bet miego ir polisio metai baigiasi kartu su vienu labai gerai visiems žinomu pasaulį sukrėtusiu įvykiu. Savotiškai išspyrusių krūvas tokių pačių apsnūdelių iš svaigulio. Nes staiga pasaulis tampa kitoks, visi staiga grįžta į žemiausią, saugumo ir maisto, Maslow piramidės aukštą, per akimirką pamiršę per gero gyvenimo nuobodulį.

Amžinybės fjordo pranašai

~ kzL ~ 1 Comment

Amzinybes-fjordo-pranasai_large

Pirmiausia bravo keliauja knygos vertėjai Ievai Toleikytei ir dailininkui Taurui Stalnioniui – knygos tekstas, iliustracijos ir apipavidalinimas yra tiesiog wow.

Ilgai galinėjausi su šia knyga – su visokiais kitų knygų intarpais ir ruošimuosi egzaminui, kai visai nesakaičiau grožinių kūrinių – gavosi viso kokie du su puse mėnesio. Būdavo pavargstu nuo tiek daug teksto, būdavo prailgdavo ir norėdavos kažko kito, o paskui štai – per pirmą labai šaltą ir vėjuotą koronos karantino savaitgalį įkritau ir pabaigiau. Ir žinot, tas visiškai natūralistinis Grenlandijos pasaulis nebeatrodė toks tolimas – sėdim uždaryti namuose ir nepaisant skrydžių į kosmosą ir tobulėjančio artificial inteligence esame visiškai bejėgiai prieš gamtą. Taip pat bejėgiai, kaip XVIII amžiaus pabaigoje gyvenantys knygos herojai. Skaitai ir džiaugiesi, kad turi šildymą, elektrą ir maisto, kurio apsipirkimas savotiškai priartėja prie akmens amžiaus medžioklės – grįši sveikas namo, o gal jau ir nebe?

Labai rūstus šis romanas. Bet ir gyvenimo sąlygos Grenlandijoje nesuvokiamai rūsčios. Ir dar pagrindinis veikėjas toks negailestingai ciniškas, kad net skaitytojui stebint jo kančias jo negaila. Keistas toks jausmas skaityt ir visiškai nejaust empatijos veikėjui. Lyg žiūrėtum į jį vietinio inuito akimis, visiškai aiškiai suvokdama, kad tam baltam krikščioniui ir jo bandomam įpiršti gyvenimo būdui ir pasaulio suvokimui čia ne vieta.

Nepaisant įspūdingų aplinkos aprašymų ir plačios romano geografijos, pagrindinė kelionė vyksta veikėjo viduje. Nuo naiviai ryžtingų misionieriaus užmojų vietinius atversti į tikėjimą, bandymo užgniaužti savo gaivališką prigimtį, iki suvokimo, kad negali gyventi savo nuodėmes užpudravusioje visuomenėje Danijoje. Tad nenustebino Morteno Falko veržimasis grįžt į Grenlandiją. Labai priminė iš karštųjų pasaulio taškų grįžtančius šiuolaikinius karius, kurie paprastoje kasdienybėje neranda sau vietos, jiems trūksta adrenalino ir nuolatinio pavojaus, kovos už išgyvenimą.

Taip netikėtai taikliai autorius savo paties gyvenimo kelionę (perskaičius knygą ir interviu su autorium, išryškėja daug paralelių), o kartu ir skaitytoją, perkelia kelis amžius atgal. Pabandykite. Įveikus knygą (dėl apimties) apima nugalėtojos jausmas, o dėl herojaus gyvenimo – išsipildymo. Įspūdingas kūrinys.

American Dirt / Amerikos purvas

~ kzL ~ 2 Comments

Na, ką, perklausiau skandalingąją knygą. Yra du variantai kaip galima būtų apie ją parašyti. Be konteksto ir su kontekstu.

Be konteksto. Nors knyga kiek ilgesnė nei standartinė (standartinė būtų apie 10 valandų klausymo, šioji gal keturiolika), perklausiau greit, tikrai stengiausi ištaikyti kiekvieną klausymui palankų momentą. Veiksmas vyksta, įtampa didelė. Tačiau ši knyga buvo viena iš nedaugelio, gal net vienintelė, kurios neklausydavau prieš miegą – tiesiog nenorėdavau užbaigti dienos kokia nors baisia scena, o kartais net nenorėdavau žinot, kuo viskas baigsis, nes tos įtampos jau būdavo limitas, kiek noriu patirti (su įsibėgėjančiom coronos naujienom). Šiaip nesu bijotoja skaityti nepatogias knygas, bet šiuo atveju, labai aiškiai jauti, kad, nors skaitai grožinę knygą, realiai tai yra migrantų kasdienybė ir šiuo metu žmonės vienaip ar kitaip šią istoriją realiai išgyvena.

