Olive Kitteridge / Olive, Again

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „olive kitteridge book“

Tokiu greituoju būdu suklausiau dvi audioknygas, jei būtų daugiau, galėčiau ir toliau klausyt be pabaigos. Kadangi šias knygas ir jose esančius visiškai atskirai galinčius gyvuoti apsakymus (short stories) (audioknygos pabaigoje net minimi leidiniai, kuriuose šie apsakymai buvo publikuoti) jungia viena veikėja – Olive Kitteridge – tai ir jungiu jas čia kartu, labai jau organiškai jos kartu sugyvena.

Man net sunku įvardinti, kodėl man taip patiko šios knygos, kol rašau bandau sugalvoti, bet tikrai verta paminėti, kaip įdomiai tie apsakymai žaidžia vienas su kitu. Tai visai nėra nuoseklus pasakojimas apie Olive gyvenimą, labiau gal tokia mozaika, iš kurios Olive paveikslas kaip ir savaime susideda. Na, pavyzdžiui, vienas apsakymas gali pasakoti apie Crosby miestelio Meino valstijoje šeimą, jos sėkmes ir nesėkmes (dažniau nesėkmes nei sėkmes), kuriame Olive sušmėžuoja net ne antraplanė veikėja, o labiau net foninė, ji tiesiog prisimenama, praeina pro šalį, mesteli repliką ar stovi šalia apsakymo veikėjo parduotuvėje. Ir tai, kaip autorė visa tai sujungia į vitražą yra tiesiog neįtikėtina ir veikia užburiančiai (vis dar esu apkerėta).

Kitas dalykas šiose knygose yra temos, kurias Elizabeth Strout paliečia – štai viename apsakyme dukra iš jau nepilno proto savo motinos supranta, kad ji išnaudojo brolį seksualiai, kas sukėlė absoliučiai tragiškas pasekmes, kitame advokatas po kliento mirties supranta, kad kliento žmonos pagalbos šauksmas nebuvo išprotėjusios moteriškės užgaida ar bandymas sulaukti dėmesio.

Labiausiai tikriausiai rezonuoja Olive kelionė senatvės ir gyvenimo pabaigos link (ir susišaukia tiek su Philip Roth “Kiekvienas žmogus” bei K. Haruf “Mūsų sielos naktyje”), tik viskas, nepaisant nemalonios realybės, atskleidžiama su kažkokia šviesa, bandant išnaudoti visas pasitaikiusias galimybes mėgautis likusiomis dienomis, mylėti ir gyventi iki galo, net jei visi gyvenimo pakeleiviai pakeliui prašapo.

Na, ir žinoma, pats Olive personažas yra absoliučiai kosminis. Stačiokė, beveik visada pirma pasakanti, o vėliau pagalvojanti, ganėtinai žemo emocinio intelekto moteriškė, buvusi matiekos mokytoja, kurios visi mokiniai bijojo, žodžiu, pasirinkit, ką tik sugalvosit nelabai faino žmoguje – beveik viską rasit pas Olive. Dėl to ji gan vieniša, nesuprantanti ir nesuprasta, bet tokia tikra ir natūrali, kad net žavinga.

Puiki. Labai rekomenduoju.

Žmona su paslaptimi / The Man in the Wooden Hat

Na, kadangi sulaukiau lietuviško pavadinimo (kuris, nors ir toli nukrypsta nuo originalo, bet tikrai labiau į temą, nei pirmosios knygos pavadinimas) ir viršelio, tai prisiruošiau parašyti įspūdžius savo perklausytos knygos (tiesa, nespjaučiau ir į vertimo skaitymą).

Vis galvoju, kuri man knyga patiko labiau – “Vyras be trūkumų”, ar žmona su trūkumais, vadinamais paslaptimis, bet kaip jau su tokiom knygom būna, man jos susiliejo į vieną ir tapo nebeatskiriamos. Kas skaitėt The Old Filth (pirmoji knyga), tai žinot, kad pirmoje knygoje istorija pasakojama iš vyro perspektyvos, o šioji iš moters. Ir pirmos knygos skaitytojas net neįtara, kokia pagazuota ta pirmosios knygos protagonisto žmona, kuri šiaip pirmojoje knygoje šian bei ten šmėkstėli, kolei staiga numiršta palaiminga mirtimi.

Žodžiu, už gražaus fasado, kaip visada, paslaptys, įvykusios ir potencialios, istorijos, racionalūs ir apgalvoti poelgiai, niekam nepapasakotos istorijos, tylūs nusivylimai ir naivūs įsivaizdavimai, kad pažįsti kitą žmogų.

