Mamai Kalėdų senelis atnešė dovanų, pradėjau vartyt, skaityt nuo vidurio ir perskaičiau netyčia. Lyg kokį interviu žurnale skaitytum. Labiausiai mane žavi Mildažytės sugebėjimas atsitiesti ir gyventi šimtu procentų. Visada rinktis gyvenimą. Visada. Nepaisant pavyduolių ir burbėtojų. Tiesa, knyga prasideda nuo areštinės, ir man iki šiol keista, kaip Mildažytė nesudylino šitos situacijos. Su šitiek viešo gyvenimo patirties. Kažkaip tuo metu neatrodė atsiprašymas nuoširdus, daugiau “nu, ir ką jūs man”. Neskanu buvo ir biškį svetima gėda. Tuo pačiu suprantu, kad čia esu burbėtojos pozicijoj ir mano nuomonės ir jausmai čia nesvarbūs. Bet tuo pačiu, būtent dėl tų jausmų man nelabai ir buvo įdomus šitas jos gyvenimo epizodas (juo knyga prasideda), nes, nepaisant, kaip ten jį sudylino ar nesudylino, toliau gyvena pagal savo 100 procentų gyvenimo taisyklę, kuri yra žavinga. Ji mane ir užkabino, su ja ir prarijau tą knygą. Įdomus gyvenimas, nepasiginčysi. Srebiamas pilnais šaukštais!
knyguziurkes.com 