Po taip sužavėjusios Olive Kitterige, puoliau prie kitų Elizabeth Strout knygų – juk sakiau, kad Olive galėčiau klausyti iki begalybės. Per daug nesidomėjusi, pasirinkau Amy and Isabelle, tik paskui pamačiau, kad tai yra debiutinė autorės knyga. Iš tikro, jaučiasi, kad autorė ten dar tik galanda savo plunksmą – apie knygos vidurį jau buvau begalvojanti, kad jau užteks, nelabai man patinka, nelabai kas vyksta, o ir kas vyksta – ne tai, kad neįdomu, gal labiau ištęsta, per daug nuspėjama.
Pati istorija yra apie mamą ir paauglę dukrą. Mama – be vyro, dukra – be tėvo su visomis iš to išplaukiančiomis, sakyčiau, vadovėlinėmis pasekmėmis. Na, tikrai tikėjausi daugiau niuansų, taiklių Strout nutylėjimų ir gyvenimo tarp eilučių. Na, bet debiutas, geras, bet ne išskirtinis. O kur ten Alice Munro įžvelgė ‘humour’, man lieka paslaptis. Teks Olive klausyti iš naujo.
Jau nuo pat pradžių žinojau, kad su objektyvumu vertinant šią knygą bus ne kas, nes baisiai norėjau, kad knyga pasisektų, kad autorei pavyktų ir t.t. Kokia šitokių norų kilmė – pati nelabai galiu suprast, gal kad labai patiko “Pirmąkart mama”, o ir kitos autorės knygos patiko, tai ir toliau noris, kad viskas būtų nuo geriausiai.
Ir koks nekoks jausmelis buvo pradėjus knygą skaityt ir pradėjus suktis mintim “hmmm, aaaa, neblogai, bet nekabina nekabina nekabina”… Bet dabar galima jau atsipalaiduoti – ką tik knygą perskaičiau ir sėdžiu visa patenkinta, nes viskas ten gerai, lėtai gal įsivažiavo, gal pradžioj trūko kažkokios intrigos ar judesio, bet galiausiai patiko, kuo puikiausiai susiskaitė, galima sakyti, vienu ypu, svarbiausia tam vienam ypui turėti laiko.
O knyga, taip šabloniškai dabar pasakysiu – apie gyvenimą. Net pačiai noris dabar juoktis iš šito pasakymo, bet taip yra. O knygose “apie gyvenimą” visų svarbiausia yra, kad būtų kaip gyvenime, kad nebūtų datempinėjama, kad būtų tikroviška – kad žmonės kalbėtų, taip kaip kalba gyvenime, kad elgtųs, taip kaip elgiasi, ir taip toliau. Ir visas šitas gyveniškumas kuo puikiausiai išpildytas.
Kaip išpildytas laikmetis, kaip išpildytas pagrindinės veikėjos žvilgsnis iš vaikiškos perspektyvos, o paskui iš paaugliškos, o paskui iš paneliškos. Tikra ir yra su kuo susitapatinti. Ir pavadinimas knygos – puikus – butas vienija visą pasakojimą, nuo jo veikėjams nepavyksta pabėgti ir pabaigoj jam garbingai viso pasakojimo karūna uždėta.
Negaliu nepaminėti ir čigoniškos linijos (aišku, kad užburia!). Ir dar tas mamos paveikslas! Famme fatale, kuri savo nemamiškumą kompensuoja, o gal tinkamesnis žodis būtų – išreiškia – dieviška meile savo dukrai. Bravo, Vaiva Rykštaite, ačiū dievui, neteko mykti “visai nieko” arba “visai įdomi knyga”…
Šią knygą skaičiau vakarais savo dešimtmečiui. Jis, žinoma, visada mielai klausosi mano skaitymo – svarbu ne pačiam vargt ir galima pratęst nėjimą miegot, tad kartais tikrai sudėtinga nuspręsti ar knyga patiko, ar ne. Kai skaitau, visada patikrinu, ar dar girdi, ką skaitau, laikas nuo laiko patikrinu, ar supranta apie ką knyga. Sakyčiau, kad šis aspektas šį kartą buvo gan sudėtingas ir be paaiškinimo, nebūtų knygos prasmė nelabai būtų perkąsta.
