Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga

Knygyne pro šią knygą greičiausiai būčiau praėjus. Kai leidykla atsiuntė naujienas, akis užkliuvo tik paskaičius autorės vardą – iš tikro netikėdama tuo ką perskaičiau, dar kartą pagrįžau ir įsitikinau, kad tikrai nesuklydau. Tikrai bus ryškiausias iš visų Rasos Aškinytės knygų viršelių. Gal ir neblogas būdas suintriguoti abejojantį skaitytoją – kas gi po tuo viršeliu laukia?

Penkių Aškinytės meilės istorijų saldžiomis ir rožinėmis tikrai nepavadinsi. Nelabai jos man ir laimingom pabaigom kvepia (ir vėl man tas viršelis kažkaip ne iš tos operos). Labiau apie gyvenimo pokštus (nelinksmus) – kai meilė ištinka, o niekas be įsimylėjelio (dažnai tik vieno iš dviejų, deja) jos nesupranta, ji – tikra beprotystė, kaip taip galima!?

Bet nesupraskit klaidingai, čia ne priekaištas knygai, čia – komplimentas. Meilės istorijų herojai stiprūs. Tikroviški. Ir iki skausmo atviri savo emocijomis. Emocijos ir mintys nebūtinai šviesios, bet skaitytojui jos pateiktos tokios, kokios yra, nepaslėptos ir nepagražintos. Dėl to vietom darosi nejauku. Nuo atviro tų jausmų ir minčių bjaurumo – tas tai toks, šioks ir anoks, o kabiniu jį va taip ir anaip. Nuo euforijos (“Trumpam stabteliu ir pasidažau lūpas. Nusišypsau pati sau. Tokia graži, kad net pradeda darytis bloga” iki neapykantos (“Isterikė prakeikta. Amžinai tau viskas negerai. Amžinai kabinėjiesi. Amžinai tau kažko trūksta.”) Meilės ir gyvenimo roller coaster. Pasiruošę pakibt ore žemyn galva. Garantuoju, kad ne to tikėtumėtės imdami į rankas knygą rožiniu viršeliu, bent jau aš tikrai nesitikėjau. Tai iš manęs vienintelė rekomendacija – nedovanokit Valentino dienai.

___________________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Istorija kaip upė

Image result for istorija kaip upė

Nustebinusi su “Glesum” Rasa Aškinytė pateko į sąrašą rašytojų, kurių, matyt, jau skaitysiu visas naujas knygas. Taip ir naujausioji įsiterpė netikėtai į tarpą skaitomos negrožnės (dūšiai atsigauti). O aš vėlei sėdžiu ir nežinau, nuo ko pradėti – knyga ne iš lengvųjų apžvelgti. Tad rymau ir dūsauju.

Sako, kad į tą patį vandenį du kartus neįbrisi, bet šita istorijos upė, vis, atrodo, atneša kažkur matyta, kažkur girdėta, kažkam jau nutikę atgarsius, kas, kad ne iš šių dienų. Kaip kokią sakmę ar dainą iš lūpų į lūpas, vienos kartos moterų perduodamos į kitos kartos moterims. Taip, žiū, per kelis šimtmečius peršokus taip pat skamba, apie tą patį dainuoja. Tik liūdna ta daina. Ir nesvarbu kada, kuriam šimtmety dainuojama – nelinksma nelengva moters dalia. Jei myli – tai vis ne tą, jei gimdo – tai ne nuo to, ir per amžių amžius – ne savo likimo šeimininkė, išskyrus laisvę prisipažint esant ragana.

Kažkokia bloga karma, ar prigimtinė nuodėmė, jei norite, atrodo, velkasi paskui knygos veikėjas, laukia kažkokio išvadavimo iš netikusiai užstrigusio laiko rato, išrišimo laukia. Sulaukia, nes

“Dievas miegojo, bet jo širdis budėjo”.

Bet ar ne per didelė kaina tūkstačius metų laukti?

Patiko man, paskaitykit, tik tas skaudumo jausmas skaitant ir perskaičius. Geros knygos ženklas?

Žmogus, kuriam nieko nereikėjo

zmogus-kuriam-nieko-nereikejo978-5-415-02331-8

Šią knygą skaičiau, nes po šios knygų mugės esu Rasos Aškinytės fanė. “Glesum” man patiko labai, na, o “Žmogus” man patiko. Vietomis labai patiko, vietomis buvo truputį nuobodu ir lyg užsižaista idėja, bet, verta skaityti dėl tų kelių vietų. Taip jau kartais būna su tom knygom. O gal knygos ne prie ko, gal čia tiesiog tas žmogus, kuriam nieko nereikėjo?

O tas žmogus, kuriam nieko nereikėjo, man atrodo, šiaip dažnai gyvenime sutinkamas tipas. Ne tiek jam nieko nereikia, kiek šiaip jis jaučiasi gyvenimo teisuolis, o visi aplinkiniai tiesiog nesusipratėliai (dievas tikriausiai irgi). Žinot, kaip būna vaikai sako – neduodi, tai tada man iš viso nereikia, nebenoriu, nors iš tikro tai noriu labai. Taip ir šitas tipas – neišaugęs iš smėlio dėžės, verkiantis, kad žaislais niekas nesidalina. Juokingas toks. Vietomis ir garsiai pasijuokiau.

