Kaip įdomiai autorė pasirinko pavadinimą. “Kas čia per pavadinimas?” – pirma mintis jį išvydus lyg ir ant grožinės knygos, dar kartą pasitikrinu vertėjos vardą ir pavardę – gal Ieva Toleikytė persikvalifikavo į fizikos knygų vertimus? Atrodo, knyga turėtų skaičiuoti laiką, būtų labai paprasta ir suprantama ir atitiktų knygos pavadinimą, bet dabar skaičiuoja tūrį, laiko tūrį. Laikas staiga tampa nebe linija, o talpa, laikas nebe prateka, o laša, kol prilaša gyvenimą. Toks jausmas, žinai, “galbūt ne garsas skamba tyloj”. Galbūt ne visi, greičiausiai ne visi (iškart galvoju apie šventuosius bepročius) gyvenam vis kitoje dienoje ir šiandienos galbūt ne vienas variantas, iš kur mes žinome. Gal kažkas mums bando pasakyt, bet mes kasdien iš naujo užmirštame, kaip užmiršta visi, kurie gyvena su Tara Selter?
Ir tada, kas tada? Jei suvoktume, kad turime neribotą kiekį bandymų, ką darytume? Gal bandytume išgyventi geriausią savo versiją, gal gelbėtume pasaulį, nes žinotume, kas baisiausia tą dieną nutiks, gal ieškotume rutinos, gal nuo rutinos kraustytumėmės iš proto, gal ieškotume metų laikų, nes kiek gi galima gyventi tą niūrią lapkričio 18-ąją dieną, gal ilgėtumės kitų žmonių prisiminimų apie save, o gal daiktų, kurie išteka iš dienos, kad ir kaip stipriai juos laikytumėm, gal suvoktume, kokia klaiki vienatvė lašančiam laike.
Man labiausiai patiko pirmoji knyga. Tikriausiai dėl netikėtumo efekto, be to, knygoje būdama viena (na, savoje dienoje) Tara man yra įdomiausia. Kas atsitinka kitose knygose, nespoilinsiu, bet vietomis tikrai nuobodoka. Ketvirta knyga jau pasirodė labai atsikartojanti, į knygos pabaigą net pradėjau galvoti, kad toliau ir neskaitysiu, bet autorė gudruolė, aišku, užmetė masalą, kad neskaityt bus neįmanoma. Tai lauksiu sekančio vertimo. Bet šiaip visi knygos gyrėjai yra teisūs – Tūrio apskaičiavimas yra išskirtinė knyga ir tikrai vienas malonumas tarp knygų, kurios suręstos pagal kūrybinio rašymo principus (tokia man pasirodė prieš tai aprašyta knyga, kur pavadinime sniegas. Beje, nieko aš neišmanau apie kūribinio rašymo principus, tai geriau patylėčiau, tiesą sakant). Prisidedu prie rekomenduojančių, o jau kiek jųjų skaityti, tai kiekvienam pagal pajautimą. Gal net klases būtų galima bandyt pažaisti, įdomu, kaip gautųsi.
___________
Už knygas dėkoju “Hubriui”.