Pati istorija pasakoja apie motinos ir vaiko kelionę į Valstijas po to, kai kartelis susidoroja su visa jų šeima. Ši knyga labiausiai yra veiksmo knyga – kas bus toliau, kas bus toliau. Ar pavyks paimt pinigus, ar sutikti žmonės nuoširdūs, ar kartelio vadas jų ieško, ar pavyks užšokt ant traukinio, ar sąžiningi bus migracijos skyriaus darbuotojai, ar nesušals naktį, ar užteks vandens, ar ar ar…

Nors taip ir neaprašiau Valeria Luiselli “Lost Children Archive” (nes pavarčius knygą knygyne supratau, kad audio, kurį perklausiau, yra pats netinkamiausias formatas tokiai knygai su iliustracijomis (dabar kaip tik bandau knygą parsisiųst į Kindle)), klausydama nuolatos galvojau apie būtent šitą knygą, daug subtiliau perduodančią, o gal atspindinčią kaip veidrodis kitoje Meksikos-JAV sienos pusėje esančią situaciją. Didžioji “American Dirt” knygos dalis vyksta Meksikoje ir kelionėje į šiaurę, o “Archyve” iš dalies matome tokių kelionių per sieną pasekmes. Iš tikro po “American Dirt” labai noris grįžt prie “Archive”, perskaityt su vaizdais ir kitokiu supratimu.

Su kontekstu. Truputį pasiskaitynėjau apie tą skandalą. Skandalas kilo Oprah’ai pasirinkus knygą savo Knygų klubui, bei Lotynų kilmės autoriams, aktyvistams ir veikėjams sureagavus į pirmines knygą giriančias apžvalgas (kai kuriems knygos apžvalgininkams net teko jas koreguoti).

Knyga kaltinama rasizmu, šališkumu, steriotipiniu meksikiečių vaizdavimu, neteisingu simbolių interpretavimu, gremėzdiškais ir netikroviškais google translate lygio intarpais ispanų kalba, cultural appropriation (kurio net nežinau, kaip išverst) ir t.t. Latinos yra pasipiktinę, kad knyga neatspindi tikrosios situacijos ir realiai atrodo, kad šie du iš Meksikos norintys pabėgti žmonės tiesiog yra du baltieji amrikiečiai turintys sunkumų grįžt į savo šalį (ir čia jie yra teisūs, nes nors ir sunkus kelias, jis tikrai yra “palengvintas” su pradiniu kapitalu kišenėj ir teisingai sutiktais pakeleiviais).

Knyga sukėlė didžiulę diskusiją apie tai, kas apie ką gali rašyti. Pati autorė mini, kad gal nėra geriausias žmogus istorijai papasakoti. Vieni kaltina Oprah, kad ji pasirinko šią, o ne kokią nors kitą ta pačia tema parašyta Latino autoriaus knygą, kad iš jos knygos reklamos vėl uždirbs ir šiaip pasiturinčiai gyvenanti baltoji autorė, kai tuo tarpu Meksikos autoriai vos suduria galą su galu ir Oprah jų knygų nereklamuoja. Daėjo iki tokio lygio, kad autorė turėjo teisintis, kad jos močiutė yra Puerto Rikietė ir kad ji yra ne 100 procentų baltaodė.

Bet žinot, kad ir kaip teisios/neteisios būtų visos pusės, ypač apie ką gali/turi ar negali rašyti rašytojas, man viską autorės nenaudai damušė jos manikiūras knygos viršelio motyvais. Seriously? Manikiūras su spygliuotom vielom? Knygos, kurios tikslas papasakoti, koks siaubingas yra migrantų kelias, viršelio motyvais? Kažkas šioj vietoj prasilenkia ir nesusieina. Rizikinga rašyti apie tautą, kurios atstovu nesi, kai net negyveni toj šaly, kai garantuotai ta tauta perskaitys, įvertins ir badys pirštu į visus knygos trūkumus (čia biškį susišaukia, kaip Rūta Šepetys pylavojama už “Tarp pilkų debesų”) – vienas komentaras net paminėjo, kad istorija atrodo kaip sukurta laboratorijoje. Tai va. Tokia tad situacija – knyga be konteksto – viskas fine. Su kontekstu – kaip ir nelabai fine. Kuo tikriausias konfūzas.