Šiaip tai labiausiai man knygoje patiko dievas. Rimtai. Gal ten jam nelabai ko reikėjo, gal žmogus ne prie ko? Štai kur klausimas.

 

Griuvėsių dievas

griuvesiu-dievas-1

Perskaičiau šitą knyga su dideliu pasimėgavimu. Labai gražus tekstas, nuostabus vertimas, skaičiau ir stebėjausi, kaip tobulai išlaikytas kalbos stilius palyginti su “Gyvenimas po gyvenimo” (“Griuvėsių dievas” laikomas tęsiniu, nors autorė knygas pati vadina lygiagrečiomis), o versta tai skirtingų vertėjų (dabar patikrinau ir likau nustebusi, kad vertėjos skirtingos).

Ši knyga yra tokia, kur nelabai žinai, ką pasakyti, kai paklausia, apie ką. Žinoma, visada galima pasakyti, kad apie Tedį, mažąjį numylėtąjį sūnų ir broliuką, bet kartu taip sakant, pasakoma labai mažai, nes knygoje pilna visokių niuansų, nuotaikų, gyvenimo situacijų.

Man labiausiai užstrigo šeimos narių santykių drama, vėl ir vėl apie meilę ir nemeilę, kuri skaudžiai paveikia visų gyvenimus. Apie tėvų ir vaikų, anūkų ir senelių santykius. Autorė taip subtiliai ir jautriai, be kažkokio patoso ar didelių emocijų (britiškai), per detales, žvilgsnius ir nepasakytus žodžius perteikia tuos santykius, kad nuolatos galvoji, kaip galima žodžiais (ir pauzėmis reikiamose vietose) visa tai perteikti.

Kitam skaitytojui gal ši šeimos linija pasirodys šalutinė, nes, taip, viena iš knygos siužetinių linijų yra karas, Tedis yra beveik nemirtingas karo lakūnas, su kuriuo skaitytojas sėdi bombonešio kabinoje, mėto tonas bombų ant Vokietijos miestų – viskas dėl to, kad taip reikia, reikia nugalėti blogį, ginti ir kovoti už savo idėją. Bet ar tikrai ta idėja tavo? Ar neprimesta to laiko politikų ambicijų? Kas tu esi? Idėja, siela ar iš lėktuvo krentanti į karo mėsmalę nusiųsta patrankų mėsa?

O visa kita prabėga kaip sapnas. Visa knyga yra tarsi sapnas, kaip vizija. Pasinaudosiu Rasos Aškinytės sakiniu iš  “Glesum“: “Taip nebuvo, bet galėjo būti”. Puikiausiai tinka šiai knygai. Ir kažkaip norisi vėl paskaiti Kurtą Vonegutą. Nes, kai Tedis skrido bombonešiu, Kurtas vaikščiojo ant žemės, į kurias krito Tedžio bombos.

 

 

 

 

Glesum

glesum2

Net jei nesusigundysite skaityti, vis tiek susiraskite knygyne ir palaikykite rankose žvaigždėtą knygą. Nežinau, ar matosi, kad šviesoje knyga spindi? Grįžulo ratai tarp kitų mūsų galaktikos žvaigždžių. Labai super.

O buvo taip, kad aš stovėjau prie pajūrin atsitemptų knygų krūvos ir galvojau, kurią čia temptis į pliažą. Ir išsirinkau ploniausią, nes ir taip daug daiktų nešti, kur jau ten storą… Ir kai įkritau, tai kol neperskaičiau ir neiškritau. Kažkaip labai jau įtraukiančiai parašyta ir labai džiugu, kad lietuvės autorės ir dar su ne bet kokiu viršeliu.

unnamed

Įspėja autorė. Tikrai, gal buvo, o gal ir nebuvo, kas ten žino, kas vyko mūsų šiandien vaikščiojamose žemėse prieš dvidešimt amžių. Neapsigaukite visokiais prietarais apie nuobodžią lietuvių literatūrą – aprašomoji istorija apie Seliją, jos vyrą Gondą ir jo namo parsivežtą pagrobtą merginą, kurią jis pavadina Glesum (Gintare) visai nebanali, o tokia gryna, tikra ir… gyvenimiška.

Gryna ir paprastumu graži ir autorės kalba. Atrodo, antrame mūsų eros amžiuje kalba ir negalėjo būti kitokia – tik tokia. Pasakojimas srūva natūraliai ir su intriga, tiesa, kartais vis nusistebi, ar tikrai taip galėjo būti, bet iš kitos pusės, kodėl gi ne, kodėl gi ne.

Likau maloniai nustebinta.

Metų knyga 2011

Jau paskelbtas sąrašas lietuviškų pretendenčių į metų knygą. Šiais metais jau net galėčiau rinktis iš dviejų knygų, kurias esu skaičius.

Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvieji tekstai“,

Rasos Aškinytės „Lengviausias“,

Henriko Algio Čigriejaus „Ir parnešė apynio kvapą“,

Romualdo Granausko „Trys vienatvės“,

Gabijos Grušaitės„Neišsipildymas“,

Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“,

Herko Kunčiaus„Lietuvis Vilniuje“,

Jaroslavo Melniko „Kelias į rojų“,

Sigito Parulskio „Prieš mirtį norisi švelnaus“,

Undinės Radzevičiūtės„Baden Badeno nebus“

Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum II“.

This slideshow requires JavaScript.