Įspūdingiausia knygos vieta man yra pradžioje, kai pagrindinė veikėja Betė lemiamu gyvenimo momentu atsiduria tarp dviejų vyrų ir su vienu, deja (o gal ir ne deja, istorijoj, kaip sakant, “jeigu” nebūna), susitinka viena valanda per vėlai… Tai čia, toks momentas man prisiminė, kaip mūsų su KŽG. Literatūros mokytoja, apie kurią KŽG papasakojo šiame poste, mus jaunas ir naivias mokė, kad netekėtumėme už nemylimų vyrų, nes kai sutiksime mylimą, viskas virs tragedija. Mūsų literatūros pamokos buvo apie gyvenimą.

Tad, nors knyga ir nebuvo didelis wow, bet stoja į knygų, kurias verta perskaityti lentyną, o su “Vyru be trūkumų” susiporuoja į gerą porelę, tikrai vertą dėmesio.

Moteris raudonais plaukais

Mano pirmoji pažintis su Nobelio premijos laureatu Orhan Pamuk tokia nelabai vykus. Gaila. Kadangi Pamuko visos knygos tokios storokos, tai aš va, galvojau, lengvai susipažinsiu su plona Pamuko versija, bet, matyt, plonumas bus mane apšovęs ir be storos niekaip neišsiversiu, o kada prisiruošiu iš viso klausimas. Nors viskas ten man aišku, mintis knygos įdomi ir buvo vietų, kur patiko ( pvz., šulinio kasimo subtilybės), nežinau, kas man ten su ta knyga buvo, kad kažkaip bendras vaizdas tikrai man buvo so so… Gal nuobodoka buvo, gal datempta vietomis, net nežinau.

Knygoje tokia Oidipo mito šiuolaikinė interpretacija. Tėvas – sūnus – tėvas – betėvystė – tėvystė ir t.t. Na, o knyga pagal pavadinimą lyg ir apie moterį (į viršelį pasistenkime šį kartą nekreipti dėmesio, nes jis, atsiprašau, yra visiškai pravališkas ir net diskutuot neverta, net gaila tos gražios mergaitės, kuri ant jo atsidūrė), bet moteris tik šiaip pašmėžuoja ten, nors ir suvaidina labai svarbų vaidmenį.

Na, tai summa sumarum, tai tiks patiks Pamuko gerbėjams, kuriems reikia varnelę užsidėti, kad perskaityta, arba Oidipo mito maniakams, kuriems viskas ta tema sueina. O aš apsimesiu, kad vis dar esu, kaip pasakytų KŽG – “Pamuk vergin” (dar esu ir “Jane Austen virgin” ir “Umberto Eco virgin” ir t.t.).

Dabar tau skaudės – 2

Knyga visiems medicininių serialų gerbėjams. Taip jau gavos, kad nusipirkau ir lietuvišką, ir anglišką knygas. Pavarčius knygyne anglišką, supratau, kad nelabai bus atsipalaidavimo skaitant ir googlinant visokius terminus, tad nusipirkau vertimą, o kadangi vertimas Jotemos leidyklos, tai patys galit įsivaizduoti, kokių ten galima rasti vertimo perliukų (na, kad ir pavyzdžiui, skaitai, jauti, kad turi būti bajeriukas, o jis papraščiausiai neišverstas – sakyčiau, skaitytojo apvaginėjimas, o kaip “abydna” turėtų būti autoriui, tai iš viso tyliu), tad nusipirkau knygą originalo kalba. Tai galima sakyti ir perskaičiau pusiau taip, pusiau taip, o galiausiai pabaigiau iš viso telefone per “Milžiną”, kur pasižymėjau įtartinas vietas, ir jei netingėsiu, vėliau sukelsiu.

Trumpai – knygą apie savo rezidentavimo patirtis parašė buvęs rezidentas. Ir kas mane labai nustebino, kad ne tik Lietuvoje rezidento darbas yra mažiau vertas už taksisto ar makdonaldo darbuotojo – Anglijoj (ir tikriausiai viso likusio pasaulio) – taip pat. Esmė maždaug – jūs ponaičiai mokotės, tad esat tiesiog pigi darbo jėga. Nuolatinis neišsimiegojimas, ilgos darbo valandos ir neriboto dydžio atsakomybė – tokia rezidento kasdienybė, jau nekalbant apie tai, kad dar kartas nuo karto reikia išlaikyti kokį nežmogiškos apimties egzaminą.

