Tag: I.Toleikytė

Apie tūrio apskaičiavimą I, II, III, IV

~ kzL ~ Leave a comment

Kaip įdomiai autorė pasirinko pavadinimą. “Kas čia per pavadinimas?” – pirma mintis jį išvydus lyg ir ant grožinės knygos, dar kartą pasitikrinu vertėjos vardą ir pavardę – gal Ieva Toleikytė persikvalifikavo į fizikos knygų vertimus? Atrodo, knyga turėtų skaičiuoti laiką, būtų labai paprasta ir suprantama ir atitiktų knygos pavadinimą, bet dabar skaičiuoja tūrį, laiko tūrį. Laikas staiga tampa nebe linija, o talpa, laikas nebe prateka, o suteka, kol priteka gyvenimą. Toks jausmas, žinai, “galbūt ne garsas skamba tyloj”. Galbūt ne visi, greičiausiai ne visi (iškart galvoju apie šventuosius bepročius) gyvenam vis kitoje dienoje ir šiandienos galbūt ne vienas variantas, iš kur mes žinome. Gal kažkas mums bando pasakyt, bet mes kasdien iš naujo užmirštame, kaip užmiršta visi, kurie gyvena su Tara Selter?

Ir tada, kas tada? Jei suvoktume, kad turime neribotą kiekį bandymų, ką darytume? Gal bandytume išgyventi geriausią savo versiją, gal gelbėtume pasaulį, nes žinotume, kas baisiausia tą dieną nutiks, gal ieškotume rutinos, gal nuo rutinos kraustytumėmės iš proto, gal ieškotume metų laikų, nes kiek gi galima gyventi tą niūrią lapkričio 18-ąją dieną, gal ilgėtumės kitų žmonių prisiminimų apie save, o gal daiktų, kurie išteka iš dienos, kad ir kaip stipriai juos laikytumėm, gal suvoktume, kokia klaiki vienatvė lašančiam laike.

Man labiausiai patiko pirmoji knyga. Tikriausiai dėl netikėtumo efekto, be to, knygoje būdama viena (na, savoje dienoje) Tara man yra įdomiausia. Kas atsitinka kitose knygose, nespoilinsiu, bet vietomis tikrai nuobodoka. Ketvirta knyga jau pasirodė labai atsikartojanti, į knygos pabaigą net pradėjau galvoti, kad toliau ir neskaitysiu, bet autorė gudruolė, aišku, užmetė masalą, kad neskaityt bus neįmanoma. Tai lauksiu sekančio vertimo. Bet šiaip visi knygos gyrėjai yra teisūs – Tūrio apskaičiavimas yra išskirtinė knyga ir tikrai vienas malonumas tarp knygų, kurios suręstos pagal kūrybinio rašymo principus (tokia man pasirodė prieš tai aprašyta knyga, kur pavadinime sniegas. Beje, nieko aš neišmanau apie kūribinio rašymo principus, tai geriau patylėčiau, tiesą sakant). Prisidedu prie rekomenduojančių, o jau kiek jųjų skaityti, tai kiekvienam pagal pajautimą. Gal net klases būtų galima bandyt pažaisti, įdomu, kaip gautųsi.

___________

Už knygas dėkoju “Hubriui”.

Sala

~ kzL ~ Leave a comment

Aišku, kad užsinorėjau i Fererus. Namo – kaip sako knygos personažai. Nesvarbu, kad gyveni Danijoj ir namai už tūkstančio kilometrų. Salų trauka tokia stipri, kad ją nugalėti gali tik meilė, kurios bandoma išvengti (nes per vėlu), nes artumas gali turėti neprognozuojamas pasėkmes, o gal ir prognozuojamas, tik labai stipriai vengiamas. Geriau jau būt toli, leisti laikui ir tylai užglostyt užmarštin tai, ką geriau pamiršt. Taip gaila, kad autorė taip ir neatskleidžia, kodėl Marita nepasiliko salose, juk, mano supratimu, pažadą dar buvo galima atšaukti. Kuris nusprendė – Marita ar Ragnaras?.

Labai ilgesinga knyga – Danijoje užaugusi moteris grįžta į savo senelių žemę, žalias salas, kuriose pasitinka tetos tetulytės, ir kiti giminaičiai, kurie tavęs laukia, maitina “meilės maistu’, kurio tu nevalgai, bet taip nenoriai pasakoja žmonių istorijas – na, kam be reikalo aušinti burną, juk viskas jau seniausiai praėjo, nelabai ir pamenu (sukuos kaip galiu, kad tik nepasakot). Skaitydama taip ir matau mylinčius, bet rūsčius veidus – saviškiams, visiškai abejungus – svetimiems (įsivaizduoju, kad ir aš išlipu iš to lėktuvo, skrendančio iš Kopenhagos). “Čia ne Europa. Čia – Farerų salos.” Taip jie sako, net nebandyk jaustis kaip namie. Ne tau vietinės sakmės, mezgimo paslaptys ir žuvingiausios vietos. Vargu ar ir pusiau fererietei tai verta atskleisti, ar nusipelnė, juk ne veltui ji nesijaučia sava – “svetimumo jausmas paveldimas, jis supakuotas laukia kitos kartos”.