Ir vis tiek manau verta paskaityt. Kaip kad vakarams davė supratimo R ūtos Šepetys knyga, taip ir mums sudaro, gal ir netikslų, bet vaizdą, apie tai, kas dedasi prie Meksikok-JAV sienos. Be to, tokia knyga gali būti pirmas žingsnis toliau gilintis į situaciją, perskaityti originalias #OwnVoice istorijas.

Naršymo metas

~ kzL ~ 6 Comments

narsymo metas

Ši knyga suveikia panašiai kaip Marie Kondo maniakinio tvarkymosi knyga, tik šiuo atveju norisi išjungti visus aparatus, suvaldyti savo priklausomybes (su Kondo buvo taip, kad keliaus naktį mest popierių lauk) ir išvalyti smegenis.

Nėra taip, kad knyga būtų labai daug kažkokių naujienų papasakojus, bet jos gėrybė yra ta, kad viskas labai koncentruotai ir trumpai – žodžiu, kaip mūsų smegenys vis dar yra medžiotojų-rinkėjų lygyje ir kaip technologijų / facebookų kūrėjai naudojasi visokiausiom žmogaus smegenų fizinėm ir cheminėm (hormoninėm) prigimtinėm savybėm, susiformavusiom per tūkstančius metų.

Įdomūs tyrimai ir pastebėjimai apie tai, kaip mobilūs įrenginiai blaško dėmesį net tada, kai tiesiog guli ant stalo arba ramiai (nors mums nuo to tik neramiau) egistuoja kitam kambaryje. Kaip manipuliuojama mūsų dopamino lygiu kol lėėėėtai atidarinėjama programėlė ir kaip mes, kaip bezdžionėlės banano, laukiame like’ų. Žodžiu, nekoks vaizdelis, nekoks, dėl to tikrai verta išsiplaut biškį smegenis. Ir griežtai riboti šitą reikalą vaikams. Nes:

“Dėl automatizavimo ir dirbtinio intelekto nebeliks daugybės darbų, o likusioji tikriausiai reikalaus didelės koncentracijos. Ironiška, kad skaitmeniniame pasaulyje koncentracija yra reikalingiausia ir tuo pat metu nykstanti savybė.”

 

 

 

Kas tas Pūkis?

~ kzL ~ Leave a comment

Kas tas Pūkis?

Čia, žinokit, buvo mano pirmoji pažintis su Pūkiu. Nežinau, kodėl taip vėlai įvyko, gal su vaikais neįtaikiau pagal amžių, o gal kad deficitinė knyga, girdėjau neįmanoma gaut. Bet tas vėlyvas susipažinimas kiek man džiaugsmo sukėlė – kokia graži knyga! Puikiai išleista, iliustracijos nuostabios ir dar labai man patinka spalvų gama, kažkaip man labai malonios akiai visos tos spalvos.

Taip vieną vakarą pasiėmėm su penkiamete mano ir perskaitėm. Labai smalsu buvo ir nuo planuotos vienos Pūkio istorijos gavos taip, kad “na, dar vieną”, o tada “dar vieną” ir, žiū, jau knygos pabaiga ir “kitą vakarą vėl skaitysim”. Jaučiu, teks kokį šimtąkart perskaityt, kol paklausa bus patenkinta. O ir bus daug progų labiau į tekstą įsiklausyt, nes pirmą kartą tiesiog paskendau iliustracijose ir spalvose.

Pagal teksto apimtį labiausiai tinka nuo kokių dviejų trijų metų iki… šimto. Ir kai namuose nebebus tokių mažų, kuriems skaitysiu, paliksiu šią knygą savo gražių knygų lentynoj, nes, atrodo, turiu naują knygomanijos kryptį – gražiai išleistas knygas.

P.S. Dičkius sunervino, kad paskutinėj istorijoj lapiukas išskrenda be batų, o nusileidęs jau vėl su batais. “Nesąmonė!” hmmm…

P.P.S Knyga – leidyklos dovana ir nors knyga apie lapes, labai liežuvio neploninau girdama – tikrai graži knyga.

 

Undinės

~ kzL ~ Leave a comment

U – tai undinės. Čia viršelis.