Tada jau taip susiklosto, kad nenueini į savo geriausio draugo benvakarį, o vėliau ir pirmagimio krikštynas, nedalyvauji giminės sueigose ir Kūčių vakarienėse, ir šiaip gali save laikyti laimingu žmogumi, jei spėji į savo paties vestuves ir nereikia dviejų savaičių medaus menesio viduryje dvylikai valandų būti ligoninėje.

Tokį gyvenimo būdą ir krūvį galima atlaikyti tik su tam tikra humoro ir sarkazmo doze, ypač kai daugybė pacientų turi pačių neįtikėtiniausių nusiskundimų, kišasi daiktus į visas įmanomas kūno ertmes ir šiaip neprognozuojamai (dažniausiai kvailai) elgiasi. Tai va, šiose vietose skaitytojas garantuotai gaus gero juoko dozę (jei tik bus teiktasi vertėjo būti išversta).

Šmaikšti ir juokinga knyga baigiasi visiškai rimtu tonu, paliečiamos medicinos srities politinės ir biurokratinės problemos ir skaitytojas sužino, kodėl Adamas nebedirba gydytoju. Dėl to, manyčiau, visiems gerai paskaityt tokią knygą, kad geriau suprast gydytojų kasdienybę (apie lietuvišką – Andriaus Černiausko “Pragaro ambulatorijoje”), nors, man atrodo, tiems, kam labiausiai reiktų paskaityt, labiausiai ir neskaito.

Gera knyga, nekoks vertimas, tai nežinau, kaip čia – kaip ir rekomenduoju, ir nelabai rekomenduoju vertimo.

Bitlas, Ana Orka ir aš

Noriu parašyt apie knygą, ieškau, koks “aš” vardas ir nerandu. Tikriausiai per visą knygą taip ir nebuvo įvardintas “aš”! Negali gi būti, kad pramiegojau! Knygą perskaičiau tikrai greitai. Priskirčiau prie knygų, į kurias įkrenti ir geriau jau kuo greičiau perskaityt, nes kitaip gresia visokių ten rimtų darbų nenudirbimu ir viso ko atidėliojimu. O tai jau, sakyčiau, geras signalas. Ir tikrų tikriausiai tekstas parašytas pagauliai, skaitytojas pagauna ritmą ir tada jau puslapiai tik verčiasi verčiasi.

Pirmas klausimas kylantis skaitant yra – o kas gi šios knygos auditorija? Pirmoje knygos pusėje visiškai aišku, kad knyga skirta paaugliams ir visi suaugę, kurie skaito, tai iš susirūpinimo ar kažkokios baimės, kad nebesupranta savo vaikų paauglių, kad su jais nebesusišneka ir patys pamiršo, kad jais buvo ir kaip jautės. Toks jausmas, kad bet kuris knygą skaitantis suaugėlis ją skaito lyg pasislėpę žiūrėdami pro siaurą durų tarpą – gal į savo vaikų pasaulį, o gal ir į jau pamirštą savąjį.

Kodėl toks jausmas? Gal todėl, kad, mano supratimu, gerai pataikyta į paauglio kalbos toną, viskas labai organiškai skaitosi ir yra nedatempta. Vienoje vietoje jau galvojau, kad va, va, ir paslydo autorė romantizuodama, bet čia pat protagonistas tuoj pats iš savo poetinių nukrypimų pasišaipo ir skaitytoja gali lengviau atsikvėpti, kad autorė neperspaudė.

Antras klausimas, kuris pradeda kirbėti nuo knygos vidurio – ar vis dėlto knyga paaugliams, ar jų tėvams? Staiga pasikeičia pasakotojas, įeina kiti veikėjai, paauglys stumtelėjamas į šoną (ir tuo tarpu užauga), paskui sugrįžta ir labai greitai perbėga per savo gyvenimą. Antroji knygos pusė visai ne paaugliams, man tai iš viso pasirodė visai atskira knyga ir kilo mintis, kad autorei reikėjo vietoj vienos knygos rašyti dvi – paaugliams ir nepaaugliams. Dabar gavos dvi vienoje su nelabai aiškia auditorija.

Tai va po viso šio konfūzo, niekaip nesugalvoju, kaip čia jaučiuosi. Tikrausiai taip ir jaučiuosi – pirmoji dalis tiesiog puiki, na, o antroji, hmm… ne tokia puiki, biškį, nžn, kažkas ne taip. Knygos nesugadina, bet puikumą tai jo. Tai kaip įvertint pusę puikios knygos?

Maybe You Should Talk to Someone / Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?

maybe

Susigundžiau klausyt audio, nes preitais metais labai jau visokiuose šimtukuose ši knyga figūravo, goodreads nors ir nelabai kriterijus, bet orientacijai įvertinimas – 4.39, pabandžiau ir labai smagiai susiklausė.

