Agata

Toks gražus šios knygos viršelis – niekaip negaliu atsižiūrėti! Toks kažkoks šviesus ir skaidrus ir labai tinka šiai knygai, nors ji nei apie paukštelius, nei apie gėlytes. Ši nedidukė knygelė – toks, sakyčiau, priminimas, kad kartais į viską žiūrim per sudėtingai, užsidarome per aukštam bokšte ir žaidžiam vienatvę, o tas pasaulis visai nesiteikia mūsų išklausyti. Nors kartais tereikia pasibelst į kaimyno duris arba parašyti žinutę mesendžery.

Iki pensijos dienas skaičiuojantis psichiatras, užsisūpavęs savo niekada nesikeičiančioje kasdienybėje suvokia, kad kai nebeturės darbo – nebeturės nieko. Nebent savo vis labiau vargstantį seną kūną ir vienatvę bute. O svarbiausia, kad paaiškėja, kad beklausydamas pacientų, jis visiškai nebegirdi savęs, kur ten negirdi, net pamiršo pakalbinti.

Na, o jei skaitysite, tai susipažinsite ir su Agata.

_____________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.