Žodžiu, paskendau aš toj sodrioj Farerų ir knygos viršelio žalioj. “Sala” man buvo kaip meditacija, visiškai įsijaučiau ir persijungiau į vaikščiotoją iš paskos ir tūnotoją knygos kambario kampe. Praktiškai noris atsiverst ir skaityt iš naujo.

Šitos citatos niekur neįpaišiau į rašinėlį, bet palileku čia, nes labai gerai pasakyta – “asimiliacija – tai metodiškas atminties praradimas”. Žodžių, garsų, kvapų, judesių, skonių ir vaizdų, atsparumo.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.

Agata

~ kzL ~ Leave a comment

Toks gražus šios knygos viršelis – niekaip negaliu atsižiūrėti! Toks kažkoks šviesus ir skaidrus ir labai tinka šiai knygai, nors ji nei apie paukštelius, nei apie gėlytes. Ši nedidukė knygelė – toks, sakyčiau, priminimas, kad kartais į viską žiūrim per sudėtingai, užsidarome per aukštam bokšte ir žaidžiam vienatvę, o tas pasaulis visai nesiteikia mūsų išklausyti. Nors kartais tereikia pasibelst į kaimyno duris arba parašyti žinutę mesendžery.

Iki pensijos dienas skaičiuojantis psichiatras, užsisūpavęs savo niekada nesikeičiančioje kasdienybėje suvokia, kad kai nebeturės darbo – nebeturės nieko. Nebent savo vis labiau vargstantį seną kūną ir vienatvę bute. O svarbiausia, kad paaiškėja, kad beklausydamas pacientų, jis visiškai nebegirdi savęs, kur ten negirdi, net pamiršo pakalbinti.

Na, o jei skaitysite, tai susipažinsite ir su Agata.

_____________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Amžinybės fjordo pranašai

~ kzL ~ 1 Comment

Amzinybes-fjordo-pranasai_large

Pirmiausia bravo keliauja knygos vertėjai Ievai Toleikytei ir dailininkui Taurui Stalnioniui – knygos tekstas, iliustracijos ir apipavidalinimas yra tiesiog wow.

Ilgai galinėjausi su šia knyga – su visokiais kitų knygų intarpais ir ruošimuosi egzaminui, kai visai nesakaičiau grožinių kūrinių – gavosi viso kokie du su puse mėnesio. Būdavo pavargstu nuo tiek daug teksto, būdavo prailgdavo ir norėdavos kažko kito, o paskui štai – per pirmą labai šaltą ir vėjuotą koronos karantino savaitgalį įkritau ir pabaigiau. Ir žinot, tas visiškai natūralistinis Grenlandijos pasaulis nebeatrodė toks tolimas – sėdim uždaryti namuose ir nepaisant skrydžių į kosmosą ir tobulėjančio artificial inteligence esame visiškai bejėgiai prieš gamtą. Taip pat bejėgiai, kaip XVIII amžiaus pabaigoje gyvenantys knygos herojai. Skaitai ir džiaugiesi, kad turi šildymą, elektrą ir maisto, kurio apsipirkimas savotiškai priartėja prie akmens amžiaus medžioklės – grįši sveikas namo, o gal jau ir nebe?

Labai rūstus šis romanas. Bet ir gyvenimo sąlygos Grenlandijoje nesuvokiamai rūsčios. Ir dar pagrindinis veikėjas toks negailestingai ciniškas, kad net skaitytojui stebint jo kančias jo negaila. Keistas toks jausmas skaityt ir visiškai nejaust empatijos veikėjui. Lyg žiūrėtum į jį vietinio inuito akimis, visiškai aiškiai suvokdama, kad tam baltam krikščioniui ir jo bandomam įpiršti gyvenimo būdui ir pasaulio suvokimui čia ne vieta.

Nepaisant įspūdingų aplinkos aprašymų ir plačios romano geografijos, pagrindinė kelionė vyksta veikėjo viduje. Nuo naiviai ryžtingų misionieriaus užmojų vietinius atversti į tikėjimą, bandymo užgniaužti savo gaivališką prigimtį, iki suvokimo, kad negali gyventi savo nuodėmes užpudravusioje visuomenėje Danijoje. Tad nenustebino Morteno Falko veržimasis grįžt į Grenlandiją. Labai priminė iš karštųjų pasaulio taškų grįžtančius šiuolaikinius karius, kurie paprastoje kasdienybėje neranda sau vietos, jiems trūksta adrenalino ir nuolatinio pavojaus, kovos už išgyvenimą.

Taip netikėtai taikliai autorius savo paties gyvenimo kelionę (perskaičius knygą ir interviu su autorium, išryškėja daug paralelių), o kartu ir skaitytoją, perkelia kelis amžius atgal. Pabandykite. Įveikus knygą (dėl apimties) apima nugalėtojos jausmas, o dėl herojaus gyvenimo – išsipildymo. Įspūdingas kūrinys.