Lori Gottlieb yra psichologė (gal psichoterapeutė, nelabai žinau, kaip čia tiksliai verst ir kokios ten kategorijos (na, bet ne psichiatrė, kažkur ten yra riba, kai dar negali skirt vaistų, ir kai jau gali). Ir ji labai smagiai, nenuobodžiai ir įtraukiamai pasakoja, kaip padeda susivokti savo pacientams/klientams ir kaip pati yra savo kolegos pacientė/klientė. Na, žodžiu, nevaidina šventuolės-protinguolės, kuri čia tuoj mums visiems patars, kaip reikia gyventi ir dorotis su užpuolusiomis negandomis, bet pati save pateikia kaip pavyzdį, su kuriuos skaitytojas gali susitapatinti, pasimatuoti.

Autorė pakaitom su savo klientų istorijomis, savo kasdienybe pasakoja ir savo ilgą kelią iki dabartinės savo specialybės, apie nesėkmingus bandymus parašyti savipagalbos knygas “apie laimę”, nesėkmingus santykius su “kids hater’iu” ir spermos donoro paieškas ir t.t.

Įdomiausia, sakyčiau, suvokti, kad buvimas psichoterapeutu jokiais būdais nereiškia, kad objektyviai matysi savo paties santykius su antrąja puse, profesionaliai išmanevruosi ir išskaitysi visus gyvenimo vingius ir keliausi į šviesų rytojų. Toli gražu ne. Ir autorė smagiai apie tai papasakoja.

Buvo tikrai įdomu, tad rekomenduoju, jei domina panašios temos, jei norite sužinoti, kaip vyksta psichoterapija ir smalsu pabūti psichoterapeuto kailyje. Goodreads vertinimas tikrai pelnytas.

9 kapas

Šis trileris turi viską, kas trileriui priklauso turėti, o svarbiausia, kad puslapiai tik verčias, tik verčias, kai skaitai, bet dievuliau, kiek žiaurysčių, negalėčiau dviejų tokių knygų skaityti viena paskui kitą. Tai tikriausiai ir šitą trilerių kriterijų puikiausiai išpildo. Bus įdomu autoriaus pasiklausyti per knygų mugę, gal papasakos iš kur jam kyla visos tos velnio skerdynių idėjos.

Na, o kai kurie žmonės gali ilgiausiai nešiotis skaudulius ir dar ilgiau planuoti keršto akcijas. “9 kapo” istorija prasidėjo meile konfliktų draskomoje pažadėtoje žemėje, tik kad tai meilei nebuvo lemta išsipildyti, nes įsimylėjeliai iš priešininkų pusių. O paskui, vos ne po dešimtmečio, tolimoje šiaurės šalyje pasipila žmogžudystės – nuo teisingumo ministro iki TV žvaigždės žmonos. O žudikas toks, kaip čia pasakius – mėsinėtojas, kad maža nepasirodo – kūnus net sunku sudėlioti į vieną rinkinį. Ir kodėl patyrusiems kriminalistams vis atrodo, kad byla niekaip nebaigta, nors policijos vadovybė mano kitaip?

Šeimyninės intrigos, meilės ir meilužiai, išdavystės, girtuoklystės – gyvenimas verda ir nėra laiko nei savaitgaliams, nei miegui. Tiek veikėjams, tiek skaitytojams. Jei norite prapulti knygoje – ši – pats tas.

A Woman is No Man

Etaf Rum yra naujas balsas amerikiečių literatūroje. Parašyti knygą ją įkvėpė knygų, kurios pasakotų arabių-amerikiečių moterų gyvenimus, tiesiog nebuvimas. Bet tos moterys yra. Paslėptos po skaromis, uždarytos už durų, parinktos Amerikoje gyvenantiems sūnums tradicijos palaikymo tikslais, o iš tikro tiesiog atitemptų į tą naują kultūrą (iš Palestinos), iš kurios tikimasi laisvės gūsio, o realybėje tiesiog laukia gyvenimas su visiškai nepažįstama nauja šeima, kuri, jei tavęs nedaužo, tai dar visai pasisekė.

Knyga buvo įdomi pažintiniais tikslais. Tikrai tos moterys yra už tylos šydo ir niekada per daug apie jas nebuvau susimąsčius, nes daug garsesni yra Afro ar Latino bendruomenių balsai. Įdomi bėgimo iš konflikto zonos saugumo sumetimais ir pritapimo/nepritapimo/senos kultūros išsaugojimo, nepritapimo ir nenoro pritapti naujoje kultūroje tema. Ypač aktuli smurto artimoje aplinkoje tema – kruopščiai bendruomenės slepiama ir viešai neaptarinėjama. Ir didžiulė tų moterų vienatvė.