Knygoje pasakojama apie smurtą artimoje aplinkoje. Pati situacija tikrai pateikiama labai subtiliai, taip subtiliai, kad vaikas, nesusidūręs su tokiomis situacijomis, jų gali apskritai nepažinti. Tikriausiai kitaip visa istorija sugrotų vaikui, kuriam tai yra kasdienybė.
Pirmiausia, žinoma, skaitome apie užburtą namą, kurį mergaitė Marysia stebi iš krūmų. Namas kažkoks tikrai keistas – virš jo nesikaupia debesys, jis nemeta šešėlio, vaikai mato jame sniegą ir sienos visaip lankstosi, o langai maskuoja tikrą vaizdą. Tačiau blogiausia, kad namas neigiamai veikia jo gyventojus – tėtis nuo netvarkos namuose pavirsta liūtu, o mama ir vaikai nuolatos išsigandę – kažką reikia daryti, galbėtis ir gelbėti nuo to nelemto namo.
Tai mano vaikas visus tuos namo keistumus visai natūraliai priėmė kaip pasaką harių poterių stebuklų pasaulyje – per mažas gal dar šitai knygai? Ilgų Marysios rankovių slepiamas melynes ir nubrozdinimus bei paaiškinimus, kad jie atsiradę nukritus iš medžio, jis priimė visiškai tiesiogiai, be jokių užspėptų žinučių. Tiesą sakant, laukė, kad iš namo išlįs kokie goblinai, ar velniai…
Visus burtus autorė išsklaido knygos pabaigoje. Ir siunčia žinutę nuo suagusiems, kaip reikia klausyti vaikų, kurie gali būti skriaudžiami, istorijų, o ir žinutę skriaudžiamiems, kaip reikia ieškoti žmogaus (tiek didelio, tiek mažo), kuriuo būtų galima pasitikėti ir tikėti, kad būsi išgirstas. O visiems kitiems skaitytojams belieka palinkėti laimingos ir šviesios vaikystės. Tebūnie tai proga vaikui priminti, kas yra normalu ir nenormalu, į ką reiktų atkreipti dėmesį ir ką daryti, jei taip atsitiktų kažkam, ką pažįsti. Išgirsti, pamatyti ir ištiesti pagalbos ranką.
Šita knyga man priminė vaikystę, tad nustebau, kai sūnus, kuriam skaičiau, pasakė, kad norėtų šios knygos antros dalies. Knygoje aprašomas nesaugomas, atviras kiemas (nes yra ir toks “Saugomas”, kuris man galvoje ir simbolizavo šiuolaikinį kiemą, kuriame vaikus saugo arba tėvai, arba tvora, arba ir tai, ir tai). O nesaugomam kieme taip smagu, kad “Saugomo” kiemo vaikai pavydi. Ir smagu tikriausiai dėl to, kad ten nieko labai daiktiško nėra, bet už tai pilna visko prifantazuoto arba labai tikro ir gyvenimiško. Juk ir mūsų senuose daugiabučių kiemuose geriausiu atveju būdavo smėlio krūva (kol neišnešiodavo) ir koks tūrnikas kilimam dulkinti, ant kurio išmokdavai kaboti žemyn galva.
Taigi, “Varnalėšų laukas” jau yra tapęs gan egzotišku dalyku, kur vaikai iš nuobodulio visko prigalvoja, viskas vyksta fantazijose – kiemo bobutės tampa Raganomis, o veterinarai – Drakulomis, katinai turi savo teises (į būsto nekeitimą, net kai pasikeičia būsto savininkai) ir tikrą balsą (na, ta prasme, kad kalba). Dar ten yra kiemo draugystės, kiemo hierarchija ir rolės (protingiausio, stambiausio, didžiausio ir t.t. – aš savo kieme geriausiai šokinėdavau per gumą (taip sakydavo Klaipėdoj), Vilniuj gi šokinėdavo gumytę), diskutuojama, kiek mokytoja turi vaikų, išgyvenamos sekmės ir nesėkėmės. Ir, kad viskas būtų paslaptingiau – vyksta varnalėšų paunksnėj.
Taigi, jei norite su savo vaikais susitikti savo vaikystės kieme – ši knyga Jums.
knyguziurkes.com 