Su apsakymais man sekas įvairiai. Didžiausias iššūkis su jais būna, kad autorius kaip nors mandrai-susuktai užbaigia ir lieku it musę kandus – nieko nesupratus. Nesakau, kad “Undinėse” viską supratau, kaip turėjau, bet nelabai ir svarbu, nes tekstas toks apžavingas – suskaičiau viską praktiškai vienu ypu. Na, gerai, dviem. Ir kai pradėjau galvoti, kaip čia reiks parašyti, kas patiko-nepatiko, tai pagalvojau, kad man Jurgos Tumasonytės apsakymai priminė Elizabeth Srtout “Olive Kitterige” – kai atrodo, kad galėtų knyga būt be pabaigos – skaityčiau ir skaityčiau. Nes, nors autorės pasaulis dažnai iš kitos realybės, gal paralelinės, o gal tiesiog papraščiausiai kaimyninės, ta realybė perteikta super įtaukiančiai ir įtikinimai. Bet čia jau reikia mėgt magiškai realiuosius dalykus ir pasiduot jų nuotaikai, kitaip gresia didis susinervinimas ir nesusipratimas.

Tai va, knyga tokiems magams, kurie mėgsta persikūnyti į personažus, pabūt jų skūroj ir nesupykt, jei ne visada iki galo supranti “kas iš to?”. Nes gal nieko, gal tik gražus žodžių žaismas ir malonumas paplūduriuot tarp tų gražiai suskambėjusių žodžių, aplipusių mirguliuojančiais undinių žvynais.

Nekantraudoma laukiu Jurgos Tumasonytės romano.

#leidyklosdovana

Plūduriuojančio pasaulio menininkas

~ kzL ~ Leave a comment

Skubėjau skubėjau knygą perskaityti Knygų klubui, bet ir nespėjau, ir kiti reikalai dalyvavimą sumaišė – kaip gaila! Gal su klubo diskusija būtų geresnis ryšys su šia knyga. Kažkaip nepatyriau wow jausmo, kaip kad pavyzdžiui atsitiko su “Dienos likučiais”. Na, bet neištiko tai neištiko, ką padarysi.

Nors ir nepatyriau didelio emocinio ryšio su knyga, vis dėlto buvo įdomu susipažinti su pokario Japonija – kaip gyveno menininkai (savotiška meistrų-pameistrių sistema, kai didis menininkas po savo sparneliu priglausdavo talentingus jaunus dailininkus ir visiškai juos išlaikydavo), apie japonišką supratimą, kaip išpirkti savo kaltes ir atsiprašyti nuskriaustųjų (nusižudant), apie santykius ir bendravimą šeimoje (knygoje net keletas japoniškai mandagių pasikapojimų tarp dukters ir tėvo) ir t.t.

Labiausiai man šioje knygoje įstrigo šalutinė tema – japoniškos derybos dėl vedybų. Nors gal ir nelabai šalutinė – gi visas kaltės jausmo paaštrėjimas ir iškyla būtent dėl to, kad pagrindinio veikėjo praeities klaidos (netinkama idėjinė kryptis) potencialiai gali pakenkti derybose dėl dukros sužadėtuvių, kurios, kaip įtariama dėl tos priežasties jau vieną kartą jau žlugo.

Kad būtų išknisama visa šeimos istorija ir iškilnojami švarūs ir nešvarūs skalbiniai, buvo samdomi detektyvai, apklausinėjami draugai, pažįstami ir bendradarbiai – nes jokiais būdais negalima suteršti giminės vardo į ją priimant netinkamą, nepadorų, savo garbę netinkamu elgesiu sugadinusį asmenį. Toks jausmas, kad jaunamartė ar jaunikis čia visiškai pašaliniai asmenys, kurių nelabai paisoma, dabar jiems pasiseks arba nelabai priklausomai nuo to, kokioje šeimoje jiems pasisekė gimti. Įdomu, kiek šiuolaikinėje Japonijoje išlikę šios tradicijos.

Toks man liko įspūdis iš knygos. Sakyčiau toks nelabai giluminis. Bet man tokia savotiška skaitymo krizė po knygų mugės – kažkaip nuo didelio knygų antplūdžio noris kokį filmą pažiūrėti, ar paprasčiausiai pavartyt gražią paveikslėlių knygą ar paskaityti eilėraštį vakarienei. O šią rekomenduočiau ieškantiems japoniško subtilumo, mylintiems autorių ir graužiantiems visas jo knygas iš eilės.

*Pavadinimas tai tobulas.

*Leidyklos dovana