Iš literatūrinės pusės knyga (klausiau audio) nuo kokio vidurio jau truputį priminė užstrigusią plokštelę, kai močiutė ieško savo vos mokyklą bebaigiančiai anūkei jaunikio, o anūkė vis kartoja, kad tuoktis nenori – nori mokytis. Bet paskui pagalvojau, kad, na, taip tikriausiai tam realiam gyvenime ir būna – sukasi sukasi ta plokštelė, grodama tą patį scenarijų, kartodamasi iš kartos į kartą, kol atsiranda kažkas, kas jį drastiškai nutraukia tą kultūrinę-tradicinę plokštelę grubiai per ją brėždami adata. Bet ir tada pasirinkimas labai aiškus – arba laisvė, arba šeima. Ir niekada abu.

Seserų varpai

Lars Mytting antroji knyga lietuviškai (pirmoji – labai patikusi “Plauk su skęstančiais”) prastumdė eilėje laukiančias knygas ir padovanojo man keletą gero skaitymo vakarų. Gan spalvingas, žaismingai atrodantis knygos viršelis išradingai perteikia knygoje pasakojamą istoriją, bet kartu ir kažkaip apgaulingas, nes spalvų knygoje mažai, man apskritai knyga labai niūri, bet tas niūrumas labiausiai nulemtas atšiaurios Norvegijos gamtos, kuri atšiauriu paverčia ir kaimą, vasaros metu beveik visiškai atkirstą nuo pasaulio.

Tokiam kaime – laikas visiškai sustojęs, gal tiksliau, tiesiog sukasi gamtos ratu, savos tradicijos, savi prietarai ir taisyklės, todėl naujai atvykusiam pastoriui – nelengva. Ypač, kai sugalvoja perstatyti vos ne tūkstantį metų kaime stovinčią bažnyčią (kad geriau įsivaizduot, kokia ji, spauskit linką). Bažnyčia, kurioje kabo Siamo dvynių Heknių Halfridos ir Gunhildos atminimui XVI amžiuje nulieti varpai, bus išardyta ir kaip istorinė vertybė perkalta į Drezdeną, o stabuklingais laikomi varpai bus pakeisti naujais.

Heknių Astrida, jauna, prie kaimo tamsumų visiškai nederanti ir nenorinti derėti mergina, atstūmusi jau kelis jaunikius, jaučia, kad varpus reikia gelbėti. Bet kokiomis priemonėmis. Tik tos priemonės ir planai susijaukia į kaimą atvykus jaunam architektui (kilmės iš Mėmelio nuo Baltijos), kuriam priskirta paruošti bažnyčios eskizus, prižiūrėti išardymą. Dalinti pažadus charizmatiškajai Astridai į jo pareigas tikrai neįėjo.

Tai va. Du varpai, du vyrai ir, kaip sufleruoja viršelis – du vaikai, kurie gal simbolizuoja siamo dvynes, o gal ir ne. Toks maždaug siužetas, o aplink jį apipintos vietinių gyvenimo ypatybės, medinio viduramžių architektūros šedevro paslaptys, nebyli kova dėl meilės sukuria ypatingą knygos aurą, kuri garantuotai sužavės skandinaviškos literatūros mėgėjas ir mėgėjus.

Man labai patiko, įtraukiau į geriausių preitų metų knygų sąrašą.

2019 ataSkaita

 

Planavau 75, perskaičiau 86

Geriausios:

Poezija (viso 26): Gloria Gervitz “Migrations” ir Carol Ann Duffy “World’s Wife

Biografijos; J.Bate “Ted Hughes: The Unauthorised Life“, S.Naifeh “Van Gogh: The Life“, F.Gilot Life with Picasso”,  J.Lahr Tennesseee Williams: Mad Piligrimage of the Flesh”

Grožinė: Sophia Shalmiyev “Mother Winter: A Memoir“, M.Miller “Circe

Kadangi atostogavau Suomijoj: Kjell Westö Hägring 38″, Tove Jansson Anteckningar från ö”,  Tove Jansson Burtininko skrybėlė”

Skaitytos jau 100ą kartų: H.Söderberg “Daktaras Glasas“, Bulgakovas “Šuns širdis” W.Woolf “Mrs Dalloway” ir “The Waves”

Pagaliau užtaisyta klasikos skylė: Thomas Mann Buddenbrooks” ir Tonio Kröger”

Trumpiausia 33 psl A.Christie “The Affair at the Victory Ball”, o ilgiausia Van Gogh biografija 976 psl

KžG